2018-05-23 Nr. AB-10344-3-61-3-02280-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1086-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02280-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. O. (V. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. O. (V. O.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 30 400 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–14).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2016 m. kovo 29 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis: įstaigoje buvo pažeidžiama jo teisė į minimalų kameros plotą, kurį papildomai ribojo kamerose įrengti baldai, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, higienos reikmenų spintelės, oro šalinimo sistemos. Be to, Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios patalpos dalies ir neužtikrindavo privatumo. Kameroje buvo tik dvi kėdės, todėl laikant daugiau nei du asmenis, pareiškėjui tekdavo valgyti atšalusį maistą.

Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, dėl ant lango įrengtų grotų sunkiai patekdavo dienos šviesa. Dirbtinis dieninis apšvietimas buvo per stiprus, pareiškėjas pats šviesos išsijungti negalėjo, todėl turėjo kęsti galvos skausmus. Grotos ant langų taip pat trukdė išvėdinti kameras pro langą, o kitokios ventiliacijos nebuvo, todėl pareiškėjui trūkdavo šviežio oro, kamerose kaupdavosi drėgmė. Pūdavo čiužiniai, metalinės lovos rūdijo, pusrūsiuose esančiose kamerose drėgmė viršydavo 70 proc., o žiemos metu ji būdavo ir 100 proc.

Šaltuoju metų laiku kamerose oro temperatūra buvo labai žema – 10-14 oC, o vasarą pakildavo iki 35 oC. Ventiliatoriaus turėti administracija neleisdavo. Kameros buvo nesuremontuotos, sienos padengtos pelėsiu ir grybeliu, grindų, sienų ir lubų betonas ištrupėjęs, netinkamas valymui. Jokios valymui ar dezinfekavimui skirtos priemonės nebuvo išduodamos. Patalpose veisėsi tarakonai. Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims nebuvo atliekama medicininė patikra, nebuvo sanitarinės švaryklos ir tai kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai.

Be to, čiužiniai ir antklodės nurodytose įstaigose eksploatuojami be jokių užvalkalų, todėl jau po pirmo naudojimo įsigeria prakaitu ir dulkėmis. Kitiems suimtiesiems minkštasis inventorius perduodamas naudotis neišvalytas, nedezinfekuotas. Pagalvės užvalkalas ir paklodė išduodami tik retkarčiais. Rankšluosčiai neišduodami. Lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Apatinis trikotažas plaunamas tik jei įsigyjamas tam skirtas maišas, asmenys, kurie neturi galimybės įsigyti tokio maišo, negali pasinaudoti ir apatinių rūbų skalbimo teise.

Viršutiniai rūbai nemokamai skalbiami tik kartą per du mėnesius. Pareiškėjo nuomone, asmeninių rūbų skalbimo paslaugų apmokestinimas yra socialiai pažeidžiamų žmonių diskriminavimas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jam nepakakdavo Lukiškių TI-K išduodamo tualetinio popieriaus – dviem savaitėms skiriama pusė rulono. Dėl po langais įrengtų šiukšlių konteinerių pareiškėjui tekdavo nuolat užuosti nemalonų kvapą. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nėra pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl reikia ilgai daužyti duris, kol pareigūnai prieina, arba ilgai laukti kol išves nusiprausus iš dušo patalpos.

Pareiškėjo nuomone, taip yra pažeidžiamas kalinamojo saugumas, kadangi jam gali būti kilusi grėsmė sveikatai ar saugumui. Pasak pareiškėjo, jis turėjo galimybę tik valandą laiko pasivaikščioti lauke. Pasivaikščiojimų kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, todėl mėtėsi šiukšlės, suoliukas buvo sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio, jie nebuvo periodiškai valomi ir laistomi, todėl dulkėjo. Be to, pasivaikščiojimų kiemelių stogas buvo iš šiferio, kuriame yra asbesto. Asbesto buvo ir sienose bei kanalizacijoje.

Tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai ir kasdien ją žalojo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (b. l. 18–27).

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. Teigė, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, tačiau negali daryti įtakos atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams atlikti, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams patikrinimams atlikti Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto suderintą planą ir turimas lėšas. Visose kamerose yra įrengti stalai, taburetės, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti, kurios priklausomai nuo žmonių skaičiaus yra didesnės arba mažesnės. Dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau spintelių, lentynų ar kitų baldų. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti budėtoją, tačiau jie dažnai yra sulaužomi kamerose laikomų asmenų.

Lukiškių TI-K nurodė, kad kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Jokie atvėrimai negali būti įrengti, kadangi tai trukdytų vykdyti laikomų asmenų kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą. Patalynė Lukiškių TI-K išduodama pagal nustatytas normas, taip pat yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinių rūbų skalbimas yra mokamas, tačiau galima raštu kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo nusiskundimai bendro pobūdžio ir nekonkretūs, pašomos priteisti žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Atsakovo atstovas prašė priteisti 3,42 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų kopijų rengimu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo V. O. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 180 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė. Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino (b. l. 94–102).

6. Teismas nurodė, kad minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Teismas neturėjo pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 60 parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai. Teismas atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktą ir pažymėjo, kad teisės aktuose imperatyviai nėra nustatytas reikalavimas įrengti visiškai izoliuotą sanitarinį mazgą. Atsakovo atstovas nurodė, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Nesant byloje ginčo dėl to, kad sanitariniai įrenginiai buvo atitverti tik 1,5 m sienele, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, kas prisidėjo prie jo laikymo sąlygų bloginimo.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punktu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktu bei HN 76:2010 2 punktu ir HN 134:2015 3 punktu. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K Higienos normų įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jam nėra taikomas reikalavimas kamerose įrengti atskiras sanitarinių mazgų vėdinimo sistemas, nes tai pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų. Nesant teisės aktuose įtvirtintos pareigos Lukiškių TI-K įrengti atskirą sanitarinio mazgo oro šalinimo sistemą, teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtų šios institucijos veiksmų.

9. Nors teismui pateiktame skunde atsakovo atstovas nepaneigė, kad pareiškėjo kamerose nebuvo higienos reikmenų lentynėlės ir veidrodžio, tačiau šį nusiskundimą pareiškėjas išdėstė pernelyg abstrakčiai, nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kuomet sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokią neturtinę žalą patyrė dėl to, kad sanitariniuose įrenginiuose trūko lentynėlių ar veidrodžio, todėl daryta išvada, kad pareiškėjui neįrodžius neturinės žalos buvimo fakto, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

10. Teismas vadovavosi HN 76:2010 22 punktu, HN 134:2015 14 punktu. Kadangi didesnių, skaidraus stiklo langų kamerose įrengimas pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, Lukiškių TI-K netaikomas HN 76:2015 22 punkto reikalavimas natūraliam apšvietimui. Pareiškėjas neneigė, kad Lukiškių TI-K dieninis dirbtinis apšvietimas buvo didesnis nei 200 lx. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose nustatyta, kad kamerose Nr. 256 ir 108 dirbtinis dieninis apšvietimas buvo tinkamas. Teisės aktuose nėra nustatyta maksimali dieninio apšvietimo norma, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus esant per stipriam dieniniam apšvietimui. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kad, manydamas, jog dieninis apšvietimas per stiprus, jis kreipėsi į budinčius pareigūnus, prašydamas jį išjungti, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas.

11. Teismas rėmėsi HN 76:2010 24 punktu ir HN 134:2015 17 punktu. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad kameros yra vėdinamos pro langus, tai patvirtinta ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose nurodyta, kad kamerose Nr. 256 ir 108 yra galimybė vėdinti pro langą. Metalinių grotų ant langų įrengimas yra reglamentuotas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte, todėl jų įrengimas atitiko teisės akto reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, jog negalėjo išvėdinti kameros pro langą, tik teigė, kad toks veiksmas buvo apsunkintas dėl grotų įrengimo. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad norėdamas išvėdinti kamerą, bet negalėdamas, kreipėsi pagalbos į budinčius pareigūnus, reiškė dėl to skundus, t. y. pareiškėjas pakankamai nepagrindė nusiskundimo dėl kameros vėdinimo, todėl šis argumentas atmestas kaip neįrodytas.

12. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kamerose Nr. 111, 256 ir 108 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas nepagrindė, kokiu būdu nustatė, kad oro temperatūra ar santykinė oro drėgmė kamerose yra netinkama. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kada būtent kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas išduoti ventiliatorių ir šis prašymas nebuvo patenkintas. Todėl šie pareiškėjo argumentai laikyti deklaratyviais. Nesant Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus patvirtinančių įrodymų, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

13. Pareiškėjas neindividualizavo, kurioje kameroje nebuvo atliktas remontas, veisėsi buitiniai kenkėjai ar sienos buvo padengtos pelėsiu, t. y. nepakankamai konkrečiai išdėstė savo nusiskundimą. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2015 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutarties, sudarytos su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ matyti, kad Lukiškių TI-K tinkamai užtikrina buitinių kenkėjų prevenciją ir naikinimo darbų atlikimą, todėl šiuo pagrindu valstybės civilinė atsakomybė taip pat nekilo. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas teigė, kad į kameras asmenims yra išduodamos valymo priemonės, pareiškėjas nekonkretizavo, kurioje būtent kameroje ir kuriuo metu jam nebuvo išduotas valymo inventorius, todėl savo skundą šioje dalyje pagrindė nepakankamai. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 4 d. patikrinimo akto matyti, kad ne visose kamerose už valymą yra atsakingi jose gyvenantys asmenys, kai kurias (pvz., Nr. 108, kurioje laikytas pareiškėjas) valo administracijos paskirti valytojai, todėl į šias kameras valymo inventorius neišduodamas. Pareiškėjui pakankamai nepagrindus nusiskundimo dėl valymo inventoriaus trūkumo, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas taip pat nekonkretizavo nusiskundimo dėl remonto poreikio ir pelėsio buvimo, nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, o atsakovo atstovas teigė, kad kameros yra remontuojamos nustatyta tvarka. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 4 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 108 pelėsio nebuvo. Teismas neturėjo duomenų apie kitų pareiškėjo kamerų stovį, tačiau pareiškėjui nepakankamai individualizavus šį nusiskundimą, atsakovo atstovui negali kilti pareiga jį paneigti. Pagal byloje esančius duomenis teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo pagrindu. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo akte nustatyta, kad Lukiškių TI-K konteineriai stovi betonuotoje aikštelėje bei yra sandarūs, su dangčiais. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

14. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims nebuvo atliekama medicininė patikra ar jie nepasinaudojo sanitarine švarykla. Atsižvelgiant į tai, ši aplinkybė vertinta pareiškėjo naudai ir laikyta įrodyta. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė, kokias neigiamas pasekmes, t. y. žalą, patyrė dėl medicininio netikrinimo ar nepasinaudojimo sanitarine švarykla. Teismo vertinimu, vien pareiškėjo įsivaizduojamų neigiamų pasekmių jo sveikatai galimybė nelaikytina faktiškai kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, o pareiškėjo pergyvenimai dėl tokios galimybės pagal savo pobūdį negali būti prilyginami neturtinei žalai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme.

15. Lukiškių TI-K jokių argumentų, susijusių su minkštojo inventoriaus valymu ir dezinfekavimu nenurodė, tačiau iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog Lukiškių TI-K minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, įstaigoje pildomas tokių darbų atlikimo žurnalas. Nurodyti įrodymai patvirtino, kad Lukiškių TI-K minkštasis inventorius dezinfekuojamas, tačiau nėra valomas ir tai pripažinta HN 134:2015 42 punkto pažeidimu.

16. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K diskriminuojami socialiai silpnesni asmenys, kurie neaprūpinami darbinėmis pajamomis ir negauna socialinių pašalpų, todėl negali susimokėti už viršutinių rūbų skalbimą. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninių lėšų, gali raštu kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl galimybės kartą per du mėnesius išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių. Nurodytos aplinkybės patvirtino, kad, esant poreikiui, pareiškėjas turėjo galimybę viršutinius rūbus išsiskalbti nemokamai. Pareiškėjas nenurodė, kad neturėdamas sąskaitoje lėšų negalėjo išsiskalbti viršutinių rūbų ar negalėjo nusipirkti apatiniams rūbams skalbti reikalingo maišo. Pažymėta, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą tik dėl savo paties galimai pažeistų teisių. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą, todėl valstybės civilinė atsakomybė negalima.

17. Iš pareiškėjo skundo nėra galimybių nustatyti, kurioje kameroje konkrečiai jam buvo iškilusi būtinybė pasinaudoti iškvietimo mygtuku ir kuriuo metu jis negalėjo to padaryti, ar kad negalėdamas išsikviesti pareigūnų, patyrė kokias nors neigiamas pasekmes. Esant nurodytoms aplinkybėms, šis pareiškėjo nusiskundimas laikytas pernelyg abstrakčiu ir atmestas kaip nepagrįstas.

18. Pareiškėjo nuomone, pusės rulono išduodamo tualetinio popieriaus dviem savaitėms yra nepakankamas kiekis. Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, kad nuteistiesiems, suimtiesiems vyrams per mėnesį priklauso 1 rulonas tualetinio popieriaus. Atsižvelgiant tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės.

19. Pareiškėjas taip pat skundėsi pasivaikščiojimų kiemelių būkle. Iš atsiliepimo į skundą matyti, kad Lukiškių TI-K iš viso yra 48 pasivaikščiojimo kiemeliai, tačiau pareiškėjas nenurodė nei konkretaus laiko, nei kiemelio, kuriame pastebėjo nurodytus HN 76:2010 pažeidimus. Nesant pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, pareiškėjui jų pakankamai nekonkretizavus, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K buvo pastatytas ir pradėjo veikti dar iki Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo priėmimo, teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtų veiksmų, net ir pasitvirtinus pareiškėjo teiginiams dėl asbesto buvimo. Kita vertus pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių asbesto egzistavimą ir kokiu būdu tai nustatė. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad pareiškėjas nepakankamai pagrindė šį argumentą todėl valstybės civilinė atsakomybė negalima.

20. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 60 parų buvo laikytas ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, jam buvo išduodami neišvalyti čiužiniai bei neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, kuriuos buvo pagrindas kompensuoti pinigais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje, 60 parų praleido perpildytose kamerose, todėl tokį pareiškėjo teisių pažeidimą laikė pakankamai reikšmingu. Kita vertus, byloje nebuvo duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad konstatuoti Lukiškių TI-K pažeidimai būtų darė neigiamą įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai. Apskritai, pareiškėjas skunde patirtą neturinę žalą apibūdino gana abstrakčiai, ne itin ją individualizuodamas, nenurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais pakeisti jo laikymo sąlygas, tokių duomenų byloje taip pat nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad Lukiškių TI-K pažeidimai neturėjo pareiškėjui didelės įtakos. Teismas taip pat neturėjo pagrindo išvadai, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų įstaigos veiksmų ar siekio išskirti iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas nustatytiems reikalavimams, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sprendė, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 180 Eur sumos priteisimas.

21. Lukiškių TI-K prašė priteisti iš atsakovo 3,42 Eur bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad jas sudaro dokumentų kopijų rengimo išlaidos. Šiuo atveju atsakovo atstovas skundo priedus pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, be to, jų visiškai nepagrindė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas nebuvo tenkinamas.

III. 22. Pareiškėjas V. O. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 109–111).

23. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas virš 400 dienų. Todėl nesutiko su pirmosios instancijos teismu, kuris konstatavo, kad patalpų ploto norma pažeista tik 60 dienų. Pažymi, kad kameroje yra stalas, spintelė, 4 miegamosios vietos, sanitarinis mazgas.

24. Pareiškėjas nurodo HN 76:2010 64 punkto ir HN 134:2015 40 punkto nuostatas bei teigia, jog nesudarymas tinkamų sąlygų skalbti apatinius ir viršutinius drabužius yra neteisėtas.

25. Nurodo, kad Lukiškių TI-K neužtikrinus privalomo inventoriaus pareiškėjui buvo sudaryti nepatogumai. Tai, jog jis nenurodė konkrečios kameros, neatleidžia Lukiškių TI-K nuo atsakomybės. Pareiškėjo teigimu, šie pažeidimai buvo daromi visą laikotarpį visose kamerose.

26. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuostatos dėl sanitarinio mazgo įrengimo buvo pažeidžiamos visą kalinimo laikotarpį, tačiau dėl pažeidimų trukmės ir žalos atlyginimo teismas vertino tik 60 dienų.

27. Pareiškėjas pažymi EŽTT praktiką dėl priteisiamų sumų neturtinei žalai atlyginti. Teigia, kad kalinimas itin ilgą laiką pažeidžiant higienos normos reikalavimus neabejotinai viršijo minimalų žiaurumo lygį, todėl yra Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

28. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 114–117), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29. Teigia, kad konkrečiu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui V. O., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, priteisimo.

31. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

32. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 60 parų buvo laikytas ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, jam buvo išduodami neišvalyti čiužiniai bei neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 180 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Visų pirma, kiek tai susiję su pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimu teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

35. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Europos Žmogaus Tiesių Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. kalint Lukiškių TI-K 60 parų buvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą: pažeidimų dienomis pareiškėjui teko nuo 2,49 kv. m iki 3,33 kv. m ploto, kai kitomis dienomis jam teko nuo 3,69 kv. m iki 20,14 kv. m, t. y. viršijo nustatytą minimalią normą.

37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su drabužių skalbimu, pažymėtina, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo tik bendro pobūdžio teiginius apie Lukiškių TI-K pareigą užtikrinti drabužių skalbimą, tačiau nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti, jog būtent pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimas nėra neteisėtas, nes vienoda tvarka galioja visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims. Šiuo atveju egzistuoja galimybė raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl asmeninių rūbų skalbimo nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog Lukiškių TI-K visose kamerose nebuvo veidrodžio, tualetinių reikmenų spintelės, dėl ko jam buvo sudaryti nepatogumai. HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, jog šis inventorius Lukiškių TI-K kamerose yra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, kadangi buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas jais naudojantis. Tačiau sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko HN 76:2010 21 punkto reikalavimų ir tuo aspektu, kad juose nebuvo įrengtas nustatytas inventorius (tualeto reikmenų spintelės, veidrodžiai).

39. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad nors pareiškėjo teisė į minimalų patalpos plotą buvo pažeista 60 parų, pažeidimas, susijęs su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, truko ne tik šiomis dienomis, o visais ginčo laikotarpiais nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2016 m. balandžio 6 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K.

40. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

41. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

42. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar šis laikotarpis buvo ištisinis, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

43. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 408 paras (nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2016 m. balandžio 6 d.) ir šiuo laikotarpiu buvo pažeidžiamos jo teisės dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų (pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, be to, nėra įrengta tualetinių reikmenų spintelių ir veidrodžių), taip pat pareiškėjui buvo išduodami neišvalyti čiužiniai, o 60 parų papildomai buvo pažeidžiama ir minimalaus ploto norma. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tokios sąlygos, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų trukmę, jų kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, vis tik pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, draudžiančių kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, pažeidimu.

44. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, ploto trūkumo

45. pertraukiamumą, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo priteistą sumą padidinti ir pareiškėjui priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

46. Nors pareiškėjas prašė, kad jam būtų priteistas 30 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

47. Kiek tai susiję su argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pabrėžtina, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. O. (V. O.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. O. (V. O.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė