2017-07-19 Nr. AB-14125-3-62-3-00020-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-49-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00020-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-977-402/2017 pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, jog atskirais laikotarpiais nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d. periodiškai buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad LAVL kameros buvo perpildytos ir jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Kamerų tipo palatose netinkamai atitvertas tualetas, todėl negalėjo kitiems asmenims matant, normaliai atlikti gamtinių reikalų. Netinkamas vėdinimas, kameras tekdavo valyti patiems, grindys supuvusios, lenda žiurkės, į dušą vesdavo tik vieną kartą į savaitę, dušo rageliai nulaužti, o vanduo tekėjo iš vamzdžio. Nurodė, jog drabužius skalbė rankomis kameros praustuvėje, po šaltu vandeniu. Drabužių džiovyklų nebuvo, dėl drėgmės kameroje drabužiai nedžiuvo. Nebuvo kur susidėti rūbų ir daiktų, nes palatoje buvo viena spintelė, kuri buvo sulaužyta. Patalpose langai išdaužyti, kiauri, supuvę. Nurodė, kad negavo vaistų nuo astmos ir dietinio maitinimo. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė gyvenimo kokybės pablogėjimu, diskomfortu, depresija, sutriko visavertis gyvenimas, tapo dirglus, nervingas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime (b. l. 13–17) prašė taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma atskirose palatose, nėra, tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Informavo, kad LAVL pareigūnai privalo stebėti nuteistuosius pro kamerų stebėjimo langelius, kad kamerose būtų palaikoma tvarka, kad nuteistieji laikytųsi nustatytų režimo reikalavimų bei vidaus tvarkos taisyklių. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus, taip pat buvo ventiliacinė vėdinimo šachta. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Pažymėjo, kad nuteistieji atlieka ūkio darbus LAVL palatinio sanitaro ar gydomojo skyriaus tvarkinio pareigose; nuteistiesiems ir suimtiesiems yra išduodamos valymo priemonės gyvenamosios patalpos švarai palaikyti. Teisės aktai nenumato reikalavimo tiekti karštą vandenį į palatas, tačiau LAVL yra sudarytas šilto vandens tiekimo grafikas. LAVL yra sudariusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. LAVL duomenimis, pareiškėjui buvo teikiamas teisės aktų reikalavimus atitinkantis maitinimas bei asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu (b. l. 74–80) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė D. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitos skundo dalies netenkino.

Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 5 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo atvykimo į LAVL pradžios, t. y. 2009 m. kovo 13 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų laikymo sąlygų į LAVL, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš LAVL ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo atvykimo LAVL, t. y. 2009 m. kovo 13 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. sausio 2 d. Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašymas tenkintas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2014 m. sausio 2 d. atmestas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą teismas laikė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 19 d. Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis. Teismas vadovavosi ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto, CK 6.271, 6.246–6.249 straipsnių nuostatomis.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino dėl jo kalinimo perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 15 parų, t. y. nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. sausio 28 d. (5 paros), nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d. (5 paros); nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 23 d. (5 paros), Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 111.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi jam minėtais laikotarpiais kamerose teko nuo 2,58 kv. m iki 4,46 kv. m ploto, todėl konstatuota, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl išdaužytų, kiaurų, supuvusių langų yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Kaip nurodė atsakovo atstovas, LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai šalinami minimaliais terminais. Šiam tikslui skirtos lėšos LAVL yra visiškai panaudojamos, gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos. Tai, kad kameros yra remontuojamos, patvirtino byloje esantys darbų priėmimo aktai. Šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kuriose kamerose buvo išdaužyti, supuvę langai. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją. Įvertinęs byloje esančius duomenis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo abstraktūs argumentai niekuo nepagrįsti, teismas sprendė, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

Į bylą pateiktos sudarytos paslaugų teikimo sutartys su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ patvirtino, kad LAVL ėmėsi būtinų priemonių, siekdama užtikrinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimą. Iš UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ atliktų darbų aktų matyti, kad graužikų naikinimo darbai LAVL atliekami nuolat, todėl pareiškėjo argumentai dėl graužikų atmesti.

Taisyklių 258 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra patvirtinusi pacientų naudojimosi dušu tvarką bei naudojimusi dušu grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Taigi, teisės pareiškėjui kartą per savaitę praustis duše pažeidimas nebuvo nustatytas. Administracinėje byloje nebuvo jokių įrodymų, kad dušų įrengimas neatitiktų jam keliamų įrengimo bei higienos reikalavimų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šio galimo jo teisių pažeidimo nei į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, o aptariamų faktų dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti negalima.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo palatose nebuvo tinkamai įrengtas tualetas, todėl neužtikrintas privatumas. Teismas atsižvelgė į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punktą. Atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi nuolatinis stebėjimas kitų asmenų trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas su kitais nuteistaisiais ir jo teisė į privatumą buvo pažeista.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose netinkamas vėdinimas. Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime nurodė, kad kiekvienoje kameroje yra vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), ir arba langas (langai). Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 47 punkto reikalavimą. Administracinėje byloje nebuvo jokių langų ar vėdinimo sistemos netinkamumą patvirtinančių įrodymų. Administracinėje byloje taip pat nebuvo duomenų apie kamerų tipo palatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu atliktus patikrinimus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų gydymosi sąlygų nei į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją, nei į Visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl daryta išvada, kad jo teisės nebuvo pažeidžiamos. Šiuo metu dėl praėjusio laiko pažeidimų negalima nustatyti.

Kaip neturinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė, jog drabužius teko skalbti kamerose esančioje kriauklėje šaltu vandeniu. Į bylą pateiktas LAVL šilto vandens tiekimo grafikas patvirtino, kad ši gydymo įstaiga užtikrina teisę visiems nuteistiesiems pasinaudoti karštu vandeniu, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę drabužius skalbti ir karštu vandeniu. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad palatose nebuvo džiovyklų, todėl rūbus reikėjo džiovinti ant lovų galų. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai ir atmesti, kadangi jokie teisės aklai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose patalpose.

Remiantis Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir HN 47:2011), 21 punktu palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nenustato, kokie baldai turi būti gyvenamosiose patalpose. Nors atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog palatose nebuvo kur susidėti rūbų ir daiktų, nes buvo viena spintelė, kuri buvo sulaužyta. Tačiau byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo ar jo nurodomų aplinkybių, būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu suteikti trūkstamą inventorių, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuoti.

Pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, kad nebuvo išduoti vaistai nuo astmos ir nepaskirtas dietinis maitinimas, tačiau plačiau nepaaiškino, kada konkrečiai ir kas nedavė vaistų, neskyrė dietinio maitinimo, todėl abstraktūs ir niekuo nepagrįsti argumentai atmesti. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas darė išvadą, kad LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 15 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, todėl konstatuota, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsniu. Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 3 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, stresu, pažeminimu, ir pan.

Byloje nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nustatytų pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus, tačiau, kita vertus, pareiškėjas LAVL buvo laikomas periodiškai, trumpais laikotarpiais. Nesant byloje duomenų, kad nustatyti pažeidimai būtų lėmę ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, taip pat nenustačius, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo atstovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašomą priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo vertinti 3 000 Eur suma, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 120 Eur sumos priteisimas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2017 m. birželio 12 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-977-402/2017 (b. l. 90–92).

Nurodo, jog LAVL 2017 m. birželio 1 d. gavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštą dėl valstybės interesų atstovavimo administracinėje byloje Nr. I-977-402/2017. Patikrinus šiame rašte nurodytas aplinkybes, pasitvirtino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimais pareiškėjui D. Š. dėl teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo ir pažeistos teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas už tuos pačius jo gydymo LAVL palatose Nr. 5 ir Nr. 9 laikotarpius, t. y. nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. sausio 28 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas vienas iš proceso atnaujinimo pagrindų yra atvejis, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Nurodo, kad LAVL Personalo skyriaus vyresnysis specialistas (juriskonsultas) neišsiaiškino ir atsiliepime į pareiškėjo skundą neinformavo Kauno apygardos administracinio teismo apie tai, kad neturtinės žalos atlyginimo klausimas dėl pareiškėjo D. Š. gydymo LAVL nurodytais laikotarpiais jau buvo išspręstas 2016 m. kovo 25 d. sprendime. Apie tai nebuvo informuotas ir LAVL vadovas. Dėl LAVL juriskonsulto netinkamo valstybės interesų atstovavimo, įstaiga šios bylos tinkamam išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes sužinojo tik 2017 m. birželio 1 d., kuomet gavo minėtą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštą Nr. (1.2.3.)7R-450.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra apeliacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies teisės normomis.

Nagrinėjamu atveju atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-977-402/2017. Prašymas atnaujinti procesą iš esmės siejamas su aplinkybe, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimais pareiškėjui D. Š. dėl teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo ir pažeistos teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas už tuos pačius jo gydymo LAVL palatose laikotarpius.

Iš atsakovo prašymo turinio seka, kad atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-977-402/2017, kadangi ši byla buvo išnagrinėta, nors ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui D. Š. dėl laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje tuo pačiu laikotarpiu jau buvo išnagrinėtas ir Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2016 m. kovo 25 d. sprendimą.

Atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, pateikė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5307-244/2016 (b. l. 95–101), kuriuo pareiškėjui D. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kaip matyti, šis sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo D. Š. skundą dėl netinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. sausio 28 d., nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d.

Tuo tarpu ši administracinė byla, kurioje atsakovas prašo atnaujinti procesą, Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėta pagal pareiškėjo D. Š. skundą dėl netinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiais nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d.

Taigi, kaip matyti, administracinėje byloje Nr. I-977-407/2017 išnagrinėtas D. Š. skundas dėl sąlygų LAVL, be kita ko, dėl laikotarpio, dėl kurio jau buvo priimtas ir įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5307-244/2016.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (žr., pvz. 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-424-624/2017, 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Atitinkamai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje sprendžia dėl byloje nagrinėjamo skundo tapatumo skundui, kurį išnagrinėjus jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, nes tik nustačius, kad skundai nėra tapatūs, būtų pagrindas bylą nagrinėti iš esmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą ir nustatęs, kad pareiškėjo tapatus skundas jau buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, tokią bylą nutraukia ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1430-520/2016, 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1014/2014).

Šiuo atveju administracinėje byloje Nr. I-977-402/2017, skirtingai nei minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (Nr. A-1430-520/2016, Nr. A575-1014/2014), teismas bylą išnagrinėjo, neįvertinęs, ar pareiškėjo D. Š. skundas nėra tapatus skundui, kurį išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2016 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5307-244/2016.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą, duotų pagrindo kilti abejonėms, ar atitinkami teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs.

Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, siekiant unifikuoti teismų praktiką bei užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos tapačiai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju yra pagrindas proceso atnaujinimui byloje Nr. I-977-402/2017 vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-977-402/2017 pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Perduoti bylą Kauno apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė