Legislator Case Law & Legislation
ea8dd26e-552b-42ec-9de5-1440e73e6e10 AI generated

Lithuanian court dismisses appeal against robbery conviction, upholding sentence as not excessive despite partial confession.

Case Number ea8dd26e-552b-42ec-9de5-1440e73e6e10
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Outcome Dismissed

Legislator summary

AI generated

The Kaunas Regional Court rejected the defendant's appeal, affirming the first-instance verdict of guilty robbery with a one-year and six-month prison sentence. The defendant argued the punishment was too harsh given his partial confession and lack of full remorse, but the court found no legal basis to reduce the penalty. Consequently, the court ruled that the sentence was appropriate under the Criminal Code and the appeal was inadmissible.

Legislator headnote

AI generated

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas: The court must uphold a criminal conviction and sentence if the first-instance judgment was based on sufficient evidence and the penalty does not violate the principle of proportionality, even if the defendant claims the punishment is excessive.

Keywords

AI generated
robbery conviction excessive sentence partial confession proportionality principle criminal appeal prison term joint crime

Cited Legislation

AI generated
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 66 straipsnis

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

                                                                  Baudžiamoji byla Nr. 1A-614-594/2017                                                                  Proceso Nr. 1-01-1-25274-2016-2                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1.; (S)                                                            1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 1.1.11.10.; 2.4.6.1.;                                                         2.4.7.; 2.4.8.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. lapkričio 8 d.                                                                         Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,dalyvaujant prokurorei Genovaitei Ročienei,nuteistojo D.

K. gynėjai advokatei R. V., vieÅ¡ame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. K. (toliau – D. K.) apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų ir 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmės pradžiÄ skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laikÄ Ä¯skaitytas D. K. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. kovo 14 d. iki 2017 m. birželio 13 d. Kardomoji priemonė – suėmimas pratęsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.Tuo pačiu nuosprendžiu E. D. ir V. Z. taip pat buvo pripažinti kaltais pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliaciniai skundai dėl jų Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : D. K. Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis kartu su E. D., V.

Z. 2016 m. gegužės 30 d., apie 2.10 val., ties gyvenamuoju namu adresu (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtÄ , pagrobė svetimÄ Â turtÄ , t. y. bendrais veiksmais sudavė ne mažiau septynių smÅ«gių rankomis ir kojomis į įvairias kÅ«no vietas A. B. (A. B.), padarant nukentėjusiajam galvos deÅ¡inėje pusėje kraujosruvÄ , nubrozdinimus virÅ¡ugalvio, smilkinio srityje, kaktoje, deÅ¡inės ausies srityje kraujosruvÄ , nubrozdinimÄ , galvos kairėje pusėje kraujosruvÄ , nubrozdinimÄ virÅ¡ugalvyje, smilkinio srityje, kairės ausies srityje kraujosruvÄ , veido srityje kraujosruvÄ deÅ¡inės akies apatiniame voke, kraujosruvÄ kairės akies vokuose, nubrozdinimÄ nosies nugarėlės kairėje, virÅ¡utinio žandikaulio kaktinių ataugų lūžius, nosies kaulų, nosies pertvaros lūžius, žaizdÄ virÅ¡utinės lÅ«pos kairėje, kairės alkÅ«nės kraujosruvÄ , nubrozdinimÄ , kairio sėdmens nubrozdinimÄ , sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , po ko, nukentėjusiajam nukritus ant žemės, iÅ¡ jo kelnių galinės kiÅ¡enės pagrobė mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ â€žSamsung S4“ 150 eurų vertės.Apeliaciniu skundu nuteistasis D.

K. praÅ¡o pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuojant į BK 138 straipsnio 1 dalį ir už Å¡ios nusikalstamos veikos padarymÄ paskirti bausmę, nesusijusiÄ su laisvės atėmimu. Nuteistojo teigimu, pagrobiant nukentėjusiajam priklausiusį telefonÄ pasireiÅ¡kė E. D., kaip bendrininko, vykdytojo ekscesas. Å io veikos (telefono pagrobimo) jo asmeninė tyčia neapėmė, susitarimo tarp apelianto, E. D. ir V.

Z. dėl telefono pagrobimo iÅ¡ nukentėjusiojo nebuvo. Momento, kada E. D. pagrobė telefonÄ D. K. nematė, telefono pagrobimo fakto nesuvokė, o Å¡iam faktui paaiÅ¡kėjus – inicijavo pagrobto telefono grÄ Å¾inimÄ , todėl jo veiksmai negali bÅ«ti laikomi suderintais konkliudentiniais veiksmais su kitų nuteistųjų veiksmais. Apeliantas pažymi, kad jo veiksmuose nėra nei objektyvaus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymio – veikos (telefono grobimo), nei subjektyvaus – tyčios pagrobti nukentėjusiajam priklausantį telefonÄ .

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu D. K. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotų parodymų vertinimu. Teigiama, kad spręsdamas klausimÄ dėl faktinių bylos aplinkybių apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi neiÅ¡samiais ir nevisapusiÅ¡kais 2016 m. birželio 6 d. apklausos metu duotais D. K. parodymais, nevertindamas 2016 m. gruodžio 13 d. apklausos ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistojo duotų parodymų, nors bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis savo parodymų nekeitė, juos tik detalizavo ir papildė.

Pasak apelianto, tinkamai įvertinus jo parodymų visumÄ , visiÅ¡kai aiÅ¡ku, kad iÅ¡kritusį telefonÄ paėmė E. D., kuris kartu su apeliantu ir V. Z. teisme paaiÅ¡kino, kad iÅ¡ankstinio susitarimo pagrobti telefonÄ iÅ¡ nukentėjusiojo nebuvo, o E. D. telefonÄ paėmė nesuvokdamas, kad jis priklauso nukentėjusiajam. Pabrėžiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiÅ¡kintasi, kada apeliantas sužinojo apie telefono paėmimÄ , tokie nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu fiksuoti nebuvo. Apie tai, kad E. D.

įvykio metu paėmė telefonÄ , D. K. sužinojo jau visiems parėjus iÅ¡ įvykio vietos į T. G. namus. BÅ«tent tokiÄ vertinamo įvykio versijÄ , nuteistojo įsitikinimu, patvirtino ir E. D. bei V. Z., konkrečiai nurodydami, kad veikos padarymo metu D. K. apie paimamÄ telefonÄ nieko nežinojo. Apelianto teigimu, atliekant ikiteisminį tyrimÄ buvo padaryti ir procesiniai pažeidimai. Darydamas Å¡iÄ iÅ¡vadÄ apeliantas pažymi, kad atliekant jo, kaip nepilnamečio asmens, apklausas, nei vienoje jų nedalyvavo jo įstatyminis atstovas.

Parodymai atpažinti buvo atliekami iÅ¡ nuotraukų, t. y. pažeidžiant BPK 192 straipsnio 6 dalį, pagal kuriÄ , atpažinimas iÅ¡ nuotraukų vykdomas tik tais atvejais, kai parodyti asmens negalima, ar kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Nei vienos Å¡ių aplinkybių vertinamu atveju nebuvo. Nors tyrėja S. Å . apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ir nurodė, kad nukentėjusysis prisibijojo nuteistųjų, tačiau pats A. B. Å¡ios aplinkybės nepatvirtino.

D. K. duoti parodymai visuomet buvo nuoseklÅ«s ir neprieÅ¡taringi, susitarimo grobti svetimÄ turtÄ niekada nebuvo, telefono paėmimo fakto nuteistasis įvykio metu nematė, o nukentėjusiajam smÅ«gius sudavė dėl asmeninio konflikto. D. K. veiksmai – smÅ«gio sudavimas nukentėjusiajam, nesant tikslo pagrobti svetimÄ turtÄ panaudojant fizinį smurtÄ , turėtų bÅ«ti kvalifikuojami ne pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad bausmės tikslai bus pasiekti D.

K. paskyrus realiÄ laisvės atėmimo bausmę, todėl praÅ¡oma spręsti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimÄ . Pažymima, kad D. K. nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikavus į BK 138 straipsnio 1 dalį, bus laikoma, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, dėl kurio nuteistasis prisipažino ir gailisi, o tai laikytina lengvinančiomis aplinkybėmis, kurios sukuria galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ . Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad D. K. yra moksleivis, charakterizuojamas teigiamai, sportuoja, dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi.

Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, nuteistojo gynėja advokatė pritarė apeliaciniame skunde pareikÅ¡tiems praÅ¡ymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė, teigdama, kad nuteistojo D. K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų.

Pagrįstas – kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Å iuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Å io straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini. Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina iÅ¡skirtinę teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę bei kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos.

Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiÅ«lymų ar versijų atmetimas, prieÅ¡ingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas D. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį jo atžvilgiu.

Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad D. K., veikdamas bendrininkų grupėje su E. D. ir V. Z., Å¡ios nutarties 1 punkte apraÅ¡ytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, panaudodamas fizinį smurtÄ nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu, pagrobė svetimÄ , t. y. A. B., priklausantį turtÄ â€“ 150 (vieno Å¡imto penkiasdeÅ¡imties) eurų vertės mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ â€žSamsung S4“. Sprendžiant iÅ¡ nuteistojo apeliacinio skundo turinio, savo kaltės dėl fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo A.

B. atžvilgiu, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nei apeliaciniu skundu D. K. iÅ¡ esmės neneigia. Nesutinka tik su jam inkriminuota aplinkybe, jog jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. D. ir V. Z., turėjo tyčiÄ , panaudojant fizinį smurtÄ nukentėjusiojo atžvilgiu, pagrobti nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryÅ¡io telefonÄ . D. K. teigimu, telefono paėmimo fakto jis nematė, apie Å¡iÄ aplinkybę sužinojo vėliau, telefonÄ Ä¯vykio metu paėmė E. D., todėl E. D. veiksmai turėjo bÅ«ti vertinami kaip vykdytojo ekscesas, o D.

K. neteisėti veiksmai – kvalifikuoti pagal pasekmes - BK 138 straipsnio 1 dalį. Ir vis tik, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtų įrodymų visumÄ , nuteistojo D. K. argumentai, kuriais Å¡is siekia suÅ¡velninti savo teisinę padėtį, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę padarius nusikalstamus veiksmus, atitinkančius BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, prieÅ¡ingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistasis, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir rėmėsi jais pripažindamas D.

K. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Å iuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iÅ¡dėstyta argumentacija yra pakankama, ji pagrįsta faktiniais bylos duomenimis. Vertinant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad analizuojamu atveju jokio susitarimo tarp jo, E. D. ir V. Z. pagrobti nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryÅ¡io telefonÄ , nebuvo, visų pirma pažymėtina, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis).

Pagrindžiant kaltininko baudžiamÄ jÄ atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamÄ veikÄ turi bÅ«ti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamÄ veikÄ ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamÄ veikÄ ) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose.

Susitarimas padaryti nusikalstamÄ veikÄ gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimÄ , nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamÄ sumanymÄ , atsako už tÄ pačiÄ nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡skyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016). BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisiamojo posėdžio metu E. D. nurodė, kad po fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu, A. B. mobilaus ryÅ¡io telefonÄ paėmė nesuvokdamas, jog telefonas priklausė nukentėjusiajam (manė, kad tai V.

Z. arba D. K. telefonas). Momento, kai jis paėmė telefonÄ , nei V. Z., nei D. K. nematė, o paimtÄ telefonÄ draugams jis parodė tik grįžęs į namus. Vertinant Å¡iuos nuteistojo parodymus E. D., V. Z. ir D. K. susitarimo, pagrobti nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryÅ¡io telefonÄ , kontekste, vis tik pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiÅ¡kinimais nėra tikslinga, kadangi natÅ«ralu, jog gindamasis nuo pareikÅ¡to kaltinimo, suvokdamas gresiančiÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę bei siekdamas jos iÅ¡vengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių.

Juo labiau, kad sakyti tiesÄ jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimÄ , ypatingÄ reikÅ¡mę įgyja kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei raÅ¡ytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko (-ų) pozicijÄ dėl jam pareikÅ¡tų kaltinimų. Å iuo aspektu analizuojant E. D. parodymus, sprendžiant jų patikimumo ir objektyvumo klausimÄ , vis tik pažymėtina, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu vertinamo įvykio aplinkybes, kiek jos susijusios su nukentėjusiajam priklausančio mobilaus ryÅ¡io telefono pagrobimo faktu, jis aiÅ¡kino kiek kitaip.

Nuteistojo teigimu, A. B. pargriuvus ant žemės, iÅ¡ nukentėjusiojo kiÅ¡enės iÅ¡krito mobiliojo ryÅ¡io telefonas „Samsung Galaxy S4“, baltos spalvos, kurį jis (E. D.) pakėlė nuo žemės ir pasiėmė, kas iÅ¡ esmės leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog, prieÅ¡ingai nei E. D. nurodė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jis neabejotinai suvokė, jog telefonas priklausė ne V. Z. ar D. K., o bÅ«tent A. B.. Ir nors teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaičius tokius E. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus jis paaiÅ¡kino, nežinantis, kodėl davė bÅ«tent tokius parodymus (kurie iÅ¡ esmės skyrėsi nuo jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iÅ¡dėstytos vertinamo įvykio versijos), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo teistas ir praeityje, todėl neabejotinai žinojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nÄ tvarkÄ ir svarbÄ , ir vis tik pasirašė savo apklausos protokolÄ , pastabų dėl jame užfiksuotų aplinkybių neturėdamas, tikėti E. D. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, vertinti juos kaip patikimus ir remtis jais, sprendžiant jo ir kitų jo bendrininkų kaltės klausimÄ , prieÅ¡ingai nei tai siekiama D.

K. apeliaciniu skundu, teisinio pagrindo nėra.Tuo tarpu įvertinus tai, kad analizuojamame konflikte dalyvavo tik E. D., V. Z., D. K. ir nukentėjusysis A. B., jokių kitų asmenų aplinkui nebuvo, siekiant paÅ¡alinti nuteistųjų parodymuose esančius prieÅ¡taravimus ir nustatyti jų susitarimo apiplėšti nukentėjusįjį turinį, aptartinos bÅ«tent nukentėjusiojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iÅ¡dėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. A. B. teigimu, analizuojamo įvykio dienÄ jis nuėjo nusipirkti cigarečių į barÄ , kuriame buvo ir visi trys nuteistieji.

Vienas iÅ¡ jų (E. D.) prašė duoti pinigų, tačiau, vietoje to, vienam iÅ¡ nuteistųjų (V. Z.) nupirko alaus ir, pastebėjęs nuteistųjų agresyvumÄ , išėjo namo. Išėjus iÅ¡ baro, nuteistieji jį prisivijo ir primušė. SmÅ«gių buvo daug, jam smÅ«giavo į veidÄ , korpusÄ , stuburÄ . Ä®vykio metu deÅ¡inėje Å¡ortų kiÅ¡enėje jis (A. B.) turėjo mobilaus ryÅ¡io telefonÄ , kurį, jam priklupus (nuo smÅ«gio į nugarÄ ), iÅ¡traukė E. D.. IÅ¡ esmės Å¡iai įvykių sekai, kiek ji susijusi su nukentėjusiojo mobilaus ryÅ¡io telefono paėmimu, neprieÅ¡tarauja ir nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, remiantis kuriais, pajutęs smÅ«gį į nugarÄ , jis nugriuvo ant žemės (ant kelių), pajuto, kaip tikrinamos jo kiÅ¡enės, ir bÅ«tent Å¡io patikrinimo metu iÅ¡ kiÅ¡enės buvo iÅ¡trauktas jam priklausantis mobilaus ryÅ¡io telefonas.

Esant tokiems nukentėjusiojo parodymams akivaizdu, kad, prieÅ¡ingai nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė E. D. bei savo apeliaciniu skundu nurodo D. K. (neva nukentėjusiojo telefonÄ Ä¯vykio metu E. D. paėmė nuo žemės), mobilaus ryÅ¡io telefonas iÅ¡ nukentėjusiojo Å¡ortų kiÅ¡enės vis tik buvo iÅ¡trauktas tyčiniais E. D. veiksmais, kurių nepastebėti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nei D. K., nei V. Z., analizuojamo įvykio metu buvę Å¡alia nukentėjusiojo bei E. D., kartu vartodami fizinį smurtÄ , o vėliau kartu skubiai pasiÅ¡alinę iÅ¡ įvykio vietos, vis tik negalėjo.

Darant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu perskaičius nukentėjusiojo A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu), nukentėjusysis juos patvirtino, pažymėdamas, kad vertinamo įvykio metu jo mobilaus ryÅ¡io telefonas buvo kiÅ¡enėje, papildomai paaiÅ¡kindamas ir tai, kad jis girdėjo, kaip E. D. klausė, kur telefonas, kÄ , teisėjų kolegijos įsitikinimu, tiek V. Z., tiek ir D.

K., analizuojamo įvykio metu buvę Å¡alia nukentėjusiojo ir iÅ¡ jo kiÅ¡enės mobilaus ryÅ¡io telefonÄ išėmusio E. D., neabejotinai girdėjo. Å i nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė neabejotinai patvirtina ir smurto pavartojimo prieÅ¡ jį tikslÄ â€“ pagrobti nukentėjusiajam priklausantį telefonÄ . Å iÄ iÅ¡vadÄ susitiprina ir tai, kad nukentėjusiojo teigimu, dar bÅ«nant baro viduje iÅ¡ jo buvo reikalaujama pinigų. Atsižvelgiant į tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A.

B. buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , bylÄ nagrinėjant apylinkės teisme jis patvirtino ir savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, netikėti jo iÅ¡dėstyta ir aukščiau aptarta analizuojamo įvykio versija, ar jo parodymus vertinti kaip nepatikimus, ar prieÅ¡taraujančius nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisinio pagrindo nėra. PrieÅ¡ingos iÅ¡vados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai su jo parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu tam tikrose aplinkybėse skyrėsi (pvz. nesutapo jo parodymai dėl asmens, bare reikalavusio jo pinigų, bei asmens, kuriam jis nupirko alaus).

Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu jis pašalino savo skirtingose proceso stadijose duotuose parodymuose esančius prieštaravimus, iki įvykio nuteistųjų nepažinojo, todėl melagingai juos apkalbėti neturėjo jokio pagrindo. Be to, esminėse vertinamo įvykio aplinkybėse, kiek jos susijusios su BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos inkriminavimu nuteistiesiems (smūgių sudavimo, telefono pagrobimo), tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu A. B. duoti parodymai vis tik sutapo iš esmės, todėl atmesti juos kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant nuteistųjų kaltės, o tuo pačiu ir jų, kaip bendrininkų, susitarimo apiplėšti A.

B. klausimÄ , nėra pagrindo. Nors pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo keliama versija, kad A. B. analizuojamo įvykio metu buvo neblaivus, kas neva galėjo įtakoti jo suvokimÄ apie vertinamo įvykio aplinkybes, tačiau Å¡i versija bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu vis tik nepasitvirtino, juolab, kad kaip jau buvo minėta, nukentėjusiojo parodymai visose proceso stadijoje, buvo gan nuoseklÅ«s ir iÅ¡samÅ«s, todėl net jei nukentėjusysis ir bÅ«tų buvęs girtas, Å¡i aplinkybė niekaip nesudaro pagrindo netikėti jo parodymais.

PrieÅ¡ingai, tai iÅ¡ esmės tik patvirtintų nusikaltimo padarymo prieÅ¡ jį motyvÄ â€“ tikintis, kad bÅ«damas girtas nukentėjusysis nesiprieÅ¡ins ar neprisimins ir neįsidėmės nusikaltimÄ padariusių asmenų. Visgi, nagrinėjamu atveju, liudytojais apklausti pareigÅ«nai A. G. ir E. Ž. patvirtino, jog nuvykus į įvykio vietÄ , jei yra įtarimų, kad nukentėjusysis neblaivus, asmuo nėra apklausinėjamas. Tokiu atveju, pasak pareigÅ«nų, suraÅ¡omas tarnybinis praneÅ¡imas ir asmuo apklausiamas kitÄ dienÄ .

Tačiau, sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, apie tai, kad buvo sumuÅ¡tas 3 vyrų ir iÅ¡ jo buvo pagrobtas telefonas, A. B. pranešė telefonu 2016 m. gegužės 30 d. 2.20 val. (b. t. 1, b. l. 6), laikotarpiu nuo 3.20 val. iki 3.35 val. (tÄ pačiÄ dienÄ ), iÅ¡ nukentėjusiojo buvo paimtas pareiÅ¡kimas ir jis buvo apklaustas pareigÅ«nų, kas leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog vertinamu atveju nukentėjusiojo blaivumas ir tinkamas aplinkybių suvokimas įtarimų A. B. apklaususiems pareigÅ«nams, nesukėlė.

Tokiu bÅ«du, nors ir sutiktina su D. K. apeliacinio skundo argumentais, jog duomenų, patvirtinančių iÅ¡ankstinį nuteistųjų susitarimÄ apiplėšti nukentėjusįjį, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra (tiek E. D. su V. Z., tiek ir D. K. neigė taręsi dėl telefono pagrobimo iÅ¡ A. B.), tačiau, įvertinus aptartų nukentėjusiojo parodymų visumÄ , akivaizdu, kad bendrininkų susitarimas apiplėšti nukentėjusįjį kilo spontaniÅ¡kai ir pasireiÅ¡kė konkliudentiniais jų veiksmais, apėmė bet kokio smurto panaudojimÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį, siekiant palaužti jo pasiprieÅ¡inimÄ ir užvaldyti turtÄ .

Ir nors pats D. K. mobilaus ryÅ¡io telefono iÅ¡ A. B. nepaėmė (tiek nukentėjusysis, tiek ir E. D. patvirtino, kad telefonas buvo paimtas E. D.), tačiau tai jo kaltės BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme neÅ¡alina, kadangi savo nesutikimo dėl E. D. veiksmų (telefono pagrobimo iÅ¡ A. B.), kuriuos, teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. K. matė, suvokdamas ir neteisėtÄ jų prasmę, jis vis tik nepareiÅ¡kė (apie tai, kad bent vienas iÅ¡ nuteistųjų E. D. bÅ«tų neleidę kraustyti A.

B. kiÅ¡enių, ar tam prieÅ¡taravę, nukentėjusysis nepatvirtino). Tokie D. K. veiksmai (nepritarimo E. D. veiksmams neiÅ¡reiÅ¡kimas, fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiojo atžvilgiu, tokiu bÅ«du palaužiant jo pasiprieÅ¡inimÄ ), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai sustiprino E. D. pasiryžimÄ veikti nusikalstamai ir tiesiogiai sudarė sÄ lygas jo nusikalstamiems veiksmams, be kurių Å¡ios nusikalstamos veikos padarymas bÅ«tų iÅ¡ esmės pasunkėjęs. Tokiu bÅ«du, pripažinti, jog vertinamoje situacijoje egzistavo E. D., kaip vykdytojo ekscesas, prieÅ¡ingai nei tai nurodoma apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra.

Manyti prieÅ¡ingai teisėjų kolegijai neleidžia ir D. K. apeliacinio skundo motyvai, kad aplinkybę apie įvykio metu E. D. paimto telefono priklausomumÄ nukentėjusiajam, jis sužinojo tik kartu su V. Z. ir E. D. grįžęs į namus, kai E. D. parodė pagrobtÄ telefonÄ , kadangi kaip jau buvo minėta anksčiau, Å¡i aplinkybė paneigta nuosekliais nukentėjusiojo parodymais. Be to, sutinkamai su A. B. parodymais, po užpuolimo, programos „Samsung“ pagalba jis nustatė, kad 2.38 val. buvo pakeista įvykio metu iÅ¡ jo pagrobto mobilaus ryÅ¡io telefono SIM kortelė, kas tik patvirtina aukščiau padarytÄ iÅ¡vadÄ , dėl žinojimo apie telefono priklausomumÄ nukentėjusiajam.

Nurodyta aplinkybė paneigia ir apelianto teiginius, kad jis sužinojęs, jog telefonas priklauso nukentėjusiajam, siekė telefonÄ nukentėjusiajam grÄ Å¾inti kadangi akivaizdu, jog telefonu buvo naudojamasi, be to, su nukentėjusiuoju Å¡iuo klausimu buvo susisiekta tik po to, kai dėl įvykio buvo sulaikytas E. D., A. B. teigimu tai įvyko 2016 m. birželio 5 d.Å iÄ iÅ¡vadÄ betarpiÅ¡kai patvirtina ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. ApžiÅ«rėjus A. B. nuteistųjų grÄ Å¾intÄ ir tyrimui pateiktÄ mobilaus ryÅ¡io telefonÄ â€žSamsung Galaxy S4“ nustatyta, kad prijungus šį telefonÄ prie kompiuterio, kompiuteryje atsidaro telefono vidinės atminties talpykla, kuri pavadinta (duomenys neskelbtini), (vienas iÅ¡ nuteistųjų – V.

Z.), Microsoft windows operacinės programos pagalba, atvėrus telefono vidinės atminties aplankÄ , atidarius dokumentų aplankÄ â€žPictures“, matomi du dokumentų aplankai, pavadinti „Messenger“ ir „Screenshots“. Atidarius dokumentų aplanke „Messenger“, esančios nuotraukos, pavadintos „(duomenys neskelbtini),“ ypatybes, matoma, kad Å¡is dokumentas buvo sukurtas 2016 m. gegužės 31 d, 14:57 val. (telefonas iÅ¡ A. B. buvo pagrobtas 2016 m. gegužės 30 d., apie 2.10 val.), nuotraukoje matomas V.

Z., kuris stovi paplÅ«dimyje, apsikabinęs per petį kaire ranka merginÄ , nuotraukos fone galimai matosi Palangos mieste esantis pėsčiųjų tiltas prie jÅ«ros. Be to, telefono apžiÅ«ros metu atidarius aplankÄ â€žScreenshots“, buvo rastas ir failas, įraÅ¡ytas PNG formatu, pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Nuotraukoje „(duomenys neskelbtini),“ užfiksuota mobilaus telefono ekrano vaizdo nuotrauka, kurioje matomas telefono kontaktas, pavadintas „T. K..“ su pavaizduotu mobilaus ryÅ¡io telefono numeriu (duomenys neskelbtini),.

Atidarius dokumento „(duomenys neskelbtini),“ ypatybes, matoma, kad dokumentas sukurtas 2016 m. gegužės 31 d., 10:44 val. (b. t. 1, b. l. 21-22, 23-26, b. t. 2, b. l. 151-160).Å ių duomenų kontekste atmetant V. Z. versijÄ , jog paminėti duomenys A. B. telefone galėjo atsirasti V. Z. į telefonÄ Ä¯dėjus savo SIM kortelę, pažymėtina, kad SIM kortelė leidžia naudotis mobiliojo GSM tinklo paslaugomis: skambinti, siųsti trumpÄ sias žinutes, perduoti duomenis bet kuriam kitam tinklo vartotojui, tačiau ji nėra skirta dokumentų ir nuotraukų saugojimui (duomenys neskelbtini).

Be to, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas T. B. paaiÅ¡kino, kad dalis telefone rastų nuotraukų buvo darytos Å¡iuo įrenginiu, dalis buvo atsiųsta per programÄ â€žFacebook“. 5 nuotraukos darytos Å¡iuo įrenginiu, 3 atsiųstos iÅ¡ „Facebook“ ir 3 darytos ekranvaizdžio bÅ«du, bet ne su kamera. Nuotrauka, kurioje pavaizduotas V. Z. su nenustatyta mergina, buvo atsiųsta 2016 m. gegužės 31 d. „Facebook“ programėlės pagalba, tačiau, kada konkrečiai ji padaryta, nustatyti neįmanoma. Ekranvaizdžiai (tame tarpe ir „(duomenys neskelbtini)“) daryti tiek 2016 m. gegužės 31 d., tiek ir po 2016 m. gegužės 31 d., kas vėlgi patvirtina aplinkybę, jog po A.

B. apiplėšimo, pagrobtu telefonu buvo aktyviai naudojamasi (kas iÅ¡ bendrininkų juo naudojosi, reikÅ¡mės neturi, kadangi tai, kaip pagrobtÄ turtÄ bendrininkai pasidalina, veikos kvalifikavimo nekeičia). Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste neabejojant D. K. kalte padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 180 straipsnio 1 dalyje, nesant pagrindo jo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (smurto panaudojimÄ , padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , apima nusikaltimas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje), kaip nepagrįsti atmestini ir apelianto argumentai, jog jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinti netinkamai.

Atsižvelgiant į D. K. skirtingose proceso stadijose duotuose parodymuose esančius prieÅ¡taravimus, nesutampant jo ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotiems parodymams nei su nukentėjusiojo, nei iÅ¡ dalies su kitų nuteistųjų iÅ¡dėstytomis vertinamo įvykio versijomis, remtis jais, sprendžiant tiek D. K., tiek kitų nuteistųjų kaltės klausimÄ , teisinio pagrindo nėra. Pritariant pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms dėl D. K. parodymų vertinimo pažymėtina, kad apklausiamas teisme jis pripažino sudavęs tik vienÄ smÅ«gį nukentėjusiajam, todėl, kad A.

B. jį neva įžeidinėjo ir provokavo, jis (nukentėjusysis) buvo visiškai girtas, prašė jo ir jo draugų palydėti jį namo (šias aplinkybes ne tik paneigė nukentėjusysis, bet ir įvertinus tai, kad A. B. nei vieno iš nuteistųjų iki vertinamo įvykio nepažinojo, jos iš esmės vertintinos kaip nelogiškos), kategoriškai neigė, jog pats buvo neblaivus. Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. K. šias aplinkybes aiškino kiek kitaip. Jo teigimu, iki analizuojamo įvykio T.

G. namuose jis su draugais (E. D. ir V. Z.) vartojo stiprius alkoholinius gėrimus, bare, kur buvo ir A. B., gėrė alų, apie A. B. praÅ¡ymÄ palydėti jį namo, nieko nesakė, pažymėdamas, jog nepamena ir dėl ko nukentėjusiajam sudavė smÅ«gį, tačiau patvirtino, kad tarp jų jokio konflikto nebuvo, nurodydamas ir tai, kad matė, kaip nukentėjusiajam po smÅ«gio ar iÅ¡ rankų, ar kiÅ¡enės iÅ¡krito mobilaus ryÅ¡io telefonas. BÅ«tent Å¡iuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus D.

K. patvirtino ir atliekant jo parodymų patikrinimÄ Ä¯vykio vietoje, jie, teisėjų kolegijos įsitikinimu, labiausiai atitinka ir nukentėjusiojo iÅ¡dėstytÄ vertinamo įvykio versijÄ . Tačiau, perskaičius Å¡iuos D. K. parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (jau po jo apklausos teisme), jis vėlgi pradėjo painiotis, nurodydamas tokias neadekvačias aplinkybes, kaip kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusįjį (kurio vardas A.) jis vadino V., paaiÅ¡kino, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo kilo nukentėjusiajam dar neišėjus iÅ¡ baro, nurodydamas ir visiÅ¡kai naujÄ aplinkybę –, kad E. D. su A.

B. apsistumdė (E. D. to nepatvirtino), paneigdamas ir tai, kad matė, kaip nukentėjusiajam iÅ¡krito telefonas (kuo iÅ¡ esmės grindžiamas ir jo apeliacinis skundas). Esant tokiems esminiams prieÅ¡taravimams nuteistojo skirtingose proceso stadijose duotuose parodymuose, įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu D. K. duotų parodymų nepatvirtina jokia kita nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga (prieÅ¡ingai nei jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus), atsižvelgiant ir į vieningai Å¡iuo klausimu formuojamÄ teismų praktika, pagal kuriÄ , remtis vien tik nuteistojo parodymais, sprendžiant jo kaltės klausimÄ , nėra tikslinga, vertinti tokius D.

K. parodymus kaip patikimus ir jų pagrindu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nors apeliaciniu skundu teigiama, jog apklausiant D. K. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiÅ¡kintasi, kada jis sužinojo apie nukentėjusiojo telefono paėmimÄ , tačiau įvertinus D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų visumÄ , akivaizdu, kad, net jo paties teigimu, jis matė, kaip nukentėjusiajam po smÅ«gio ar iÅ¡ rankų, ar kiÅ¡enės iÅ¡krito mobilaus ryÅ¡io telefonas, kas suponuoja pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog Å¡i aplinkybė vis tik buvo aiÅ¡kinamasi ir tinkamai apraÅ¡yta nuteistojo apklausos protokole, kurį, be kita ko, D.

K. pasirašė, patvirtindamas, kad visos apklausos protokole iÅ¡dėstytos aplinkybės yra teisingos. BÅ«tent tokias aplinkybes, t. y. kad jis matė, kaip mobilaus ryÅ¡io telefonas iÅ¡krito iÅ¡ A. B. kiÅ¡enės ar rankos, jis patvirtino ir 2016 m. gruodžio 13 d. apklausos metu (b. t. 1, b. l. 105-106), papildomai paaiÅ¡kindamas, kad nematė, kas tÄ telefonÄ paėmė (tuo tarpu tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek ir apeliaciniu skundu betarpiÅ¡kai patvirtino, kad telefonÄ paėmė E. D., kas iÅ¡ esmės atitinka 2016 m. birželio 6 d. jo apklausos metu užfiksuotas aplinkybes).

Be to, net ir apeliaciniu skundu jis nepaaiÅ¡kino savo besikeičiančių parodymų priežasties, nurodydamas tik tiek, kad jo skirtingose stadijose duoti parodymai buvo iÅ¡ esmės vienodi, tik papildomi tam tikromis aplinkybėmis, kas iÅ¡ esmės neatitinka faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių. Juo labiau, kad aplinkybė, jog D. K. nematė, kaip E. D. paėmė nukentėjusiajam priklausantį telefonÄ (A. B. patvirtinus, jog telefonas buvo iÅ¡trauktas iÅ¡ jo kiÅ¡enės po kiÅ¡enių apieÅ¡kojimo) paneigta aukščiau aptartų baudžiamosios bylos duomenų visuma.

Nors apeliaciniu D. K. skundu nurodomi ir tam tikri procesiniai pažeidimai, padaryti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir Å¡ie nuteistojo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pakeitimui. Kaip nustatyta BPK 10 straipsnyje, įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybÄ ; Å¡i teisė jiems užtikrinama nedelsiant nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento; teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir bÅ«dais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugÄ .

Sutinkamai su BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 punktu, gynėjo dalyvavimas yra bÅ«tinas nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis. Pagal BPK 53 straipsnio 1 dalį, įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo arba nukentėjusiojo atstovai pagal įstatymÄ gali dalyvauti procese ir ginti savo atstovaujamų proceso dalyvių interesus, jeigu Å¡ie yra nepilnamečiai arba nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais, iÅ¡skyrus atvejus, kai tai prieÅ¡tarautų nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams.

Atsižvelgiant į aptartų teisės normų analizę, akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nepilnametį įtariamÄ jį apie jo galimai įvykdytÄ nusikalstamÄ veikÄ , apklausoje privalomas yra tik jo gynėjo dalyvavimas. Tuo tarpu įstatyminiam atstovui, prieÅ¡ingai nei tai traktuojama nuteistojo D. K. apeliaciniu skundu, suteikiama tik teisė, bet ne pareiga dalyvauti nepilnamečio įtariamojo apklausoje, todėl jo nedalyvavimas apklausiant nepilnametį įtariamÄ jį, BPK normų nepažeidžia.

Juo labiau, kad toks imperatyvas nenumatytas ir BPK 188 straipsnyje. Pažymėtina, kad atstovas pagal įstatymÄ , norėdamas, jog jam bÅ«tų leista dalyvauti procese, turi pateikti raÅ¡ytinį ar žodinį praÅ¡ymÄ (BPK 53 straipsnio 3 d.). Todėl vien tai, kad apklausiant D. K. ikiteisminio tyrimo metu jo apklausoje nedalyvavo jo įstatyminis atstovas, nesudaro pagrindo BPK nuostatų, regalamentuojančių nepilnamečio įtariamojo apklausÄ , pažeidimo konstatavimui. Juo labiau, jog D. K. apklausoje dalyvavo jo gynėjas, o praÅ¡ymas, kad apklausoje dalyvautų ir D.

K. įstatyminis atstovas, pateiktas nebuvo. Abejonių tinkamai atliktu ikiteisminiu tyrimu nekelia ir apelianto teiginiai, jog nuteistųjų atpažinimas buvo vykdomas iÅ¡ fotonuotraukų. Kaip nustatyta BPK 192 straipsnio 6 dalyje, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali bÅ«ti daromas pagal jo nuotraukÄ ; ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis; pagal nuotraukas asmuo gali bÅ«ti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti.

IÅ¡ aptartos teisės normos seka, kad visais atvejais parodymas atpažinti turi bÅ«ti vykdomas atpažintinÄ asmenį parodant atpažįstančiajam ir tik tokiu atveju, kai to padaryti negalima dėl objektyvių priežasčių, ar siekiant užtikrinti nukentėjusiojo ar liudytojo saugumÄ , Å¡is procesinis veiksmas atliekamas pagal nuotraukÄ . Atsižvelgiant į nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, įvertinus tai, kad nuteistieji gyvena netoli nukentėjusiojo namų, nusikaltimas taip pat buvo įvykdytas netoli A.

B. gyvenamosios vietos, neabejotina, kad vertinamu atveju, siekiant užtikrinti nukentėjusiojo saugumÄ , nuteistųjų atpažinimas buvo pagrįstai atliktas iÅ¡ jų nuotraukų. Vien tai, jog vertinamu atveju A. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtino bijantis nuteistųjų, dėl ko komentuojamas procesinis veiksmas, pasak nuteistojo, turėjo bÅ«ti atliktas atpažintinÄ asmenį parodant atpažįstančiajam, nesudaro pagrindo šį procesinį veiksmÄ pripažinti neteisėtu. Pažymėtina, kad BPK nėra imperatyviai įtvirtinta, kokiais bylos duomenimis remdamasis (ar nukentėjusiojo parodymais, ar nusikalstamos veikos pobÅ«džiu ir pan.) ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas nusprendžia atlikti asmenų atpažinimÄ pagal nuotraukÄ , siekdamas užtikrinti nukentėjusio asmens saugumÄ .

Be to ir apklausiamas teisme nukentėjusysis patvirtino, jog bijo nuteistųjų, nurodė, kad buvo sulaukęs grasinimų (vienas iÅ¡ sutiktų po įvykio nuteistųjų – E. D., grasino iÅ¡vežimu į miÅ¡kÄ ). Ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui nusprendus, jog kontaktinis nuteistųjų atpažinimas gali sukelti pavojų nukentėjusiojo saugumui (kuo neabejoja ir teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nuteistieji po vertinamo įvykio buvo susisiekę su nukentėjusiuoju), nuteistųjų atpažinimas buvo pagrįstai atliktas iÅ¡ jų nuotraukų.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausiamas teisme nukentėjusysis patvirtino atpažinęs nuteistuosius, nurodė kiekvieno iÅ¡ jų atliktus veiksmus, todėl pagrindo abejoti parodymo atpažinti protokoluose užfiksuotomis aplinkybėmis, nėra. Tai, jog nukentėjusysis atpažinimo metu papildomai nurodė iÅ¡ kokių konkrečiai bruožų atpažino nusikaltimÄ padariusius asmenis bei detalizavo kokius veiksmus Å¡ie atliko, tik patvirtina jo parodymų objektyvumÄ , todėl apeliacinio skundo argumentai susiję su Å¡io veiksmo galimu neteisėtumu atmetami.

Ta aplinkybė, kad buvo atliekamas atpažinimas pagal nuotraukÄ , nors buvo galima parodyti atpažinti patį asmenį, taip formaliai nesilaikyta BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatos, neduoda pagrindo laikyti netinkamu įrodymu asmens parodymo atpažinti protokolų ir juose užfiksuotų aplinkybių. Tiek įtariamųjų apklausos, tiek ir kiti procesiniai veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl vien tai, jog apklausiama teisiamojo posėdžio metu tyrėja abejojo savo kompetencija, nesudaro teisinio pagrindo jos atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus vertinti kaip nepagrįstus, ar atliktus netinkamai.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytų duomenų visumÄ , nesant pagrindo naikinti ar keisti skundžiamÄ apylinkės teismo nuosprendį D. K. apeliacinio skundo motyvais, jo veikos kvalifikavimÄ pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paliekant nepakeistÄ , Å¡velninti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtÄ bausmę teisinio pagrindo taip pat nėra. Sprendžiant klausimÄ dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. K. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingÄ bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo virÅ¡enybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Skirdamas bausmę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ä®vertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai iÅ¡analizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikÅ¡mę.

Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamÄ nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sÄ lyga.

Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumÄ ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai iÅ¡tirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo bÅ«do bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu D. K. buvo nepilnametis, atsižvelgtina ir į BK 91 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmės skyrimui nepilnamečiams reikÅ¡mingas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sÄ lygas, nepilnamečio sveikatos bÅ«klę ir socialinę brandÄ , anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumÄ , nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę D.

K., atsižvelgė į tai, kad naujÄ tyčinį, baigtÄ , apysunkį nusikaltimÄ jis įvykdė bÅ«damas teistas ir teistumui neiÅ¡nykus (b. t. 1, b. l. 109-114), praeityje baustas ir administracine tvarka (b. t. 1, b. l. 136-138), niekur nedirba (b. t. 1, b. l. 141), tačiau mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje (b. t. 3, b. l. 31), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre ir VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos Psichikos sveikatos centro apskaitoje neregistruotas (b. t. 1, b. l. 143, 145), tiek mokymosi įstaigoje, tiek ir Kauno bokso klubo „(duomenys neskelbtini)“ charakterizuojamas teigiamai, (b. t. 3, b. l. 30, 31, 32), įvertino ir vienÄ D.

K. atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Visumos Å¡ių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje padarymÄ , D. K. skyrė griežčiausiÄ sankcijoje numatytÄ bausmės rūšį – terminuotÄ laisvės atėmimÄ , jos dydį nustatydamas artimesnį sankcijoje numatytos bausmės minimumui, netaikydamas nuteistojo atžvilgiu ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Nesutikti su Å¡iuo skundžiamu apylinkės teismo sprendimu, prieÅ¡ingai nei tai konstatuojama nuteistojo apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Motyvuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ svarbu paminėti, kad nors komentuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu D. K. vis dar buvo nepilnametis, tačiau Å¡is teistumas jam nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobÅ«džio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymÄ jis jau buvo teistas ne kartÄ , jo atžvilgiu buvo taikytos tiek Å¡velnesnio pobÅ«džio bausmės, tiek ir terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau akivaizdu, kad teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino. Turėdamas net kelis neiÅ¡nykusius teistumus jis ir vėl padarė vienÄ apysunkį nusikaltimÄ , kas neabejotinai atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiÅ«rį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos.

Juo labiau, kad nuteistasis turi ir galiojančių administracinių nuobaudų. Å ios iÅ¡vados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad anksčiau paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu D. K. buvo įpareigotas bÅ«ti namuose nuo 22 val. iki 6 val., tačiau Å¡io įpareigojimo, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta nakties metu, jis nesilaikė. Visuma nuteistÄ jį neigiamai charakterizuojančių aplinkybių, ankstesni teistumai, leidžia teigti, jog vertinamu atveju apylinkės teismas padarė teisingÄ ir pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad bausmės tikslai bus geriausiai pasiekti paskiriant D.

K. griežčiausiÄ sankcijoje numatytÄ bausmę - terminuotÄ laisvės atėmimo bausmę, netaikant jos vykdymo atidėjimo. PrieÅ¡ingos iÅ¡vados, įvertinus Å¡ias iÅ¡ esmės neigiamai D. K. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir teigiamos nuteistojo savybės – gabus sportininkas, gerai sutaria tiek su klasės draugais, tiek su sporto kolektyvu, mokosi, kadangi minėtos aplinkybės nepaneigia nuteistojo polinkio nusikalsti, nesilaikyti bendrųjų visuomenėje priimtų elgesio taisyklių ir neleidžia spręsti, jog D.

K. vis dar įmanoma taisyti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo D. K. asmenybę bei veikos pavojingumÄ apibÅ«dinančias aplinkybes, nuteistajam paskirtÄ bausmę vertinti kaip aiÅ¡kiai per griežtÄ nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieÅ¡tarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). BK nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimo nepilnamečiams taisykles vertinamu atveju pažeistos taip pat nebuvo.

Aplinkybės, turinčios reikÅ¡mės individualizuojant D. K. paskirtÄ bausmę buvo tinkamai iÅ¡nagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Tame tarpe pagrįstai kaltinamojo dalinio prisipažinimo, nepripažįstant atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi aukščiau iÅ¡dėstytos aplinkybės neduoda pagrindo iÅ¡vadai, kad D. K. prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi. IÅ¡imtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«džiu ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu bÅ«tų galima Å¡velninti D.

K. paskirtÄ bausmę ar taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ , Å¡ioje byloje nenustatyta. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu bÅ«tų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais bÅ«tų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurie bÅ«tų sukliudę teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ . Apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstÄ bei teisėtÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuriame iÅ¡vadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir dydžio, pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendį naikinti ar keisti D.

K. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra - nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo D. K. apeliacinį skundÄ atmesti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dienÄ . Teisėjai                                                                                                                   Albinas Antanaitis                                                                                                   Evaldas Gražys                                                                                                                                                                                                                                                            Daiva Jankauskienė