2019-03-27 Nr. AB-7580-3-61-3-00321-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-193-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00321-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. S. (R. S.), D. S. (D. S.), I. B. (I. B.) ir I. H. (I. H.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. S., D. S., I. B. ir I. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai R. S. (R. S.), D. S. (D. S.), I. B. (I. B.) ir I. H. (I. H.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. sausio 10 d. sprendimus Nr. (15/4-1)31-00014/171-18 ir Nr. (15/4-1)31-00017/171-23, taip pat 2019 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (15/4-1)31-00018/171-25 ir Nr. (15/4-1)31-00019/171-26. Pareiškėjai teismo taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti skundžiamų Departamento sprendimų vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič 2019 m. sausio 25 d. rezoliucija pareiškėjų skundą priėmė, tačiau tos pačios dienos nutartimi netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš pareiškėjų skundo turinio ir pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai šiuo metu neturi išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ginčijamų sprendimų galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjams gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekti reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, Departamento sprendimas, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl tokio sprendimo galiojimas siekiamų pasekmių (likti Lietuvos Respublikoje) nesukelia ir negali sukelti.

II. Pareiškėjai R. S., D. S., I. B. ir I. H. atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartį ir pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkinti.

Atskirajame skunde pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neanalizavo aplinkybių, kad pareiškėjai jau yra sudarę darbo sutartis, o trys iš keturių pareiškėjų jau realiai dirbo Lietuvoje. Prašymo išduoti leidimą gyventi pateikimas sąlygoja nacionalinės vizos išdavimą, o tai leido pareiškėjams dirbti Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog skundžiamais sprendimais panaikintos ir pareiškėjams išduotos nacionalinės daugkartinės vizos, dėl to su jais turės būti nutraukti darbo santykiai ir jie privalės išvykti iš šalies. Taigi pareiškėjai ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kaizen LT“ dėl to patirs nuostolius. Be to, pareiškėjai netenka pajamų ir tai apsunkina jų gynybą teisme. Pasak pareiškėjų, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo nutarties ir neatidžiai vertino bylos faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008).

Nagrinėjamu atveju prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai iš esmės grindė aplinkybėmis, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jie turės palikti Lietuvos Respubliką, dėl to jie ir UAB „Kaizen LT“ patirs nuostolių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos pareiškėjų argumentus vertina kritiškai ir atmeta.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjai prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikimo metu ir šiuo metu neturi išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl skundžiamų Departamento 2019 m. sausio 10 d. sprendimų Nr. (15/4-1)31-00014/171-18 ir Nr. (15/4-1)31-00017/171-23 bei 2019 m. sausio 11 d. sprendimų Nr. (15/4-1)31-00018/171-25 ir Nr. (15/4-1)31-00019/171-26, kuriais atsisakyta tokius leidimus išduoti bei panaikintos pareiškėjams išduotos daugkartinės nacionalinės vizos, galiojimo sustabdymas savaime nesuteiks pagrindo pareiškėjams gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai. Taip pat pažymėtina, kad Departamento sprendimai, kuriais atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjų išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl šių sprendimų galiojimas siekiamų pasekmių (likti Lietuvos Respublikoje) nesukelia ir negali sukelti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-495-822/2017).

Įvertinusi pareiškėjų prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjai nepagrindė savo teiginių, kad nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių jiems ir (ar) UAB „Kaizen LT“ gali būti padaryta reali neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjai nedetalizavo, kokio pobūdžio jų darbas UAB „Kaizen LT“ yra būtinas siekiant vykdyti statybos rangos sutartis bei kokios konkrečiai ekonominės pasekmės šiai įmonei kils dėl pareiškėjų negalėjimo dirbti, nepateikė tokias pasekmes pagrindžiančių įrodymų. Pasisakydama dėl pareiškėjų teisės į darbą ribojimo, kolegija pažymi, kad asmenys šia teise turi naudotis laikydamiesi teisės aktų, kurie nustato užsieniečiams galimybės dirbti Lietuvos Respublikoje įgyvendinimo tvarką, reikalavimų. Nagrinėjamu atveju skundžiami Departamento sprendimai netrukdo pareiškėjams dirbti kilmės šalyje ar kitoje šalyje, į kurią jie bus teisėtai atvykę ir gavę dokumentą, leidžiantį dirbti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-820-552/2018).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir sustabdyti skundžiamų Departamento sprendimų vykdymą. Todėl pareiškėjų atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjų R. S. (R. S.), D. S. (D. S.), I. B. (I. B.) ir I. H. (I. H.) atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė