ea7c1530-c6e0-4ff0-9f8b-02ff0465fcdf · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-2540-577/2021 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27175-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.18; 2.6.8.11.1; 2.6.8.11.4; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. lapkričio 9 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), JÅ«ros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Avaldris“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „LBR Oil“ ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Avaldris“ dėl turto iÅ¡reikalavimo.

Teismas n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė UAB „LBR Oil“ kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė iÅ¡reikalauti iÅ¡ atsakovės UAB „Avaldris“ prekybinio kiosko (paviljono), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau ir - kioskas (paviljonas)), dalį, kuri architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 yra pažymėta Nr. 1a-2, natÅ«ra, grÄ Å¾inant nurodytÄ turtÄ ieÅ¡kovei UAB „LBR Oil“ ne vėliau kaip per dvi dienas nuo sprendimo Å¡ioje byloje įsiteisėjimo dienos; atsakovui neįvykdžius teismo įpareigojimo per dvi dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, leisti ieÅ¡kovei UAB „LBR Oil“ perimti prekybinio kiosko (paviljono) dalies, kuri architekto R.

M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 yra pažymėta Nr. 1a-2, valdymÄ , įskaitant leidimÄ ieÅ¡kovei patekti į prekybinio kiosko (paviljono) dalį, kuri architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 yra pažymėta Nr. 1a-2; priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovė ieÅ¡kinį grindė tuo, kad: 1.1. Tarp Å¡alių 2012 m. spalio 15 d. sudaryta 25 kv. m. kiosko pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 12-1 (toliau – ir Sutartis, pirkimo-pardavimo sutartis), pagal kurios 3.1 punktÄ atsakovė įsipareigojo priimti kioskÄ (paviljonÄ ) ir sumokėti už jį nustatytÄ kainÄ , t. y. 2 500 Lt (įskaitant PVM) (Sutarties 4.1 punktas).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019 patenkinus atsakovės ieÅ¡kinį nustatyta kiosko naudojimosi tarp bendraturčių - ieÅ¡kovės ir atsakovės - tvarka pagal architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projektÄ Nr. R-2018-09.01-SA.B-01, nustatant, jog 25 m2 ploto dalimi, projekto plane pažymėta Nr. 1a-2, naudosis UAB „Avaldris“, o projekto plane pažymėta Nr. 1a-1 dalimi naudosis UAB „LBR Oil“. Minėtoje byloje ieÅ¡kovė teigė, kad atsakovė niekada neįgijo nuosavybės teisės į ginčo kiosko dalį, kadangi su ieÅ¡kove pagal Sutarties sÄ lygas neatsiskaitė.

Neatsiskaitymo fakto neginčijo pati atsakovė. 1.2. Ieškovė 2019 m. rugpjūčio 21 d. pranešime, atsižvelgdama į tai, jog Sutartyje numatyta kiosko (paviljono) kaina nebuvo sumokėta pardavėjai (ieškovei) nustatytais terminais, t. y. iš karto po Sutarties pasirašymo, vadovaudamasi CK 6.345 straipsnio 1 dalimi, pranešė, kad atsisako 2012 m. spalio 15 d. Sutarties ir reikalauja nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 21 d., išsikelti iš kiosko (paviljono), atlaisvinant jį nuo visų ir bet kokių atsakovei priklausančių daiktų.

Atsakovė nustatytu terminu ginčo kiosko dalies neatlaisvino. 2020 m. rugpjūčio 31 d. ieÅ¡kovė buvo informuota, kad antstolis priėmė vykdyti atsakovės pateiktÄ vykdomÄ jį raÅ¡tÄ , iÅ¡duotÄ civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019. Kadangi atsakovė, piktnaudžiaudama teise, siekia priverstinai įgyvendinti savo neegzistuojančiÄ teisę, antstoliui nenurodydama esminių su ginčo klausimu susijusių aplinkybių, negrÄ Å¾ina ieÅ¡kovei jai priklausančio turto, ieÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ dėl turto (kiosko dalies) iÅ¡reikalavimo iÅ¡ atsakovės neteisėto valdymo.

2. Atsakovė UAB „Avaldris“ su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ , taip pat prašė paskirti ieÅ¡kovei už nesÄ Å¾iningai pareikÅ¡tÄ nepagrįstÄ ieÅ¡kinį 5 000 Eur baudÄ , 50 procentų baudos paskiriant atsakovei. Atsiliepime atsakovė pažymėjo, kad iki Å¡iol neturi objektyvios galimybės naudotis nuosavybės teise priklausančio kiosko - paviljono dalimi, nes daiktÄ neteisėtai valdo ieÅ¡kovė. Vindikacinis ieÅ¡kinys negali bÅ«ti reiÅ¡kiamas, nes viena iÅ¡ vindikacinio ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo sÄ lygų yra ta, jog daiktas privalo bÅ«ti pas atsakovę.

Atsakovės teigimu, ieÅ¡kovė vilkina kiosko-paviljono dalies atskyrimÄ ir teikia aiÅ¡kiai nepagrįstÄ ieÅ¡kinį. Prie ieÅ¡kinio nepridėti dokumentai, kurie patvirtintų, jog ieÅ¡kovei priklauso nuosavybės teisė į ginčo objekto dalį. Atsakovės įsitikinimu, sutarties lingvistinė analizė atskleidžia, jog už kioskÄ (paviljonÄ ) buvo atsiskaityta iÅ¡ karto sudarant Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 12-1, nes ieÅ¡kovė iÅ¡kart perdavė kioskÄ (paviljonÄ ) pirkėjo nuosavybėn po sutarties apmokėjimo.

Jeigu atsakovė bÅ«tų neatsiskaičiusi su ieÅ¡kove, ieÅ¡kovė pagal sutarties lingvistinį aiÅ¡kinimÄ negalėtų perduoti kiosko – paviljono atsakovės nuosavybėn, bei ginčo objektÄ registruoti nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje. IeÅ¡kovė daugiau kaip 7 metus po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo nereiÅ¡kė jokių pretenzijų atsakovei dėl atsiskaitymo pagal sutartį. Faktinės aplinkybės ir raÅ¡ytiniai įrodymai pagrindžia, jog pagal Pirkimo – pardavimo sutartį atsakovė atsiskaitė visiÅ¡kai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 23 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino, iÅ¡reikalavo iÅ¡ atsakovės UAB „Avaldris“ prekybinio kiosko (paviljono), esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį, kuri architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 pažymėta Nr. 1a-2, natÅ«ra, grÄ Å¾inant nurodytÄ turtÄ ieÅ¡kovei UAB „LBR Oil“ ne vėliau kaip per dvi dienas nuo sprendimo Å¡ioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Atsakovei neįvykdžius teismo įpareigojimo (grÄ Å¾inti turtÄ ) per dvi dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismas nusprendė leisti ieÅ¡kovei perimti prekybinio kiosko (paviljono) dalies, kuri architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 pažymėta Nr. 1a-2, valdymÄ , įskaitant leidimÄ ieÅ¡kovei patekti į prekybinio kiosko (paviljono) dalį, kuri architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 pažymėta Nr. 1a-2. Teismas priteisė iÅ¡ atsakovės 417 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų ieÅ¡kovei, taip pat priteisė iÅ¡ atsakovės 5,22 Eur iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu, valstybei.

4. Teismas nurodė, jog nors ieÅ¡kovė Å¡io ieÅ¡kinio teisiniu pagrindu nurodė CK 4.95 straipsnį, tačiau iÅ¡ bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad Å¡alis siejo prievoliniai teisiniai (pirkimo-pardavimo) teisiniai santykiai ir ieÅ¡kovė savo reikalavimo teisę atsakovei grÄ Å¾inti kilnojamÄ jį daiktÄ (kiosko dalį) kildina iÅ¡ CK 6.345 straipsnio 1 dalies, todėl nėra pagrindo ir sÄ lygų taikyti vindikacijos institutÄ .

5. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimu iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019 buvo nustatytos Å¡ios teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos aplinkybės: 2012 m. spalio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 12-1 kopija buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Å¡ios sutarties kopijos pagrindu daug metų buvo pasiraÅ¡omos kiosko (paviljono) eksploatavimo sutartys su kiosko bendrasavininkiais, minėtos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu UAB „Avaldris“ gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimÄ prekiauti (teikti paslaugas) kioske (paviljone), kuris galiojo nuo 2012 m. spalio 1 d.;

šio leidimo pagrindu UAB „Avaldris“ teikė viešojo maitinimo paslaugas iki 2016 m. balandžio 1 d. Ieškovė neginčijo, kad UAB „Avaldris“ valdyti ir naudotis buvo perduota kiosko dalis 2012-2016 m. laikotarpiu, kad atsakovė 2012-2016 m. laikotarpiu teisėtai valdė kiosko dalį, tačiau tvirtino, kad kiosko dalis atsakovei buvo perduota panaudos pagrindais, o pagal pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė su ieškove niekada neatsiskaitė.

6. Teismo vertinimu, vien aplinkybės, jog ieÅ¡kovė iki 2017 m. jokių pretenzijų dėl ginčo sutarties atsakovei nereiÅ¡kė, o ginčo kiosko dalies perleidimo nuosavybės teise atsakovei faktas buvo iÅ¡vieÅ¡intas, t. y. Å¡alys, kreipdamosi dėl leidimų veiklai kioske vykdyti iÅ¡davimo, atsakovę nurodė kaip kiosko 25 kv. m. dalies savininkę, kas sudarė pagrindÄ traktuoti UAB „Avaldris“ kaip kiosko dalies savininkę ir iÅ¡duoti atitinkamus leidimus veiklai vykdyti, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pagal 2012 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį už kiosko dalį su ieÅ¡kove buvo tinkamai atsiskaityta.

Teismas pažymėjo, kad atsakovės vadovas M. K. nurodė, kad jis negali pateikti jokių kainos už kioskÄ sumokėjimÄ patvirtinančių dokumentų, nes tokie dokumentai jam įsigyjant įmonę nebuvo perduoti; dabartiniam atsakovės vadovui Å¡ios sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės nėra betarpiÅ¡kai žinomos. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad ant Sutarties kopijos nėra įrašų apie atsiskaitymÄ , į bylÄ nepateiktas kiosko (paviljono) perdavimÄ patvirtinantis Å¡alių pasiraÅ¡ytas perdavimo-priėmimo aktas, kaip tai numatyta Sutarties 2.3 punkte.

Be to, nei UAB „Avaldris“ buhalterinėje apskaitoje, nei finansinėse ataskaitose už 2012 metus, parengtose 2013 metais, 2012 m. spalio 15 d. įsigytas kioskas-paviljonas už 2 500 Lt sumÄ nėra apskaitytas ir įtrauktas į buhalterinę apskaitÄ . Teismas pastebėjo, jog laikotarpiu nuo 2012 iki 2018 metų ieÅ¡kovė mokėjo mokesčius už leidimÄ prekiauti kioske (duomenys neskelbtini). Atsakovės teiginius, jog ieÅ¡kovės direktoriaus sutuoktinė J. N., kuri pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo laikotarpiu dirbo atsakovės įmonėje, galėjo buhalterijai neperduoti (neįdėti) atsiskaitymo kvito, teismas vertino kritiÅ¡kai, kaip niekuo nepagrįstÄ prielaidÄ .

Pažymėjo, jog pati atsakovė nurodo, kad J. N. dirbant pas atsakovę, Å¡alių vadovų santykiai buvo artimi ir draugiÅ¡ki. 7. ????Teismas, įvertinęs į bylÄ pateiktus įrodymus, laikė, jog byloje nepakanka duomenų, o taip pat ir lingvistinis pirkimo-pardavimo sutarties sÄ lygų aiÅ¡kinimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su ieÅ¡kove už kiosko dalį pagal 2012 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Esant nesumokėtai kainai, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties ir iÅ¡reikalauti kilnojamuosius daiktus iÅ¡ pirkėjo (CK 6.345 straipsnio 1 dalis).

Atsakovei pagal pirkimo-pardavimo sutartį neatsiskaitant ilgÄ laikÄ , teismas tenkino ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai 8. Atsakovė UAB „Avaldris“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kinį atmesti, priteisti apeliantei bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 8.1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas, paremtas prielaidomis, neteisėtas, bei neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobÅ«džio bylose. 8.2.

BylÄ dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo nagrinėjo ta pati teisėja. Teismo sprendime nurodomas teiginys, jog neatsiskaitymo pagal Sutartį fakto iÅ¡nagrinėtoje byloje neginčijo pati atsakovė, prieÅ¡tarauja civilinės bylos medžiagai, nes UAB „Avaldris“ visada laikėsi pozicijos, jog už daiktÄ pagal pirkimo – pardavimo sutartį yra atsiskaičiusi. 8.3. Teismo nurodytÄ aplinkybę, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. praneÅ¡imu pirkimo – pardavimo sutartis buvo nutraukta vienaÅ¡aliÅ¡kai, paneigia Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis, kuria teismas, įvertinęs UAB „LBR Oil“ argumentus neva pirkimo – pardavimo sutartis buvo nutraukta vienaÅ¡aliÅ¡kai, atmetė UAB „LBR Oil“ apeliacinį skundÄ , t. y. pripažino nuosavybės teisę į kiosko – paviljono dalį. 8.4.

BylÄ nagrinėjančiai teisėjai buvo žinoma, kad nuo 2016 m. gegužės 6 d. UAB „Avaldris“ naudotis kiosku – paviljonu objektyvios galimybės neturi, nes UAB „LBR Oil“ yra užvaldęs ne tik kiosko – paviljono dalį (nuosavybės teise priklausančiÄ apeliantei), tačiau ir UAB „Avaldris“ verslÄ su visa įranga. Å ioje civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas pirkimo – pardavimo sandorio negaliojimo klausimas. IeÅ¡kinio dalykas buvo suformuluotas ydingai, kadangi apeliantė tokio teismo sprendimo įvykdyti niekada negalės, nes Å¡iuo kiosku – paviljonu nedisponuoja ir jo grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei galimybių neturi. 8.5.

Teismui nurodžius, kad jis ginÄÄ gali kvalifikuoti pagal CK 6.345 straipsnį, apeliantė galėjo pateikti prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl vienaÅ¡alio sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia, tačiau teismui priėmus nepagrįstÄ sprendimÄ , Å¡is apeliantės civilinių teisių gynimo bÅ«das ateityje nebegalės bÅ«ti įgyvendintas. 8.6. Prekybinis kioskas - paviljonas nėra kilnojamas daiktas; be to, kiosko - paviljono dalies (kuriÄ nurodė teismas) taip pat neįmanoma perkelti nesumažinus jo vertės, tad iÅ¡reikalauti ieÅ¡kinio dalykÄ pagal CK 6.345 straipsnio 1 dalį neįmanoma, todėl sprendimas naikintinas, o ieÅ¡kinys atmestinas.

Teismui sprendžiant dėl CK 6.345 straipsnio taikymo bei blogai suformuluoto ieÅ¡kinio dalyko, buvo pažeista apeliantės teisė gintis nuo pareikÅ¡to reikalavimo, nes apeliantė neturėjo galimybės pateikti įrodymus dėl nekilnojamo daikto. IeÅ¡kovė net nebandė įrodyti, jog daiktas yra kilnojamas, todėl apeliantė daro iÅ¡vadÄ , jog teismas peržengė ieÅ¡kinio ribas, pažeidė Å¡alių lygiateisiÅ¡kumo ir rungtyniÅ¡kumo principus. 8.7. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtÄ , yra teisėtas valdytojas, o ieÅ¡kovas privalo paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ .

Apeliantės teigimu, prie ieÅ¡kinio nebuvo dokumentų, kurie patvirtintų, jog ieÅ¡kovei priklauso nuosavybės teisė į ginčo objekto dalį. 2012 m. sausio 1 d. elektros energijos persiuntimo sutartis ir 2016 m. gruodžio 31 d. objektų sÄ raÅ¡as, bei Ilgalaikio turto suvestinė nepatvirtino ieÅ¡kinyje nurodomų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų. Ilgalaikio turto suvestinė nebuvo pasiraÅ¡yta įgalioto asmens. Be to, joje neatsispindi kiosko – paviljono sandoriai, kurie buvo sudaryti su Č.

B. įmone „Falteksa“, bei registruoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje. Visi nurodyti dokumentai buvo pateikti teismui bylÄ nagrinėjant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei naudojimosi tvarkos nustatymo. Teismas nei vienoje byloje Å¡iais įrodymais nesivadovavo ir nelaikė jų patikimais. IeÅ¡kovė naudoja visus įmanomus civilinių teisinių gynimo bÅ«dus siekdama įtinkinti teismÄ , neatsižvelgiant į tai, jog reikalavimai vienas kitam prieÅ¡tarauja. 8.8. Sutarties 2.2., 5.1., 3.1 punktų lingvistinė analizė atskleidžia, jog už kioskÄ buvo atsiskaityta iÅ¡ karto sudarant Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 12-1.

Apeliantė nuosavybės teisę į kiosko – paviljono dalį grindžia 2012 m. spalio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, kuri buvo registruota Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turto departamento Licencijavimo ir leidimų skyriuje, taip pat iÅ¡duotomis licencijomis prekybai, eksploatavimo sutartimis, bei teismų priimtais procesiniais sprendimais, kurie turi prejudicinę galiÄ . 8.9. Apeliantė pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktÄ galintis patvirtinti raÅ¡ytinis įrodymas.

Skolininkas, siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktÄ , taip pat gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis. 8.10. IeÅ¡kovė neįrodė, jog buvo susitarta dėl sutarties kainos sumokėjimo ateityje, o pirkimo - pardavimo sutarties dalykas ir nuosavybės teisę į jį buvo perduoti sutarties sudarymo metu. Pasak apeliantės, iÅ¡ Å¡alių konkliudentinių veiksmų, bei 7 metų pretenzijų neiÅ¡reiÅ¡kimo dėl skolos, akivaizdu, kad apeliantė su ieÅ¡kove už parduodamÄ (perkamÄ ) daiktÄ yra atsiskaičiusi visiÅ¡kai ir ieÅ¡kovės reikalavimas dėl daikto iÅ¡reikalavimo nepagrįstas. 8.11.

IeÅ¡kovės direktoriaus žmona nurodomu laikotarpiu dirbo apeliantės įmonėje ir į buhalterijÄ galėjo neperduoti ar neįdėti atsiskaitymo kvito. UAB „Avaldris“ vadovai buvo užsieniečiai, o įmonių atstovai buvo artimi draugai, tad atsiskaitymo kvito, tikėtina, nesureikÅ¡mino dėl nedidelės sandorio sumos, kol neprasidėjo konfliktai. Teigia, jog pirkimo – pardavimo sutartis yra įvykdyta. 8.12. Apeliantė prašė paskirti ieÅ¡kovei baudÄ , tačiau teismas dėl Å¡io praÅ¡ymo nepasisakė.

9. IeÅ¡kovė UAB „LBR Oil“ pateikė atsiliepimÄ , kuriuo praÅ¡o atmesti UAB „Avaldris“ apeliacinį skundÄ kaip neteisėtÄ ir nepagrįstÄ ; palikti nepakeistÄ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimÄ , priteisti ieÅ¡kovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 9.1. IeÅ¡kovė nuo 2001 metų nuosavybės teise valdo prekybinį paviljonÄ (kioskÄ ), esantį (duomenys neskelbtini), kurį pati ir pagamino. Kiosko paviljono 2012-2016 metų eksploatacijos sutartys su Vilniaus miesto savivaldybe patvirtina ieÅ¡kovės nuosavybės teises į minėtÄ kioskÄ .

IeÅ¡kovė mokėjo ir moka visus mokėjimus už leidimÄ prekiauti ir tuo pačiu už naudojimÄ si žeme ant kurios stovi minėtas kioskas. Apeliantė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad nuo 2012 m. spalio 15 d. bÅ«tų sumokėjusi bent vienÄ Ä¯mokÄ už kioskÄ ieÅ¡kovei, savivaldybei, kitai institucijai ar komunalinių paslaugų tiekėjams. 9.2. Apeliantė nėra pateikusi jokių įrodymų apie atsiskaitymÄ . Apeliacinio skundo 41-43 punktuose pateiktas pirkimo – pardavimo sutarties (2.2 p. 5.1 p.; 3.1 p.) aiÅ¡kinimas nieko bendro su lingvistiniu sutarčių aiÅ¡kinimu neturi ir yra niekuo nepagrįstas. 9.3.

Dėl apeliantės teiginių, kad ilgalaikio turto suvestinė nėra pasiraÅ¡yta įgalioto asmens bei neatsispindi kiosko sandoriai su Č. B. įmone „Falteksa“, ieÅ¡kovė pažymėjo, jog iÅ¡nuomojus patalpas tretiesiems asmenims, ilgalaikio turto sÄ raÅ¡e Å¡is faktas neatsispindi ir tai nekeičia ilgalaikio turto nuosavybės fakto. Teismui buvo pakartotinai pateikta ilgalaikio turto suvestinė, pasiraÅ¡yta įgalioto asmens. Civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019 Č. B. įmonės „Falteksa“ direktorius patvirtino, kad nors ir buvo pasirašęs kiosko-paviljono dalies (10 kv.m.) pirkimo pardavimo sutartį tam, kad gautų Vilniaus miesto savivaldybės leidimÄ prekiauti, jokios nuosavybės į kiosko - paviljono dalį neįgijo, jokių pinigų už kiosko-paviljono dalies pirkimÄ -pardavimÄ nemokėjo, ir po tariamos pirkimo-pardavimo sutarties pasiraÅ¡ymo mokėjo UAB „LBR Oil“ nuomos mokestį už naudojimÄ si kiosko dalimi; 2016 metais pasibaigus Å¡alių santykiams patalpos buvo grÄ Å¾intos UAB „LBR Oil“.

Dėl to, kad Č. B. įmonei „Falteksa“ buvo leista naudotis kiosko-paviljono dalimi nuomos pagrindais, ilgalaikio turto suvestinėje ir neatsispindi jokie sandoriai su Å¡ia įmone. 9.4. Nei UAB „Avaldris“ buhalterinėje apskaitoje, nei finansinėse ataskaitose 2012 m. spalio 15 d. pirkimo pardavimo sutartimi įsigytas kioskas nėra apskaitytas ir nėra įtrauktas į buhalterinę apskaitÄ . Apeliantė niekada nesumokėjo kainos, nustatytos pirkimo pardavimo sutartyje, ir apie kokį susitarimÄ ateityje kalba apeliantė ieÅ¡kovei nėra suprantama.

Apeliantė teiginius grindžia lingvistiniu sutarties aiÅ¡kinimu, tačiau ne konkrečiais ir realiais faktais. 9.5. Kioskas-paviljonas yra kilnojamasis daiktas, nes bet kada gali bÅ«ti perkeltas iÅ¡ vienos vietos į kitÄ ir dėl to kiosko paskirtis ar vertė nė kiek nepasikeičia. 9.6. Vilniaus miesto savivaldybės administracija neįregistruoja ir neiÅ¡registruoja asmenų nuosavybės teisių, todėl apeliantės teiginiai apie nuosavybės faktÄ patvirtinančius dokumentus esančius Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje yra nepagrįsti. 9.8.

Ieškovė pranešė apeliantei atsisakanti Sutarties, o apeliantė tokio atsisakymo neginčijo (neginčija, kad faktiškai naudojasi kiosko-paviljono dalimi), todėl iš esmės neteko prasmės apeliantės naudai teismo sprendimu nustatyta naudojimosi ginčo kiosku tvarka. Priešingai nei tvirtina apeliantė, Lietuvos apeliacinis teismas sutarties nutraukimo fakto nevertino, nes sutartis buvo nutraukta po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. 9.9. Apeliantės argumentas, kad ieškovė ieškinį pateikė po 7 metų nepaneigia ieškinio reikalavimų pagrįstumo, ieškovės procesinės teisės tokį ieškinį pateikti dabar bei yra teisiškai nereikšmingas. 9.10.

Apeliantė melagingai teigia, kad negali naudotis patalpomis ir vykdyti savo veiklos; patalpose yra visi apeliantės daiktai ir ji bet kada gali pateikti į patalpas ir į jas patenka. Apeliantė nėra perdavusi patalpų ieÅ¡kovei pagal priėmimo-perdavimo aktÄ ar grÄ Å¾inusi ieÅ¡kovei patalpų raktų. Apeliantė pradėjo naudotis kiosku-paviljonu dar 2010 m. gruodžio 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 11/1 NS pagrindu, o vėliau 2012 m. spalio 30 d. kiosko – paviljono panaudos sutarties Nr. 12-1PS pagrindu, ir siekdama neteisėtai pasisavinti panaudos pagrindu valdomÄ kioskÄ , suklastojo 2012 m. spalio 15 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 12-1.

Pažymėjo, jog dėl 2012 m. spalio 15 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. 12-1 pripažinimo suklastota ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-31957-1050/2020. Tai, kad 25 kv.m. apeliantei buvo perleisti naudotis panaudos pagrindu patvirtina ir 2015 m. kovo 31 d. susitarimas Nr. 15/10/16-1 prie panaudos sutarties Nr. 12-1PS (2012 10 31), kurio pagrindu apeliantė įsipareigojo kompensuoti ieškovei visas patirtas išlaidas, susijusias su apeliantės vykdoma veikla objekte. 9.11. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, todėl apeliantės argumentas, kad neva tuomet dirbusi J.

N. (nors J. N. dirbo vadybininke trumpÄ laikÄ ), net jeigu ir nebÅ«tų perdavusi kasos pajamų orderio kvito, patį kasos pajamų orderį turėtų ieÅ¡kovė. Pažymi, jog jei pas pirkėjÄ objektas nėra užpajamuotas, tai mokėjimo niekada ir nebuvo. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Dėl naujų įrodymų priėmimo 11.

Atsakovė 2021 m. lapkričio 5 d. pateikė praÅ¡ymÄ priimti naujus įrodymus, t. y. advokato D. D. klausimus buvusiam UAB „Avaldris“ direktoriui I. I., I. I. atsakymus su apostile bei vertimÄ . Nurodė, kad I. I. atsakymai apie sutarties sudarymo aplinkybes ir atsiskaitymo faktÄ paneigia ieÅ¡kovės UAB „LBR Oil“ versijÄ ir prieÅ¡tarauja teismo sprendimui. Apeliantė negalėjo laiku pateikti Å¡ių raÅ¡ytinių įrodymų (bylos nagrinėjimo metu jais nedisponavo). Mano, kad Å¡ie įrodymai neužvilkins civilinės bylos nagrinėjimo, o leis įsitikinti apeliacinio skundo pagrįstumu ir teisėtumu.

12. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

13. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė, kokios aplinkybės ribojo galimybę klausimus buvusiam vadovui pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nors atsakovė dar atsiliepime į ieÅ¡kinį įrodinėjo atsiskaitymo pagal sutartį faktÄ ; klausimai pateikti po teismo sprendimo priėmimo praėjus daugiau nei trims mėnesiams. PrieÅ¡ingai, nei nurodo apeliantė, naujų įrodymų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimÄ , kadangi jie pateikti prieÅ¡ pat teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme (pateikti 2021 m. lapkričio 5 d. (penktadienį), bylos nagrinėjimas paskirtas 2021m. lapkričio 9 d.(antradienį)), o siekiant užtikrinti ieÅ¡kovės teisę susipažinti su teikiamais įrodymais ir dėl jų pasisakyti, reikėtų atidėti bylos nagrinėjimÄ .

Atsižvelgdamas į Å¡ias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujai pateikiamus įrodymus ir jų nevertina. Dėl apeliacinio skundo esmės 14. Apeliacijos objektÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieÅ¡kovės reikalavimas dėl turto iÅ¡reikalavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieÅ¡kovės ir atsakovės 2012 m. spalio 15 d. buvo sudaryta 25 kv. m. kiosko pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 12-1. Sutarties 2.2 punkte buvo numatyta, kad pardavėjas įsipareigoja perduoti kioskÄ (paviljonÄ ) pirkėjo nuosavybėn po sutarties apmokėjimo. Vadovaujantis Sutarties 2.3 punktu, kiosko (paviljono) perdavimas patvirtinamas perdavimo-priėmimo aktu. Pagal Å¡ios Sutarties 3.1 punktÄ atsakovė įsipareigojo priimti kioskÄ (paviljonÄ ) ir sumokėti už jį nustatytÄ kainÄ sutarties nustatytomis sÄ lygomis ir tvarka. Pagal Sutarties 4.1 punktÄ , parduodamo kiosko (paviljono) kaina su PVM sudaro 2 500 Lt. Sutarties 5.1 punktas numatė, kad už pardavėjo parduodamÄ kioskÄ (paviljonÄ ) pirkėjas sumoka pardavėjui 2 500 Lt iÅ¡ karto po sutarties pasiraÅ¡ymo.

16. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019, patenkinus atsakovės ieÅ¡kinį, buvo nustatyta kiosko (paviljono), esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tarp bendraturčių - ieÅ¡kovės ir atsakovės - tvarka pagal architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projektÄ Nr. R-2018-09.01-SA.B-01, nustatant, jog 25 m2 ploto dalimi, projekto plane pažymėta Nr. 1a-2, naudosis UAB „Avaldris“, o projekto plane pažymėta Nr. 1a-1 dalimi naudosis UAB „LBR Oil“.

IeÅ¡kovė 2019 m. rugpjūčio 21 d. praneÅ¡ime atsakovei, atsižvelgdama į tai, jog Sutartyje numatyta kiosko (paviljono) kaina nebuvo sumokėta pardavėjai (ieÅ¡kovei) nustatytais terminais, t. y. iÅ¡ karto po Sutarties pasiraÅ¡ymo, pardavėja (ieÅ¡kovė), vadovaudamasi CK 6.345 straipsnio 1 dalimi, pranešė, kad atsisako 2012 m. spalio 15 d. Sutarties ir nedelsiant perima patalpas. 2020 m. rugsėjo 23 d. ieÅ¡kovė UAB „LBR Oil“ kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl turto iÅ¡reikalavimo.

Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai. Atsakovė pateikė apeliacinį skundÄ .

17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nors ieÅ¡kovė ieÅ¡kinio teisiniu pagrindu nurodė CK 4.95 straipsnį, tačiau iÅ¡ bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad Å¡alis siejo prievoliniai teisiniai (pirkimo-pardavimo) teisiniai santykiai ir ieÅ¡kovė savo reikalavimo teisę atsakovei grÄ Å¾inti kilnojamÄ jį daiktÄ (kiosko dalį) kildina iÅ¡ CK 6.345 straipsnio 1 dalies, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir sÄ lygų taikyti vindikacijos institutÄ .

18. Apeliantės teigimu, teismui nenurodžius, kad jis gali teisinį ginÄÄ kvalifikuoti pagal CK 6.345 straipsnį, nebegali bÅ«ti įgyvendintas apeliantės civilinių teisių gynimo bÅ«das - prieÅ¡ieÅ¡kinio dėl vienaÅ¡alio sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia, pateikimas.

19. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiÅ¡kinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylÄ nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimÄ , teismas įstatymÄ , taikytinÄ ginčui spręsti, pagal ieÅ¡kovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiÅ«ra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo Å¡alių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia); tik tinkamai kvalifikavęs Å¡alių teisinį santykį, teismas gali Å¡iems santykiams taikyti materialiosios teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018, 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-969/2021).

20. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė ieÅ¡kinyje dėstydama faktines aplinkybes nurodė, jog atsižvelgiant į tai, jog atsakovė siekė įgyvendinti menamÄ teisę į ginčo kiosko dalį, neatskleisdama teismui visų reikÅ¡mingų aplinkybių, ieÅ¡kovė buvo priversta nutraukti 2012 m. spalio 15 d. 25 m2 kiosko pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 12-1 vienaÅ¡aliÅ¡kai, apie tai praneÅ¡dama atsakovei 2019 m. rugpjūčio 21 d. praneÅ¡imu. IeÅ¡kinyje aptartas ir praneÅ¡imo turinys, t. y. kad Sutartyje numatyta kiosko (paviljono) kaina nebuvo sumokėta pardavėjai (ieÅ¡kovei), todėl vadovaudamasi CK 6.345 straipsnio 1 dalimi, praneÅ¡a, jog atsisako 2012 m. spalio 15 d. sutarties ir reikalauja nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 21 d., iÅ¡sikeldinti iÅ¡ kiosko (paviljono), esančio (duomenys neskelbtini), atlaisvinant jį nuo visų ir bet kokių atsakovei priklausančių daiktų, įskaitant, bet neapsiribojant, prietaisais, įranga ir kt.

IeÅ¡kinyje teigiama, kad neteko prasmės atsakovės naudai teismo sprendimu nustatyta naudojimosi ginčo kiosku tvarka, kadangi teisinis pagrindas – Sutartis - nustojo galioti jau po bylos iÅ¡nagrinėjimo teisme. IeÅ¡kinio teisiniu pagrindu ieÅ¡kovė nurodė ne tik vindikacijÄ , bet ir restitucijos taikymÄ reglamentuojančias normas, pabrėždama, jog sutartiniai santykiai tarp Å¡alių yra pasibaigę, todėl atsakovė privalo grÄ Å¾inti tai, kÄ yra gavusi pagal Å¡iÄ sutartį. Kartu su ieÅ¡kiniu buvo pateiktas ir 2019 m. rugpjūčio 21 d. praneÅ¡imas dėl sutarties nutraukimo.

21. Taigi, ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytas faktinis pagrindas sudarė pagrindÄ pirmosios instancijos teismui daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė savo reikalavimo teisę atsakovei grÄ Å¾inti kilnojamÄ jį daiktÄ (kiosko dalį) kildino iÅ¡ CK 6.345 straipsnio 1 dalies, ir toks sprendimas nelaikytinas siurpriziniu. IeÅ¡kovė atskleidė aplinkybes, kuriomis remdamasi ji siekia iÅ¡reikalauti ginčo objektÄ , todėl akivaizdu, jog atsakovė turėjo galimybę pasisakyti tiek dėl sutarties atsisakymo (nutraukimo) pagrįstumo, jo galiojimo, daikto statuso (ne/kilnojamasis) ir pan.

22. Apeliantė taip pat nurodo, jog prekybinis kioskas-paviljonas nėra kilnojamasis daiktas. Toks argumentas nesuderinamas su atsakovės pozicija, kad ji įsigijo kiosko dalį pagal rašytinę 2012 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 6.393 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos; be to, nekilnojamieji objektai registruojami Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnis).

Ä® bylÄ pateiktose Kiosko (paviljono) eksploatavimo sutartyse yra duomenys, kad paviljonas yra laikinas, jose numatyta, kad nutraukus sutartis, asmuo turi iÅ¡vežti paviljonÄ . Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-152-280/2020 taip pat pažymėta, jog ginčo turtas nėra suformuotas ir įregistruotas kaip nekilnojamas daiktas, tai laikinas statinys. Dėl paminėtų priežasčių, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad daiktas turi registracijos adresÄ , pamatus, sienas ir kitus nekilnojamam daiktui bÅ«dingus aspektus, kad jis registruotas Vilniaus miesto savivaldybėje, be to, jo dalies neįmanoma perkelti nesumažinus jo vertės, nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo objektas yra nekilnojamasis daiktas, kad ir CK 6.345 straipsnio 1 dalis netaikytina.

Apeliantės teiginiai dėl to, kad teismas peržengė ieškinio ribas, nes ieškovė net nebandė įrodyti, jog daiktas yra kilnojamas, nepagrįsti.

23. CK 6.345 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo.

24. Apeliaciniame skunde pažymima, jog teismo sprendime nurodomÄ aplinkybę, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. praneÅ¡imu informavo, kad pirkimo – pardavimo sutartis buvo nutraukta vienaÅ¡aliÅ¡kai, paneigia 2020 m. balandžio 23 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis, kuria įvertinęs UAB „LBR Oil“ argumentus neva pirkimo – pardavimo sutartis buvo nutraukta vienaÅ¡aliÅ¡kai, atmetė UAB „LBR Oil“ apeliacinį skundÄ ir paliko galioti 2019 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimÄ nepakeistÄ t. y. pripažino nuosavybės teisę į kiosko – paviljono dalį. Teisėjų kolegija Å¡iuos apeliantės teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

25. Apeliantė nesukonkretino, kokios minimos nutarties iÅ¡vados jai sudarė pagrindÄ manyti, kad apeliacinės instancijos teismas vertino UAB „LBR Oil“ argumentus dėl pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, praneÅ¡imo galiojimo ar pan., o teisėjų kolegija, susipažinusi su minėtos nutarties turiniu, tokių duomenų nenustatė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019 dėl naudojimosi kiosku tvarkos nustatymo pažymėjo, jog „įstatymas nenumato, kad kainos už įsigyjamÄ turtÄ nesumokėjimas daro pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, todėl atsakovės argumentai, kad nesant įrodymų apie sandorio kainos sumokėjimÄ , ieÅ¡kovės negalima laikyti daikto savininke atmestini.

Tuo atveju, jei pareiga pagal pirkimo-paradavimo sutartį dėl kainos sumokėjimo nėra tinkamai įvykdyta, daikto pardavėjas gali savo teises ginti kitais bÅ«dais, bet tai savaime nepaneigia pirkimo-pardavimo sandorio galiojimo ir neturi įtakos daikto nuosavybės teisės perėjimui (CK 6.314, 6.345 straipsniai)“. Kaip minėta, 2019 m. rugpjūčio 21 d. praneÅ¡imÄ ieÅ¡kovė surašė ir iÅ¡siuntė atsakovei po minėto teismo sprendimo priėmimo. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-152-280/2020 pripažino pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad „kai viena ar kita Å¡alis pažeidžia pirkimo – pardavimo sutarties sÄ lygas, kita Å¡alis savo pažeistas teises, Å¡iuo atveju atsakovė, gali ginti įstatyme numatyta tvarka.

Šioje byloje atsakovė jokių priešpriešinių reikalavimų byloje ieškovei nereiškė ir nereiškia“ (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi, nesant priešpriešinių reikalavimų teismas nenagrinėjo klausimo dėl galimo sutarties pažeidimo.

26. Pasak apeliantės, ieÅ¡kinio dalykas buvo suformuluotas ydingai, kadangi atsakovė paviljonu nedisponuoja ir jo grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei galimybių neturi. Teigia, kad civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019 nustatytos prejudicinės aplinkybės, jog nuo 2016 m. gegužės 6 d. UAB „LBR Oil“ yra užvaldęs ne tik kiosko – paviljono dalį (nuosavybės teise priklausančiÄ apeliantui), tačiau ir UAB „Avaldris“ verslÄ su visa įranga.

27. Apeliantės nurodomame sprendime pažymėta, jog Å¡alys byloje neginčijo, kad UAB „Avaldris“ valdyti ir naudotis buvo perduota 50 kv. m. kiosko (duomenys neskelbtini), dalis 2012-2016 m. laikotarpiu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡i aplinkybė savaime neeliminuoja galimybės reikalauti grÄ Å¾inti daiktÄ ieÅ¡kovei atsisakius sutarties. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad ieÅ¡kovė, siekdama įrodyti, jog ji nėra užėmusi patalpų, kad jose yra atsakovės daiktai, pateikė antstolio R.

V. 2021 m. balandžio 14 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolÄ , kuriame konstatuojama, kad paviljono viduryje sudėti daiktai, uždengti plėvele; po plėvele yra kavinės stalai, kėdės, indai, įrankiai, puodai, virtuvės smulki įranga, kasos aparatas su panaudotų kvitų juostomis ir kt. Å ios aplinkybės, jas kartu vertinant su ieÅ¡kovės argumentais, kad pradėta vykdomoji byla (pagal teismo sprendimÄ dėl naudojimosi tvarkos nustatymo) reiÅ¡kia daikto dalies buvimÄ atsakovės žinioje ir paneigia atsakovės motyvus, jog ji paviljonu nedisponuoja ir jo grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei galimybių neturi.

28. Atsakovė apeliaciniame skunde pasisako ir dėl pirkimo – pardavimo sutarties apmokėjimo aplinkybių. Teigia, jog sutarties Nr. 12-1 lingvistinis aiÅ¡kinimas, Å¡alių konkliudentiniai veiksmai, 7 metų pretenzijų neiÅ¡reiÅ¡kimas dėl skolos, rodo, jog apeliantė su ieÅ¡kove už parduodamÄ (perkamÄ ) daiktÄ yra atsiskaičiusi visiÅ¡kai ir ieÅ¡kovės reikalavimas dėl daikto iÅ¡reikalavimo buvo visiÅ¡kai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti Å¡iai apeliantės pozicijai.

29. Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikoje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). FaktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ . Kasacinis teismas ne kartÄ savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Ä®rodinėjimas civiliniame procese turi savo specifikÄ â€“ nenustatyta, kad teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų faktų buvimÄ tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; iÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo iÅ¡lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus.

Ä®rodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamÄ ja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021).

30. Nagrinėjamu atveju teismas detaliai atskleidė, kokiais įrodymais grindė iÅ¡vadÄ , jog byloje nepakanka duomenų, o taip pat ir lingvistinis pirkimo-pardavimo sutarties sÄ lygų aiÅ¡kinimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su ieÅ¡kove už kiosko dalį pagal 2012 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliacinio skundo argumentai yra subjektyvaus pobÅ«džio, nepaneigiantys teismo nustatytų aplinkybių (kad atsakovė nepateikė mokėjimo pavedimų, kasos pajamų orderių ar kitų pirkimo-pardavimo kainos sumokėjimo faktÄ galinčių patvirtinti įrodymų, kad ant pateiktos Sutarties kopijos nėra jokių įrašų apie atsiskaitymÄ , nėra pateikto kiosko (paviljono) perdavimÄ patvirtinančio Å¡alių pasiraÅ¡yto perdavimo-priėmimo akto; kad nei UAB „Avaldris“ buhalterinėje apskaitoje, nei finansinėse ataskaitose už 2012 metus, parengtose 2013 metais, 2012 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 12-1 įsigytas kioskas-paviljonas už 2 500 Lt sumÄ nėra apskaitytas ir nėra įtrauktas į buhalterinę apskaitÄ ir pan.).

Nors apeliaciniame skunde minima, kad ieÅ¡kovės direktoriaus žmona nurodomu laikotarpiu dirbo apeliantės įmonėje, kuri į buhalterijÄ galėjo neperduoti ar neįdėti atsiskaitymo kvito, tačiau skundžiamame sprendime teismas pasisakė ir dėl Å¡io atsakovės argumento (jog J. N. dirbant pas atsakovę Å¡alių vadovų santykiai buvo artimi ir draugiÅ¡ki, todėl nenustatyta jokio motyvo ar tikslo J. N. slėpti tam tikrus dokumentus, jei jie bÅ«tų buvę). Apeliantė neargumentavo, kodėl tokia iÅ¡vada turėtų bÅ«ti laikoma nepagrįsta.

Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendimÄ priėmė vadovaudamasis įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančiomis taisyklėmis, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumÄ . Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankų atsakovei sprendimÄ , nereiÅ¡kia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės bei priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas.

31. Apeliantė pažymi, kad prašė paskirti ieÅ¡kovei baudÄ , tačiau teismas dėl Å¡io praÅ¡ymo sprendime nepasisakė. Pažymėtina, kad atsakovė praÅ¡ymÄ grindė tuo, kad ieÅ¡kovė nesÄ Å¾ininga proceso Å¡alis, kad ji teikė akivaizdžiai nepagrįstÄ reikalavimÄ teismui. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį tenkino, t. y. nelaikė, kad ieÅ¡kovė teikė akivaizdžiai nepagrįstÄ reikalavimÄ , nenurodymas, jog netenkinamas atsakovės praÅ¡ymas dėl baudos skyrimo, nereiÅ¡kia sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktikÄ Ä¯statyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtÄ teismo sprendimÄ (nutartį) neturi bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ Å¡alių byloje iÅ¡sakytÄ ar pateiktÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje Eur bylinėjimosi iÅ¡laidųbyloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

33. Apibendrinusi iÅ¡dėstytÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Atmetus atsakovės apeliacinį skundÄ , iÅ¡ jos ieÅ¡kovei priteisiamos bylinėjimosi iÅ¡laidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. IeÅ¡kovė pateikė įrodymus, jog advokatui R. M. pagal 2021 m. rugpjūčio 4 d. PVM sÄ skaitÄ -faktÅ«rÄ serija RM Nr. 0775 sumokėjo 2 420 Eur už konsultacijas, procesinių dokumentų įvertinimÄ , atsiliepimo į atsakovės UAB „Avaldris“ apeliacinį skundÄ parengimÄ (2021 m. rugpjūčio 4 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1076662). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieÅ¡kovės praÅ¡oma priteisti iÅ¡laidų suma virÅ¡ija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ nustatytÄ maksimalų dydį (1 972,62 Eur), taip pat atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus kriterijus, t. y. bylos sudėtingumÄ , tai, kad advokatas dalyvavo bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir jam atsakovės pozicija bei esminiai argumentai buvo žinomi, į tai, kad sÄ skaitoje nurodyti veiksmai susiję bÅ«tent su atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimu (t. y. nėra atskiri), ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ tenkina iÅ¡ dalies ir iÅ¡ atsakovės UAB „Avaldris“ ieÅ¡kovei UAB „LBR Oil“ priteisia 1 200 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti iÅ¡ atsakovės UAB „Avaldris“ (juridinio asmens kodas 300548195) ieÅ¡kovei UAB „LBR Oil“ (juridinio asmens kodas 121124098) 1 200 Eur (vienÄ tÅ«kstantį du Å¡imtus eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjos Jadvyga Mardosevič JÅ«ra Marija Strumskienė Eglė Surgailienė