eaa1e02f-effb-4bbb-9969-489aa0883ecf · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-1333/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00169-2012-6                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 27.7; 44.2.4.1 (S)                                                                             LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. spalio 27 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Šventėnų vaistinė“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3156-603/2014 pagal ieÅ¡kovo bankrutuojančios uždaros akcinės bendrovės „Šventėnų vaistinė“ ieÅ¡kinį atsakovams R.

S. ir D. S. dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas BUAB ,,Å ventėnų vaistinė“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams R. S. ir D. S., kuriuo prašė priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų 259 244,98 Lt nuostolių, 3 000 Lt plius PVM sumÄ , skaičiuotinÄ kas mėnesį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki ieÅ¡kovo administravimo pabaigos (įmonės iÅ¡registravimo iÅ¡ juridinių asmenų registro), 5 proc. dydžio procesines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas (t. 1, b.l. 1-7, 102-103).

Nurodė, kad nuo pat ieÅ¡kovo įregistravimo atsakovas R. S. buvo UAB ,,Å ventėnų vaistinė” vienintelis akcininkas ir direktorius. Susipažinus su ieÅ¡kovo finansiniais dokumentais paaiÅ¡kėjo, kad 2006 – 2010 metais ieÅ¡kovo nuosavas kapitalas buvo neigiamas, nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ieÅ¡kovo mokėtinos sumos virÅ¡ijo turimÄ turtÄ . Todėl nuo 2007 m. gruodžio 31 d. įmonės finansinė padėtis buvo ypatingai prasta, kas sÄ lygojo atsakovo pareigÄ imtis priemonių, kad užkirstų galimÄ Å¾alÄ Ä¯monei ir jos kreditoriams.

Ieškovo teigimu, atsakovas kaip įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, turėjo:

1) įmonės nuosavÄ kapitalÄ atkurti papildomais akcininkų įnaÅ¡ais taip, kad jis nebÅ«tų mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, 2) įmonę likviduoti. Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABÄ®) 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės nuostata, todėl tai buvo atsakovo pareigos, kurių jis nevykdė. Atsakovas nuo 2007 m. pabaigos nepriėmė sprendimo dėl įmonės likvidavimo ir toliau vykdė veiklÄ , tokiu savo elgesiu akivaizdžiai didindamas žalÄ ieÅ¡kovo kreditoriams.

IeÅ¡kovo teigimu, 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Šventėnų vaistinė“ buvo nemoki ir jai turėjo bÅ«ti keliama bankroto byla, nes iÅ¡ balanso matyti, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto 140 953 Lt sumai, o iÅ¡ kreditorių UAB ,,Entafarma” ir UAB ,,Limedika” gauti duomenys patvirtina, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai tai pačiai datai Å¡iems tiekėjams sudarė 71 829,05 Lt sumÄ , t. y. pradelsti įmonės įsipareigojimai virÅ¡ijo pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. IeÅ¡kovas nurodo, kad kreditoriniai reikalavimai sudaro 177 591,98 Lt sumÄ , administravimo iÅ¡laidos 2012 m. rugsėjo 21 d. susidarys 82 080 Lt, todėl žala kreditoriams iÅ¡ viso sudarys 259 244,98 Lt sumÄ .

Nagrinėjamu atveju turi bÅ«ti priteista visa kreditorinių reikalavimų suma kaip žala kreditoriams iÅ¡ atsakovo R. S., nes įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais dėl jo neteisėtų veiksmų, t. y. praÅ¡oma priteisti žala yra R. S. neteisėtų veiksmų pasekmė. Be to, administratoriui pirmojo kreditorių susirinkimo metu numatytas užmokestis mokėtinas kiekvienÄ kalendorinį mėnesį, administravimo suma nėra galutinė ir ji didės, t. y. augs tol, kol bus administruojama bankrutavusi įmonė.

IeÅ¡kovo teigimu, atsakovei D. S. taip pat taikytina civilinė atsakomybė, nes R. S. buvo vienintelis ieÅ¡kovo savininkas ir vadovas, iÅ¡ įmonės lėšų gaudavęs darbo užmokestį, kurį naudojo bendriems Å¡eimos reikalams. Be to, ieÅ¡kovo akcijos abiems sutuoktiniams priklauso bendrÄ ja jungtine nuosavybės teise (CK 3.88 str. 2 d.), įmonė buvo įsteigta ir veikė abiejų sutuoktinių naudai ir jų interesais. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė (t. 2, b.l. 108-114).

Teismas pažymėjo, kad įmonės steigiamos siekiant įgyvendinti pasirinktÄ verslo modelį ir gauti ekonominę naudÄ â€“ pelnÄ , todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Å i aplinkybė lemia tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė įmonės vadovo atsakomybė prieÅ¡ kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Ä®monės valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudÄ iÅ¡ verslo veiklos ir jai nebÅ«tų padaryta žalos.

Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieÅ¡tarauja geriems verslo standartams. Todėl svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu iÅ¡saugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklÄ , ar įmonės vadovas (akcininkas) veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine Å«kine veikla.

Atsakovo paaiÅ¡kinimais, liudytojo parodymais bei byloje esančiais raÅ¡ytiniais įrodymais teismas nustatė, jog UAB ,,Å ventėnų vaistinė” veikla iÅ¡ esmės buvo pagrįsta kelių farmacijos įmonių nuolat tiekiamų vaistų ir kitų medicininių priemonių perdavimu įmonei, t. y. buvo taikoma tokia prekių pardavimo schema, kai įmonei buvo nuolat tiekiamas nustatytas už tam tikrÄ sumÄ prekių kiekis ir priklausomai nuo pardavimų apyvartos jai atitinkamai priklausydavo nuolaidos, iÅ¡reikÅ¡tos procentais nuo parduotų prekių kiekio ir atsiskaitymo terminų.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors 2009 m. gruodžio 31 d. buvo susidaręs 34 558,82 Lt dydžio įsiskolinimas UAB ,,Limedika”, tačiau ši ir toliau laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d. pagal sudarytas sutartis tiekė prekes, kurių vertė sudarė 48 381,47 Lt. Tokiu būdu skola iki bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Limedika” sudarė 55 689,95 Lt. Su kitu vaistu tiekėju UAB ,,Entafarma” įmonė 2010 m. vasario 1 d. pasirašė prekių pardavimo kreditan sutartį, kurios pagrindu UAB ,,Entafarma” tiekė prekes ir po 2009 m. gruodžio 31 d., kai tuo metu įmonės skola jau siekė 37 270,32 Lt.

Teismas pažymėjo, kad nors ir esant jau nurodytai skolai bei vėlavimams atsiskaityti, UAB ,,Entafarma” toliau vykdė prekių tiekimus iš esmės iki pat bankroto bylos ieškovui iškėlimo dienos. Be to, liudytojas E. V., UAB ,,Limedika” pardavimų vadybininkas, patvirtino, jog su UAB ,,Šventėnų vaistinė” bendradarbiavo nuo pat 2005 m. veiklos pradžios ir iš esmės sklandžiai dirbo iki 2009 m., kai atsiskaitymo terminas pradėjo viršyti 120 dienų. Tačiau su įmone sutarus dėl įsiskolinimo sumažinimo būdo, būtent 2009 m. laikotarpiu skola sumažėjo ir 2009 m. pabaigoje įsiskolinimas ir atsiskaitymai buvo normalūs. Patvirtino, kad ir 2010 m.

įsiskolinimas mažėjo, todėl prekės buvo tiekiamos nuolat. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes, taip pat į tai, jog įmonės veikla nebuvo vykdoma ilgÄ laikotarpį ir UAB ,,Å ventėnų vaistinė“ iÅ¡ esmės vykdė prisiimtus įsipareigojimus (atsiskaitinėjo su kreditoriais), teismas sprendė, jog tuo metu atsakovas turėjo pagrįstų lÅ«kesčių vykdyti veiklÄ ir iÅ¡vengti įmonės bankroto. Nors 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės turimi pradelsti įsipareigojimai ir virÅ¡ijo neženkliai pusę į įmonės įtraukto turto balansinės vertės, tačiau atsižvelgiant į tai, jog įmonė vykdė veiklÄ ir, nors vėlavo atsiskaityti su kreditoriais, tačiau įsipareigojimus jiems vykdė.

Todėl bankroto bylos iškėlimas ir tokiu būdu veikiančio ūkio subjekto pašalinimas iš rinkos ginčo nurodytu laikotarpiu būtų neproporcinga priemonė, kai su pagrindiniu prekių tiekėju UAB ,,Limedika” buvo nustatytos skolos mažinimo schemos bei prailginti atsiskaitymo terminai. Teismas pažymėjo, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas.

Todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės Å«kinės – komercinės veiklos rizika, neturėtų bÅ«ti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Be to, D. S. 2006 m. buvo paėmusi paskolÄ (35 000 Lt) tikslu vaistinei turėti galimybę atsiskaityti su prekių tiekėjais, kas, teismo vertinimu, leidžia teigti, jog buvo tikima sėkminga įmonės veikla. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama įmonei ne tik tuomet, kai ji atitinka Ä®BÄ® nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamÄ situacijÄ .

Nustatinėjant, ar atsakovas nepažeidė Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, esminę reikÅ¡mę turi tai, jog pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes, bÅ«tent atsakovo nuolatinį finansinės situacijos derinimÄ iÅ¡ esmės su dviem pagrindiniais tiekėjais, atsižvelgiant į minėtÄ prekybos modelį, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas ginčo pareigos vykdymo požiÅ«riu veikė nepakankamai rÅ«pestingai, atidžiai ir sÄ Å¾iningai tiek pačios įmonės, tiek ir jos kreditorių interesais.

Teismo teigimu, atsakovas, kaip įmonės vadovas ar akcininkas, neturėjo imperatyvios pareigos naudoti savo lėšas tam, kad stabilizuoti įmonės finansinę situacijÄ , be to, įmonės likvidavimas bÅ«tų netikslingas aukščiau minėtais argumentais. Teismas sprendė, jog ieÅ¡kovas neįrodė bÅ«tinos civilinės atsakomybės atsiradimo sÄ lygos – atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo atmetė. Netenkinus ieÅ¡kinio dėl žalos atlyginimo, teismas atmetė ir reikalavimÄ dėl palÅ«kanų priteisimo.

Kadangi ieÅ¡kinys R. S. atžvilgiu atmestas, teismas ieÅ¡kinį atmetė ir D. S. atžvilgiu. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovas BUAB „Šventėnų vaistinė“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimÄ panaikinti ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės - ieÅ¡kinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas (t. 2, b.l. 116-127). Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Teismas nepagrįstai nustatė, kad R.

S. veiksmai pasireiÅ¡kė paprastu neatsargumu, susijusiu su įmonės Å«kinės-komercinės veiklos rizika. Teismas vertino nepagrįstus R. S. ir liudytojo E. V. paaiÅ¡kinimus, kurių dauguma tėra pamÄ stymai ar prielaidos, ir ignoravo reikÅ¡mingus raÅ¡ytinius įrodymus, patvirtinančius, kad R. S. nesÄ Å¾iningi veiksmai pasireiÅ¡kė bÅ«tent tyčiniais veiksmais ir dideliu neatsargumu. Apelianto teigimu, R. S. savo kaip vadovo pozicijÄ su kreditoriais 2010 metais derino taip, kad iÅ¡vengtų asmeninės materialinės atsakomybės, nepatirtų asmeninių nuostolių dėl įmonės žalingos veiklos, o ne tam, kad vystytų veiklÄ ir atsiskaitytų su prekių tiekėjais (kreditoriais).

Iki 2010 m. birželio 2 d. UAB „Šventėnų vaistinė“ visiÅ¡kai atsiskaitė su kreditoriumi UAB „Entafarma“, nes atsakovas savo vardu buvo Å¡iam kreditoriui įmonės skolos užtikrinimui iÅ¡davęs vekselius ir jų apmokėjimo terminas ėjo į pabaigÄ . Tačiau skolÄ padengus buvo nupirktas didelis kiekis prekių, už kurias R. S. nebeatsiskaitė. Toks atsakovo elgesys vertintinas kaip tyčinis ir nesÄ Å¾iningas kreditoriaus UAB „Entafarma“ atžvilgiu. Be to, taip suteikiant vienam kreditoriui pirmenybę, buvo pažeisti kitų ieÅ¡kovo kreditorių interesai.2010 m. balandžio 28 d. - 2010 m. rugsėjo 10 d. laikotarpiu R.

S. atliko ženklius mokėjimus sau pačiam, nors apeliantas turėjo ir kitų kreditorių, įsiskolinimai jiems nemažėjo, o mažėjo įmonės turto apimtis. Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad R. S. atliko neteisėtus ir nesÄ Å¾iningus veiksmus iÅ¡simokėdamas lėšas kasos pajamų orderių pagrindu, taip pažeidė kitų kreditorių interesus, sumažino įmonės mokumÄ (prejudicinė reikÅ¡mė CPK 182 str. 2 d.). Be to, 2010 m. R. S. iÅ¡simokėjo ir 38 250 Lt nuompinigių, nors turėjo kitų kreditorių, kuriems mokėjimo už prekes terminai buvo pradelsti.

Teismas turėjo įvertinti ir tai, kad nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki bankroto iÅ¡kėlimo apelianto turtas sumažėjo 133 073 Lt suma, po bankroto bylos iÅ¡kėlimo nustatyta, kad įmonė turi likusio turto už 7 880 Lt sumÄ . Taigi, 2010 metais įmonė sunaudojo turimÄ turtÄ , R. S. atsiskaitė su kreditoriumi UAB „Entafarma“, kad nebÅ«tų iÅ¡ieÅ¡kota iÅ¡ paties asmeniÅ¡kai, po to vėl užsipirko prekių iÅ¡ Å¡io kreditoriaus, už kurias nebeatsiskaitė, po to atsiskaitė su UAB „Armila“, kad bÅ«tų panaikintas turto areÅ¡tas ir galiausiai ženklia suma atsiskaitė su savimi pačiu kaip kreditoriumi, dėl ko su kitais kreditoriais liko neatsiskaityta.

Tai, kad su kreditoriumi UAB „Limedika“ buvo nustatytos skolos mažinimo schemos bei prailginti atsiskaitymo terminai, o skola 2009 m. buvo pamažėjusi, niekaip nepatvirtina to, kad R. S. siekė atsiskaityti su kreditoriais. Tokie veiksmai nepripažintini vadovo veiksmais siekiant užtikrinti stabiliÄ , efektyviÄ , konkurencingÄ Ä¯monės kaip rinkos dalyvio veiklÄ . R. S. pažeidė fiduciarines pareigas, todėl už apelianto nurodomų veiksmų bei neveikimo nepareiÅ¡kiant ieÅ¡kinio dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo pasėkoje kilusiÄ Å¾alÄ , R.

S. taikytina materialinė atsakomybė (CK 2.87 str., Akcinių bendrovių įstatymo 19 str., 37 str.). Teismas nevertino aplinkybių dėl įmonės faktinių atsiskaitymų 2010 metais su pačiu savimi (atsakovu) bei kreditoriais, turto sumažėjimo ir dėl jų nepasisakė, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, teismo sprendimas pagrįstas prielaidomis ir netiesioginiais įrodymais.Teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad R. S. turėjo pagrįstų lÅ«kesčių vykdyti veiklÄ ir iÅ¡vengti įmonės bankroto.

R. S. nepateikė įrodymų, o teismas nenustatė ir netyrė, ar įmonės vadovas, esant sunkiai finansiniai padėčiai ir įmonei esant faktiÅ¡kai nemokiai, atliko kokiÄ nors objektyviÄ Ä¯monės finansinės padėties, tolesnės veiklos rizikos įvertinimÄ , ar ekonominiais apskaičiavimais pagrindė bÅ«simÄ naudÄ , ar atliko sudarytų sandorių ekonominio naudingumo įvertinimÄ , tinkamai organizavo įmonės kasdieninę veiklÄ . Taigi, teismas visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai neįvertino įmonės vadovo veiklos.

Sprendime teismas ypatingÄ reikÅ¡mę suteikė faktui, kad įmonės kreditoriai teikė apeliantui prekes, nors Å¡is ir buvo jiems įsiskolinęs. Tokiu bÅ«du teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. kovo 25 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 iÅ¡aiÅ¡kinimų, kad nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali bÅ«ti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylÄ iÅ¡lieka, o Å¡ios pareigos pažeidimas gali lemti jÄ pažeidusio asmens civilinę atsakomybę.

Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013 reikÅ¡mingu pripažino faktÄ , kad delsimas iÅ¡kelti bankroto bylÄ lėmė tai, jog įmonėje faktiÅ¡kai neliko turto. Teismas iÅ¡vadas grindė liudytojo E. V. parodymais, kurių didžioji dalis tėra pamÄ stymai bei prielaidos bei ignoravo Å¡io liudytojo parodymus, kurie patvirtina įmonės nesugebėjimÄ subalansuoti finansinės situacijos. Taip pat teismas iÅ¡vadas grindė ir R. S. paaiÅ¡kinimais, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais.

Byloje nepateikti įrodymai apie atsakovo nurodytÄ naujai atidarytÄ vaistinę bei kad su naujai atidaryta vaistine bÅ«tų buvę sudėtinga konkuruoti. Teismas reikÅ¡mę suteikė faktui, kad D. S. 2006 m. paėmė 35 000 Lt paskolÄ tikslu vaistinei turėti galimybę atsiskaityti su prekių tiekėjais. Tačiau vertinant atsakovo kaip vadovo elgsenÄ 2010 m., vadovautis 2006 m. įvykusiais faktais nėra pagrindo. Nepagrįsta teismo iÅ¡vada, kad įmonė buvo susidÅ«rusi su laikinais sunkumais. Apeliantas nurodo, kad įmonės sunkumai buvo ilgalaikiai ir tęsėsi nuo 2006 metų, t.y. 5 metus, o R.

S. bei jo sutuoktinė, turinti teisę į įmonės akcijas, neatliko jokių efektyvių veiksmų, kad stabilizuotų blogÄ Ä¯monės veiklÄ . Nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d. įmonės įstatinis kapitalas buvo 10 000 Lt (minimalus), o nuosavas kapitalas – neigiamas. Teismo iÅ¡vada, kad R. S. neturėjo imperatyvios pareigos naudoti savo lėšas tam, kad stabilizuotų įmonės finansinę situacijÄ , nepagrįsta ir neteisėta. ABÄ® 38 straipsnio 3 dalis numato pareigÄ Ä¯monės nuosavÄ kapitalÄ atkurti papildomais akcininkų įnaÅ¡ais.

Atsakovas R. S. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ (t. 2, b.l. 133-135). Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Skundžiamas sprendimas paliktinas galioti jame nurodytais pagrindais ir motyvais, su kuriais atsakovas visiÅ¡kai sutinka. Teismas visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepažeidė procesinės teisės normų, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ .Apeliantas skunde pateikė tik abstrakčius samprotavimus, savo subjektyviÄ nuomonę dėl kitokios, jam nepriimtinos pozicijos.

Apeliantas iÅ¡eina už ieÅ¡kinio ribų, nes skunde nurodo ir bando įrodyti visiÅ¡kai nesusijusias su ieÅ¡kinio dalyku bei pagrindu aplinkybes.IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.). Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi BUAB „Šventėnų vaistinė“ iškelta bankroto byla.

Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovas R. S. nuo pat Å¡ios įmonės įsteigimo (2003 m. gruodžio 4 d.) buvo jos vieninteliu akcininku bei vadovu. Apeliantas minėtam atsakovui bei jo sutuoktinei D. S. reiÅ¡kia solidarų reikalavimÄ dėl 259 244,98 Lt žalos atlyginimo Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies, ABÄ® 38 straipsnio 3 dalies, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkto bei 10 dalies reikalavimų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinio netenkino, todėl dėl priimto teismo sprendimo apeliantas padavė apeliacinį skundÄ .

Apeliacinis skundas netenkintinas.Ieškininiai reikalavimai atsakovui R. S. reiškiami kaip UAB „Šventėnų vaistinė“ vadovui ir vieninteliam akcininkui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai nors ir yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais.

Ä®monės dalyvio (akcininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, o vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Todėl atsakovo R. S. civilinės atsakomybės pagrindai ir sÄ lygos nagrinėtinos tiek kaip įmonės vadovo, tiek ir kaip akcininko (savininko).             Taigi, įmonė, manydama, kad jos valdymo organo narys (vadovas) netinkamai vykdė savo pareigas ar jų neįvykdė ir dėl to jai buvo padaryta žala, turi teisę reikalauti, kad toks valdymo organo narys Å¡iÄ Å¾alÄ atlygintų (CK 2.87 str. 7 d.).

Sprendžiant atsakovo R. S., kaip buvusio UAB „Šventėnų vaistinė“ vadovo, civilinės atsakomybės taikymo klausimÄ bÅ«tina nustatyti ne tik tai, ar ieÅ¡kinyje nurodyti atsakovo veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, t. y. ar jais buvo pažeista atsakovo pareiga juridinio asmens atžvilgiu elgtis sÄ Å¾iningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.) arba neįvykdyti ar netinkamai įvykdyti ABÄ®, Ä®BÄ® reikalavimai, bet ir tai, ar įmonei iÅ¡ tiesų buvo padaryta reali žala, o jeigu žala buvo padaryta, tai ar ji atsirado bÅ«tent dėl ieÅ¡kinyje nurodytų atsakovo veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 - 6.249 str.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

             Atsakovo R. S. kaip akcininko atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviui, jog jis negalėtų piktnaudžiauti galimybe iÅ¡vengti turtinės atsakomybės, prisidengdamas ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jo nesÄ Å¾iningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimÄ Ä¯vykdyti prievoles kreditoriui; nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesÄ Å¾iningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesÄ Å¾iningų veiksmų atlikimo.

Juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga Å¡ių sÄ lygų visuma: nesÄ Å¾iningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryÅ¡ys tarp nesÄ Å¾iningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

                          IÅ¡ paminėto reglamentavimo matyti, kad tiek įmonės vadovo, tiek ir jos savininko civilinei atsakomybei taikyti bÅ«tina nustatyti visas jos taikymo sÄ lygas – neteisėtus veiksmus, žalÄ (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 str. - 6.249 str.). Tokio pobÅ«džio bylose iÅ¡ pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sÄ lygų apeliantas privalo įrodyti neteisėtus tiek atsakovo R. S., tiek jo sutuoktinės D.

S. veiksmus, padarytos žalos faktÄ bei priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimÄ , jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl apeliantas neprivalėtų įrodinėti, kad atsakovai kalti. Paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ , siekdamas iÅ¡vengti civilinės atsakomybės turėtų atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

             Kaip minėta, apelianto teigimu, atsakovas R. S. kaip UAB „Šventėnų vaistinė“ vadovas nevykdė savo pareigų, numatytų ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje bei ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje: nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo klausimo dėl nuosavo kapitalo atkūrimo sprendimui bei laiku nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. O kaip UAB „Šventėnų vaistinė“ akcininkas atsakovas R. S. nevykdė ABĮ 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte bei 10 dalyje (ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos) numatytų pareigų: neatkūrė įmonės nuosavo kapitalo akcininkų įnašais bei nepriėmė sprendimo dėl įmonės likvidavimo.

Taigi, apelianto nuomone, Å¡ių imperatyvių teisės normų pažeidimu atsakovas R. S. padarė žalÄ UAB „Šventėnų vaistinė“ bei jos kreditoriams.              IÅ¡ BUAB „Šventėnų vaistinė“ finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad įmonės nuosavas kapitalas 2006 – 2010 metais buvo mažesnis nei ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo (10 000 Lt) dydžio. Taigi, minėtu laikotarpiu galiojusi ABÄ® 38 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad įmonės vadovas, jeigu įmonės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kuriÄ sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusiÄ padėtį, privalėjo suÅ¡aukti visuotinį akcininkų susirinkimÄ , kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų ABÄ® 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje.

Nagrinėjamu atveju UAB „Šventėnų vaistinė“ visuotiniame akcininkų susirinkime, apelianto teigimu, turėjo būti svarstomi klausimai dėl nuosavo kapitalo atkūrimo akcininkų įnašais arba įmonės likvidavimo. Ginčo laikotarpiu galiojusi ABĮ 59 straipsnio 9 dalies 2 punkto redakcija numatė, kad akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais – bendrovės nuosavas kapitalas turi būti atkurtas taip, kad jis nebūtų mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio.

Tačiau visuotiniam akcininkų susirinkimui nepriėmus sprendimo padengti nuostolius akcininkų įnaÅ¡ais arba priėmus tokį sprendimÄ , tačiau neatkÅ«rus nuosavo kapitalo iki ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, visuotinis akcininkų susirinkimas turi svarstyti klausimÄ inter alia ir dėl bendrovės likvidavimo (ABÄ® 59 str. 10 d. 3 p.).              Byloje nepateikti raÅ¡ytiniai įrodymai, kad esant UAB „Šventėnų vaistinė“ nuosavam kapitalui mažesniam kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, atsakovas R.

S. kaip vadovas ir akcininkas būtų atlikęs aukščiau nurodytus ABĮ numatytus veiksmus bei priėmęs atitinkamus sprendimus. Todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentais, kad atsakovas nesilaikė aukščiau minėtų ABĮ reikalavimų, nes kaip įmonės vadovas, esant įmonės nuosavam kapitalui mažesniam kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo (ABĮ 38 str. 3 d.). Taip pat atsakovas kaip įmonės akcininkas nevykdė ABĮ numatytų pareigų akcininkų susirinkime spręsti nuosavo kapitalo atkūrimo bei įmonės likvidavimo klausimus (ABĮ 59 str. 9 d. 2 p., 10 d.).

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad Å¡ių ABÄ® normų pažeidimas nagrinėjamu atveju per se sÄ lygojo žalos atsiradimÄ . Kasacinis teismas yra nurodęs, kad konstatavus ABÄ® nurodytų teisinių pareigų nevykdymÄ , byloje reikia iÅ¡tirti ir įvertinti faktines aplinkybes dėl atsakovo teisiÅ¡kai nepagrįsto neveikimo ir apelianto nurodytos žalos atsiradimo priežastinio ryÅ¡io. Byloje reikia atsakyti į klausimÄ , ar dėl atsakovo neveikimo įmonė prarado tam tikrÄ turtÄ , ar kitaip pablogėjo bendrovės turtinė padėtis ir ar toks pablogėjimas galėjo nulemti bendrovės negalėjimÄ atsiskaityti su kreditoriais (nemokumÄ ).

Taip pat įvertintinas atsakovų neveikimas sÄ Å¾iningumo prieÅ¡ įmonės kreditorius aspektu, nes nesÄ Å¾iningų veiksmų konstatavimas kartu reiÅ¡kia ir juridinio asmens dalyvio kaltę. Taigi, sprendžiant civilinės atsakomybės iÅ¡ delikto taikymÄ reikia nustatyti faktines aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias visas bÅ«tinas civilinės atsakomybės sÄ lygas (CK 6.246-6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009).             Nagrinėjamu atveju esant situacijai, kai atsakovas buvo ir įmonės vadovas, ir vienintelis akcininkas, spręstina, kad bÅ«tų nelogiÅ¡ka sau pačiam suÅ¡aukti visuotinį akcininkų susirinkimÄ .

Juolab, kad Å¡io susirinkimo suÅ¡aukimo tikslas yra informuoti įmonės akcininkus apie susidariusiÄ Ä¯monės finansinę situacijÄ . Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui įmonės finansinė padėtis buvo žinoma, todėl nagrinėtina, ar atsakovas kaip akcininkas, nepriėmęs sprendimo įmonės nuosavÄ kapitalÄ atkurti akcininkų įnaÅ¡ais bei nesprendęs klausimo dėl įmonės likvidavimo padarė UAB „Šventėnų vaistinė“ bei jos kreditoriams žalÄ , t.y. nagrinėtinas priežastinis ryÅ¡ys tarp atsakovo neveikimo ir apelianto nurodytos žalos atsiradimo.

             Visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad ABÄ® imperatyviai numato akcininkui pareigÄ Ä¯monės nuosavÄ kapitalÄ atkurti akcininkų įnaÅ¡ais ar priimti sprendimÄ dėl įmonės likvidavimo. ABÄ® 38 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu įmonės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio akcininkų susirinkimas turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų Å¡io Ä®statymo 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje.

Tuo tarpu ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos ABÄ® 59 straipsnio 9 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnaÅ¡ais, o ABÄ® 59 straipsnio 10 dalis numato atvejus, kai visuotinis akcininkų susirinkimas nepriima sprendimo padengti nuostolius akcininkų įnaÅ¡ais, tada turi svarstyti klausimÄ inter alia ir dėl įmonės likvidavimo. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovas kaip įmonės akcininkas neturėjo imperatyvios pareigos naudoti savo lėšas tam, kad stabilizuotų įmonės finansinę situacijÄ , nes ABÄ® imperatyviai nenumato tokios pareigos, o tik nurodo alternatyvius bÅ«dus susidariusiai situacijai spręsti.

             Apelianto teigimu, nuo 2007 m. gruodžio 31 d. UAB „Šventėnų vaistinė“ finansinė padėtis buvo ypatingai prasta, kas sÄ lygojo atsakovo pareigÄ imtis priemonių, kad užkirstų galimÄ Å¾alÄ Ä¯monei ir jos kreditoriams. Teismui konstatavus, kad atsakovas neprivalėjo akcininkų įnaÅ¡ais padengti įmonės nuostolių, spręstina, ar buvo pagrindas atsakovui priimti sprendimÄ dėl įmonės likvidavimo (ABÄ® 59 str. 10 d. 3 p.). Juo labiau, kad ieÅ¡kinys taip pat reiÅ¡kiamas ir Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, numatančiu, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamÄ sprendimÄ , privalo padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Pažymėtina tai, kad minėto straipsnio pagrindu civilinė atsakomybė atsakovui gali kilti tiek įmonės vadovui, tiek akcininkui, nes jiems abiems nustatyta pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (Ä®BÄ® 8 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog jei dėl pareigos pateikti pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu bÅ«du, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis.

Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu bÅ«du, kad dėl iÅ¡augusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra iÅ¡vestinė iÅ¡ įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).              IeÅ¡kinį pareiÅ¡kus Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, spręstina, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas ir/ar akcininkas neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylÄ , ar Å¡is uždelsimas sukėlė apelianto nurodomÄ Å¾alÄ .

Pažymėtina, kad kreditoriams Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne per se dėl to, kad asmenys, turintys pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, patys apskritai nesikreipė dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o dėl to, kad, atsiradus Å¡iems asmenims tokiai pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir bÅ«tent tai kreditoriams sÄ lygojo naujų nuostolių atsiradimÄ ar ankstesnių padidėjimÄ . Todėl nagrinėjamu atveju svarbu yra nustatyti momentÄ , kada atsirado pareiga atsakovui pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir/ar priimti sprendimÄ dėl įmonės likvidavimo.

Tik konstatavus pareigos savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo pažeidimÄ , nustatytinas padarytos žalos įmonei bei jos kreditoriams dydis.Apelianto teigimu, atsakovas nuo 2007 metų pabaigos nepriėmė sprendimo dėl įmonės likvidavimo ir toliau vykdė veiklÄ , taip didindamas žalÄ kreditoriams, o 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Šventėnų vaistinė“ buvo nemoki ir jai turėjo bÅ«ti keliama bankroto byla. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi juridinių asmenų registro duomenimis, sprendžia, kad apelianto finansinė padėtis 2007-2009 metais iÅ¡ tiesų buvo sudėtinga. 2007 metais apelianto turtas sudarė 96 464 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 85 193 Lt, 2008 metais – turtas sudarė 143 158 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 127 746 Lt, 2009 metais – turtas sudarė 140 953 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 126 466 Lt.

Kita vertus, iÅ¡ Å¡ių duomenų nematyti, kokia UAB „Šventėnų vaistinė“ įsipareigojimų suma atitinkamais finansiniais metais sudarė bÅ«tent pradelstus įsipareigojimus. Pažymėtina tai, kad įmonės nemokumas konstatuotinas tuo atveju, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės (Ä®BÄ® 2 str. 8 d.). Todėl, nenustačius pradelstų įsipareigojimų apimties, nebÅ«tų galima teigti esant nemokumo bÅ«senÄ net ir formaliai.

Pastebėtina ir tai, kad bet kuriuo atveju spręsti šį klausimÄ vien formaliai nebÅ«tų teisinga, nes apelianto pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, kad UAB „Šventėnų vaistinė“ 2007 metais ir 2008 metais dirbo pelningai, t. y. atitinkamai grynasis pelnas sudarė 2 809 Lt ir 4 141 Lt, prekyba vyko kreditavimo bÅ«du. Be to, pardavimo pajamos tiek 2007 metais, tiek 2008 metais didėjo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos iÅ¡vada, kad 2007 - 2008 metais atsakovas R. S. turėjo pagrįstų lÅ«kesčių vykdyti Å«kinę – komercinę veiklÄ ir tuo laikotarpiu priimti sprendimÄ dėl įmonės likvidavimo ar kreiptis į teismÄ su pareiÅ¡kimu dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nebuvo pakankamo pagrindo.

Juolab, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, veikiančio ūkio subjekto pašalinimas iš rinkos būtų neproporcinga priemonė. Iš apelianto finansinės atskaitomybės pateiktos VĮ Registrų centras už 2009 metus matyti, kad tiek įmonės turtas, tiek per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai lyginant su praėjusiais finansiniais metais (2008 m.) iš esmės išliko tokie patys, tačiau sumažėjus pardavimo pajamoms nuo 394 206 Lt iki 299 732 Lt, įmonė 2009 metais patyrė nuostolį 925 Lt sumai.

Taigi, 2009 metais įmonės turtas sudarė 140 953 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 126 466 Lt. Byloje esantys pagrindinių apelianto kreditorių UAB „Entafarma“ ir UAB „Limedika“ pateikti duomenys patvirtina, jog UAB „Šventėnų vaistinė“ 2009 m. gruodžio 31 d. pradelsti mokėjimai sudarė atitinkamai 37 270,23 Lt ir 34 558,82 Lt, iÅ¡ viso 71 829,05 Lt sumÄ (t. 1, b.l. 113-116). Kitų įrodymų, patvirtinančių pradelstus įmonės įsipareigojimus 2009 m. gruodžio 31 d., byloje nėra.

Taigi, pradelstų įsipareigojimų suma tik labai nežymiai virÅ¡ijo pusę balansinio turto vertės. Esant tokioms aplinkybėms, kai pagrindiniai kreditoriai, nepaisant įsiskolinimų, bendradarbiavo ir toliau tiekė prekės, o UAB „Šventėnų vaistinė“ vykdė veiklÄ , teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ir 2009 metais atsakovo veiksmai nebuvo akivaizdžiai nepateisinami verslo rizikos aspektu ir jau buvo pagrindas bankroto bylos inicijavimui. Be to, tiek byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai, tiek ir apeliantas patvirtino, kad didžioji dauguma kreditorinių reikalavimų atsirado bÅ«tent po 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. jau 2010 metais (t. 1, b.l. 176, 178-180).

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog ir 2009 metais atsakovas R. S. turėjo priimti sprendimÄ dėl įmonės likvidavimo arba kreiptis į teismÄ su pareiÅ¡kimu dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Be to, teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama įmonei ne tik tuomet, kai ji atitinka Ä®BÄ® nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu ir nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad bus pajėgi subalansuoti esamÄ situacijÄ , nes pagal teismų praktikoje suformuluotÄ nuostatÄ visuomenės, o kartu ir vieÅ¡asis interesas yra iÅ¡saugoti veikiantį verslo subjektÄ , jei jis nėra faktiÅ¡kai nemokus.Vertinant atsakovo veiksmus 2010 metais, visų pirma, atsižvelgtina į tai, kad finansinė atskaitomybė už 2009 metus, kuri buvo pateikta VÄ® Registrų centras, sudaryta 2010 m. balandžio 29 d., todėl atsakovui R.

S. kaip įmonės vadovui ir akcininkui nuo Å¡io momento tapo žinoma reali įmonės finansinė padėtis. Antra, UAB „Šventėnų vaistinė“ veiklos nenutraukė, o siekdama iÅ¡likti konkurencingoje rinkoje ir toliau bendradarbiavo su pagrindiniais kreditoriais, kÄ patvirtina 2010 m. kovo 4 d. tarp UAB „Limedika“ ir UAB „Šventėnų vaistinė“ pasiraÅ¡yta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria pratęsti atsiskaitymo terminai (t. 1, b.l. 218-219) bei 2010 m. vasario 1 d. su UAB „Entafarma“ pasiraÅ¡yta prekių pardavimo kreditan sutartis, kurios pagrindu apeliantui buvo tiekiamos prekės (t. 1, b.l. 226-227).

Tai, kad įmonė stengėsi vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams patvirtina byloje esantis UAB „Armila“ raštas, iš kurio matyti, kad su šiuo kreditoriumi iki 2010 m. rugsėjo 6 d. atsiskaityta (t. 2, b.l.

7) bei UAB „Entafarma“ raÅ¡tas, patvirtinantis, kad nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. birželio 2 d. su Å¡iuo kreditoriumi taip pat buvo atsiskaitoma (t. 1, b.l. 231). Nors apeliantas ir teigia, kad minėtu atsiskaitymu su UAB „Entafarma“ atsakovas turėjo asmeninių interesų bei buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, tačiau nagrinėjamu atveju yra svarbi aplinkybė ta, kad įmonė vykdė kreditoriams prisiimtus įsipareigojimus. Å iame kontekste pastebėtina, kad apeliantas savo skunde nurodo, jog teismas turėjo nustatyti ir iÅ¡tirti atsakovo veiklÄ , atsižvelgti į tai, kad atsakovas 2010 metais atliko ženklius mokėjimus teikdamas pirmenybę sau pačiam bei tam tikriems kreditoriams.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškiniu neginčijami jokie sandoriai, beje, ir nereikalaujama jais padarytos konkrečios žalos atlyginimo (kas galėtų būti įmonės bei kreditorių interesų savarankiškais gynybos būdais), ieškinys nebuvo grindžiamas šiomis aplinkybėmis net ir kaip faktiniu pagrindu. Todėl išsamiau dėl šių atsakovo veiksmų teisėjų kolegija nepasisako (CPK 306 str. 2 d.), juo labiau, kad apeliantas nenurodo, kaip ir kiek dėl to išaugo skolų kreditoriams apimtis apskritai.

Liudytojo E. V., dirbančio UAB „Limedika“ pardavimų vadybininku, aiÅ¡kinimu iki 2009 m. pabaigos UAB „Šventėnų vaistinė“ atsiskaitymai buvo normalÅ«s, nors 2010 metais atsiskaitymai sutriko, tačiau prekės vis tiek buvo tiekiamos iki rugsėjo mėnesio (t. 2, b.l. 15-16). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sprendžiant atsakovo civilinės atsakomybės klausimÄ turi bÅ«ti vertinamos visos bylai reikÅ¡mingos aplinkybės inter alia ir pagrindinių kreditorių elgesys.

IÅ¡ atsakovo R. S. paaiÅ¡kinimų matyti, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo nuspręsta kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, buvo susijusi su tuo, kad Å¡alia prekybos centre 2010 metais atsidarė vaistinė, su kuria bÅ«tų sudėtinga konkuruoti. Apeliantas teigia, kad byloje nepateikti įrodymai apie atsakovo nurodytÄ naujÄ atidarytÄ vaistinę ir su ja bÅ«tų buvę sudėtinga konkuruoti. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokia apelianto pozicija nesusijusi su nagrinėjamu ginču, t.y. sprendžiant dėl savalaikio kreipimosi į teismÄ su pareiÅ¡kimu dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir skolų apimtimi.

IÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovas R. S. kaip UAB „Šventėnų vaistinė“ vadovas 2010 m. spalio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su pareiÅ¡kimu dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo. Taigi, sprendžiant, ar atsakovas pažeidė pareigÄ savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, darytina iÅ¡vada, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad atsakovas R. S. kaip įmonės vadovas ir akcininkas, įmonei 2010 metais esant realiai nemokiai, sÄ moningai neprotingai ilgÄ laikÄ ignoravo pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir tokiu bÅ«du didino neįvykdytinus įmonės įsipareigojimus.

Kaip minėta, vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiÅ¡kiančio aiÅ¡kiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Todėl tai, kad atsakovas bendradarbiavo su kreditoriais, iÅ¡ esmės vykdė jiems prisiimtus įsipareigojimus bei siekė, kad ir toliau UAB „Šventėnų vaistinė“ vykdytų veiklÄ , teisėjų kolegijos vertinimu, susiję su įmonės Å«kinės – komercinės veiklos rizika, o ne atsakovo tyčios ar didelio neatsargumo siekiant pažeisti kreditorių interesus.

Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su netinkamu įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teisme (CPK 185 str.).              Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieÅ¡kinį R. S. atžvilgiu, pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas ieÅ¡kinį atmesti ir atsakovės D. S. atžvilgiu. Pažymėtina, kad atsakovė D. S. nebuvo UAB „Šventėnų vaistinė“ nei dalyvė (akcininkė), nei valdymo organo narys (vadovė), todėl jos atžvilgiu nei CK 2.50 straipsnio, nei 2.87 straipsnio nuostatos netaikytinos , ji taip pat neturėjo Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismÄ su pareiÅ¡kimu dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo.

             Esant iÅ¡dėstytiems argumentams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiÅ¡kino bei taikė įrodinėjimÄ reglamentuojančias taisykles, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas faktines aplinkybes, reikÅ¡mingas bylai iÅ¡spręsti. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).                           Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,              n u t a r i a :

             Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .              Teisėjai                                                                                            Virginija Čekanauskaitė Danguolė Martinavičienė Alvydas PoÅ¡kus