2017-04-03 Nr. AB-7419-3-61-3-02110-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-209-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02110-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 4 000 Eur neturtinę žalą.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2009 m. vasario 9 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis. Kameros buvo drėgnos ir šaltos, nevėdinamos, dirbtinė šviesa degė visą parą, plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, dėl to negalėjo laisvai judėti, sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios erdvės tik pertvara, stalas stovėjo vieno metro atstumu nuo sanitarinio mazgo, kamerų langai buvo maži ir uždengti metalinėmis sklendėmis, nebuvo karšto vandens, kai kurie kaliniai rūkė pačioje kameroje. Pažymėjo, kad jis neturėjo jokios veiklos už kameros ribų, išskyrus kasdienį valandos trukmės pasivaikščiojimą, todėl likusią dienos dalį buvo laikomas kameroje. Teigė, kad Lukiškių TI-K maistas ir teikiamos medicinos paslaugos buvo nepatenkinamos, jam teko valgyti atšalusį maistą, kadangi prie kameroje esančio stalo neužtekdavo vietos visiems kalintiems asmenims. Paaiškino, kad dėl laikymo nepriimtinomis sąlygomis pablogėjo jo sveikata, jam ne kartą teko gulėti ligoninėje, neigiamas pasekmes jaučia iki dabar, patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurios nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Pareiškėjas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas jo atžvilgiu negali būti taikomas, kadangi teisė pateikti skundą pareiškėjo atžvilgiu atsirado 2014 m. lapkričio 14 d., kai buvo lygtinai paleistas iš Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos, 3-ojo sektoriaus.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė papildomai nurodė, kad pareiškėjas ieškinio senaties termino dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra praleidęs, tačiau tuo atveju, jei teismas laikytų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, jį prašo atnaujinti dėl objektyvių priežasčių, susijusių su tuo, kad po laikotarpio, praleisto Lukiškių TI-K, pareiškėjas toliau atlikinėjo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, iš kur buvo paleistas tik 2014 m. lapkričio mėnesį. Būdamas nelaisvėje pareiškėjas, kuris neturi teisinio išsilavinimo, be advokato pagalbos nebūtų sugebėjęs parengti teismui skundo, atitinkančio įstatymo reikalavimus, todėl šias priežastis prašo laikyti svarbiomis.

Pateiktame atsiliepime atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2009 m. vasario 4 d., išskyrus laikotarpius nuo 2005 m. kovo 23 d. iki 2005 m. balandžio 1 d., nuo 2006 m. liepos 10 d. iki 2006 m. liepos 14 d., nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2006 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2007 m. liepos 10 d. iki 2007 m. liepos 20 d., nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. iki 2007 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. iki 2007 m. rugsėjo 19 d., nuo 2008 m. kovo 26 d. iki 2008 m. balandžio 1 d., nuo 2008 m. rugsėjo 23 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., nuo 2008 m. lapkričio 2 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d., buvo laikomas Lukiškių TI-K.

Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954. Tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas taip pat kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodami į kameras. Taip pat išduodama soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama.

Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka minėtus darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Pažymi, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų remonto nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją ir pan.

Taip pat pabrėžė, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Teigė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, o reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o tam tikras suimtųįų/nuteistųįų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo V. T. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 3 d. iki 2009 m. rugpjūčio 9 d. taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Vadovavosi CK 1.124–1.131 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis su ieškinio senatimi ir jos taikymu susijusius klausimus. Iš bylos duomenų nustatė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2005 m. vasario 8 d. ir buvo laikomas iki 2009 m. vasario 20 d.

Atsižvelgęs į CK.125 straipsnio 8 dalies nuostatą, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, taip pat į CK 1.127 straipsnio 5 dalį, į tai, kad pareiškėjo skundas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K teismui buvo pateiktas 2015 m. balandžio 10 d., teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2009 m. vasario 9 d. negali būti tenkinamas.

Rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir pažymėjo, kad CK ir kiti įstatymai nenustato aplinkybių, kurias nustačius, yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad teisė pateikti skundą, pareiškėjo nuomone, atsirado 2014 m. lapkričio 14 d., kai pareiškėjas buvo lygtinai paleistas iš Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos, nurodyto vertinimo nekeičia. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K jautė nepatogumus, sutriko sveikata, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl jis turėjo ir galėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Nustatė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas, įvertinęs administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą.

Teismas nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, pritaikęs ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, o dėl skunde pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nepasisakė.

III. Pareiškėjas V. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis ir atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1622 Eur turtinės žalos advokato pagalbai apmokėti ir 8574 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai parinktos bausmės atlikimo vietos laikotarpiu 2005 m. kovo 14 d. – 2009 m. vasario 4 d.; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 10 318 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl negalėjimo laiku pasinaudoti lygtinio paleidimo teise; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 4000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios kalint nežmoniškomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2009 m. vasario 09 d.; priteisti pareiškėjui iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir mano, kad teismas pilnai neištyrė ir neįvertino byloje surinktų įrodymų bei priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą.

Pažymi, kad pareiškėjas prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamai parinktos bausmės atlikimo vietos parinkimo, pripažįstant šį faktą teismo sprendimo (nutarties) procesine klaida, dėl pirmosios priežasties negalėjimo laiku pasinaudoti lygtinio paleidimo teise ir dėl nežmoniškų kalėjimo sąlygų.

Pasak pareiškėjo, CK nustatyti ieškinio senaties terminai priskiriami materialinei teisei, o Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyti skundų (prašymų) padavimo terminai greičiau laikytini procesinės teisės nuostatomis. Nors šis institutas nėra identiškas ieškinio senaties institutui dėl skirtingos materialinės teisės šių institutų prigimties, tačiau procesiniu atžvilgiu jų tikslas vienodas – pažeistos subjektinės materialinės teisės arba teisinio intereso gynimas. Teisės doktrinoje ABTĮ nustatytų terminų pagrįstumo klausimas nėra išsamiai nagrinėjamas, tačiau abejotina, ar tokie trumpi kreipimosi terminai užtikrina teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005) ir pažymi, kad taikant ABTĮ nustatytą gerokai trumpesnį apskundimo terminą, galimybė gauti žalos atlyginimą yra labai apribojama, ir tokiu atveju CK nustatyti ieškinio senaties terminai iš esmės praranda savo prasmę.

Nurodo, kad svarbiomis priežastimis atnaujinti senaties terminą pripažintinos aplinkybės, jog sužinojęs apie savo teisių pažeidimą, pareiškėjas ėmėsi jų gynimo priemonių – kreipėsi dėl teisinės pagalbos ir pateikė paklausimus Lukiškių TI-K. Tokios aplinkybės nenutraukia senaties termino, tačiau sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo, jos įrodo, kad pareiškėjas veikė aktyviai, rūpinosi savo pažeistų teisių gynyba. Todėl vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas dar būdamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jau galėjo rūpintis savo pažeistą teisių gynimu, o išėjęs iš jos jau kitą dieną turėjo kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo, pati savaime yra neteisinga ir akivaizdžiai suprantama kaip formalus atsirašinėjimas, nenorint valstybės įgaliotai institucijai prisiimti atsakomybę atlyginti padarytą žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2009 m. vasario 9 d.

Pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių įrodymų dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas nepateikė, o teismas jų taip pat nenustatė, senaties termino neatnaujino. Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2009 m. vasario 9 d., atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas visiškai, apeliaciniame skunde, be reikalavimų, kuriuos buvo pareiškęs pirmosios instancijos teisme, kelia naujus reikalavimus, t. y. prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1622 Eur turtinės žalos advokato pagalbai apmokėti ir 8574 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai parinktos bausmės atlikimo vietos laikotarpiu 2005 m. kovo 14 d. – 2009 m. vasario 4 d., priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 10 318 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl negalėjimo laiku pasinaudoti lygtinio paleidimo teise.

ABTĮ 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su pareikštais reikalavimais.

Teisėjų kolegija pastebi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria buvo prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1622 Eur turtinės žalos advokato pagalbai apmokėti ir 8574 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai parinktos bausmės atlikimo vietos laikotarpiu 2005 m. kovo 14 d. – 2009 m. vasario 4 d., priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 10 318 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl negalėjimo laiku pasinaudoti lygtinio paleidimo teise. Taigi atsižvelgiant į tai, kad paminėti reikalavimai pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjami, pažymėtina, jog reiškiant naujus reikalavimus apeliaciniame skunde, yra peržengiamos administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribos, todėl ir apeliacinėje instancijoje jie negali būti nagrinėjami.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir prašo senaties terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t.y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei higienos reikalavimų, laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2009 m. vasario 9 d. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. balandžio 10 d. (b. l. 1–6). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2009 m. vasario 9 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. balandžio 10 d., o priežastys, dėl kurių pareiškėjas nesikreipė į teismą per įstatymo nustatytą terminą, nėra svarbios, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2009 m. vasario 9 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Aplinkybės, kad pareiškėjas, sužinojęs apie savo teisių pažeidimą, ėmėsi jų gynimo priemonių – kreipėsi dėl teisinės pagalbos ir pateikė paklausimus Lukiškių TI-K, rodo, kad pareiškėjas veikė aktyviai, rūpinosi savo pažeistų teisių gynyba, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgusi į jau minėtą aplinkybę, kad pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2009 m. vasario 9 d., ir į pareiškėjui galimai padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas visą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galimai neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2015 m. balandžio 10 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai dėl ABTĮ ir CK nustatytų terminų trukmės ir jų įtakos, užtikrinant teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšmingi.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, spręstina, kad nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė