2020-09-02 Nr. AB-15882-3-62-3-01229-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1051-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02163-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.4; 7.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (9.1)S-22621 „Dėl motinystės išmokos perskaičiavimo L. V.“; 2) panaikinti VSDFV 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2902 „Dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo L. V.“ dalyje dėl 2018 m. balandžio 10 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus sprendimo Nr. (9.1)S-22621 „Dėl motinystės išmokos perskaičiavimo L. V.“; 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti pareiškėjai VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. sprendimo „Dėl L. V. teisės į motinystės pašalpą“ Nr. 8.13-3111 bei 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo „Dėl L. V. teisės į motinystės pašalpą“ Nr. 8.13-3244 pagrindu išmokėtą motinystės pašalpą ir pareiškėjai išmokėti 7 063,54 Eur dydžio motinystės pašalpos nepriemoką.

2. Pareiškėja nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.13-3111 (toliau – ir 2015 m. liepos 27 d. sprendimas) pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. Minėtu sprendimu paskirta motinystės pašalpa buvo pratęsta VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 8.13-3244 (toliau – ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas). Pareiškėja 2018 m. kovo 26 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl išmokų už nėštumo ir gimdymo atostogas perskaičiavimo. 2018 m. balandžio 10 d. VSDFV Kauno skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, priėmė sprendimą Nr. (9.1)S-22621, kuriuo pareiškėjos prašymo netenkino. Pareiškėja 2018 m. gegužės 7 d. pateikė skundą VSDFV. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2018 m. gegužės 11 d. priėmė sprendimą Nr. (11.1) I-2902, kuriame nurodė, kad perskaičiuoti motinystės pašalpą nėra pagrindo.

3. Pareiškėja teigė, kad jos dienos kompensuojamasis darbo užmokestis buvo 138,50 Eur, tačiau VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimų pagrindu jai nepagrįstai ir neteisėtai buvo išmokėtas apriboto maksimalaus dydžio kompensuojamasis uždarbis, kuris tuo metu buvo 65,68 Eur. Šis maksimalus kompensuojamasis uždarbis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalimi, numačiusia, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 ir 10 punktuose. Pareiškėjai buvo išmokėta bendra 6 370,96 Eur dydžio motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogas už 97 darbo dienas, nors iš tiesų ,pareiškėjos tvirtinimu, turėjo būti išmokėta 13 434,50 Eur dydžio motinystės pašalpa, taikant jos faktinį dienos kompensuojamąjį uždarbį, kuris buvo 138,50 Eur.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ir Nuostatų 7 ir 10 punktai Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dėl šios priežasties VSDFV Kauno skyriaus sprendimai, priimti remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiais teisės aktais, taip pat laikytini neteisėtais. Be to, pareiškėjai išmokėta motinystės pašalpa buvo apskaičiuota pažeidžiant ir tarptautinius teisės aktus – 2000 m. birželio 15 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 183 dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo (toliau – ir Konvencija), kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę ar praktiką piniginių išmokų, mokamų už motinystės atostogas dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į buvusį uždarbį, tokių išmokų dydis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai buvusio moters uždarbio arba to uždarbio, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant išmokos dydį. VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimų pagrindu pareiškėjai išmokėta dienos išmoka sudarė tik 47 procentus pareiškėjos iki atostogų gauto atlyginimo vidurkio. Todėl buvo nepagrįstai atsisakoma patenkinti pareiškėjos prašymą perskaičiuoti bei išmokėti jai priklausančią motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo laikotarpius.

5. Pareiškėja pabrėžė, kad 2018 m. kovo 26 d. pareiškėjos prašymas VSDFV Kauno skyriui ir 2018 m. gegužės 7 d. pareiškėjos skundas VSDFV atmesti, remiantis aplinkybe, jog sprendimai dėl pašalpos paskyrimo buvo priimti atitinkamai 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d., o jų apskundimo laikas pasibaigė, atitinkamai, 2015 m. rugpjūčio 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. Pareiškėja prašė ne panaikinti šiuos VSDFV Kauno skyriaus sprendimus, o perskaičiuoti jų pagrindu išmokėtą motinystės pašalpą ir išmokėti nepriemoką. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo. 2015 m. liepos 27 d. sprendimas ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas negalėjo būti laikomi įvykdytais. 2017 m. balandžio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-473-502/2017, Lietuvos vyriausiais administracinis teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į Konstitucinio teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

6. Pareiškėja nurodė, kad nei teisės teorijoje, nei praktikoje nebuvo išskiriami konkretūs teisminės gynybos būdai, kuriems išnykus sprendimai laikomi įvykdytais, todėl nebuvo jokio pagrindo teigti, jog asmuo automatiškai praranda teisę kreiptis į teismą, tuo atveju, jeigu valdžios institucijos sprendimas nebuvo apskųstas tos institucijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisė kreiptis į teismą galėjo būti įgyvendinta kreipiantis į teismą dėl civilinės atsakomybės taikymo valdžios institucijų atžvilgiu. Motinystės pašalpa pareiškėjai buvo apskaičiuota vadovaujantis teisės aktais, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažeidžiant tarptautinių teisės aktų reikalavimus, todėl egzistavo pirmoji iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti valdžios institucijos veiksmai. Žala šiuo atveju pasireiškė kaip skirtumas tarp motinystės išmokos, kuri buvo faktiškai išmokėta ir tarp motinystės išmokos, kuri privalėjo būti išmokėta pagal pareiškėjos faktinį kompensuojamąjį uždarbį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, jog reikalavimas dėl padarytos žalos atlyginimo turi būti pareikštas per trejų metų terminą. Nagrinėjamu atveju terminas pasinaudoti šia teise dar nebuvo pasibaigęs.

7. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai teisines pasekmes sukelia VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. sprendimas ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas, tačiau jie nebuvo apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėja nepagrįstai teigė, kad jai žala padaryta neteisėtais valdžios institucijų veiksmais ir, kad šiuo atveju trejų metų terminas nėra pasibaigęs, nes 2015 m. liepos 27 d. sprendimas ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas nebuvo įvykdyti. Nors pareiškėja neskundė minėtų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, tačiau pripažino, kad būtent šie sprendimai sukėlė realias teisines pasekmes ir nuo jų priėmimo skaičiuoja trejų metų senaties terminą. Pareiškėja neskundė 2015 m. liepos 27 d. sprendimo ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, todėl jie laikomi galutiniais ir jais nustatytos teisės ir pareigos nebegali būti koreguojamos. Taigi, nebuvo teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti pareiškėjai motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d., kuri buvo apskaičiuota teisingai pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Pareiškėja buvo praradusi teisę skųsti teisines pasekmes sukeliančius aukščiau nurodytus sprendimus, nes buvo praleidusi šių sprendimų apskundimo terminus. Minėti sprendimai, sukeliantys pareiškėjai teisines pasekmes, buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. KT8-N5/2016 oficialaus paskelbimo.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjos L. V. patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.13-3111 pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. vasario 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 8.13-3244 pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimuose buvo nurodyta, jog pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis teisės į pašalpą atsiradimo datai yra 138,50 Eur, taip pat nurodyta, jog taikomas dienos kompensuojamasis uždarbis – 65,68 Eur. Taigi, teismas nustatė, jog VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi bei Nuostatų 7 ir 10 punktais, apskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 138,50 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 65,68 Eur.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2016 m. kovo 15 d. nutarime pripažino, kad:

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai;

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai;

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Šis nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.

12. Teismas to pagrindu padarė išvadą, kad pareiškėjai buvo išmokėta sumažinta motinystės pašalpa, kuri buvo apskaičiuota vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, vėliau pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai.

13. Teismas akcentavo, kad dėl asmens teisės kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime nurodė, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

14. Teismo vertinimu, pareiškėja, nesutikdama su 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimuose apskaičiuota jai motinystės pašalpa pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka jų neapskundė, todėl jie liko galioti ir laikytini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Taigi, šiuo metu nebebuvo teisinių prielaidų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų teismui vertinti kaip dar neįvykdytą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpų mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dar galutinai nesusiklostę (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.). Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad VSDFV priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą apskųsti 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimus ikiteismine tvarka, pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka institucijai nepateikė.

15. Pareiškėja teigė, jog 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimai negalėjo būti laikomi įvykdytais sprendimais, kadangi ji turėjo teisę kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala apibūdinama kaip turto netekimas ar sužalojimas, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimai mokėti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo pagrįsti tuo metu galiojusiu ir, preziumuojama, teisėtu teisiniu reglamentavimu, jie laikytini teisėta šio teisinio reglamentavimo pasekme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apskaičiuota negauta motinystės pašalpos suma negalėjo būti vertinama kaip turtinė žala.

16. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neturėjo pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimais paskirtą motinystės pašalpą ir konstatavo, jog VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. (9.1)S-22621 ir skundžiama VSDFV 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2902 dalis yra priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl teisėti ir pagrįsti. Byloje nebuvo jokio pagrindo naikinti skundžiamus aktus skunde nurodytais argumentais, kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamus administracinius aktus, nebuvo nustatyta, todėl teismas pareiškėjos skundą šioje dalyje atmetė.

17. Teismui pripažinus, kad ginčijami administraciniai aktai yra teisėti ir pagrįsti, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos išvestinį reikalavimą – įpareigoti VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti pareiškėjai VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. sprendimo bei 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo, pagrindu išmokėtą motinystės pašalpą ir pareiškėjai išmokėti 7 063,54 Eur dydžio motinystės pašalpos nepriemoką (ABTĮ 88 str. 1 d.).

18. Visus likusius pareiškėjos skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III. 19. Pareiškėja L. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos patikslintą skundą tenkinti.

20. Pareiškėja pabrėžia, kad patikslintu skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (9.1)S-22621 ir panaikinti VSDFV 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (11.1)1-2902 dalyje dėl 2018 m. balandžio 10 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimo Nr. (9.1)S-22621. Pareiškėjai 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimai negali būti laikomi įvykdytais sprendimais. Pareiškėja teigia, kad VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymus perskaičiuoti motinystės pašalpą, būdama atidi ir rūpestinga bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio 2016 m. kovo 15 d. išaiškinimu, nes manė, kad jai taikytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis turi būti perskaičiuotas. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. KT8-N5/2016 išvadas, šioje administracinėje byloje skundžiami sprendimai buvo priimti, remiantis antikonstituciniais teisės aktais, todėl negalėjo būti laikomi teisėtais. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad motinystės pašalpa buvo apskaičiuota remiantis antikonstituciniais teisės aktais. Pareiškėjos nuomone, VSDFV Kauno skyriui pateikti prašymai turi būti prilyginami pareiškėjai 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimų dėl pašalpos skyrimo pareiškėjai skundais. Pažymi, kad pateiktais prašymais pareiškėja nurodė, jog nesutinka su VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. sprendimu ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu. Kitaip tariant, pareiškėjos pateiktų prašymų perskaičiuoti motinystės pašalpą, teisinį pagrindą sudarė būtent neteisėti 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimai dėl pašalpos skyrimo. Nors ir pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad VSDFV priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą apskųsti 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimus ikiteismine tvarka, pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka institucijai nepateikė.

21. Pareiškėja nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju teismas turėtų vadovautis suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą. Kitaip tariant, taikyti šios praktikos analogiją. Šiuo atveju, teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Pareiškėja nurodo, kad ji 3 metų termino nepraleido, nes šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m. sausio 1 d., t. y. kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas.

22. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai išmokėta motinystės pašalpa buvo apskaičiuota pažeidžiant ir tarptautinius teisės aktus, t. y. Konvenciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. (9.1)S-22621, kuriuo atsakovas atsisakė perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą ir išankstinio neteisminio nagrinėjimo tvarka priimto VSDFV 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (11.1) I-2902 dalies, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti pareiškėjai motinystės pašalpą bei išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos patikslintą skundą atmetė nustatęs, kad atsakovas neturėjo pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimais paskirtą motinystės pašalpą ir konstatavęs, jog VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. (9.1)S-22621 ir skundžiama VSDFV 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2902 dalis yra priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl yra teisėti ir pagrįsti.

25. Pareiškėja nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimai negali būti laikomi įvykdytais sprendimais. Pareiškėjos tvirtinimu, VSDFV Kauno skyriui pateikti prašymai turi būti prilyginami pareiškėjai 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimų dėl pašalpos skyrimo pareiškėjai skundais, o jos pateiktų prašymų perskaičiuoti motinystės pašalpą, teisinį pagrindą sudarė būtent neteisėti 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimai dėl pašalpos skyrimo. Taip pat pareiškėjos nuomone, šiuo atveju turi būti taikoma teisės taikymo analogija.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės siekia, jog jai būtų perskaičiuota VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimais paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. tuo pagrindu, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 pripažino, jog: Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

28. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia (be kita ko) tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas.

29. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas, atsižvelgiant į tai, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, jog būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Konstitucinis Teismas nutarė, kad minėtas nagrinėjamai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.

30. Šio nutarimo konstatuojamosios dalies V skyriaus 1 punkto antroje pastraipoje nurodyta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.

31. Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija (naujos redakcijos Įstatymas įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d.).

32. 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsniu pakeista 2 straipsnio 3 dalis ir ji išdėstyta taip: „3. Asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo.“ Taigi pagal šį įstatymą motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, yra perskaičiuojamos tiems asmenims, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Vadinasi, asmenims, kurie įgijo teisę gauti motinystės pašalpą iki 2016 m. kovo 15 d., motinystės pašalpa (motinystės išmoka) nėra perskaičiuojama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2813-1062/2018).

33. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjai VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimais nuspręsta skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Įstatyme nustatyta socialinio draudimo išmokos paskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri galiojo sprendimų priėmimo metu, t. y. dar iki Pakeitimo įstatymo priėmimo 2016 m. birželio 28 d.

34. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų (bendrąja prasme) galia yra nukreipiama į ateitį, t. y. Konstitucinio Teismo sprendimas veikia ex nunc (nuo dabar), išskyrus pačioje Konstitucijoje nurodytas išimtis.

35. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nekonstitucine pripažintos normos pagrindu anksčiau atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimą). Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį.

36. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš pacituotos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, Konstitucinio Teismo doktrinos, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies darytina išvada, kad po Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo kyla draudimas: 1) priimti naujus sprendimus pagrįstus prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintu aktu; 2) vykdyti anksčiau priimtus sprendimus, jei jie dar nėra įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas įsigaliojo 2017 m. sausio 2 d.

37. Bylos duomenys patvirtina, kad VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimais pareiškėjai buvo išmokėta motinystės pašalpa, todėl šiuo metu nebėra teisinių prielaidų VSDFV Kauno skyriaus sprendimą vertinti kaip dar neįvykdytą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, jog teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpos mokėjimo iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo 2017 m. sausio 2 d. dar nėra pasibaigę. Pažymėtina, kad pareiškėja VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimų nenuginčijo įstatymo nustatyta tvarka (reikalavimas pareikštas praleidus terminą tai padaryti) ir ši pareiškėjos teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimų panaikinimo išnyko dar iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo įpareigoti perskaičiuoti VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimais pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d.

39. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos pretenzijų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, jog VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. (9.1)S-22621 ir VSDFV 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (11.1) I-2902 dalis yra teisėti ir pagrįsti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais.

41. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad ji nepraleido 3 metų termino, kuris turi būti taikomas pagal teismų praktikos suformuotos nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, taikymo analogiją, nes šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m. sausio 1 d., t. y. kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas.

42. Teisėjų kolegija dėl nurodyto pareiškėjos argumento pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 37 straipsnio 2 dalį, skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDF įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. <...> Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką VSDFV nustato VSDFV direktorius. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 41 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. <...> Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką VSDFV nustato VSDFV valdybos direktorius.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas termino paduoti skundą pradžios momento nustatymas (sužinojimas arba turėjimas sužinoti) yra siejamas su suinteresuoto asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie kurį nors iš jo teises ar įstatymų saugomus interesus galbūt pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veikimo variantų, t. y. atitinkamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie jos teises galbūt pažeidžiančius VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus, kuriais jai paskirta per maža motinystės pašalpa, laikytina ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iš kurios pareiškėja gavo (turėjo gauti) informaciją apie tokios pašalpos paskyrimą. Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio terminai paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai – VSDFV – yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių ir panašių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232-2013, taip pat nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-790/2014, 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-721-146/2016 ir kt.).

44. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo apskaičiuota ir išmokėta motinystės pašalpa, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, paskelbimo 2017 m. sausio 1 d., yra nepagrįsti.

45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė