2019-03-13 Nr. AB-6445-3-61-3-00587-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-369-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00587-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (10.126) Š34-30 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-343.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už ištarnautus metus, tačiau atsakovas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (10.126) Š34-30 atsisakė pareiškėjui skirti valstybinę pareigūnų pensiją. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė VSDFV, kuris VSDFV Utenos skyriaus sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas teigė, jog atsisakymas skirti valstybinę pensiją grindžiamas tuo, kad jis buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tačiau Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, pareiškėjas yra neteistas. Atsižvelgiant į tai, VSDFV Utenos skyriaus sprendimas Nr. (10.126) Š34-30 atsisakyti pareiškėjui skirti pareigūnų valstybinę pensiją yra nepagrįstas ir naikintinas. Dėl tų pačių priežasčių, laikytinas nepagrįstu ir naikintinas VSDFV sprendimas.

3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 1991 m. rugpjūčio 2 d. atsistatydino savo noru, jis buvo atleistas iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos slapto sekimo poskyrio žvalgo vyresniojo leitenanto pareigų. 2016 m. liepos 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir VRM), prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, suėjus 55 metams. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2016 m. liepos 13 d. raštu Nr. 1D-4363 (8) „Dėl dokumentų pateikimo“ persiuntė Utenos skyriui pareiškėjo prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs gautą prašymą, 2016 m. liepos 20 d. raštu Nr. (10.126) R3-30673 „Dėl prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pateikimo tvarkos“ pareiškėjui išaiškino, kad kreipiantis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, privaloma pateikti: 1) prašymą skirti pensiją ir priedą – šį prašymą asmuo pateikia per atitinkamą tarnybą, įstaigą, karinį dalinį, kuriuose jis tarnauja ar tarnavo paskiausiai; 2) atitinkamos institucijos personalo tarnybos parengtą tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą; 3) darbo užmokesčio atestatą (pažymėjimą); 4) žinybinės medicininės ekspertizės komisijos išvadą, jeigu pareigūnas ar karys atleidžiamas dėl sveikatos būklės. Taip pat informavo, kad pareiškėjas turi kreiptis į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo administravimo valdybą. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugpjūčio 11 d. gavo Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštą Nr. 38-S-10252 „Dėl pensijos skyrimo“, prie kurio buvo pridėti dokumentai, reikalingi priimti sprendimą dėl pareiškėjo teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei dokumentai iš pareiškėjo tarnybos bylos, reikšmingi priimant sprendimą dėl teisės gauti pensiją.

5. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (10.126) Š34-30 atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalimi. Pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-10597 pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nuteistas už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 1 dalyje nurodytą tyčinį nusikaltimą, todėl buvo priimtas sprendimas neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. VSDFV nurodė, kad pareiškėjo teismui pateiktoje Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 8 d. pažymoje Nr. 14R-6004 nurodyta, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2017 m. vasario 8 d. duomenimis V. K. neteistas. Pažymoje taip pat nurodyta, kad ji parengta vadovaujantis BK 97 straipsnio 6 dalies nuostata (kai sueina BK 97 straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais). Pažymėjo, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose įtvirtintas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas kaip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Nustatydamas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti šią pensiją išnykus asmens teistumui.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 4 d. VRM pateikė prašymą skirti pareigūno pensiją sulaukus 55 metų. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad nuo 1984 m. birželio 25 d. iki 1991 m. rugpjūčio 2 d. jis dirbo VRM 7 skyriuje. VRM 2016 m. liepos 13 d. raštu Nr. 1D-4363(8) „Dėl duomenų pateikimo“ VSDFV Utenos skyriui persiuntė V. K. 2016 m. liepos 4 d. prašymą. VDFV Utenos skyrius 2016 m. liepos 20 d. raštu Nr. (10.126) R3-30673 „Dėl prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pateikimo tvarkos“ (b. l. 35–36) pareiškėjui išaiškino, kad asmuo, kreipdamasis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, privalo pateikti tam tikrus dokumentus. Taip pat nurodė, kad dėl pensijos ir nustatytojo priedo skyrimo pareiškėjas turi kreiptis į Policijos departamento personalo administravimo valdybą. VSDFV Utenos skyriuje 2016 m. rugpjūčio 11 d. buvo gautas Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. 38-S-10252 „Dėl pensijos skyrimo“, prie kurio buvo pridėti pareiškėjo dokumentai, reikalingi pensijai apskaičiuoti. VSDFV Utenos skyriuje 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo gautas Informatikos ir ryšių departamento 2016 m. rugpjūčio 30 d. raštas Nr. 9R-A-10598, prie kurio buvo pridėtas 2016 m. rugpjūčio 30 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį, kuriame buvo nurodyta, jog V. K. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (10.126) Š34-50 „Dėl atsisakymo V. K. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ nusprendė pareiškėjui neskiri pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

10. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką bei vadovaudamasis aktualiomis teisės normomis, pažymėjo, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

11. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 28 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje.

