2024-12-18 Nr. AB-18364-3-61-3-03018-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-604-463/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03018-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. B. su skundu, kurį šalindamas teismo nustatytus skundo trūkumus patikslino (toliau – skundas), kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK) 2024 m. gegužės 15 d. raštą Nr. 10-S-10007(1.39E-10) (toliau – ir Raštas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. lapkričio 30 d. ir 2024 m. gegužės 9 d. prašymus bei ištirti šiuose prašymuose nurodytas aplinkybes.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 18 d. nutartimi pareiškėjo M. B. skundą atsisakė priimti.

Aptaręs pareiškėjo skundo esmę bei aplinkybes, susijusias su teismui pateiktame skunde nustatytų skundo trūkumų šalinimu, teismas pažymėjo, kad iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2024 m. gegužės 15 d. rašto „Dėl pranešimo nagrinėjimo“ matyti, jog šiuo raštu M. B. buvo informuotas, kad jo pranešimas dėl galbūt savavališkų statybų buvo persiųstas Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija), kadangi tokio pobūdžio nusižengimų nagrinėjimas nėra priskirtas policijos kompetencijai. Rašte taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėjas buvo informuotas apie jo pareiškimo persiuntimą Inspekcijai, o pakartotinis jo pareiškimas Inspekcijai nebus persiunčiamas.

Teismas akcentavo, kad Rašte buvo nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, jog ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje yra akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o, skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Be to, administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio ir konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai.

Teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2024 m. gegužės 15 d. raštas „Dėl pranešimo nagrinėjimo“ yra informacinio pobūdžio, juo pareiškėjui nebuvo nustatytos jokios teisės ir pareigos, todėl Raštas M. B. teisinių pasekmių nesukelia, o tai, jog jame yra nurodyta, kad Raštas gali būti skundžiamas teismui, šio rašto įtakos pareiškėjo teisėms nekeičia. Atsižvelgęs į tai, teismas M. B. skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).

Atsisakęs priimti skundą, teismas pareiškėjui grąžino jo paduodant skundą sumokėtą žyminį mokestį.

III. Pareiškėjas M. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

M. B. paaiškina, kad jis 2023 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK ir šią instituciją informavo, jog 0,6500 ha ploto žemės ūkio paskirties sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), stovi du savavališkai pastatyti gyvenamieji namai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie buvo pastatyti be statybą leidžiančio dokumento, taip pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Gindamas viešąjį interesą, M. B. prašė imtis priemonių, sprendžiant dėl savavališkos statybos, dėl būtinumo pašalinti savavališkos ir galbūt neteisėtos statybos padarinius bei sankcijų statytojams taikymo. Pareiškėjas pažymi, kad nors 2023 m. lapkričio 30 d. prašyme prašė jį informuoti apie prašymo išnagrinėjimą ir priimtus sprendimus, tačiau jokio atsakymo negavo, todėl, siekdamas apginti galbūt pažeidžiamą viešąjį interesą, prašė imtis veiksmų ir jį informuoti apie šio prašymo išnagrinėjimą bei priimtus sprendimus. 2024 m. gegužės 22 d. M. B. iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK gavo skundžiamą 2024 m. gegužės 15 d. raštą Nr. 10-5-10007(1.39E-10), kuriame buvo nurodyta, kad jo prašymas nebus nagrinėjamas, jog tai nėra policijos kompetencija. Atsakovas Rašte taip pat nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsniu, priimtas administracinis sprendimas gali būti skundžiamas pasirinktinai Lietuvos administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos. Nesutikdamas su Raštu, pareiškėjas pateikė skundą teismui, tačiau jo skundą teismas atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teisme.

M. B. nuomone, teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turėtų būti panaikinta.

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei aktualia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas pažymi, kad, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei įvertinus skundo ir skundžiamo individualaus akto turinį, nagrinėjamoje byloje skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad Raštas įtakos M. B. ar kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams nedaro, t. y. jokių teisinių pasekmių nesukelia.

Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju liko neįvertinta, jog Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK, nurodydamas, kad jo 2023 m. lapkričio 30 d. pašymą persiuntė Inspekcijai, Rašte nenurodė, jog minėta įstaiga M. B. informuotų apie prašymo išnagrinėjimą, apie priimtus procesinius sprendimus ir panašiai.

Pareiškėjas akcentuoja, kad, net ir praėjus pusei metų, atsakovas, gavęs informaciją apie galbūt padarytą nusižengimą, pažeisdamas viešąjį interesą, Inspekcijos priimtais sprendimais, prašymo nagrinėjimo eiga ir panašiai nepasidomėjo.

M. B. nurodo, kad Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 13 punktas nustato, jog policija organizuoja ir įgyvendina viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo priemones. Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad policija bendradarbiauja su kitomis valstybės ar savivaldybių institucijomis, įstaigomis, asociacijomis, kitais asmenimis, įgyvendindama nusikalstamų veikų kontrolės, prevencijos, kitas programas ir kitaip įtraukdama juos į šią veikią. Policija ypatingą dėmesį skiria bendradarbiavimui su visuomene, siekdama, kad būtų teikiama abipusė pagalba ir visuomenės nariai dalyvautų užtikrinant viešąją tvarką, asmens ir visuomenės saugumą.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo prašymas iš esmės nebuvo nagrinėtas, abstrakčiai nurodant, jog tai nėra priskirta Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK kompetencijai, to net nemotyvuojant, nebuvo patikrinta informacija apie galbūt padarytą teisės pažeidimą, nusikalstamą veiką, nebuvo apgintas viešasis interesas, atsakovas iš esmės M. B. prašymą tik persiuntė kitai institucijai, pareiškėjas mano, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK jo prašymo neišnagrinėjo, o tai patvirtina, jog ši institucija veiksmų pagal jai nustatytą kompetenciją neatliko.

M. B. akcentuoja, kad Raštas buvo priimtas neišnagrinėjus ir netenkinus jo prašymo, todėl šiuo atveju faktas, ar skundžiamas aktas sukelia nurodomas teisines pasekmes, gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškime nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas skunde nurodytas teisių pažeidimas.

Pareiškėjo nuomone, yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje sprendė, jog jo skundžiamas aktas M. B. jokių teisinių pasekmių nesukelia ir pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidžia.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo M. B. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi jus ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – Administracinių bylų teisenos įstatyme) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, nepripažįstami informacinio pobūdžio dokumentai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-443-502/2020, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-565-822/2024). Tokio pobūdžio raštas, kuriame pateikiama tik informacija, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje keliamų reikalavimų nei savo turiniu, nei forma, todėl jis negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia tai, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos. Tai, ar pareiškėjas turi į teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ar jie objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Tik įvykdęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo suinteresuotumą ar nesuinteresuotumą byloje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-541-520/2016), 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2024 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-413-552/2024).

Nustatyta, kad pareiškėjas M. B. su 2023 m. lapkričio 30 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK, kuriame informavo apie, jo nuomone, du savavališkai pastatytus gyvenamuosius namus ir prašė imtis priemonių, sprendžiant dėl savavališkos statybos, dėl būtinumo pašalinti savavališkos statybos padarinius bei sankcijų statytojams taikymo. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio 67 punktu ir 351 straipsniu, 2023 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 10-S-26561(1.44E-10) minėtą pareiškėjo prašymą persiuntė Inspekcijai ir apie tai informavo M. B.. Pareiškėjas su 2024 m. gegužės mėnesio pranešimu dėl galbūt savavališkų statybų kreipėsi į atsakovą. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2024 m. gegužės 15 d. rašte Nr. 10-S-10007(1.39E-10) „Dėl pranešimo nagrinėjimo“ nurodė, kad pareiškėjo minimas ankstesnis pareiškimas, vadovaujantis administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio 67 punktu ir 351 straipsniu 2023 m. gruodžio 5 d. buvo persiųstas Inspekcijai, kadangi tokio pobūdžio nusižengimų nagrinėjimas yra ne policijos kompetencijoje. Rašte taip pat yra pažymėta, kad pakartotinai M. B. pareiškimas nebus persiunčiamas. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad visais klausimais, susijusiais su galbūt nelegaliomis statybomis, jis turėtų kreiptis į Inspekciją. Nors pirmosios instancijos teismas atsakovo 2024 m. gegužės 14 d. gauto M. B. pranešimo neišreikalavo ir su jame pateiktais argumentais bei suformuluotais prašymais nesusipažino, tačiau Rašto turinys patvirtina, kad juo pareiškėjo pranešimas nebuvo patenkintas (be kita ko, buvo nurodyta, kad pakartotinai M. B. pareiškimas nebus persiunčiamas), t. y. Rašte buvo išreikšta viešojo administravimo institucijos valia neatlikti veiksmų, o ne tiesiog pateikta informacinio pobūdžio informacija. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo akivaizdžiai išvadai, kad ginčijamas aktas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

Kaip jau minėta, skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje paprastai nėra ir neturi būti tiriama (išskyrus atvejus, kai tokia aplinkybė yra akivaizdi), ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundo (prašymo) patenkinimą, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – galimo materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos. Konstatavus, jog asmens materialiosios teisės kyla kitų teisinių santykių pagrindu, negu buvo priimtas skundžiamas administracinis aktas, ir administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) negali turėti įtakos pareiškėjo turimoms teisėms, paprastai turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas. Nagrinėjamu atveju spręsdamas M. B. skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo tik nustatyti, ar pareiškėjas, realizuodamas savo teisę kreiptis į teismą, turėjo tam pakankamas procesines prielaidas, ar jas pagrindė, t. y. ar nurodė tas aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad ginčijamas administracinis aktas daro poveikį M. B. subjektinėms teisėms ir teisėtiems interesams.

Įvertinus Rašto turinį, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju skundo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog Raštas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, tuo labiau, kad su M. B. 2024 m. gegužės 14 d. gautu pranešimu nesusipažino, ir, remdamasis tuo, jo skundą atsisakyti priimti. Spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, teismas turėjo tik nustatyti, ar jis, realizuodamas savo teisę kreiptis į teismą, turėjo tam pakankamas procesines prielaidas, ar jas pagrindė, t. y. ar nurodė aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad ginčijamas administracinis aktas daro poveikį jo subjektinėms teisėms ir teisėtiems interesams.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes, jo 2024 m. liepos 18 d. nutartis, kurioje buvo atsisakyta priimti M. B. skundą dėl Rašto panaikinimo ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas turi būti perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nustatyta, kad teikdamas atskirąjį skundą, M. B. prie jo pridėjo įrodymus, patvirtinančius 15 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą. Pažymėtina, kad atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus nustatytas išimtis, o apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles, kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus nustatytas išimtis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 str., 151 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis ar jo dalis grąžinami, kai žyminis mokestis sumokėtas už skundą (prašymą, pareiškimą), kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnio 3 dalį, žyminiu mokesčiu, be kita ko, neapmokestinami proceso šalių atskirieji skundai. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo M. B. atskirąjį skundą, sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimo neišsprendė, pareiškėjui grąžinamas už atskirojo skundo padavimą sumokėtas 15 Eur žyminis mokestis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo M. B. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjui M. B. grąžinti sumokėtą 15 Eur (penkiolikos eurų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys