2016-03-21 Nr. AB-6540-3-64-3-00195-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-424-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00195-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2015 m. sausio 14 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais, o tai žemina asmens orumą, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Kalinamas nežmoniškomis sąlygomis patyrė dvasinę, psichologinę bei kitokią neturtinę žalą, t.y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2015 m. sausio 14 d. su dar 2-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,8 iki 11,5 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 492 dienas, iš jų tik 233 dienas gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytas ribas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pasak atsakovo, pareiškėjo pretenzijos už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2015 m. sausio 14 d. 202 dienas pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko reikalavimus (teko nuo 3,64 iki 11,46 kv. m.), tačiau likusias 290 dienų pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 2,48 iki 9,8 kv. m). Kadangi iš atsakovo pateiktų duomenų nebuvo įmanoma tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas šiomis dienomis buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį šių kamerų plotą atsakovas nepateikė, todėl teismas minėtus duomenis vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 290 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui.

Įvertinęs tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, t.y. Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Įvertinęs bylos duomenis, teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančioje joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog asmens ir jo daiktų apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis. Todėl teismas priėjo išvadą, kad skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.

Taip pat pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar jis pats yra nerūkantis, o iš byloje esančio pareiškėjo 2013 m. liepos 10 d. prašymo matosi, kad pareiškėjas sutiko būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose galėjo patirti neturtinę žalą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga suma yra 1 400 Eur.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, kadangi minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Pasak pareiškėjo, žala turėjo būti priteista ir atsižvelgiant į tai, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Teigia, kad teismas taip pat nepagrįstai nepripažino, jog jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymi, kad fiksuoti duomenis ir įrodyti aplinkybes dėl jo laikymo sąlygų neturi galimybių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo Ž. Ž. galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2015 m. sausio 14 d. jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, nustatė (galioja iki dabar) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-442/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Šiaulių tardymo izoliatoriui.

Įvertinus Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktą informaciją apie pareiškėjo kalinimo laiką, jo gyvenamosios kameros plotą bei joje laikomų asmenų kiekį (b. l. 21), matyti, jog 290 paras pareiškėjui tenkantis plotas svyravo, todėl pareiškėjas minėtu laiku buvo kalinamas ir tinkamomis, ir netinkamomis vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis. Kadangi iš minėtų duomenų nėra galimybės nustatyti, kada konkrečiai pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, o kada jų neatitiko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptartą informaciją vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad iš esmės visą šį laikotarpį, t. y. 290 paras pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko teisės aktais nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad 290 parų, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas iš esmės neatitiko teisės aktų reikalavimų bei paminėtą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sąlygos, kuriomis buvo kalinamas pareiškėjas, buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjo argumentai, kad darant asmens apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, yra abstraktūs ir nedetalizuoti, t. y. pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kuriuo metu atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį tai vyko, kuriuose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Be to, pareiškėjas taip pat tik abstrakčiai nurodė, jog Šiaulių TI rūkantys asmenys yra laikomi su nerūkančiais. Pareiškėjo skunde nurodytomis abstrakčiomis aplinkybėmis vadovaujantis nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant ar išvykstant iš Šiaulių TI asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat palaiko kitus pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remiantis buvo atmesti pareiškėjo argumentai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų.

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Byloje nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 1 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad iš esmės visą ginčo laikotarpį, t. y. 290 paras pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje tekęs kamerų buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Todėl, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, taip pat vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 200 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Ž. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui Ž. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 200 Eur (du tūkstančius du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė