ea7ff7c7-4c80-4ff6-9bce-8cfe4c8182f2 · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-2327-577/2022 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07820-2022-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11; 3.3.1.18.1; 3.4.5.2. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. lapkričio 8 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjos R.

K. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. pareiÅ¡kėja R. K. kreipėsi į teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydama nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad jos senelis M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. PareiÅ¡kimÄ grindė Å¡iais esminiais argumentais bei faktinėmis aplinkybėmis: 1.1.

PareiÅ¡kėja kreipėsi į Migracijos departamentÄ prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Migracijos departamentas/Departamentas) su praÅ¡ymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau ir – Pilietybės įstatymas, PÄ®) 9 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 7 dalis). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 1V-128 pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas netenkintas. Ä®sakymas priimtas remiantis PÄ® 9 straipsnio 1 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu bei atsižvelgiant į Migracijos departamento 2021 m. sausio 11 d. teikimÄ , kuriame konstatuota, jog pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiÅ¡kėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. 1.2.

PareiÅ¡kėja nurodo, kad ji yra M. S. (taip pat žinomo kaip M. S.), gim. (duomenys neskelbtini), vaikaitė. PareiÅ¡kėja neturi dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , ir negali jų gauti ne teismo tvarka. Ji kreipėsi į kompetentingas institucijas: Lietuvos centrinį valstybės archyvÄ , Lietuvos valstybės istorijos archyvÄ , tačiau minėtos įstaigos neturėjo ir negalėjo pateikti duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, jog pareiÅ¡kėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pasak pareiÅ¡kėjos, Å¡iÄ aplinkybę patvirtina Å¡ie įrodymai: 1932 m. liepos 12 d. Pietų Afrikos SÄ jungoje iÅ¡duotas M. (M) S. natÅ«ralizacijos liudijimas Nr. 12949, patvirtinantis, kad M. (M.) S. gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, M. (M.) S. ir jo tėvų M. S. ir S. H. pilietybė – Lietuvos; Pietų Afrikos SÄ jungoje iÅ¡duotame pareiÅ¡kėjos tėvo M. S. gimimo liudijime nurodyta, kad jo tėvo M. S. gimimo vieta – Lietuva; 2018 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie mirtį, kurioje nurodoma, jog Žydų bendruomenių archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės metrikų knygoje įraÅ¡yta, kad (duomenys neskelbtini) mirė M.

S., J. sÅ«nus, gimęs (duomenys neskelbtini) metais (pareiÅ¡kėjos senelio tėvas, pareiÅ¡kėjos prosenelis), kuris yra žydų tautybės Lietuvos pilietis; 2018 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-2123, kuria patvirtinama, kad archyve nerasta dokumentų, patvirtinančių pareiÅ¡kėjos senelio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimÄ (nustojimÄ ); Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. spalio 24 d. pažyma Nr. R4-2748, kuria patvirtinama, kad dokumentų, patvirtinančių M.

S. (pareiÅ¡kėjos senelio tėvo, pareiÅ¡kėjos prosenelio) Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktÄ archyve saugomuose fonduose nerasta. 1.3. PareiÅ¡kėjos teigimu, įrodymų visuma patvirtina, kad jos senelis gimė ir gyveno Lietuvoje (duomenys neskelbtini), taip pat ten iki pat mirties gyveno ir senelio tėvas M. S. ir, atsižvelgiant į galiojusį Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reglamentavimÄ , tiek senelis, tiek ir jo tėvas, buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. Taigi, jos senelio tėvas tiek (duomenys neskelbtini) metais, tiek iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini) metais, gyveno Lietuvoje ir buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 1 bei 3 punktų prasme.

Atitinkamai, senelis M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), kaip Lietuvos piliečio vaikas (įstatymo įsigaliojimo metu jis buvo nepilnametis, jam buvo 15 metų), taip pat buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktÄ . Ä®sigaliojus 1919 m. sausio 9 d. Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę, M. S. (M. S.) tėvai daugiau nei 10 metų gyveno Lietuvoje, todėl senelis M. S. taip pat pateko į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iÅ¡ seno Lietuvoje gyveno, kategorijÄ (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 punktas).

2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su pareiÅ¡kimu nesutiko, prašė pareiÅ¡kimÄ palikti nenagrinėtÄ , o teismui nusprendus nagrinėti pareiÅ¡kimÄ iÅ¡ esmės – prašė jį atmesti. Atsikirtimus grindė Å¡iais esminiais argumentais bei faktinėmis aplinkybėmis: 2.1. Migracijos departamento teikime, kurio pagrindu buvo priimtas minėtas įsakymas, nebuvo konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiÅ¡kėjai kreiptis į teismÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo.

PareiÅ¡kėja nesilaikė iÅ¡ankstinės praÅ¡ymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, todėl pareiÅ¡kimas turėtų bÅ«ti paliktas nenagrinėtas. 2.2. Suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiÅ¡kėjos teiginiu, kad aplinkybę, jog pareiÅ¡kėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietis patvirtina 1932 m. liepos 12 d. natÅ«ralizacijos liudijimas. Pažymi, kad žodžio „nationality“ (angl.) reikÅ¡mė lietuvių kalboje – tautybė, o ne pilietybė. Å iame užsienio valstybės iÅ¡duotame dokumente pavartotos sÄ vokos „nationality“, reiÅ¡kiančios kaip „pilietybę“, nepatvirtina Lietuvos archyvų raÅ¡tuose pateikta informacija.

Teismui nebuvo pateiktas susiraÅ¡inėjimas su Pietų Afrikos Respublikos kompetentingomis institucijomis, iÅ¡ kurio matytųsi, kokių dokumentų pagrindu pareiÅ¡kėjos senelis buvo įraÅ¡ytas į natÅ«ralizacijos liudijimÄ kaip Lietuvos pilietis. Mano, jog labiau tikėtina, kad pareiÅ¡kėjo senelis iÅ¡ Lietuvos galėjo iÅ¡vykti su Lietuvos Respublikos užsieniečio (Sauf – conduit) pasu. Nėra aiÅ¡ku kokių dokumentų pagrindu iÅ¡duoti pareiÅ¡kėjos nurodyti dokumentai, nes Lietuvos archyvuose nėra duomenų, jog M.

S. gimė Lietuvoje. Nėra duomenų, kad M. S. turėjo Lietuvos pilietybę ar juo labiau, jÄ iÅ¡saugojo iki 1940 m. birželio 15 d. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimÄ ir tÄ , aplinkybę, kad pareiÅ¡kėjos senelis 1932 m. liepos 12 d. tapo britų piliečiu, pareiÅ¡kėjos senelis Lietuvos pilietybės (jei tokiÄ turėjo) neteko automatiÅ¡kai (tuo metu galioję Lietuvos Respublikos įstatymai nenumatė privalomų procedÅ«rų ar sprendimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo).

3. RaÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose pareiÅ¡kėja nurodo, kad suinteresuoto asmens argumentai yra nepagrįsti. Migracijos departamentas teikime konstatavo, jog „nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiÅ¡kėjų senelis /prosenelis M. (M.) S. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. PareiÅ¡kėjos teigimu, kreipimuisi į teismÄ pakanka konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių Å¡iuos duomenis (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

Minėta teisės norma nenustato, kokiu bÅ«du ar forma, ar momentu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija turi (gali) konstatuoti, kad reikalaujamus duomenis patvirtinančių dokumentų nėra pakankamai. Nėra reikalavimo, kad duomenys gali bÅ«ti nustatomi teismo tvarka tik tuomet, kai kompetentinga institucija priima sprendimÄ nutraukti praÅ¡ymo nagrinėjimo procedÅ«rÄ ar kitokios formos sprendimÄ . PareiÅ¡kėjos teigimu, ji laikėsi iÅ¡ankstinės praÅ¡ymų nagrinėjimo ne teisme procedÅ«ros ir tinkamai realizavo procesinę teisę kreiptis į teismÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo.

Taip pat pareiÅ¡kėja nurodė, jog nagrinėdamas analogiÅ¡kÄ klausimÄ dėl žodžio „nationality“ reikÅ¡mės Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1195-861/2022 vadovavosi Kembridžo žodyne pateiktu iÅ¡aiÅ¡kinimu, kad viena iÅ¡ žodžio „nationality“ reikÅ¡mių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, todėl nepagrįstas Migracijos departamento argumentas, jog žodis „nationality“ nereiÅ¡kia, kad asmuo yra valstybės pilietis.

PareiÅ¡kėjos teigimu, natÅ«ralizacijos liudijime pateiktÄ informacijÄ patvirtina ir į bylÄ pateikta Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie mirtį, kurioje nurodyta ta pati kaip ir natÅ«ralizacijos liudijime informacija apie pareiÅ¡kėjos senelio tėvo M. S. (M. S.) turėtÄ Lietuvos Respublikos pilietybę. Kai natÅ«ralizacijos liudijime yra pateikta informacija ne tik apie patį natÅ«ralizuojamÄ asmenį, bet ir apie jo tėvus (jų turėtÄ Lietuvos pilietybę), o natÅ«ralizacijos liudijime pavartotos sÄ vokos „nationality“ reikÅ¡mę pilietybės prasme patvirtina ir Lietuvos institucijų iÅ¡duotų dokumentų informacija, natÅ«ralizacijos liudijimas vertintinas kaip tinkamas turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymas.

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 29 d. sprendimu pareiÅ¡kimÄ tenkino, nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Nurodė, jog juridinę reikÅ¡mę turintis faktas nustatytinas siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

5. Teismas nesutiko su suinteresuoto asmens argumentais, jog pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimas dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo turi bÅ«ti paliktas nenagrinėtas, nes pareiÅ¡kėja nesilaikė iÅ¡ankstinės praÅ¡ymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėja kreipėsi į suinteresuotÄ asmenį, praÅ¡ydama atkurti jai Lietuvos pilietybę. Migracijos departamentas 2021 m. sausio 11 d. teikime Nr. 13P-4 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“, nurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, jog M.

S. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Po ko, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. vasario 15 d. įsakymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo Nr. 1V-128, praÅ¡ymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnio 2 punktas) netenkintas. Teismo vertinimu, tai, kad susiklosčiusios situacijos kontekste pareiÅ¡kėjos kreipimasis į teismÄ , nesukėlė padarinių, kurių siekiama iÅ¡vengti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu draudimu, todėl pareiÅ¡kimÄ palikus nenagrinėtÄ nebÅ«tų pasiekti civilinio proceso įstatymuose iÅ¡kelti tikslai.

Teismas suinteresuoto asmens argumentus dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu laikė teisiškai nepagrįstais.

6. Teismas, iÅ¡analizavęs pareiÅ¡kėjos pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus, padarė iÅ¡vadÄ , kad labiau tikėtina, jog pareiÅ¡kėjos nurodyti duomenys apie jos protėvius yra teisingi. Teismo vertinimu, nepagrįsti suinteresuoto asmens argumentai dėl žodžio „nationality“ reikÅ¡mės, nes vadovaujantis Kembridžo žodyne pateiktu iÅ¡aiÅ¡kinimu, viena iÅ¡ žodžio „nationality“ reikÅ¡mių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliÅ¡kai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“ (https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/nationality, žiÅ«rėta 2020 m. liepos 15 d. 10:45 min), todėl žodis „nationality“ nereiÅ¡kia, kad asmuo yra valstybės pilietis.

Tuo pačiu pažymėtina, kad Jungtinėje Karalystėje pilietybės teisė yra vadinama „British nationality law“, o ne „British citizenship law“ (http://www.legislation.gov.uk/ukpga/1981/61, žiÅ«rėta 2020 m. liepos 16 d. 10:56 val.), kas leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiÅ¡kia ne tik tautybę, bet ir pilietybę.

7. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens teiginiai, kad nors pareiÅ¡kėjos senelis M.(M.) S. ir bÅ«tų buvęs Lietuvos Respublikos pilietis iÅ¡vykimo iÅ¡ Lietuvos metu, jis bÅ«tų pripažintas netekusiu (nustojusiu) Lietuvos Respublikos pilietybės, nepakankamai pagrįsti. Teismas nustatė, kad M. S., gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje; duomenų apie iÅ¡vykimÄ iÅ¡ Lietuvos, duomenų, kad jis nesikreipė į Lietuvos atstovybes dėl asmens dokumentų iÅ¡davimo, nėra. Nesant pakankamam pagrindui pagrįsti, kad Å¡io asmens ryÅ¡ys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. nėra tęstinis ir nepertraukiamas, nurodytus suinteresuoto asmens argumentus teismas laikė leistinais įrodymais nepagrįstomis prielaidomis.

M. S. gimė Lietuvoje, iÅ¡ natÅ«ralizacijos liudijimo duomenų matyti, kad jo tėvai turėjo Lietuvos pilietybę, jo tėvas buvo pardavėjas, todėl teismo nuomone, tikėtina, turėjo nuolatinį darbÄ Lietuvoje iki iÅ¡vykimo iÅ¡ jos. Teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), iki iÅ¡vykimo iÅ¡ Lietuvos turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad Å¡is asmuo jos neturėjo. Teismas pareiÅ¡kimÄ tenkino. I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai 8.

Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 29 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimÄ atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 8.1. Teismas nevertino, kokiÄ konkrečiai reikÅ¡mę žodžiui „nationality“ suteikė 1932 m. liepos 12 d. natÅ«ralizacijos liudijimÄ Nr. 12949 iÅ¡davusi užsienio valstybės institucija, juo labiau, kad užsienio valstybės iÅ¡duotame dokumente pavartotos sÄ vokos „nationality“, reiÅ¡kiančios kaip „pilietybę“, nepatvirtina Lietuvos archyvų raÅ¡tuose pateikta informacija (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje nurodyta, kad Lietuvos centrinis valstybinis archyvas neturi duomenų, kad pareiÅ¡kėjo senelis M.

S. gyveno Lietuvoje ar buvo Lietuvos Respublikos pilietis). Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1151-779/2021 konstatavo, kad „įraÅ¡ai anglų kalba „nationality“ bei „nationality of parents“, iÅ¡versti į lietuvių kalbÄ kaip „pilietybė“ ir „tėvų pilietybė“, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iÅ¡versti netiksliai. Teismas negalėjo konstatuoti, kad žodžio „nationality“ reikÅ¡mė natÅ«ralizacijos liudijime yra bÅ«tent pilietybė, nes teismas iÅ¡ pareiÅ¡kėjos neiÅ¡reikalavo susiraÅ¡inėjimo su Pietų Afrikos Respublikos kompetentingomis institucijomis, iÅ¡ kurio matytųsi, kokių dokumentų pagrindu pareiÅ¡kėjos senelis buvo įraÅ¡ytas į natÅ«ralizacijos liudijimÄ kaip Lietuvos pilietis. 8.2.

PareiÅ¡kėja teismui pateikė tik vienÄ dokumentÄ , kuriame nurodyta, kad pareiÅ¡kėjos senelis M. S. buvo Lietuvos pilietis - 1932 m. liepos 12 d. natÅ«ralizacijos liudijimo vertimÄ Ä¯ lietuvių kalbÄ , kuris prieÅ¡tarauja Lietuvos archyvų informacijai (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. R4-2123 buvo nurodyta, kad Lietuvos centrinis valstybinis archyvas neturi duomenų, kad pareiÅ¡kėjos senelis M. S. gyveno Lietuvoje ar buvo Lietuvos Respublikos pilietis), todėl aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020). 8.3.

Teismas iÅ¡ pareiÅ¡kėjos neiÅ¡reikalaudamas susiraÅ¡inėjimo su Pietų Afrikos Respublikos kompetentingomis institucijomis, iÅ¡ kurio matytųsi, kokių dokumentų pagrindu pareiÅ¡kėjos senelis buvo įraÅ¡ytas į natÅ«ralizacijos liudijimÄ kaip Lietuvos pilietis, visapusiÅ¡kai ir objektyviai neiÅ¡nagrinėjo visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių. 8.4. Teismas nevertino Migracijos departamento atsiliepime iÅ¡dėstytų argumentų, kad pareiÅ¡kėjos senelis iÅ¡ Lietuvos galėjo iÅ¡vykti ne su Lietuvos užsienio pasu, bet su Lietuvos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos atstovybės ar Lietuvos konsulato iÅ¡duotu Sauf - conduit leidimu, kuris leido į užsienį iÅ¡vykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims.

Atsižvelgiant į Lietuvos valstybinių archyvų duomenis, kad nėra duomenų apie pareiÅ¡kėjos senelio turėtÄ Lietuvos Respublikos pilietybę, apeliantės nuomone, labiau tikėtina, kad pareiÅ¡kėjos senelis iÅ¡ Lietuvos galėjo iÅ¡vykti su Lietuvos Sauf – conduit leidimu, dėl ko į 1932 m. liepos 12 d. natÅ«ralizacijos liudijimÄ Nr. 12949 jis buvo įraÅ¡ytas kaip priklausantis Lietuvai asmuo, o ne Lietuvos pilietis. Migracijos departamentas praktikoje susiduria su atvejais, kai gavus dokumentus, kurių pagrindu asmuo buvo įraÅ¡ytas į natÅ«ralizacijos liudijimÄ kaip Lietuvos pilietis, paaiÅ¡kėja, kad asmuo nebuvo Lietuvos pilietis, tačiau užsienio valstybės institucijai pateikė Lietuvos Sauf - conduit leidimÄ , kurį užsienio valstybės institucija laikė Lietuvos piliečio pasu, todėl į natÅ«ralizacijos liudijimÄ Ä¯rašė asmenį kaip Lietuvos pilietį. 8.5.

PareiÅ¡kėjos senelis M. S., 1932 m. liepos 12 d. įgydamas Britanijos pilietybę automatiÅ¡kai dėl to neteko Lietuvos pilietybės (Lietuvos įstatymai Å¡iuo laikotarpiu nenumatė jokių privalomų procedÅ«rų, dėl kurių turėjo bÅ«ti priimti Lietuvos įstatymų numatyti sprendimai, Lietuvos Valstybės Konstitucija Å¡iuo laikotarpiu numatė absoliutų dvigubos pilietybės draudimÄ ). Lietuvos Konstitucijoje nuostata, kad Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės atsirado tik 1938 m., Lietuvos Pilietybės įstatyme nuostata, kad pilietybės netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba atsirado tik 1939 m. rugpjūčio 8 d.

Daro iÅ¡vadÄ , kad iki 1938 m. Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, negalėjo nenustoti Lietuvos pilietybės. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimÄ ir pateiktus įrodymus (natÅ«ralizacijos liudijimÄ ), apeliantas teigia, kad pareiÅ¡kėjos senelis M. S. negalėjo bÅ«ti laikomas asmeniu bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai numato Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis. 8.6. Migracijos departamento vertinimu, praÅ¡omas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintis faktas turi bÅ«ti grindžiamas ne spėlionėmis, tačiau įvertinus objektyvius duomenis.

Pareiškėjos pateikti dokumentai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjos senelis M. S. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

9. PareiÅ¡kėja R. K. pateikė atsiliepimÄ , kuriame praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , priteisti iÅ¡ suinteresuoto asmens pareiÅ¡kėjos naudai bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 9.1. Vertindamas termino „nationality“ pavartojimÄ analogiÅ¡ko pobÅ«džio dokumente – natÅ«ralizacijos pažymėjime – Vilniaus apygardos teismas Migracijos departamento argumentus pripažino nepagrįstais. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1195-861/2022 vadovavosi Kembridžo žodyne pateiktu iÅ¡aiÅ¡kinimu, kad viena iÅ¡ žodžio „nationality“ reikÅ¡mių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliÅ¡kai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“, todėl nesutiko su Migracijos departamento argumentu, kad žodis „nationality“ nereiÅ¡kia, kad asmuo yra valstybės pilietis.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Jungtinėje Karalystėje pilietybės teisė yra vadinama „British nationality law“, o ne „British citizenship law“, kas leido teismui daryti iÅ¡vadÄ , jog britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiÅ¡kia ne tik tautybę, bet ir pilietybę. AnalogiÅ¡kas aiÅ¡kinimas pateiktas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2YT-15851-600/2020, kuris 2020 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1779-232/2020 paliktas nepakeistas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 pripažino, kad žemesnės instancijos teismų padarytos iÅ¡vados vertinant pateiktus įrodymus (įskaitant ir natÅ«ralizacijos liudijimÄ ) asmens turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti yra pagrįstos. 9.2.

Aplinkybę, kad pateiktame pareiÅ¡kėjos senelio natÅ«ralizacijos liudijime naudojama sÄ voka „nationality“ reiÅ¡kia pilietybę, patvirtina ir natÅ«ralizacijos liudijimo preambulėje nurodytas 1926 m. Pietų Afrikos SÄ jungos pilietybės akto pavadinimas angliÅ¡kai. Teismų praktikoje konstatuota, kad nurodyto žodžio „nationality“ reikÅ¡mę reikia vertinti atsižvelgiant į jo pavartojimo kontekstÄ . NatÅ«ralizacijos liudijime Å¡is žodis naudojamas bÅ«tent pilietybės prasme. 9.3.

Migracijos departamento nurodomų civilinių bylų ir Å¡ios civilinės bylos aplinkybės skiriasi. Minėtose bylose Pietų Afrikoje iÅ¡duotame natÅ«ralizacijos liudijime pavartotos sÄ vokos „nationality“, reiÅ¡kiančios kaip „pilietybę“, nepatvirtino Lietuvos archyvų raÅ¡tuose pateikta informacija. Å iuo atveju, informacijÄ patvirtina ir į bylÄ pateikta Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie mirtį. Pažymoje nurodyta ta pati kaip ir natÅ«ralizacijos liudijime informacija apie pareiÅ¡kėjos senelio tėvo M.

S. turėtÄ Lietuvos Respublikos pilietybę. 9.4. Naujausioje teismų praktikoje konstatuota, kad, tuo atveju, kai natÅ«ralizacijos liudijime yra pateikta informacija ne tik apie patį natÅ«ralizuojamÄ asmenį, bet ir apie jo tėvus (jų turėtÄ Lietuvos pilietybę), o natÅ«ralizacijos liudijime pavartotos sÄ vokos „nationality“ reikÅ¡mę pilietybės prasme patvirtina ir Lietuvos institucijų iÅ¡duotų dokumentų informacija, natÅ«ralizacijos liudijimas vertintinas kaip tinkamas turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymas. 9.5.

PareiÅ¡kėjos senelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti pateikti įrodymai leidžia labiau tikėti, kad pareiÅ¡kėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, negu kad Å¡io fakto nebuvo. 9.6. Apeliacinio skundo argumentai (prielaidos), kad pareiÅ¡kėjos senelis iÅ¡ Lietuvos galėjo iÅ¡vykti su specialiu leidimu, kaip asmuo, neturintis Lietuvos Respublikos pilietybės, yra nepagrįsti. Pateiktas dokumentas anglų kalba „Naturalization certificate receipt note“ negali bÅ«ti pavyzdžiu (analogu) Å¡iai bylai, kadangi jame nėra nurodyta informacija apie natÅ«ralizuojamo asmens turėtÄ pilietybę.

Šios bylos atveju, pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijime nurodyta tiek jo paties, tiek jo tėvų turėta Lietuvos pilietybė. Apeliantas klaidingai nurodo, kad leidimas sauf-conduit leido į užsienį išvykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims. 1922 m. rugpjūčio 5 d. paskelbtų Užsienio pasams duoti taisyklių 15 straipsnyje nurodyti atvejai, kai leidimas (sauf-conduit) galėjo būti išduotas ne tik užsieniečiams, bet ir Lietuvos piliečiams. 9.7.

Migracijos departamento teiginiai, jog pareiÅ¡kėjos senelis Lietuvos pilietybės (jei tokiÄ turėjo) neteko automatiÅ¡kai, kai 1932 m. liepos 12 d. tapo britų piliečiu, prieÅ¡tarauja tiek Pilietybės įstatymo nuostatoms, tiek naujausioje teismų praktikoje suformuotiems iÅ¡aiÅ¡kinimams. Ä®statymo leidėjas 2022 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Pilietybės įstatymo 2 straipsnį papildė 11 dalies nuostata (įsigaliojusia 2022 m. sausio 28 d.), kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę.

Ä®statymo leidėjas siekė palengvinti asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo, įrodinėjamų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs, naÅ¡tÄ . 9.8. Byloje pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad pareiÅ¡kėjos senelis iki pat 1940 m. birželio 15 d. buvo iÅ¡laikęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Dėl pareiÅ¡kėjos senelio nėra atliktos Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedÅ«ros ir nėra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad automatinio pilietybės netekimo Lietuvos tarpukario teisės aktai nenumatė. Migracijos departamento interpretacija, kad tokia taisyklė taikytina tik nuo 1938 m. ar nuo 1939 m. rugpjūčio 8 d. (arba nuo Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašto Nr. 51317 priėmimo), yra nesuderinama su teisės aiškinimo ir taikymo praktika. 9.9. Teismas vadovavosi aukštesnės instancijos teismų pateiktais išaiškinimais, teisės doktrina, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, todėl pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 10. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Dėl naujų įrodymų ir raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų priėmimo 11. Apeliantas Migracijos departamentas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – 1928 m. gegužės 10 d. Vyriausybės žinių, kuriose paskelbtos „Užsienio pasams, leidimams ir vizoms duoti taisyklės“ kopijÄ , 1932 m. kovo 9 d.

Vyriausybės žinių kopijÄ , dokumentus, kuriais grindžiamos aplinkybės, kad Lietuvos Sauf conduit leidimas užsienio valstybės institucijos buvo vertinamas kaip Lietuvos piliečio pasas.

12. PareiÅ¡kėjos nuomone, nėra pagrindo priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus, nes jie neturi jokio ryÅ¡io su Å¡ia civiline byla. Pažymi, kad dalis naujai pateiktų raÅ¡ytinių dokumentų nėra iÅ¡versti į valstybinę kalbÄ , be to, apeliantas neįrodinėja vėliau iÅ¡kilusios tokių įrodymų pateikimo bÅ«tinybės.

13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

14. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas iÅ¡ esmės nepagrindė teikiamų įrodymų ryÅ¡io su nagrinėjama byla (joje įrodinėjamomis aplinkybėmis), nenurodė, kodėl Å¡ių dokumentų negalėjo pateikti bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, dalis dokumentų neiÅ¡versti į lietuvių kalbÄ , apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujai pateikiamus įrodymus ir jų nevertina. Dėl apeliacinio skundo esmės 15. PareiÅ¡kėja R. K. kreipėsi į teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydama nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad jos senelis M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pirmosios instancijos teismas pareiÅ¡kimÄ tenkino. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundÄ , kuriame nurodė, kad:

1) pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai ir objektyviai neiÅ¡nagrinėjo visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių, nevertino, kokiÄ reikÅ¡mę žodžiui „nationality“ suteikė 1932 m. liepos 12 d. natÅ«ralizacijos liudijimÄ Nr. 12949 iÅ¡davusi užsienio valstybės institucija, teismas negalėjo konstatuoti, kad Å¡io žodžio reikÅ¡mė natÅ«ralizacijos liudijime yra bÅ«tent pilietybė, juolab to nepatvirtina Lietuvos archyvų informacija;

2) teismas nevertino Migracijos departamento argumentų, kad pareiškėjos senelis iš Lietuvos galėjo išvykti ne su Lietuvos užsienio pasu, bet su Sauf - conduit leidimu, kuris leido į užsienį išvykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims;

3) pareiÅ¡kėjos senelis negalėjo bÅ«ti laikomas asmeniu bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai numato Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, nes minėta įstatymo sÄ voka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedÅ«ras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

16. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais suformuota ir nuosekliai iÅ¡plėtota. Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas).

Nė vienas įrodymas teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios ir turi bÅ«ti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-969/2016, 29 punktas).

17. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikÅ¡mę, nustatymo įrodinėjimo ypatumÄ lemia tai, jog Å¡iose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Ä® aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, bÅ«tina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimÄ . Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neiÅ¡vengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida bÅ«tų motyvuota, t. y. kad ji bÅ«tų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o prieÅ¡ingos prielaidos tikimybė bÅ«tų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).

Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobÅ«džio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali bÅ«ti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktÄ , o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumÄ pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

18. Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėja juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad jos senelis M. S. (M. S.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietis, be kita ko, įrodinėjo 1932 m. liepos 12 d. natÅ«ralizacijos liudijime nurodytais duomenimis. Suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su pareiÅ¡kėjos pozicija, teigė, kad žodžio „nationality“ (angl.) reikÅ¡mė lietuvių kalboje – tautybė, o ne pilietybė. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Å¡ių argumentų, sprendė, jog britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiÅ¡kia ne tik tautybę, bet ir pilietybę.

19. Apeliantas vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1151-779/2021 esančiais iÅ¡aiÅ¡kinimais, teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas negalėjo konstatuoti, kad žodžio „nationality“ reikÅ¡mė natÅ«ralizacijos liudijime yra bÅ«tent pilietybė, nes teismas neiÅ¡reikalavo susiraÅ¡inėjimo su Pietų Afrikos Respublikos kompetentingomis institucijomis, iÅ¡ kurio matytųsi, kokių dokumentų pagrindu pareiÅ¡kėjos senelis buvo įraÅ¡ytas į natÅ«ralizacijos liudijimÄ kaip Lietuvos pilietis.

20. Pažymėtina, kad dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi bÅ«ti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įraÅ¡ai natÅ«ralizacijos liudijime turi bÅ«ti vertinami tiek dokumente vartojamų sÄ vokų, tiek byloje surinktų įrodymų visumos kontekste. PareiÅ¡kėja pagrįstai atkreipė dėmesį į natÅ«ralizacijos liudijimo preambulėje nurodyto akto pavadinime pavartoto žodžio „nationality“, kaip pilietybės, reikÅ¡mę - „British Nationality in the Union and Naturalization and Status of Aliens Act, 1926“ (Britų Pilietybės SÄ jungoje NatÅ«ralizacijos ir SvetimÅ¡alių statuso aktas, 1926). Å io dokumento pagrindu iÅ¡duotas natÅ«ralizacijos liudijimas ir pareiÅ¡kėjos senelis tapo Pietų Afrikos (britų) piliečiu.

21. Be to, apeliantas, teigdamas, kad natÅ«ralizacijos liudijime sÄ vokos „nationality“, reiÅ¡kiančios kaip „pilietybę“, nepatvirtina Lietuvos archyvų raÅ¡tuose pateikta informacija, nepagrįstai neatsižvelgia į 2018 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje apie M. S. (pareiÅ¡kėjos senelio tėvo) mirtį ((duomenys neskelbtini)) esantį įraÅ¡Ä â€žÅ¾ydų tautybės Lietuvos pilietis“. Å ie duomenys sutampa su natÅ«ralizacijos liudijime esančia informacija apie M. (M.) S. tėvų pilietybę.

22. Pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafÄ Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi: „1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iÅ¡ seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena;

2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi;

3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo:

a) arba nuosavÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , b) arba nuolatinį darbÄ ;

4) Lietuvos piliečio vaikai;

5) jo pati arba našlė;

6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“.

23. NatÅ«ralizacijos liudijime nurodyta, kad pareiÅ¡kėjos senelis M. (M.) S. gimė (duomenys neskelbtini) (t. y. daugiau nei prieÅ¡ 10 metų iki 1914 metų) (duomenys neskelbtini) Lietuvoje. Å ie duomenys leidžia daryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad M. S. piliečiu tapo pagal įstatymÄ (1919 m. sausio 9 d. įstatymo 1 paragrafo 3 punktas). Minėto įstatymo priėmimo metu pareiÅ¡kėjos seneliui buvo 15 metų, todėl atsižvelgiant į 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafo 4 punkto nuostatas, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad M. S. galėjo bÅ«ti Lietuvos piliečiu iÅ¡vykimo iÅ¡ Lietuvos dienÄ , pripažintina pagrįsta.

24. Išdėstytos aplinkybės bei argumentai bei pareiškėjos pateiktų įrodymų visuma (kuriuose yra duomenys apie tai, jog pareiškėjos senelis gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, kad pareiškėjos senelis ir jo tėvai gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai) leidžia labiau tikėti, kad pareiškėjos senelis (bet kuriuo metu) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, negu kad šio fakto nebuvo.

25. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjos senelis iš Lietuvos galėjo išvykti ne su Lietuvos užsienio pasu, bet su Lietuvos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos atstovybės ar Lietuvos konsulato išduotu Sauf - conduit leidimu, kuris leido į užsienį išvykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims, atmestini kaip nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, susijusiais su konkrečiu asmeniu – M. (M.) S.

26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad pareiškėjos senelis negalėjo būti laikomas asmeniu bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai numato Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis.

27. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas 2022 m. sausio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymÄ , kuriuo Pilietybės įstatymo 2 straipsnį papildė 11 dalies nuostata (įsigaliojusia 2022 m. sausio 28 d.), kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Å i sÄ voka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedÅ«ras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

28. Ä®statymu apibrėžęs asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sÄ vokÄ , įstatymo leidėjas siekė palengvinti asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo, įrodinėjamų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs, naÅ¡tÄ (Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto iÅ¡vada dėl Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2), 2021 m. gruodžio 15 d. Nr. 102-P-36).

29. Apeliantas nurodo, jog 1932 m. liepos 12 d. įgydamas Britanijos pilietybę M. S. automatiÅ¡kai dėl to neteko Lietuvos pilietybės, nes Lietuvos įstatymai Å¡iuo laikotarpiu nenumatė jokių privalomų procedÅ«rų, dėl kurių turėjo bÅ«ti priimti Lietuvos įstatymų numatyti sprendimai, Lietuvos Valstybės Konstitucija Å¡iuo laikotarpiu numatė absoliutų dvigubos pilietybės draudimÄ . Pasak apelianto, Lietuvos Konstitucijoje nuostata, kad Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės atsirado tik 1938 metais, Lietuvos Pilietybės įstatyme nuostata, kad pilietybės netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba atsirado tik 1939 m. rugpjūčio 8 d.

30. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, apibrėždamas asmenis, kurie nelaikytini iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, sÄ lygos dėl Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedÅ«ros neatlikimo ir Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų sprendimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo nepriėmimo nesusiejo su jokia data ar konkretaus įstatymo priėmimu. Nėra jokio pagrindo iÅ¡plėsti įstatyme nustatytų iÅ¡imtinių sÄ lygų.

31. Dvigubos pilietybės neleistinumo principas pirmÄ kartÄ buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, jos 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad „niekas negali bÅ«ti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“. AnalogiÅ¡ka nuostata buvo įtvirtinta ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje (su tam tikra iÅ¡lyga Amerikos kraÅ¡to piliečiais tapusiems asmenims; Å¡io straipsnio 2 dalis). Teisės mokslo doktrinoje pažymima, kad aptariama konstitucinė nuostata buvo interpretuojama nevienodai.

Vienas iÅ¡ Å¡ios nuostatos skirtingo aiÅ¡kinimo aspektų buvo toks: ar Å¡i nuostata reiÅ¡kia, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, automatiÅ¡kai dėl to netenka Lietuvos pilietybės, ar įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo dėl to savaime nepraranda Lietuvos pilietybės ir iÅ¡saugo jÄ tol, kol bus atliktos tam tikros procedÅ«ros ir priimti atitinkami sprendimai. Valstybės institucijų, turėjusių įgaliojimus taikyti Å¡iÄ nuostatÄ , pozicija buvo tokia: Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. raÅ¡te Nr. 51317 buvo konstatuota, kad „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iÅ¡ Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimÄ iÅ¡eiti iÅ¡ Lietuvos pilietybės“ (Sinkevičius, V.

Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais. 2002 m., p. 54, 55) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

32. Apeliantas atsiliepime į pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimÄ taip pat buvo pažymėjęs, kad reikalavimas gauti Vidaus reikalų ministerijos sutikimÄ iÅ¡eiti iÅ¡ Lietuvos pilietybės pirmÄ kartÄ paminėtas 1935 m. kovo 21 d. Vidaus reikalų ministerijos raÅ¡te Nr. 51317, t. y. iki apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų priėmimo (1938, 1939 metais).

33. IÅ¡dėstytų motyvų pagrindu spręstina, kad pareiÅ¡kėjos senelio natÅ«ralizacijos metu (1932 metais), galiojant 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijai, jo Lietuvos pilietybei netekimui nepakanka vien konstatavimo, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Byloje nėra duomenų, jog pareiÅ¡kėjos senelis M. S. (M. S.) buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedÅ«ras bei priėmus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytÄ sprendimÄ dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Taigi apelianto argumentai, kad pareiÅ¡kėjos senelis negalėjo bÅ«ti laikomas asmeniu bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai numato Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, atmestini.

34. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikÅ¡mės ginčo iÅ¡sprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumÄ , nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos; apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Atmetus suinteresuoto asmens Migracijos departamento apeliacinį skundÄ , iÅ¡ jo pareiÅ¡kėjai priteistinos 300 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidos, patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas n u t a r i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti iÅ¡ suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (juridinio asmens kodas 188610666) pareiÅ¡kėjai R. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) 300 Eur (tris Å¡imtus eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėja Jadvyga Mardosevič