12. Bylos medžiaga patvirtino, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius tyčinį nusikaltimą. Todėl teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams, todėl toks asmuo neturi teisės gauti valstybinės pensijos.

III. 13. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Pareiškėjas pažymi, jog jo atžvilgiu baudžiamasis nuosprendis buvo priimtas 2007 m., t. y. praėjus daugiau kaip 16 metų po jo tarnybos pabaigos, todėl tai nėra niekaip susiję jo valstybės tarnyba. Be to, teistumas yra išnykęs ir pareiškėjas laikomas neteistu, todėl tai nesuteikia pagrindo riboti pareiškėjo teisės gauti valstybinę pensiją.

15. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensiją ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Jeigu asmeniui pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau. Tačiau nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi kitokia situacija, t. y. pareiškėjas neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų, valstybinės pensijos mokėjimas jam nepaskirtas dėl asmens veiksmų, kurie atlikti iki sprendimo paskirti ir mokėti valstybinę pensiją priėmimo, todėl negalima teigti, kad nepaskyrus pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, yra pažeidžiama pareiškėjo nuosavybės teisė ar jis yra baudžiamas antrą kartą. Pareiškėjo atveju, jis už tyčinio nusikaltimo padarymą buvo nuteistas 2007 m. spalio 22 d., o į VRM buvo kreipėsi 2016 m. liepos 4 d., todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas šiuo atveju negali būti taikomas.

17. VSDFV Utenos skyrius, atsižvelgęs į Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendį, pagrįstai, siekdamas, kad pareigūno valstybinė pensija būtų paskirta tik asmeniui, kuris savo tarnybą atliko nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nepažemino pareigūno vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu, priėmė sprendimą neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. VSDFV vertinimu, bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, ir nors jį įvykdė po atleidimo iš tarnybos, to fakto pakanka, kad vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kuri taikoma nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo, jam pareigūnų pensija nebūtų skiriama.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad teistumas turi dvejopą reikšmę: baudžiamąją ir bendrateisinę. Vertinant teistumą baudžiamuoju teisiniu aspektu, žiūrima į BK 97 straipsnį. Tačiau kalbant apie bendrateisinį aspektą, vertinama, ar teisės aktai, kurie taikomi asmeniui, nuteistam už tyčinę nusikalstamą veiką, numato tam tikrus draudimus. Taigi, tai, kad pareiškėjo teistumas yra išnykęs, dar nereiškia, kad jam neturėtų būti taikoma Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies norma.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. (10.126) Š34-30 ir VSDFV 2017 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-343, kuriais pareiškėjui neskirta valstybinė pareigūnų pensija, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas yra esminis, sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo pareiškėjui. Teismas sprendė, kad VSDFV Utenos skyrius tinkamai taikė Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atitinkamai, teismas darė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir jų naikinti nėra pagrindo.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tuos pačius nesutikimo su VSDFV Utenos skyriaus sprendimu argumentus. Akcentuoja, kad pareiškėjo teistumas tuo metu kai jis kreipėsi dėl pensijos skyrimo buvo pasibaigęs. Pensijos neskyrimą vertina kaip baudimą už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

24. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą pagal BK 227 straipsnio 1 dalį.

25. Pareiškėjas 1991 m. rugpjūčio 2 d. atsistatydino savo noru ir buvo atleistas iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos slapto sekimo poskyrio žvalgo vyresniojo leitenanto pareigų. 2016 m. liepos 4 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Jo prašymas 2016 m. liepos 13 d. raštu buvo persiųstas VSDFV Utenos skyriui, kuris išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir dokumentus, įvertinęs Informatikos ir ryšių departamento 2016 m. rugpjūčio 30 d. pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-10597, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl vadovaudamasis Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2016 m. gruodžio 14 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2017 m. sausio 19 d. sprendimu jo skundo netenkino, konstatuodamas, kad VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (10.126) Š34-30 pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime pažymėjo, jog vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia (be kita ko) – principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų.

27. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas teisės į valstybinę pensiją dar nebuvo įgijęs (ji jam nebuvo paskirta).

28. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

29. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pabrėžta, kad įstatyme, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Konstitucija nenumato absoliutaus draudimo nutraukti teisės į valstybinę pensiją tolesnį įgyvendinimą, esant konstituciškai pagrįstoms sąlygoms.

30. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija). Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai nuostata, kuria asmenims nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją, šiuo atveju nėra aktuali, nes pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta, kurią vėliau būtų buvę atsisakyta mokėti, o buvo sprendžiamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo klausimas.

32. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu tyčinių nusikaltimų padarymu, nėra. Pagal Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalį, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio prasme.

33. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą.

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.

35. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė