ea3cd004-0858-4b48-8665-6ec3ff6b7d4b · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėjas APranešėjas A. Daugėla                                              Baudžiamoji byla Nr. 1A-450-458/2014Teisėja D. Zimantienė             Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00033-2012-7                          Procesinio sprendimo kategorija (S)                           1.2.4.8.2.; 2.1.7.4.; 2.9.12.; 2.4.;                                                                                                                                                                                      KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS     N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU    2014 m. liepos 3 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos, teisėjų Violetos Miliuvienės, Daliaus Jocio,sekretoriaujant Sabinai Vigelytei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Pocienei,nukentėjusiajai L.

S.,nukentėjusiosios atstovui advokatui Tomui Leščinskui,nuteistosios gynėjui advokatui Sauliui TamoÅ¡aičiui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios S. R. apeliacinį skundÄ dėl Å ilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta penkių (5) mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant jÄ per paskirtÄ laikÄ neatlygintinai dirbti po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui.IÅ¡ S. R. nukentėjusiajai L.

S. priteista 1000 Lt (vienas tÅ«kstantis litų) neturtinės žalos atlyginimui ir 2000 Lt (du tÅ«kstančiai litų) iÅ¡laidoms už advokato pagalbÄ atlyginti.Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : S. R. nuteista už tai, kad 2012-07-02, apie 11.00 val., Å ilutės r., Rusnės sen., (duomenys neskelbtini), L. S. nuomojamoje valstybinėje žemėje, S. R. ginčo metu tyčia kumščiu sudavė L. S. ne mažiau kaip tris smÅ«gius į veidÄ ir taip jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ .Nuteistoji S. R. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Å ilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendį ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį – S. R. iÅ¡teisinti pagal BK 140 straipsnio l dalį.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad sutinka su teismo nuosprendžio dalimi, kuria konstatuota, kad ji nepadarė veikos, numatytos BK 284 straipsnio l dalyje, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria konstatuota, kad jos veiksmuose yra visi BK 140 straipsnio l dalyje numatytos veikos požymiai. Teismas nuosprendyje tik formaliai paminėjo, kad ji neva tyčia uždavė L. S. į veidÄ , tačiau nuosprendyje iÅ¡samiai neanalizavo ir neatskleidė subjektyviosios pusės požymių, neatskleidė kaltės turinio. Kaltės turinys atskleidžiamas per paskatas, t. y. ar buvo siekiama nusikaltimo ir juo sukeliamų pasekmių.

Teismas neįvertino to, kokiu tikslu S. R. atvyko į pievas, kur buvo atvykusi komisija. Baudžiamojoje byloje apklausti asmenys paaiÅ¡kino, kad S. R. atvyko su dokumentais aiÅ¡kintis valstybinės žemės nuomos aplinkybių ir teisėtumo, o tai reiÅ¡kia, kad S. R. neturėjo nei tikslo, nei paskatų vykti į pievas žaloti L. S.. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji L. S. isteriÅ¡kai Å¡aukė, pykosi su K., nes nežinojo sklypo tikslių ribų ir neleido pasisakyti S. R., o Å¡i rankose turimais dokumentais mojavo praÅ¡ydama jÄ iÅ¡klausyti ir pažiÅ«rėti dokumentus.

Apeliantė remiasi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. lA-549-174/2012, kurioje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad vien nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio l dalį, t. y. nustačius objektyviosios pusės požymius – padarinius, t. y. žalÄ sveikatai, turi bÅ«ti nustatytas ir priežastinis ryÅ¡ys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiÅ¡kia, jog turi bÅ«ti nustatyta, kad veikÄ darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryÅ¡ys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti.

AnalogiÅ¡kas aiÅ¡kinimas yra pateiktas Klaipėdos apygardos teismo baudžiamosiose bylose Nr. lA-586-174/2012, Nr. 1A-346-106/2012, Nr. lA-387-382/2009, Nr. lA-183-462/2010, Nr. lA-335-361/2009. Taigi pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų. O Å¡ioje byloje faktinės aplinkybės neleidžia padaryti kategoriÅ¡kos vienareikÅ¡miÅ¡kos iÅ¡vados, kad S. R. veiksmai buvo tokie, kad tyčia sužalotų nukentėjusiÄ jÄ L.

S.. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad L. S. lÅ«pos sužalojimas yra itin nežymus – mažytė kraujosruva virÅ¡utinės lÅ«pos vidinėje pusėje be gleivinės vientisumo pažeidimo (specialisto iÅ¡vada), todėl teismas turėjo įvertinti tai, kad S. R. mosikuodama dokumentais galėjo realiai ir nepajausti kontakto ir netyčia kliudyti L. S.. Teismas turėjo įvertinti tai, kad S. R. realiai galėjo ir nesuvokti, kad padarė tokį nežymų sužalojimÄ , nes ji nėra smulkaus sudėjimo moteris, o yra Å«kininkė.

Byloje nėra jokių įrodymų, jog S. R. sÄ moningai veikė, kad tyčia sužalotų L. S.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. R. sudavė L. S. į veidÄ ne siekdama pažeisti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , o norėdama paaiÅ¡kinti L. S. dėl naudojamos valstybinės žemės, tačiau ar S. R. tyčia sudavė nukentėjusiajai į veidÄ , teismas neatskleidė. Teigia, kad byloje nėra S. R. tyčios įrodymų, todėl yra laikytina, kad S. R. veikoje nėra BK 140 straipsnio l dalyje numatytos veikos subjektyviosios pusės požymių, t. y. nėra sudėties.Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 417 straipsnio 2 dalies pažeidimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje perėjo iÅ¡ valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimÄ , tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiÅ¡kino nukentėjusiosios pozicijos, kaip numatyta BPK 417 straipsnio 2 dalyje, todėl Å¡i procesinė teisės norma buvo pažeista.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje toks pažeidimas yra laikomas esminiu, nes nukentėjusiajam ir kaltinamajam atimama galimybė susitaikyti, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai tokiu atveju netenka teisės iÅ¡sakyti teisinių argumentų dėl numatomo (naujo) kaltinimo teisingumo ar neteisingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 05 14 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-240/2013).Skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį dėl S. R., byloje surinktus įrodymus tyrė ir vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. bylos aplinkybės iÅ¡nagrinėtos neiÅ¡samiai ir Å¡aliÅ¡kai.

Visų pirma pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad žala galėjo bÅ«ti padaryta dėl pačios nukentėjusiosios L. S. nepakankamai atsargių veiksmų, t. y. byloje yra nustatytos aplinkybės, kad L. S. konfliktavo pievoje tiek su K., tiek su atvykusia aiÅ¡kintis aplinkybių S. R., o liudytojas D. L. parodė, kad matė, jog L. S. rankomis buvo įsikabinusi į S. R.. Teigia, kad L. S. pritÅ«pimÄ ant žemės galėjo sÄ lygoti įvairios aplinkybės: pirma, byloje buvo nustatyta, kad L. S. tÄ dienÄ skaudėjo dantį, specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad nukentėjusioji neigia sužalojimus kitose vietose, kaip tik lÅ«pÄ .

Todėl, jei suskaudo dantį, ji galėjo pritÅ«pti susiėmusi už veido. Antra, komisijos darbas vyko pilnoje ganomų gyvulių pievoje, Å¡alia griovio su Å¡laitais, todėl L. S. galėjo paslysti tokioje pievoje ant įvairių objektų ir dėl to suklupti. Trečia, L. S. paslydusi galėjo nevalingai griebti S. R. už rÅ«bų (D. L. parodymai), kai S. R. tuo metu mosikavo dokumentais, ir tokiu bÅ«du pati susižaloti. Kad bÅ«tų iÅ¡siaiÅ¡kintos aplinkybės, ar pati nukentėjusioji galėjo tokiu bÅ«du susižaloti, kaltinamosios gynėjas prašė iÅ¡kviesti į bylÄ specialistÄ , tačiau teismas atmetė gynėjo praÅ¡ymÄ .

Apeliantė nesutinka su teismo teiginiu, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklÅ«s, o nukentėjusiosios sutuoktinio R. S. parodymais nėra pagrindo netikėti, nes Å¡iuos parodymus patvirtina specialisto iÅ¡vada. Visų pirma nukentėjusioji medikams pasakė, kad jÄ sumušė kaimynas, tai nurodyta specialisto iÅ¡vadoje. Dar ikiteisminio tyrimo metu S. R. prašė iÅ¡reikalauti duomenis apie nukentėjusiosios kaimynus, tačiau prokuroras atsisakė tai padaryti, toks praÅ¡ymas buvo pateiktas ir teisiamojo posėdžio metu, tačiau ir teismas praÅ¡ymo netenkino.

Nagrinėjant bylÄ buvo nustatyta, kad S. R. nėra nukentėjusiosios kaimynė – negyvena kaimyninėje sodyboje, nukentėjusiosios kaimynystėje esantys Å«kiniai pastatai yra kitų asmenų, o ne S. R.. Per akistatÄ buvo bandoma aiÅ¡kintis Å¡ias aplinkybes ir jos metu S. R. bei R. S. pripažino, kad L. S. turėjo konfliktų su kaimynais, nors nukentėjusioji neigia konfliktus su kaimynais. Todėl vien tai negalima laikyti nukentėjusiosios parodymų nuoseklumu ir sutapimu su jos sutuoktinio parodymais. Teigia, kad vertinant, ar buvo padaryta nusikalstama veika, negalima besÄ lygiÅ¡kai tikėti nė vienos iÅ¡ konfliktuojančių pusių parodymais, kuriais galima remtis tik tiek, kiek jie yra patvirtinti kitų objektyvių bylos duomenų.

Teismas nustatė, kad S. R. ilgai bylinėjosi su L. S. broliu A. G., iÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) matyti, kad bylinėjimasis vyksta iki Å¡iol. Taip pat iÅ¡ LITEKO duomenų matyti, kad S. R. privataus kaltinimo tvarka kaltina L. S. vyrÄ R. S. Å¡meižtu. Dėl to Å¡ių asmenų parodymai yra neobjektyvÅ«s. Pažymi, kad tik vienintelis R. S. parodė, jog jis neva matė, kaip S. R. kelis smÅ«gius sudavė jo sutuoktinei. Tačiau teismas neįvertino, kad Å¡is liudytojas yra suinteresuotas ir jo santykiai su nuteistÄ ja yra konfliktiniai.

Teismas turėjo taip pat įvertinti ir tai, kad R. S. akistatos metu ir teisme niekaip negalėjo tiksliai paaiÅ¡kinti jo pasakojamo muÅ¡imo mechanizmo (kokia ranka, iÅ¡ kokios pusės, į kokiÄ konkrečiai vietÄ neva buvo muÅ¡ama). 2012 m. rugpjūčio 10 d. liudytojo apklausos protokole R. S. parodė, kad L. S. po sužalojimo pradėjo bėgti kraujas iÅ¡ nosies, o L. S. 2013 m. kovo 14 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad po sužalojimo pradėjo bėgti kraujas iÅ¡ lÅ«pos. Nors gynyba atkreipė dėmesį į tokius esminius prieÅ¡taravimus, tačiau teismas neatsižvelgė į pastebėjimus ir konstatavo, kad parodymai yra nuoseklÅ«s ir sutampantys.

Tai, kad kraujas nukentėjusiajai iÅ¡ nosies negalėjo bėgti dėl to, kad ekspertui tokio sužalojimo pati nukentėjusioji nenurodė, o iÅ¡ lÅ«pos kraujas negalėjo bėgti vien dėl to, kad specialisto iÅ¡vadoje yra nurodyta, jog lÅ«pos sužalojimas yra be gleivinės vientisumo pažeidimo, yra pagrindas teigti, kad nukentėjusioji su savo vyru apkalbėjo S. R., tačiau teismas to neįvertino.Apeliantė nurodo, kad tai, jog L. S. tÄ pačiÄ dienÄ kreipėsi į policijÄ ir medikus, dar nereiÅ¡kia, kad bÅ«tent S. R. panaudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ jÄ , nes medicininiuose dokumentuose užfiksuota iÅ¡ jos pačios žodžių, kad jÄ sužalojo kaimynas (vyriÅ¡kos lyties atstovas), o S. R. nėra kaimynė.

Nukentėjusioji, bÅ«dama sužalota, galėjo specialiai iÅ¡naudoti susiklosčiusiÄ konfliktinę situacijÄ ir apkaltinti S. R. dėl kito asmens nukentėjusiajai padaryto lÅ«pos sužalojimo, nes visi liudytojai tik matė, kad dvi moterys rėkė viena ant kitos ir viskas, o smÅ«gio į veidÄ niekas nematė, apie jį kalba tik nukentėjusioji su savo vyru. Todėl teismas turėjo įvertinti, kad nėra pakankamai objektyvių S. R. apkaltinančių įrodymų.Apeliantei taip pat nesuprantama teismo padaryta iÅ¡vada, jog nors medikų dokumentuose nėra įvardytas asmuo, o nurodyta kaimynė, tačiau Å¡i aplinkybė nėra esminė.

Teismas tokios iÅ¡vados nepagrindė, matydama absoliutų teismo neobjektyvumÄ ir matydama, kad teismas net neketina iÅ¡samiai nagrinėti bylos aplinkybių, atmesdamas įvairius praÅ¡ymus dėl įrodymų iÅ¡reikalavimo, S. R. net atsisakė duoti parodymus.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad S. R. kaltę įrodo D. L. parodymai, jog jis matė sužalotÄ L. S. lÅ«pÄ , nors iki konflikto veidas nebuvo sužalotas. Teismas konstatavo, kad Å¡io liudytojo parodymais neva nėra pagrindo netikėti, nes jis nei su L.

S., nei su S. R. nėra asmeniÅ¡kai pažįstamas, t. y. nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Tačiau apeliantė akcentuoja tai, kad teismas Å¡io liudytojo parodymus turėjo vertinti kartu su specialisto iÅ¡vada, bet to nepadarė. Å is liudytojas buvo nenuoseklus, t. y. apklausos teisme pradžioje kategoriÅ¡kai tvirtino, kad matė, kaip S. R. sumušė nukentėjusiÄ jÄ , o vėliau pakeitė savo parodymus sakydamas, jog jis nematė, ar S. R. mušė nukentėjusiÄ jÄ , nematė smÅ«gių sudavimo.

Kitas itin svarbus faktas, kad liudytojas melagingai parodė, jog nukentėjusiajai neva buvo praskelta lÅ«pa, bėgo kraujas. Liudytojas Å¡iÄ aplinkybę tvirtino rodydamas, jog sužalojimas buvo aiÅ¡kiai matomas ant lÅ«pos iÅ¡orinės pusės, neva liudytojas tai aiÅ¡kiai pastebėjo, nes iki konflikto tokio sužalojimo nebuvo, todėl teismas tai privalėjo įvertinti, nes specialistas nustatė, jog lÅ«pa nebuvo praskelta, o nežymus sužalojimas buvo padarytas tik virÅ¡utinės lÅ«pos vidinėje pusėje ir be gleivinės vientisumo pažeidimo, o tai reiÅ¡kia, kad liudytojui sužalojimas nebuvo ir negalėjo bÅ«ti matomas ir kraujas iÅ¡ lÅ«pos nebėgo ir negalėjo bėgti.

Todėl pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus remdamasis tokiais nenuosekliais ir net melagingais liudytojo parodymais. Be to, nurodo, kad teismas nepagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad S. R. pozicija dėl smÅ«gių sudavimo yra siekis iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, nes liudytojai patvirtino, kad S. R. buvo įvykio vietoje. Apeliantė pažymi, kad vien asmens buvimas įvykio vietoje nesudaro pagrindo pripažinti asmenį kaltu, kadangi bÅ«tina atskleisti veikos požymius ir bÅ«tina surinkti pakankamÄ objektyvių įrodymų visumÄ .

Nors teismas nuosprendyje užsimena, jog S. R. norėjo paaiškinti dėl L. S. neva nuomojamos žemės, tačiau teismas neišsiaiškino, jog L. S. neturėjo sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties, taigi žemė, ant kurios buvo susirinkusi komisija, nebuvo nuomojama pagal Valstybinės žemės nuomos sutartį nukentėjusiajai.Pirmosios instancijos teismas pripažindamas S. R. kalta, be pagrindo rėmėsi S. R. prisipažinimu 2012 m. rugpjūčio 29 d. taikinamojo posėdžio metu kitoje byloje.

Apeliantė nurodo, kad teismui buvo aiÅ¡kiai nurodžiusi, kad jokių parodymų be gynėjo neduos, todėl be gynėjo iÅ¡gauti neiÅ¡samÅ«s parodymai negali bÅ«ti įrodymais Å¡ioje byloje, juolab, kad jie paimti iÅ¡ konteksto. Niekas nesiaiÅ¡kino, kÄ ji kalbėdama taikinamajame posėdyje turėjo omenyje. Teigia, kad jos pozicija yra tokia, kad ji mosikuodama dokumentais galbÅ«t galėjo ranka (delno dalimi) netyčia užduoti L. S., bet nėra tuo įsitikinusi. Visi apklaustieji parodė, kad S. R. vienoje rankoje turėjo dokumentus, todėl nelogiÅ¡ki nukentėjusiosios ir jos vyro R.

S. parodymai, kad ji rankoje turėdama dokumentus neva su viena ranka prisitraukė už rÅ«bų L. S., o su kita ranka, kurioje buvo dokumentai, neva mušė nukentėjusiÄ jÄ . Mano, kad tokiu atveju bÅ«tų nustatyti kiti Å¡alutiniai sužalojimai, tokie kaip veido odos subraižymai, nubrozdinimai, padaryti su dokumentais, juose esančiomis sÄ varžomis, susegimais, net tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.Dėl civilinio ieÅ¡kinio ir iÅ¡laidų atlyginimo nurodo, kad teismas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais iÅ¡vadų apie lÅ«pos ilgalaikį sutinimÄ bei tariamÄ gydymÄ , iÅ¡vadų apie nukentėjusiosios neva patirtus iÅ¡gyvenimus ir nepatogumus, todėl Å¡i teismo nuosprendžio dalis laikytina visiÅ¡kai nepagrįsta BPK 20 straipsnio prasme.

IÅ¡ specialisto iÅ¡vados matyti, kad kraujosruva vidinėje lÅ«pos pusėje be gleivinės vientisumo pažeidimo yra itin mažareikÅ¡mis sužalojimas, dėl kurio nukentėjusioji objektyviai net ir negalėjo patirti teismo nurodytų iÅ¡gyvenimų. Kita vertus, toks mažareikÅ¡mis sužalojimas sudaro pagrindÄ svarstyti dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo, jeigu objektyviai bÅ«tų nustatyta S. R. kaltė dėl BK 140 straipsnio l dalyje padarytos nusikalstamos veikos padarymo (BK 37 straipsnis). Teismo iÅ¡vada dėl 1000 Lt neturtinės žalos yra nepagrįsta įrodymais, neatitinka objektyvumo, sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo principų.

Be to, vertinant tai, kad nukentėjusioji pati buvo nepakankamai atsargi ir galėjo pati susižaloti arba galėjo bÅ«ti sužalota kitų asmenų (kaimynų), žalos atlyginimas yra ne baudžiamieji, o civiliniai teisiniai santykiai, dėl kurių L. S. turėtų aiÅ¡kintis ne baudžiamÄ ja, o Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo iÅ¡vada dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo ir nurodo, kad byloje yra pateiktas nukentėjusiosios atstovo orderis tik dėl atstovavimo privataus kaltinimo byloje, kitas orderis dėl atstovavimo Å¡ioje baudžiamojoje byloje nebuvo pateiktas ir dėl to gynyba atkreipė teismo dėmesį.

Teismas nustatė, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartimi privataus kaltinimo byla Nr. PK-32-204/2013 buvo nutraukta. Akcentuoja, kad 2012 m. spalio 8 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 579798 patvirtina išlaidas ne šioje baudžiamojoje byloje, o būtent privataus kaltinimo byloje, kurioje baigiamuoju teismo procesiniu sprendimu turėjo būti išsprendžiamas tokių išlaidų atlyginimo klausimas. Kadangi nukentėjusioji L. S. neskundė 2013 m. sausio 25 d. nutarties ir neprašė papildomo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų, todėl tas klausimas negalėjo būti nagrinėjamas šioje byloje.

Dėl Å¡ioje byloje patirtų iÅ¡laidų nei nukentėjusioji, nei jos atstovas jokių įrodymų nepateikė, todėl teismas nepagrįstai Å¡ioje byloje sprendė klausimÄ dėl privataus kaltinimo byloje patirtų iÅ¡laidų atlyginimo.Atsikirtime į nuteistosios S. R. apeliacinį skundÄ nukentėjusioji L. S. nurodo, kad su juo nesutinka, nes jis nepagrįstas. Teigia, kad apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos iÅ¡vados atitinka faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumÄ byloje surinktų duomenų, padarė teisingas ir motyvuotas iÅ¡vadas, kad S. R. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl naikinti skundžiamÄ nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo. Tai, kad apeliantė su Å¡iomis iÅ¡vadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiÅ¡kia BPK nuostatų pažeidimo.

Apeliantės teiginiai, kad teismo iÅ¡vados neparemtos įrodymais, yra visiÅ¡kai nepagrįsti. Tačiau nukentėjusioji nurodo, kad sutinka su skundo argumentu dėl BPK 417 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nes BPK yra numatyta speciali perėjimo iÅ¡ valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimÄ procedÅ«ra. Tačiau teigia, kad nors pirmosios instancijos teisme ir buvo padarytas Å¡is pažeidimas, mano, kad jį bus galima iÅ¡taisyti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Nukentėjusioji taip pat nurodo, kad su savo atstovu (advokatu) buvo sudariusi vienÄ susitarimÄ dėl teisinės pagalbos atstovaujant jos interesams.

Taip jau įvyko, kad prokurorui nutraukus Å¡io įvykio ikiteisminį tyrimÄ (kuris buvo atnaujintas ir pasiekė teismÄ ) buvo inicijuotas privataus kaltinimo procesas, kuris buvo nutrauktas. Mano, kad teismo priteistos 2000 Lt advokato iÅ¡laidos yra protingos, realiai atitinkančios atstovo darbo sÄ naudas.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, nukentėjusioji, jos atstovas ir prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas atmestinas.

IÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, padarė motyvuotas iÅ¡vadas dėl S. R. kaltės. Vien tai, kad nuteistoji S. R. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo iÅ¡vadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundÄ .

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o S. R. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantė su šiomis išvadomis nesutinka, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo.

Nuteistosios apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti teiginiai, kad teismo iÅ¡vados neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamÄ pagrindÄ daryti iÅ¡vadÄ , kad S. R. įvykdė jai inkriminuotÄ veikÄ ir pagrįstai yra nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.Pirmosios instancijos teisme S. R. buvo kaltinama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau pirmosios instancijos teismas jÄ pripažino kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentu dėl BPK 417 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, esant pagrindui manyti, kad kaltinamosios veika gali bÅ«ti perkvalifikuota iÅ¡ nusikalstos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamÄ veikÄ , nagrinėjamÄ privataus kaltinimo tvarka, privalėjo paklausti nukentėjusiosios, ar ji nesusitaikytų su kaltinamÄ ja, jei veika bÅ«tų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius, tačiau to neatlikdamas padarė baudžiamojo proceso pažeidimÄ .

Tačiau pažymėtina tai, kad nors apeliantė ir cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį ir teigia, kad tai yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, tačiau Å¡iuo atveju šį pažeidimÄ yra galimybė iÅ¡taisyti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas posėdyje iÅ¡taisė šį pirmosios instancijos teismo padarytÄ pažeidimÄ ir nustatė, kad nukentėjusioji nesutinka taikytis su nuteistÄ ja. L. S. teismo posėdyje parodė, kad ji nemato galimybės taikytis, nes S. R. jos niekada neatsiprašė ir nepripažino kaltės. Nukentėjusioji nurodė, kad nuteistoji galėjo pasinaudoti tokia teise, galėjo atvykti į apeliacinės instancijos teismo posėdį, tačiau to nepadarė, dar pirminiuose posėdžiuose tokia galimybė buvo, nukentėjusioji siÅ«lė taikytis, tačiau S. R. atsisakė.

Taigi, kaip matyti iÅ¡ apeliacinės instancijos teismo surinktų duomenų, nukentėjusioji L. S. nesutinka taikytis su S. R., tai matyti ir iÅ¡ baudžiamojoje byloje esančio taikinamojo teismo posėdžio protokolo, kai byla iÅ¡ pradžių buvo nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka (t. 1, b. l. 77–78). Å is posėdis įvyko nagrinėjant privataus kaltinimo bylÄ pagal nukentėjusiosios L. S. kaltinimus S. R., tačiau pradėjus ikiteisminį tyrimÄ dėl to paties fakto, Å¡i byla buvo nutraukta. IÅ¡ Å¡io taikinamojo teismo posėdžio protokolo matyti, kad L.

S. nesutiko taikytis su S. R., Å¡iÄ savo pozicijÄ ji patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl manytina, kad pirmosios instancijos teismas, nesant galimybėms nukentėjusiajai susitaikyti su nuteistÄ ja, pagrįstai pripažino S. R. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.Apeliantė teisi teigdama, kad nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Už Å¡ios nusikalstamos veikos padarymÄ baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Å ios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti bÅ«tina pagrįsti faktÄ , jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir prieÅ¡ingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius bÅ«tinÄ jį Å¡io nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytÄ Å¾alÄ , turi bÅ«ti nustatytas ir priežastinis ryÅ¡ys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių.

Tai reiÅ¡kia, jog turi bÅ«ti nustatyta, kad veikÄ darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryÅ¡ys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sÄ moningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Taigi pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiÅ¡kia muÅ¡imu ar kitokiu smurtavimu.

Å iuo atveju teisėjų kolegija neabejoja, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti iÅ¡vadÄ , kad S. R. veiksmai buvo tokie, kad tyčia sužalotų nukentėjusiÄ jÄ L. S.. Apeliantė skunde teigia, kad baudžiamosios bylos duomenys nepatvirtina jos tyčios sužaloti L. S., mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad L. S. buvo nustatyti itin nežymÅ«s sužalojimai, tačiau BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika apima smurtavimÄ tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmÄ , tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatÄ .

Pažymėtina, kad sveikatos sutrikdymo faktÄ ir mastÄ nustato teismo medicinos ekspertas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis. Specialisto iÅ¡vadoje Nr. G1164/12(03) nurodyta, kad L. S. padaryta pogleivinė kraujosruva virÅ¡utinėje lÅ«poje. Sužalojimas L. S. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymÄ , nes dėl tokio sužalojimo sveikata sutrikdyta iki 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 30).

Taigi, kad ir koks nežymus sužalojimas padarytas L. S., specialisto iÅ¡vada nustatyta, kad Å¡is sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymÄ , todėl vien dėl to, kad L. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, negalima teigti, kad S. R. neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusiÄ jÄ . Pažymėtina ir tai, kad specialisto iÅ¡vadoje nustatyta, jog sužalojimas L. S. padarytas ne mažiau kaip dėl vieno trauminio kontaktinio smÅ«ginio poveikio kietu buku, galbÅ«t turinčio ribotÄ pavirÅ¡ių daiktu, todėl atmestini apeliantės argumentai apie tai, kad S. R. nukentėjusiÄ jÄ galėjo kliudyti netyčia mosikuodama dokumentais, kadangi nustatyta, jog sužalojimas L.

S. padarytas dėl trauminio kontaktinio smÅ«ginio poveikio, o tai neprieÅ¡tarauja nukentėjusiosios ir jos vyro parodymams, kad S. R. sudavė smÅ«gius L. S. ir taip jÄ sužalojo.Nesutikdama su priimtu nuosprendžiu, nuteistoji ginčija atskirų bylos duomenų įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai, bet ir jų visumÄ bei tarpusavio atitikimÄ ir vienas kito papildymÄ . Å itaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistosios kaltumo nekyla.

Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto iÅ¡vadÄ , kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog Å¡ių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistosios S. R. kaltumui nustatyti. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad tai, jog S. R. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , patvirtina nukentėjusiosios L. S. ir liudytojo R. S. parodymai, kurie yra nuoseklÅ«s, patvirtinantys vieni kitus, Å¡iuos parodymus patvirtina ir specialisto iÅ¡vada Nr. G1164/12(03).

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad aplinkybę, jog L. S. sužalojo S. R. būtent 2012 m. liepos 2 d. tarp jų įvykusio konflikto metu, patvirtina ir liudytojo D. L. parodymai, šis nors ir tiesiogiai nematė smūgių sudavimo, tačiau išskyręs R. R. ir L. S. matė, kad L. S. sužalota lūpa, nors iki šio įvykio jos veidas nebuvo sužalotas. Apeliantė skunde dėsto daug argumentų apie tai, kad nukentėjusioji L. S. galėjo susižaloti pati (L. S. galėjo paslysti pievoje ant įvairių objektų ir dėl to suklupti; paslydusi galėjo nevalingai griebti S. R. už rūbų, kai S. R. tuo metu mosikavo dokumentais, ir tokiu būdu pati susižaloti), tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokios apeliantės keliamos versijos nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, o paremtos tik deklaratyviais samprotavimais apie tai, kokiu kitu būdu, negu nurodyta skundžiamame teismo nuosprendyje, galėjo susižaloti L.

S.. Apeliantės keliamos versijos prieÅ¡tarauja baudžiamosios bylos medžiagai, jos pamÄ stymai bei samprotavimai, kai jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, negali bÅ«ti vertinami kaip įrodymai. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymus patvirtina specialisto iÅ¡vada, kuri yra aiÅ¡ki ir nekelia abejonių. Vienas iÅ¡ apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės praÅ¡ymÄ Ä¯ teismo posėdį kviesti specialisto iÅ¡vadÄ suraÅ¡iusį ekspertÄ , kuris bÅ«tų nurodęs visas aplinkybes, kaip buvo sužalota L.

S.. Tačiau Å¡iuo atveju akcentuotina tai, kad specialisto iÅ¡vada Nr. G1164/12(03) yra suraÅ¡yta laikantis BPK 90 straipsnyje numatytų reikalavimų, specialisto iÅ¡vadÄ surašė ekspertas, turinti aukÅ¡tÄ jį universitetinį medicininį iÅ¡silavinimÄ , teismo medicinos gydytojo specialybę ir 15 metų darbo ekspertu staÅ¾Ä , specialisto iÅ¡vadoje nurodyti L. S. padaryti sužalojimai, jų padarymo bÅ«das, laikas, kokį sveikatos sutrikdymo mastÄ atitinka nustatyti sužalojimai, specialisto iÅ¡vadoje nustatytos aplinkybės atitinka kitus baudžiamosios bylos duomenis, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo kviesti ekspertÄ , kadangi pateiktoje specialisto iÅ¡vadoje nustatytos aplinkybės abejonių nekelia.

Apeliantė skunde taip pat daug dėmesio skiria aplinkybei, kad iÅ¡raÅ¡e iÅ¡ medicininių dokumentų yra nurodyta, kad nukentėjusiÄ jÄ sužalojo kaimynas, be to, teigia, kad ji su L. S. nėra kaimynės, todėl galbÅ«t L. S. sužalojo jos kaimynas kito konflikto metu. Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai iÅ¡vadai, kad nors iÅ¡raÅ¡e iÅ¡ medicininių dokumentų nėra konkrečiai užfiksuotas asmuo, pavartojęs fizinį smurtÄ , t. y. nurodyta „kaimynas“, tačiau Å¡i aplinkybė nėra esminė.

Pažymėtina, kad 2012 m. liepos 3 d. apžiÅ«ros metu nukentėjusioji L. S. nurodė, kad jÄ 2012 m. liepos 2d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), jÄ sumušė Å«kininkė S. R., taip nurodyta ir specialisto iÅ¡vadoje. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jÄ sužalojo S. R., todėl tai, kad iÅ¡raÅ¡e iÅ¡ medicininių dokumentų nurodyta, kad jÄ sužalojo kaimynas, vertintina kaip raÅ¡ymo klaida medicininiuose dokumentuose, kur vietoj žodžio „kaimynė“ neteisingai nurodyta „kaimynas“.

Apeliantė tiek proceso pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde dėsto daug argumentų apie tai, kad ji su L. S. nėra kaimynės – negyvena kaimyninėje sodyboje, nukentėjusiosios kaimynystėje esantys Å«kiniai pastatai yra kitų asmenų, o ne S. R.. Tačiau tokie apeliantės argumentai nepagrįsti. Lietuvių kalbos žodyne (http://www.lkz.lt/) žodis „kaimynas“ apibÅ«dinamas kaip gretimas gyventojas, gretimas žmogus; to paties kraÅ¡to žmogus, savas žmogus. Taigi viena iÅ¡ reikÅ¡mių, kaip galima vartoti žodį „kaimynas“, yra kai kalbama apie to paties kraÅ¡to gyventojÄ , savÄ Å¾mogų.

IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek L. S., tiek S. R. gyvena (duomenys neskelbtini) miestelyje, jų Å«kiniai pastatai nors ir nėra greta vienas kito, tačiau jie yra netoli vienas kito, iÅ¡sidėstę toje pačioje vietovėje. Ä®vertinus Å¡ias aplinkybes konstatuotina, kad L. S., nurodydama, kad jÄ sužalojo kaimynė, bÅ«tent ir apibÅ«dino S. R. kaip kaimynę, tai atitinka Å¡io žodžio prasmę. Apeliantė teigia, kad akistatos su R. S. metu iÅ¡aiÅ¡kėjo, kad L. S. konfliktuoja su kitais kaimynais, tačiau pažymėtina, kad pats R.

S. akistatos metu nurodė, kad konfliktÄ turėjo su kitais kaimynais, tačiau tai buvo prieÅ¡ penkiolika metų (t. 1, b. l. 40), jokių kitų duomenų, kad L. S. konfliktuotų su kitais kaimynais, baudžiamojoje byloje nėra, apeliantė teigdama, kad galbÅ«t L. S. buvo sužalota konflikto su kitais kaimynais metu, nepateikia jokių objektyvių duomenų apie kokį nors kitÄ tÄ dienÄ tarp L. S. ar kitų asmenų įvykusį konfliktÄ , tokių aplinkybių nėra ir baudžiamosios bylos medžiagoje, todėl Å¡ie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Tai, kad nuteistoji teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus, jokiu bÅ«du nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjo neobjektyviai. BPK suteikia kaltinamajam teisę neduoti parodymų, todėl tai, jog nuteistoji pasinaudojo jai Å¡ia suteikta teise, nereiÅ¡kia, kad teismas buvo neobjektyvus. Argumentai apie teismo neobjektyvumÄ ir Å¡aliÅ¡kumÄ grindžiami ir tuo, kad, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus iÅ¡tyrė neiÅ¡samiai ir netinkamai juos įvertino, atmetė daugumÄ nuteistosios advokato praÅ¡ymų apklausti liudytojus, neiÅ¡reikalavo dokumentų apie L.

S. kaimynus ir apie žemės nuomÄ . Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismo Å¡aliÅ¡kumas yra susijęs su iÅ¡ankstinės nuomonės turėjimu. Å aliÅ¡ku visada turėtų bÅ«ti pripažįstamas teismas, kai bylÄ nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje iÅ¡vardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantė skunde nenurodė, jų buvimo nekonstatuoja ir apeliacinės instancijos teismas. Teismo posėdžio protokolų, apkaltinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino tiek kiekvienÄ atskirai, tiek jų visumÄ , t. y.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo pripažino nukentėjusiosios parodymus nuosekliais, taip pat be pagrindo rėmėsi nukentėjusiosios sutuoktinio R. S. parodymais, teigia, kad nuteistoji kaltina R. S. šmeižtu, todėl jis yra suinteresuotas šios bylos baigtimi, taip pat nurodo, kad nuteistoji bylinėjasi su nukentėjusiosios broliu, todėl šių asmenų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai.

Tačiau pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų teisingumu, kai juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, jog L. S. parodymai nėra prieštaringi, jų esminės detalės sutampa su jos vyro L. S. parodymais, šiuos parodymus patvirtina ir liudytojo D. L. parodymai, šių asmenų parodymai vieni kitus papildo. Nors tiesioginių smūgių sudavimo kiti kartu buvęs asmenys nematė, tačiau visi liudytojai (K. K., E. K., D.

D.) patvirtino, kad konfliktas kilo tarp L. S. ir S. R., jos Å¡aukė viena ant kitos. Tai, kÄ akcentuoja apeliantė, jog liudytojas R. S. parodė, kad nukentėjusiajai po suduoto smÅ«gio pradėjo bėgti kraujas iÅ¡ nosies, o L. S. teigė, kad kraujas jai bėgo iÅ¡ lÅ«pos, nevertintina kaip esminis prieÅ¡taravimas tarp Å¡ių asmenų parodymų. Tiek nukentėjusioji L. S., tiek jos sutuoktinis R. S. parodymus davė prisiekę dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , tai rodo jų patikimumÄ , nėra jokių duomenų, kad Å¡ie liudytojai duotų melagingus parodymus ir siektų apkalbėti S. R., jų parodymai buvo nuoseklÅ«s, logiÅ¡ki ir atitiko kitas byloje nustatytas aplinkybes, netikėti Å¡iais parodymais nėra jokio pagrindo.

Tai, kad nuteistoji bylinėjasi su nukentėjusiosios broliu, sprendžiant klausimÄ , ar S. R. veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėtis, nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡minga. Pažymėtina, kad esami nesutarimai ar konfliktai dėl žemės, aplinkybė, ar L. S. teisėtai ar neteisėtai naudojosi žeme, dėl kurios kilo ginčas, negali pateisinti prieÅ¡ L. S. pavartoto smurto, todėl tai, kad S. R. L. S. sužalojo, nes norėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti santykius dėl žemės nuomos, tai akcentuoja apeliantė, nėra reikÅ¡minga vertinant S. R. veiksmų atitikimÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams.

Pažymėtina ir tai, kad nusikalstama veika, už kuriÄ yra nuteista S. R., buvo padaryta 2012 m. liepos 2 d., liudytojas R. S. buvo apklaustas 2012 m. rugpjūčio 10 d., savo parodymus akistatos metu patvirtino 2013 m. kovo 14 d., o iÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad privataus kaltinimo skundas, kuriuo S. R. kaltina R. S. dėl Å¡meižto pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, Å ilutės rajono apylinkės teismui paduotas 2013 m. rugsėjo 16 d., 2013 m. spalio 9 d. Å¡i byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi praėjus daugiau nei metams po 2012 m. liepos 2 d.

įvykio. Liudytojas R. S. parodymus apie S. R. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ davė dar prieÅ¡ prasidedant privataus kaltinimo procesui, todėl vien dėl to, kad praėjus kuriam laikui nuo nusikalstamos veikos padarymo nuteistoji pradėjo privataus kaltinimo procesÄ prieÅ¡ liudytojÄ R. S., negali paneigti Å¡io liudytojo parodymų Å¡ioje byloje teisingumo, juo labiau, kai Å¡ie parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus ir atitinka byloje esančiÄ specialisto iÅ¡vadÄ . Tai, kad apeliantė nurodo, jog tarp jos ir L.

S. bei jos Å¡eimos kyla konfliktai dėl žemės, nepaneigia jos kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliantė nurodo, kad teismas, pripažindamas jÄ kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, be pagrindo rėmėsi liudytojo D. L. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad netikėti minėto liudytojo parodymais nėra pagrindo, nes jis nei su S. R., nei su L.

S. nėra asmeniÅ¡kai pažįstamas ir nėra suinteresuotas bylos baigtimi. DeklaratyvÅ«s apeliantės argumentai, kad liudytojas davė melagingus parodymus apie tai, kad L. S. kraujavo lÅ«pa, nors pagal specialisto iÅ¡vadÄ L. S. lÅ«pa nebuvo praskelta, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad liudytojas D. L. davė parodymus apie konflikto aplinkybes, parodė, kad jis matė, jog L. S. bėga kraujas iÅ¡ lÅ«pos, tai, kad specialisto iÅ¡vadoje nėra nurodyta, kad L. S. buvo praskelta lÅ«pa, nereiÅ¡kia, kad įvykio metu L.

S. iš lūpos kraujas nebėgo. Kad nukentėjusiajai kraujavo lūpa, patvirtino ir pati nukentėjusioji, ir liudytojas R. S., kuris nurodė, kad kraujavimas nebuvo stiprus. Tai, kad nukentėjusioji buvo ranka susiėmusi už veido, matė ir liudytoja D. D.. Todėl negalima atmesti galimybės, kad sužalojimo metu nukentėjusiajai iš lūpos bėgo kraujas, nors specialisto išvadoje ir nekonstatuotas išorinis L. S. lūpos sužalojimas. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad liudytojas D. L., nurodydamas įvykio aplinkybes, davė melagingus parodymus.Apeliantė skunde pažymi, kad vien asmens buvimas įvykio vietoje nesudaro pagrindo pripažinti asmenį kaltu, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad nuteistosios kaltė grindžiama ne vien tik jos buvimu įvykio vietoje, tačiau jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo, įrodo ir kiti baudžiamojoje byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirti įrodymai.

Apeliantė skunde akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis taikinamojo teismo posėdžio metu iÅ¡sakyta S. R. pozicija, nes Å¡iuos parodymus ji davė nedalyvaujant gynėjui. Tačiau pažymėtina, kad 2012 m. rugpjūčio 29 d. vykusio taikinamojo posėdžio metu S. R. nurodė, kad ji turi gynėjÄ , tačiau jis Å¡iame taikinamajame posėdyje nedalyvaus, ji pati nurodė, kad bylÄ galima nagrinėti be advokato. Taigi taikinamojo posėdžio metu nuteistoji pati atsisakė gynėjo, sutiko savo noru duoti parodymus ir bandyti pasiekti taikų susitarimÄ .

IÅ¡ Å¡io teismo posėdžio protokolo matyti, kad kalbant apie susitaikymo galimybę, S. R. parodė, kad konfliktas su L. S. kilo dėl valstybinės žemės nuomos, ir kadangi L. S. neleido nuteistajai paaiÅ¡kinti dėl žemės, ji delnu uždavė L. S., nurodo, kad delnu uždavė, nes norėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti situacijÄ (t. 1, b. l. 77–78). Å iuos parodymus nuteistoji davė savo noru, niekieno neverčiama, Å¡io teismo posėdžio metu pripažino, kad delnu sudavė nukentėjusiajai, tačiau vėlesnio proceso metu ji Å¡iuos savo parodymus neigė ir pateikė kitÄ Ä¯vykių versijÄ : viso ikiteisminio tyrimo metu ir proceso pirmosios instancijos teisme metu neigė savo kaltę, nurodė, kad ji nesudavė nukentėjusiajai, o apeliaciniame skunde iÅ¡dėstė dar vienÄ Ä¯vykių versijÄ â€“ tai, kad galbÅ«t netyčia mojuodama dokumentais galėjo sužaloti nukentėjusiÄ jÄ .

Todėl kyla pagrįsta abejonė, kad vis keisdama įvykio versijas S. R. siekia išvengti jai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad S. R. ikiteisminio tyrimo metu bei apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės prieštarauja kitai baudžiamosios bylos medžiagai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus įvertino kaip jos siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Anksčiau aptartų duomenų visuma įrodo, jog S. R., suduodama smūgį L.

S., nesunkiai jÄ sužalojo, Å¡i jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Esant Å¡ioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad S. R. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ yra įrodyta.Ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimÄ dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai, S. R. nurodo, kad teismo motyvai apie tai, kad L. S. padaryti nežymÅ«s sužalojimai leidžia S. R. veikÄ vertinti kaip itin mažareikÅ¡mę, todėl reikėtų svarstyti galimybę taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti S. R. nuo baudžiamosios atsakomybės Å¡iame straipsnyje numatytu pagrindu.

Tačiau, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagÄ , tokie apeliantės argumentai atmestini. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ nusikaltimÄ padaręs asmuo gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikÅ¡me (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau Å¡ie požymiai (ar kai kurie iÅ¡ jų) egzistuoja tik formaliai.

Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimÄ galima pripažinti mažareikÅ¡miu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iÅ¡ jų ypatumo teismas padaro iÅ¡vadÄ , kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio bÅ«tų tikslinga kaltininkÄ už padarytÄ nusikaltimÄ traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad neigiami padariniai buvo trumpalaikiai, sužalojimas buvo itin nežymus, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo.

PrieÅ¡ingai, kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, nagrinėjamu atveju S. R. veika yra draudžiama įstatymo, atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties bÅ«tinuosius požymius, ja kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomÄ vienÄ svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatÄ , be to, padaryta kitų asmenų akivaizdoje, tokie S. R. veiksmai nesuteikia teisės spręsti konfliktÄ fizinį skausmÄ sukeliančiais veiksmais. Todėl Å¡ioje byloje nėra jokio pagrindo taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti S. R. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jos padarytos nusikalstamos veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo.Nuteistosios S. R. kaltė dėl L.

S. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį bei nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrindė išvadų apie nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus ir nepatogumus.

Toks apeliantės teiginys nepagrįstas, kadangi teismas savo sprendimÄ dėl neturtinės žalos dydžio iÅ¡samiai ir įtikinamai motyvavo. Civiliniu ieÅ¡kiniu nukentėjusioji prašė priteisti jai 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apylinkės teismas nustatė, kad S. R. nukentėjusiajai L. S. neturtinę žalÄ , pasireiÅ¡kusiÄ fiziniu skausmu, dvasiniais iÅ¡gyvenimais dėl patirto smurto ir jo pasekmių, nepatogumais dėl sužaloto kÅ«no bei likusiais po sužalojimo nemaloniais fiziniais pokyčiais, padarė nusikalstamais veiksmais Teismas, įvertinęs tai, kad nukentėjusioji dėl smÅ«gių sudavimo patyrė skausmÄ , pažeminimÄ , po suduotų smÅ«gių apie savaitę laiko buvo sutinusi lÅ«pa, patyrė iÅ¡gÄ stį, stresÄ , jautė fizinį skausmÄ , nepatogumus, tai turėjo neigiamos reikÅ¡mės jos gyvenimo kokybei, remdamasis Å¡iomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nukentėjusiosios L.

S. civilinį ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies ir iÅ¡ S. R. priteisė 1000 litų neturtinei žalai atlyginti. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtakÄ Å¾mogaus dvasiniams iÅ¡gyvenimams, emocinei bÅ«senai.

IÅ¡ byloje esančių duomenų nustatyta, kad nukentėjusioji dėl S. R. nusikalstamų veiksmų iÅ¡sigando, kreipėsi į medikus, jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad sužalojimas L. S. sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius iÅ¡gyvenimus, ji jautėsi pažeminta, tačiau tai buvo trumpalaikio pobÅ«džio dvasiniai sukrėtimai, jos sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, sužalojimas nesukėlė sunkių pasekmių, praėjo savaime ir dėl to nesumažėjo nukentėjusiosios darbingumas ar bendravimo galimybės, liekamųjų reiÅ¡kinių neliko, todėl įvertinus Å¡iÄ aplinkybę neturtinės žalos dydis sumažintas pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus mano, jog Å ilutės rajono apylinkės teismo priteista 1000 Lt dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui yra teisinga, protinga ir pakankama. S. R. taip pat nesutinka ir su teismo sprendimu priteisti L. S. jos patirtas bylinėjimosi iÅ¡vadas, nurodo, kad byloje yra pateiktas tik nukentėjusiosios atstovo advokato orderis dėl atstovavimo privataus kaltinimo byloje, kuri buvo nutraukta, todėl mano, kad nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti. IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji advokatui už atstovavimÄ ir dokumento suraÅ¡ymÄ 2012 m. spalio 8 d. sumokėjo 1000 Lt (t. 2, b. l. 108), taip pat 2014 m. vasario 17 d. advokatui už atstovavimÄ ir dokumento suraÅ¡ymÄ sumokėjo dar 1000 Lt (t. 2, b. l. 107).

Nustatyta, kad iÅ¡ pradžių nukentėjusioji kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigÄ , tačiau pagal jos pareiÅ¡kimÄ buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimÄ (t. 1, b. l. 7), dėl to ji 2012 m. pradėjo privataus kaltinimo procesÄ Å ilutės rajono apylinkės teisme (t. 1, b. l. 56), tačiau vėliau, panaikinus nutarimÄ atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimÄ ir pradėjus ikiteisminį tyrimÄ pagal L. S. pareiÅ¡kimÄ , privataus kaltinimo byla buvo nutraukta ir procesas toliau buvo tęsiamas atliekant ikiteisminį tyrimÄ ir palaikant valstybinį kaltinimÄ Å ilutės rajono apylinkės teisme.

Taip pat nustatyta, kad L. S. viso proceso metu atstovavo advokatas T. Leščinskas, procesas privataus kaltinimo tvarka ir vėliau bylÄ nagrinėjant Å ilutės rajono apylinkės teisme pagal valstybinį kaltinimÄ vyko dėl to paties įvykio – 2012 m. liepos 2 d. L. S. sužalojimo. Nustatyta, nukentėjusiosios atstovas surašė privataus kaltinimo skundÄ , bylÄ nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka dalyvavo 5 teismo posėdžiuose, bylos nagrinėjimo metu palaikant valstybinį kaltinimÄ dalyvavo 3 teismo posėdžiuose.

Atsižvelgiant į Å¡ias nustatytas aplinkybes, nukentėjusiosios praÅ¡omos priteisti 2000 Lt proceso iÅ¡laidos yra teisėtos ir pagrįstos, atitinka bylos sudėtingumÄ ir apimtį, advokato darbo ir laiko sÄ naudas, atitinka teisingumo, protingumo bei sÄ Å¾iningumo reikalavimus, todėl pagrįstai priteistos iÅ¡ nuteistosios. Nukentėjusiosios atstovas T. Leščinskas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė pinigų priėmimo kvitÄ Nr. 624552 ir prašė priteisti iÅ¡ nuteistosios S. R. 400 Lt už atsiliepimo į S. R. apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ bei nukentėjusiosios atstovavimÄ apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu.

Priteisiant iÅ¡laidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundÄ buvo nagrinėta byla ir koks yra Å¡io skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėta pagal nuteistosios S. R., o ne pagal nukentėjusiosios L. S. apeliacinį skundÄ , nuteistosios apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl nukentėjusiajai priteistinos iÅ¡laidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nuteistosios S. R. apeliacinį skundÄ atmesti. Nukentėjusiajai L. S. iÅ¡ nuteistosios S. R. priteisti 400 Lt proceso iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme. Kolegijos pirmininkas                                                                                                           Arvydas Daugėla Teisėjai                                                                                                                        Violeta Miliuvienė                                                                                                                                      Dalius Jocys