A-858-2558-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2558/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02445-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-2), patikslintu skundu (b. l. 15), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2011 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. (1.23)7R-9132 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją nustatyti ir atkurti jam gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, name Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajonas).

Pareiškėjas paaiškino, jog su 2011 m. spalio 6 d. prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas tarpininkauti dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo taikant lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietos. Nurodė, kad gyvenamosios vietos neteko dėl LTSR Vilniaus rajono liaudies teismo, LTSR Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kaltės, t. y. dėl įstatymų nesilaikymo baudžiamojoje byloje Nr. 1-120/1985.

Pabrėžė, kad nuo 1977 m. gegužės 19 d. iki 1986 m. sausio 21 d. paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta buvo Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos name Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Vilniaus r.). Nuo 1986 m. sausio 21 d. iš minėtos gyvenamosios vietos ir namų knygos pareiškėjas buvo išregistruotas, atsižvelgiant į tai, kad neteko laisvės. LTSR Vilniaus rajono liaudies teismo 1987 m. vasario 26 d. nutartimi iš valstybės biudžeto išmokėjus pareiškėjui 595 rublių išmoką už 255 paras neteisėto laisvės atėmimo, paaiškėjo, kad 1986 m. sausio 21 d. pareiškėjas buvo neteisėtai išregistruotas iš paskutinės gyvenamosios vietos. Pagal teismų nutartis pareiškėjui reikėjo atlikti 26 paras pataisos darbų (nuo suėmimo 1985 m. spalio 15 d. iki 1985 m. lapkričio 11 d.), todėl manė, kad jis 1986 m. sausio 21 d. iš gyvenamosios vietos buvo išregistruotas neteisėtai. Pažymėjo, jog nuo 1999 m. gruodžio 20 d. atlieka keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, šiuo metu yra atlikęs 12/14 dalių bausmės. Teigė, kad dėl susidariusios situacijos (gyvenamosios vietos neturėjimo) jis negali pasinaudoti lygtiniu paleidimu iš laisvės atėmimo vietos.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Teisingumo ministerija, neatsižvelgusi į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 159 straipsnio reikalavimus, skundžiamu Raštu atsisakė tarpininkauti dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos nustatymo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo H. D. skundą (b. l. 21-22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad jis pareiškėjui pateiktame atsakyme nurodė, jog, vadovaujantis BVK 158 straipsniu, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų netaikymas nėra siejamas su nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu. Neturėdamas nuolatinės gyvenamosios vietos nuteistasis gali būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, jeigu atitinka BVK 157 straipsnyje nurodytus kriterijus. Pabrėžė, jog, vadovaujantis galiojančiais įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1464 (toliau – ir Teisingumo ministerijos nuostatai), Teisingumo ministerija netarpininkauja dėl asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo.

Pažymėjo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas) 4 straipsnio 7 dalimi, gyvenamosios vietos neturintys asmenys Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka į apskaitą įtraukiami pagal savivaldybę, kurioje jie gyvena. Gyvenamosios vietos neturintys asmenys deklaravimo įstaigai pateikia savo anketinius duomenis (asmens kodas ar neturinčiųjų asmens kodo gimimo data; vardas (-ai); pavardė; ankstesnė pavardė; pilietybė; asmens tapatybę patvirtinančio dokumento tipas, serija, numeris, išdavimo data ir vieta) ir nurodo, kurioje savivaldybėje jie gyvena ir iš kur atvyko. Todėl, jeigu pareiškėjas neturi nuosavybės teise jam priklausančios gyvenamosios patalpos arba kiti asmenys nesutinka, kad jo gyvenamoji vieta būtų deklaruota jiems nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, dėl įtraukimo į gyvenamosios vietos deklaravimo apskaitą išėjus iš pataisos įstaigos pareiškėjas turėtų kreiptis į tą savivaldybę, kurioje planuoja nuolat gyventi. Taip pat atsakyme buvo nurodyta, kad paleidžiant iš pataisos įstaigos pareiškėjui bus suteikta visa reikalinga informacija apie įstaigas, kurios konkrečioje savivaldybėje teikia įdarbinimo, nemokamo maitinimo ir apgyvendinimo (nakvynės namų) paslaugas.

Atsakovas manė, jog atsisakymas tarpininkauti dėl gyvenamosios vietos nustatymo nepažeidžia pareiškėjo teisės būti lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos, t. y. toks atsisakymas neatima iš pareiškėjo galimybės kreiptis dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų BVK nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu (b. l. 43-47) pareiškėjo H. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje ginčas yra kilęs dėl Teisingumo ministerijos Rašto, kuriuo, atsakydamas į pareiškėjo 2011 m. spalio 10 d. prašymą (registracijos Nr. 3R-2660), atsakovas atsisakė tarpininkauti dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos nustatymo tam, kad jis galėtų pasinaudoti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos teise.

Teismas pažymėjo, jog Teisingumo ministerija yra Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, formuojanti valstybės politiką, organizuojanti, koordinuojanti ir kontroliuojanti jos įgyvendinimą, o įstatymų nustatytais atvejais – ją įgyvendina teisingumo ministrui pavestose valdymo srityse, teismas taip pat rėmėsi Teisingumo ministerijos nuostatų 8 punktu, kuriame yra įtvirtintos Teisingumo ministerijos atliekamos funkcijos. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Teisingumo ministerijos Raštu atsakyta į pareiškėjo 2011 m. spalio 10 d. prašyme nurodytus klausimus nesuteikiant jokių teisių ar pareigų, todėl teismas nurodė, jog jis Teisingumo ministerijos Raštą nagrinės kaip atsakymą (paaiškinimą).

Nurodė, jog 2011 m. spalio 10 d. prašyme, adresuotame atsakovui, registracijos Nr. 3R-2660, pareiškėjas prašė tarpininkauti Teisingumo ministeriją dėl jo nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo tam, kad jis galėtų pasinaudoti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos teise. Atsakovas skundžiamame Rašte, išnagrinėjęs pareiškėjo 2011 m. spalio 10 d. prašymą, nurodė, jog Teisingumo ministerija, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, netarpininkauja dėl asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo. Pažymėjo, kad lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos netaikymas nėra siejamas su nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu (BVK 158 str.). Taip pat paaiškino, kad, jei pareiškėjas neturi gyvenamosios patalpos arba kiti asmenys nesutinka, kad jo gyvenamoji vieta būtų deklaruota jiems nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, dėl įtraukimo į gyvenamosios vietos deklaravimo apskaitą išėjus iš pataisos įstaigos pareiškėjas turėtų kreiptis į tą savivaldybę, kurioje planuoja nuolat gyventi. Be to, paleidžiant iš pataisos įstaigos, pareiškėjui bus suteikta visa reikalinga informacija apie įstaigas, kurios konkrečioje savivaldybėje teikia įdarbinimo, nemokamo maitinimo ir apgyvendinimo (nakvynės namų) paslaugas.

Teismas, vertindamas ginčijamą Teisingumo ministerijos Raštą, atsižvelgė į pareiškėjo prašymo turinį. Sulyginęs pareiškėjo 2011 m. spalio 10 d. prašyme nurodytus argumentus ir Teisingumo ministerijos Rašte pateikiamą informaciją, teismas sprendė, jog atsakovas skundžiamu Raštu atsakydamas į pareiškėjo prašymą teisės aktų reikalavimų nepažeidė, pagrįstai nurodydamas, jog lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų netaikymas nėra siejamas su nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu, o Teisingumo ministerijos nuostatais ar kitais teisės aktais Teisingumo ministerijai nėra priskirta funkcija tarpininkauti dėl asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo tam, kad pareiškėjas galėtų pasinaudoti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos teise. Nurodė, jog Teisingumo ministerijos pareiškėjui adresuotas atsakymas yra informacinio pobūdžio, juo iš esmės atsakyta į visus pareiškėjo prašyme nurodytus klausimus.

Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Teisingumo ministerijos Raštą ir įpareigoti Teisingumo ministeriją nustatyti ir atkurti pareiškėjui gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, name Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajonas).

III. Pareiškėjas H. D. apeliaciniu skundu (b. l. 52) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą ir primti naują sprendimą – panaikinti Teisingumo ministerijos 2011 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. (1.23)7R-9132 ir įpareigoti Teisingumo ministeriją nustatyti ir atkurti pareiškėjui gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, name Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajonas). Pareiškėjas taip pat prašo jo reikalavimams netaikyti senaties termino.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnį už teisėjų netinkamus veiksmus taikant įstatymus atsakomybė tenka Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės įgaliotos institucijos Teisingumo ministerijos, kuri atsako už pareiškėjo pažeistą teisę į gyvenamąją vietą. Pabrėžia, jog jis gyvenamosios vietos neteisėtai neteko dėl LTSR Vilniaus rajono liaudies teismo neteisėtų veiksmų priimant 1985 m. liepos 3 d. nuosprendį, LTSR Aukščiausiojo Teismo teisėjų kaltės priimant 1985 m. rugpjūčio 14 d. nutartį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų veiksmų priimant 1995 m. kovo 9 d. nutartį, t. y. dėl netinkamai taikytų įstatymų ir organizuotai padarytos tyčinės klaidos baudžiamojoje byloje Nr. 1-120/1985.

Pareiškėjas pažymi, jog LTSR Vilniaus rajono liaudies teismo teisėjo G. L. 1987 m. vasario 26 d. nutartimi iš valstybės biudžeto jam išmokėjus 595 rublių išmoką už 255 parų neteisėtą laisvės atėmimą, paaiškėjo, kad 1986 m. sausio 1 d. pareiškėjas buvo neteisėtai išregistruotas iš Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos namų knygos dėl laisvės atėmimo. Mano, jog pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimui senatis nėra taikoma.

Pareiškėjas nurodo, jog CK 6.591 straipsnio 2 dalies 7 punktas garantuoja, kad laikinai išvykusiam nuomininkui, jo šeimos nariui ir buvusiam šeimos nariui teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama visam išvykimo laikotarpiui. Asmeniui, kuris yra suimtas, tokia teisė paliekama visą tardymo ir teismo laiką. Pagal CK 6.591 straipsnio 3 dalį pasibaigus šio įstatymo 2 dalyje numatytoms aplinkybėms laikinai išvykstančiam nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui teisė į nuomojamą būstą išlieka dar šešis mėnesius. Pažymi, jog pagal CK 6.590 straipsnio 1 dalį laikinai išvykusiems šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso 6.591 straipsnyje numatyto laiko pasibaigimo, o jei šie asmenys sugrįžo anksčiau, nuo jų sugrįžimo dienos. Pareiškėjas nurodo, jog jam yra nustatytas 55 procentų neįgalumo lygis, todėl mano, kad jam turi būti grąžintas butas, turtas, darbas ir nuolatinė gyvenamoji vieta, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajonas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. lapkričio 8 d. rašto Nr. (1.23)7R-9132 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigos nustatyti ir atkurti pareiškėjui gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ginčijamas atsakovo Raštas traktuotinas kaip informacinis dokumentas, kuris pareiškėjui jokių teisių ar pareigų nesukuria. Teismo vertinimu atsakovui teisės aktai nenustato kompetencijos tarpininkauti dėl gyvenamosios vietos nustatymo ar ją nustatyti, pareiškėjo ginčijamu Raštu atsakovas tinkamai atsakė į pareiškėjo paklausimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 6 d. prašymu (b.l. 23) kreipėsi į Teisingumo ministrą, kad pastarasis tarpininkautų dėl nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo pareiškėjui. Tokį tarpininkavimo poreikį pareiškėjas siejo su tuo, kad jis nori pasinaudoti lygtiniu paleidimu iš laisvės atėmimo vietos. Atsakovas 2011 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (1.23)7R-9132 (b.l. 24) nurodė, kad teisės aktai jam nesuteikia funkcijos (kompetencijos) tarpininkauti dėl asmenų gyvenamosios vietos nustatymo ar ją nustatyti, nurodė, kokia tvarka pareiškėjas galėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą, taip pat pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekse lygtinis paleidimas iš pataisos namų nėra siejamas su nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teisės aktai atsakovui nenustato teisės ar pareigos tarpininkauti nustatant asmenų gyventąją vietą, o atsakovas ginčijamu Raštu tinkamai atsakė į pareiškėjo prašymą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (2010 m. sausio 1 d. redakcija) 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad gyvenamosios vietos neturintys asmenys Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka į apskaitą įtraukiami pagal savivaldybę, kurioje jie gyvena; gyvenamosios vietos neturintys asmenys deklaravimo įstaigai pateikia šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nustatytus duomenis ir nurodo, kurioje savivaldybėje jie gyvena ir iš kur atvyko. Nei šis Įstatymas, nei kiti teisės aktai (įskaitant ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (2010 m. gruodžio 5 d. redakcija) patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatus nenumato atsakovo teisės ar pareigos tarpininkauti nustatant (deklaruojant) asmenų gyvenamąją vietą ar pareigos ją nustatyti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2011 m. spalio 6 d. prašymo ir atsakovo 2011 m. lapkričio 8 d. rašto Nr. (1.23)7R-9132 turinį sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamu raštu atsakovas tinkamai atsakė į kam pateiktą paklausimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė teisinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo vertinimą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų jis buvo neteisėtai išregistruotas iš gyvenamosios vietos, todėl tokia registracija turi būti atstatyta, pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato gyvenamosios vietos registracijos, asmens gyvenamoji vieta deklaruojama pirmiau nurodyto Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Taip pat pastebėtina, kad nors apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis nuomos santykius, šios administracinės bylos objektas yra atsakovo 2011 m. lapkričio 8 d. rašto Nr. (1.23)7R-9132 teisėtumas ir pagrįstumas, įskaitant tai, ar atsakovas pagrįstai atsisakė tarpininkauti nustatant pareiškėjo gyvenamąją vietą ar ją nustatyti. Ginčai, kylantys iš gyvenamosios patalpos nuomos santykių, nėra priskirti administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 ir 16 straipsniai). Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teisės aktų pagrindu jam turi būti grąžinti butas, turtas, darbas ir stažas, tačiau apeliacinės instancijos teisme nauji reikalavimai negali būti keliami (ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis).

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis