2021-10-06 Nr. AB-20601-3-61-3-01825-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3876-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01825-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. S. U. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. S. U. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas C. S. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, atsakovas) 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 177URC-23 „Dėl Nigerijos Federacinės Respublikos piliečio C. S. U. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Sprendime aktualius klausimus išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d. turėtų vizų bei leidimo laikinai gyventi pagrindu teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje. 2018 m. gruodžio 27 d. baigė galioti pareiškėjo daugkartinė nacionalinė viza Nr. 0027889983, todėl pareiškėjas tikėjosi VSAT pranešimo dėl tolimesnių veiksmų atlikimo, tačiau beveik pusantrų metų nesulaukė jokio kreipimosi. Tik 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. (21/20)-159-294 „Dėl Nigerijos Federacinės Respublikos piliečio C. S. U. grąžinimo į Nigerijos Federacinę Respubliką“ (toliau – ir 2020 m. gegužės 12 d. sprendimas) VSAT įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (2020 m. birželio 11 d.) savanoriškai išvykti į Nigerijos Federacinę Respubliką. Minėtu sprendimu VSAT taip pat įspėjo pareiškėją, jog jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos per nustatytą laiką, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. 2020 m. birželio 9 d. terminas išvykti iš Lietuvos buvo pratęstas iki 2020 m. liepos 11 d.

2.2. Dėl asmeninių priežasčių pareiškėjas negalėjo įgyvendinti priimto sprendimo, todėl iki šiol nėra išvykęs iš Lietuvos. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 4 d. buvo informuotas, kad 2020 m. lapkričio 4 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) priėmė sprendimą Nr. (15/5-9)4U-708 „Dėl draudimo Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui C. S. U. atvykti į Lietuvos Respubliką“, kurį pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administracinis teismui, pastarasis 2021 m. vasario 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1256-281/2021 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas neįvertino, jog pareiškėjas iki sprendimo priėmimo jau buvo sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete O. U.-N..

2.3. Pažymėjo, kad 2021 m. kovo 10 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu sudaryti galimybę išimties tvarka (neišvykstant iš Lietuvos Respublikos) pateikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu ir nacionalinės vizos laukimo laikotarpiui išdavimo, tačiau minėto prašymo Migracijos departamentas netenkino. Kiek vėliau, t. y. 2021 m. balandžio 8 d., pareiškėjo sutuoktinė kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu suorganizuoti nuotolinį susitikimą dėl pareiškėjo teisinės padėties Lietuvoje, tačiau 2021 m. balandžio 13 d. šis prašymas taip pat buvo atmestas. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 19 d. savanoriškai prisistatė į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrių, kuriame nedelsiant buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val. terminui.

2.4. Nurodė, jog 2021 m. balandžio 21 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai sprendimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje Nr. A20.-722-617/2021, pareiškėjui iki 2021 m. spalio 19 d. pritaikė alternatyvią sulaikymo priemonę, t. y. įpareigojo kiekvieną antradienį nuo 8.00 val. iki 17.00 val. elektroninių ryšių priemonėmis pranešti VSAT apie savo buvimo vietą. Pradėjus spręsti klausimą dėl pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, 2021 m. balandžio 23 d. pareiškėjas VSAT pateikė rašytinius paaiškinimus, dėl ko jam neturėtų būti taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respublikos ir Šengeno susitarimo šalių teritoriją, o jeigu draudimas vis dėlto būtų taikomas, tai kodėl toks terminas turėtų būti trumpinamas. Tačiau 2021 m. gegužės 12 d. VSAT priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėją buvo nutarta išsiųsti iš Lietuvos į Nigerijos Federacinę Respubliką.

2.5. Paaiškino, kad Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Vertinimo tvarka) 20.3.1 punktas bei 21 punktas reglamentuoja atvejus, kai yra sprendžiamas klausimas dėl uždraudimo atvykti užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas (Vertinimo tvarkos IV skirsnis), tuo tarpu pareiškėjo atveju turėjo būti vadovaujamasi Vertinimo tvarkos VIII skirsniu, kuris reglamentuoja uždraudimo atvejus, kai užsienietis buvo išsiųstas. Be to, VSAT priimdama Sprendimą nepagrįstai vertino tik tai, ar pareiškėjas turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika, nors pagal Vertinimo tvarkos 34 punktą šeiminių ryšių turėjimas / neturėjimas yra tik vienas iš visų vertintinų kriterijų.

2.6. Teigė, kad 2021 m. balandžio 23 d. rašytiniuose paaiškinimuose jis nurodė, jog buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu sukūrė ne tik šeiminius, bet taip pat ir socialinius ryšius, t. y. aktyviai įsitraukė į sportinę veiklą, žaidė ir toliau žaidžia atitinkamų lygų Lietuvos futbolo klubuose. Tačiau VSAT šios informacijos nevertino ir Sprendime apie tai nepasisakė.

2.7. Pažymėjo, kad VSAT Sprendime nevertino Vertinimo tvarkos 34.5 punkte nurodytų aplinkybių, t. y. atvykimo į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę aplinkybių, užsieniečio teikiamos pagalbos nustatant jo asmens tapatybę ir atvykimo aplinkybes. Be to, nepasisakė ir apie tai, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko ir joje visą laiką gyveno teisėtai, kol galiojo jo teisėtą buvimą Lietuvoje pagrindžiantys dokumentai, taip pat nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas savo valia ir iš anksto informavęs prisistatė į atitinkamą VSAT teritorinį padalinį, kuriame iš karto buvo sulaikytas ne ilgesniam nei 48 val. terminui.

2.8. Nurodė, kad VSAT nevertino, jog pareiškėjui priimant Sprendimą nebuvo pritaikyta jokių administracinio poveikio priemonių. Pareiškėjo turėta daugkartinė nacionalinė viza Nr. 002788983 baigė galioti 2018 m. gruodžio 27 d., tačiau tik 2020 m. gegužės 12 d. VSAT priėmė sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo, dėl ko valstybės institucijos savo neveikimu sukūrė pareiškėjui nepagrįstą lūkestį, jog net ir pasibaigus nacionalinės vizos galiojimo laikui, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikoje yra toleruojamas.

2.9. Pareiškėjas manė, kad VSAT priimdama Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nenustatė ir neįvertino visų tokio sprendimo priėmimui reikšmingų ir būtinų įvertinti aplinkybių, todėl negalėjo priimti teisingo ir pagrįsto sprendimo.

3. Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. VSAT atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas neteisėtai Lietuvoje išbuvo daugiau nei 502 dienas (Vertinimo tvarkos 34 p.), taip pat, remiantis oficialiais duomenimis buvo nustatyta, jog pareiškėjas turi šeimyninius ryšius (yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete), bet neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje (Vertinimo tvarkos 34.2 p.).

3.2. Pažymėjo, jog 2021 m. balandžio 23 d. pareiškėjas atsiuntė atsakovui keletą nuotraukų, kuriose jis pavaizduotas kartu su futbolo komanda bei duomenis iš interneto tinklalapių www.vilniaus.futbolas.lt ir www.lietuvos.futbolas.lt apie tai, kad pareiškėjas yra įrašytas kaip žaidėjas. Taip pat atsiuntė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė netaikyti draudimo atvykti į Lietuvą arba taikyti kiek įmanoma trumpesnį terminą. Minėti įrodymai buvo atmesti dėl to, jog nuotraukose neatsispindi fotografavimosi laikotarpis, jos galėjo būti padarytos laikotarpiu kada pareiškėjo buvimas Lietuvoje buvo teisėtas. Be to, interneto puslapyje www.vilniaus.futbolas.lt pareiškėjo nurodytas ūgis yra 189 cm, kai realus jo ūgis nesiekia 168 cm. Interneto puslapiuose nurodyta informacija negali būti laikoma patikimu įrodymu, kadangi ji buvo atsiųsta pareiškėjo, o ne futbolo klubo vadovo. Patikimu šaltiniu taip pat būtų galima laikyti atstovavimo sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir futbolo klubo. Pareiškėjas tokių duomenų negalėjo ir negali pateikti, nes pareiškėjo atstovavimo futbolo klubams „Vova“ ir „Viltis“ laikotarpis buvo nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. sausio 12 d., kuris patenka į pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvoje laikotarpį. Taigi pareiškėjas iš esmė teigia, kad jis buvo neteisėtai įdarbintas, kadangi jam darbdavys mokėjo piniginį atlygį, tačiau nemokėjo privalomųjų mokesčių. Jis nebuvo apdraustas privalomuoju socialiniu draudimu, neturėjo ir kitų socialinių garantijų.

3.3. Nurodė, jog pareiškėjas galėjo pateikti įgyto diplomo kopiją, taip pat sudarytą darbo sutartį, kadangi, pasak pareiškėjo, jis žaidė Lietuvos futbolo klubuose. Be to, galėjo pateikti gyvenamosios vietos nuomos sutartį, sudarytą jo vardu ar net gydymo įstaigos pažymas apie jam teiktas paslaugas. Atsakovas, negavęs tokių duomenų, pats patikrino duomenų bazes, tačiau nerado jokios informacijos apie pareiškėjo esamas ar buvusias darbovietes bei privalomąjį socialinį draudimą. Nesant duomenų apie pritaikytas administracinio poveikio priemonės, šis papunktis nėra vertinamas pareiškėjo naudai ar nenaudai.

3.4. Nors pareiškėjas ir bendradarbiavo su VSAT, tačiau tuo pačiu turėjo prievolę išvykti iš Lietuvos ir Šengeno teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos, kaip tai numatyta teisės aktuose. Šią prievolę pareiškėjas privalėjo įvykdyti savarankiškai, nepriklausomai nuo valstybės institucijų veikimo ar neveikimo. Jau anksčiau pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos, ką jis ir padarė, todėl nėra pagrindo tikėti 2021 m. balandžio 19 d. paaiškinimuose nurodytais argumentais, jog pareiškėjas galvojo, kad užtenka išvykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Be to, bendradarbiavimu būtų buvę galima laikyti tik jei pareiškėjas būtų atvykęs į VSAT dar iki pasibaigiant vizos galiojimui arba kitą dieną po grąžinimo sprendimo neįvykdymo. Tačiau pareiškėjas nedėjo tokių pastangų ir laukė, kol valstybės institucijų darbuotojai išsiaiškino jo neteisėto buvimo faktą. Pareiškėjo buvo ieškota trimis adresais, tačiau jis nebuvo surastas, ir tik 2021 m. balandžio 19 d. jis pats atvyko į VSAT Vilniaus pasienio Migracijos skyrių.

3.5. Priimant Sprendimą buvo padaryta techninė klaida – vietoje nurodyto Vertinimo tvarkos 20.3.1 papunkčio turėjo būti nurodytas 36 punktas, tačiau abu punktai numato tokį patį draudimo atvykti laikotarpį, t. y. vienerius metus, todėl vien tik kito punkto taikymas nesudaro būtinybės keisti Sprendimą.

3.6. Pažymėjo, kad valdžios institucijos gali taikyti tiek ilgesnį (iki 5 metų), tiek trumpesnį Vertinimo tvarkos nuostatose įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį. VSAT nenustatė jokių pagrindų taikyti pareiškėjui ilgesnį ar trumpesnį nei Vertinimo tvarkoje nustatytą 1 metų draudimo atvykti į Lietuvą terminą.

3.7. Įvertinus tai, kad pareiškėjas nebe pirmą kartą nesilaiko Lietuvos Respublikos įstatymų ir tvarkos bei iki teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpio pabaigos neišvyksta iš šalies, yra pagrindas teigti, jog pareiškėjas gali siekti atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę ir kelti nelegalios migracijos grėsmę. Todėl perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno teritorijoje vienerius metus nuo išsiuntimo dienos laikytinas proporcingu ir teisėtu siekiamiems tikslams.

3.8. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl VSAT sprendimo, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją į jo kilmės šalį, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno sistemą (toliau – ir C.SIS II) perspėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Byloje, be kita ko, buvo nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2017 m. gruodžio 28 d., turėjo daugkartinę nacionalinę „D“ tipo vizą Nr. 002788983, kuri galiojo nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d.; VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrius 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Nigerijos Federacinę Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.) ir įspėjo, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies; pareiškėjas 2020 m. spalio 23 d. Lenkijos Respublikoje sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete O. N.; Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-708 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpiui; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1256-281/2021 panaikino Migracijos departamento 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-708 ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir tokio draudimo laikotarpio.

7. Teismas nustatė, kad ginčijamu Sprendimu nuspręsta: vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, nes pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. kadangi užsienietis neturi galiojančios vizos ar kito dokumento leidžiančio jam būti Lietuvos Respublikoje ir savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintomis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), Vertinimo tvarkos 21 punktu, uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; vadovaujantis 2016 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, įvestas į SIS II perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno aquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje, 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

8. Teismas vadovavosi Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsniu ir pažymėjo, jos atsakovas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas neturi galiojančios vizos ar kito dokumento leidžiančio jam būti Lietuvos Respublikoje, be to, pareiškėjas neįvykdė VSAT 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikomas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Kad pareiškėjas neturi teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. jis neturi galiojančios daugkartinės nacionalinės vizos, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar kito teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, teismo vertinimu, patvirtino ir bylos medžiaga. Ją įvertinęs teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nėra linkęs vykdyti nei Migracijos departamento sprendimų, nei atsakovo sprendimų. Teismas darė išvadą, kad VSAT priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog VSAT net 502 dienas nepriėmė tokio sprendimo, neturėjo reikšmės ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes pareiškėjas, neturėdamas teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, negali įgyti teisėtų lūkesčių, kad Lietuvos valstybės institucijos nesiims veiksmų užkardyti tokio asmens neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis žaidžia futbolą Lietuvoje (mėgėjiškai) ir jam nėra mokamas oficialus darbo užmokestis (t. y. pareiškėjas tvirtina, kad jis turi ekonominių ryšių su Lietuva), teismas pažymėjo, kad tokie pareiškėjo argumentai nepaneigė VSAT nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi ekonominių ryšių. Ginčijamame sprendime taip pat buvo įvertinta pareiškėjo šeimyninė padėtis, t. y. padaryta išvada, kad pareiškėjas turi šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje. Taip pat nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į Nigerijos Federacinę Respubliką.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo socialiniams ryšiams pagrįsti VSAT buvo kelios fotonuotraukos su futbolo komandomis, kurios pagrįstai atsakovo nebuvo įvertintos kaip patvirtinančios turimus ekonominius-socialinius ryšius Lietuvoje. Teismui pareiškėjas pateikė galbūt futbolo klubo vadovo surašytą pažymą (patvirtinimą) apie pareiškėjo dalyvavimą futbolo klubo veikloje. Tačiau teismas nelaikė to patikimu ir pakankamu įrodymu socialiniams ryšiams Lietuvoje patvirtinti, kadangi pažyma surašyta ne ant firminio klubo blanko, nesimatė oficialaus spaudo, nebuvo duomenų apie minimo futbolo klubo atstovavimą, teismui nepateikta originali pažyma (patvirtinimas). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomas domėjimasis futbolu gali būti įgyvendintas ir kilmės šalyje, o bendradarbiavimas su sporto klubais palaikomas ir šiuolaikinėmis elektroninių ryšių priemonėmis. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neaptarė reikšmingų pareiškėjo turimų Lietuvoje socialinių ar ekonominių ryšių ir dėl to skundžiamas sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas.

12. Pažymėdamas, kad skunde nėra pasisakoma (iš esmės nėra ginčijama) sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką, o pareiškėjas nesutiko su draudimu pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teismas apžvelgė Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje, 7–8 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas Vertinimo tvarkos 20.3.1 papunkčiu, tačiau pažymėjo, Vertinimo tvarkos 36 punkte nustatyta, jog šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytu pagrindu, išskyrus Įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje nurodytą užsienietį, nustatomas vienerių metų draudimo atvykti laikotarpis.

13. Teismas pripažino, kad VSAT ginčijamame sprendime vadovavosi netinkamu Vertinimo tvarkos punktu, tačiau darė išvadą, kad atsakovas priėmė pagrįstą sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Teismas nurodė, kad Vertinimo tvarkos 36 punkte nustatytas vienerių metų laikotarpis yra laikomas minimaliu laikotarpiu. Teismo vertinimu, vien santuokos su Lietuvos Respublikos piliete sudarymo faktas nereiškė, kad ginčijamas Sprendimas pažeidė teisės aktus ar nepagrįstas. Be to, pats pareiškėjas skunde teismui nepateikė jokių argumentų, kad Sprendimas galėtų neigiamai įtakoti jo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis niekada nebandė neteisėtais būdais atvykti į Lietuvos Respubliką, 2021 m. balandžio 19 d. savo noru atvyko į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrių, teismas pažymėjo, kad šie argumentai nebuvo iš esmės reikšmingi, kadangi užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Bylos duomenys patvirtino, kad prieš teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje pabaigą pareiškėjas nesikreipė į kompetentingas institucijas, todėl pareiškėjo veiksmų, kuriais jis atvyko 2021 m. balandžio 19 d. į VSAT, teismas nelaikė savanoriškais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo iki jo atvykimo į VSAT buvo ieškoma trimis adresais, tačiau nei vienu adresu jis nebuvo surastas. Teismas nurodė, kad yra nepagrįsti pareiškėjo argumentai ir lūkesčiai dėl neteisėto buvimo Lietuvoje toleravimo, ir šiuo teiginius atmetė.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui taikytas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (1 metų laikotarpiui) nėra maksimalus, netgi vidutinis, todėl vertino, jog šis laikotarpis yra proporcingas ir protingas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje net 502 dienas gyvena neteisėtai, teismas pripažino pagrįstais VSAT įtarimus dėl pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės.

16. Vertindamas, ar Sprendimas atitiko jo priėmimo metu galiojusio VAĮ nustatytus reikalavimus, teismas, pabrėžė, kad Sprendime atsakovas išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Teismo vertinimu, Sprendimo ir teisiniai, ir faktiniai motyvai buvo aiškūs ir išsamūs. Teismas konstatavo, kad sprendimas atitiko VAĮ reikalavimus ir yra teisėtas ir pagrįstas.

17. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka teismų praktiką, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nenustatė pagrindo jo naikinti ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas buvo nurodęs skunde, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovaudamasis Vertinimo tvarkos 34.2. punktu, privalėjo įvertinti net tik pareiškėjo šeimyninius, bet ir jo turimus socialinius ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas dar prieš priimant Sprendimą atsakovui 2021 m. balandžio 23 d. pateikė rašytinius paaiškinimus (su jame nurodytas aplinkybes pagrindžiančiais dokumentais), kurie turėjo leisti įsitikinti, jog pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ne tik šeimyniniai, bet ir socialiniai ryšiai. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 23 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu sukūrė ne tik šeiminius, bet taip pat ir socialinius ryšius, t. y. pareiškėjas aktyviai įsitraukė į sportinę veiklą, žaidė ir toliau žaidžia atitinkamų lygų Lietuvos futbolo klubuose. Atsakovas tik atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog jam esą kilo pagrįstų įtarimų, ar pareiškėjas iš tiesų žaidžia (turi socialinių ryšių) nurodytuose futbolo klubuose. Reaguodamas į atsakovo atsiliepime į skundą iškeltas abejones dėl pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos socialinių ryšių buvimo, pareiškėjas 2021 m. liepos 26 d. pateikė į bylą papildomus rašytinius įrodymus – futbolo klubo „FC Vova“ vadovo I. R. rašytinį patvirtinimą, jog pareiškėjas žaidžia šiame futbolo klube nuo 2019 m. gruodžio 15 d. iki dabar. Minėtu raštu taip pat paaiškinta, jog tai yra mėgėjų futbolo klubas, todėl pareiškėjui atlyginimas nėra mokamas. Šiuo paaiškinimu buvo išsklaidytos atsakovo atsiliepime į skundą iškeltos nepagrįstos abejonės apie pareiškėjo nelegalų darbą minėtame futbolo klube. Vertindamas šį įrodymą, nors jį priėmė į bylą, tačiau pirmosios instancijos teismas jį sukritikavo, nelaikė patikimu ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą procesą.

19.2. Atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą pareiškėjo turimų socialinių ryšių su Lietuvos Respublika iš viso nevertino, o tokį vertinimą atliko ir pateikė tik savo atsiliepime į skundą. Todėl teismo išvada, jog ginčijamas sprendimas yra priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, yra neteisinga. Ir atsakovas, ir teismas nepagrįstai sumenkino pareiškėją ir Lietuvos Respubliką siejančio faktinio socialinio ryšio svarbą, kuris patvirtina egzistuojant vieną iš aplinkybių, kodėl pareiškėjui turėjo būti nustatytas trumpesnis nei vienerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

19.3. Kartu su šiuo apeliaciniu skundu papildomai teikiamas futbolo klubo „FC Vova“ vadovybės pakartotinis raštas dėl pareiškėją ir klubą siejančių santykių, pasirašytą klubo prezidento ir vadovo, parengtą ant firminio blanko, taip pat viešai prieinamus duomenis apie klubo atstovavimą. Šių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado (paaiškėjo) tik priėmus skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo turėtų būti priimti ir vertinami.

19.4. Atsakovas Sprendime taip pat nieko nepasisakė dėl aplinkybės, jog Sprendimo priėmimo metu pareiškėjui nėra pritaikytų jokių administracinio poveikio priemonių (Vertinimo tvarkos 34.3. p.). Atsakovas tik atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra pritaikytų jokių administracinio poveikio priemonių, nėra vertinama nei jo naudai, nei jo nenaudai. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu išreiškė savo poziciją, jog su tokiu atsakovo vertinimu nesutinka – jeigu yra nustatytas faktas, jog pareiškėjui nėra pritaikyta jokių administracinio poveikio priemonių, tai ši aplinkybė (kaip ir socialinių ryšių su Lietuvos Respublika turėjimas), turi būti vertinama jo naudai ir laikoma viena iš aplinkybių, kuri leidžia nustatyti trumpesnį nei vienerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį (Vertinimo tvarkos 5 p.). Teismas savo sprendime dėl šių aplinkybių nieko nepasisakė.

19.5. Pareiškėjas teigia, kad savo skunde buvo nurodęs ir tai, jog atsakovas priimdamas Sprendimą taip pat nevertino Vertinimo tvarkos 34.1 punkte nurodytų aplinkybių apie pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastis. Pareiškėjas pakartoja, valstybės institucijos savo neveikimu sukūrė pareiškėjui nepagrįstą lūkestį, jog net ir pasibaigus nacionalinės vizos galiojimo laikui, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikoje yra toleruojamas, ir šios aplinkybės turi būti palankios pareiškėjui. Pareiškėjo manymu, to laikotarpio, kai pasibaigus vizos galiojimui, valstybės institucijos nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo (t. y. nebuvo vykdytino sprendimo), negalima vertinti kaip neteisėto buvimo. Šias aplinkybes netinkamai vertino ir pirmosios instancijos teismas.

19.6. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką taip pat neįvertino Vertinimo tvarkos 34.5 punkte aplinkybių, t. y. atvykimo į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę aplinkybes, užsieniečio teikiamą pagalbą nustatant jo asmens tapatybę ir atvykimo aplinkybes. Atsakovas nevertino ir Sprendime nieko nepasisakė apie tai, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko ir joje visą laiką gyveno teisėtai, kol galiojo jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje pagrindžiantys dokumentai. Jis niekada nebandė neteisėtais būdais atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas gavęs informacijos, jog atsakovas jo ieško siekdamas priimti ir/ar įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, savo valia ir iš anksto informavęs prisistatė į atitinkamą VSAT teritorinį padalinį, kuriame iš karto buvo sulaikytas ne ilgesniam nei 48 val. terminui. Pareiškėjas tiek tiesiogiai, tiek per savo atstovus teikė visą reikalingą informaciją nustatant jo tapatybę ir atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes. VSAT tik atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjo atvykimas į valstybės kompetentingą įstaigą galėtų būti laikomas savanorišku bei jo veiksmai traktuojami kaip bendradarbiavimas tik tuo atveju, jeigu jis atvyktų į tokią įstaigą pats dar iki pasibaigiant vizos galiojimui (2018 m. gruodžio 27 d.) arba sekančią dieną po sprendimo dėl grąžinimo neįvykdymo (2020 m. liepos 12 d.). Tačiau ir pirmosios instancijos teismas, ir atsakovas nurodytų aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl priėmė neteisingus ir nepagrįstus sprendimus. Kad pareiškėjas linkęs bendradarbiausit, konstatuota nagrinėjant jo administracinio nusižengimo bylą dėl sulaikymo.

19.7. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas priimtas laikantis VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų ir juos atitinka. priimdamas ginčijamą Sprendimą neatliko išsamaus ir individualaus Pareiškėjo situacijos įvertinimo. Išsamų vertinimą atsakovas atliko ir tokio vertinimo motyvus pateikė tik atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į Vertinimo tvarkos 1–2, 5, 34 ir 36 punktų nuostatas, pareiškėjui galėjo ir turėjo būti nustatytas kitoks, t. y. ženkliai trumpesnis nei vienerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris būtų protingas ir proporcingas. Nagrinėjamu atveju egzistuoja individualios aplinkybės, kurios ne tik leidžia, bet ir įpareigoja atsakovą nustatyti trumpesnį nei vienerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

20. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

21.1. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis 2021 m. balandžio 23 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog buvimo Lietuvoje sukūrė ne tik šeimyninius, bet ir socialinius ryšius ir pateikė šiuos įrodymus, VSAT nurodo, kad pareiškėjas pateikė internetiniuose nurodytą informaciją apie jo atstovavimą futbolo klubams „Vova“ ir „Viltis“ nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. sausio 12 d., tačiau šis laikotarpis patenka į pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas bando pagrįsti socialinius ryšius, sukurtus neteisėto šalyje buvimo laikotarpiu, kurių neturėjo būti, jeigu užsienietis tinkamai vykdytų migracijos procesus kontroliuojančius įstatymus. Socialiniai ryšiai, kurie gali turėti reikšmės sprendžiant draudimo atvykti termino klausimą, turi būti tvarūs, ilgalaikiai bei sukurti teisėto buvimo valstybėje metu. VSAT neturi Įstatyme numatytos pareigos reikalauti iš užsieniečio pateikti paaiškinimus ar įpareigoti užsienietį patikslinti jo laisva valia pateiktus paaiškinimus. Pareiškėjo teiginys, kad pateikti jo paaiškinimai nebuvo vertinami neteisingas, nes paaiškinimai buvo atspausdinti ir įsegti į asmens bylą ir prieš priimant Sprendimą buvo įvertinti svarbos aspektu.

21.2. Pareiškėjo pareiga yra laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, todėl aplinkybė, kad jo atžvilgiu nebuvo pritaikyta jokių administracinio poveikio priemonių, negali būti vertinama jo naudai, tuo labiau turinti reikšmės nustatant trumpesnį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

21.3. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis visada bendradarbiavo su Lietuvos Respublikos kompetentingų valdžios institucijų darbuotojais, 2021 m. balandžio 19 d. savanoriškai atvyko į skyrių bei tikėjosi, jog pasibaigus jo vizos galiojimui jis gaus kompetentingos institucijos pranešimą dėl tolimesnių veiksmų, tačiau beveik pusantrų metų nesulaukė jokio kreipimosi, nors jo visi kontaktiniai duomenys buvo ir yra žinomi, akcentuoja, kad pareiškėjo atvykimas į valstybės kompetentingą įstaiga galėtų būti laikomas savanorišku bei jo veiksmai traktuojami kaip bendradarbiavimas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų atvykęs į dar iki pasibaigiant vizos galiojimui, iki 2018 m. gruodžio 27 d. arba sekančią dieną po grąžinimo sprendimo neįvykdymo, t. y. 2020 m. liepos 12 d. Pareiškėjas nesikreipė prieš teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje pabaigą į kompetentingas institucijas ir nedėjo pastangų dėl savo įsiteisinimo ir neišvyko iš Lietuvos, o gyveno Lietuvoje neteisėtai tol, kol kompetentingų institucijų darbuotojai neišsiaiškindavo jo neteisėto buvimo fakto.

21.4. Pareiškėjo pateiktas prašymas ir jame išdėstyti argumentai dėl atsakovo priimto sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas Šengeno valstybės yra visiškai nepagrįsti. Tik dėl paties pareiškėjo neveikimo ir teisės normų nepaisymo jo buvimas Lietuvos respublikoje laikytinas neteisėtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėją (Nigerijos Federacinės Respublikos pilietį) išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo dienos ir įvesti į C SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 1 metus nuo išsiuntimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad VSAT nusprendus išsiųsti pareiškėją, pagrįstai nusprendė ir dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei šio draudimo termino. Pareiškėjas su šia išvada nesutinka, nurodydamas, jog nei VSAT, nei ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevertino jo individualių aplinkybių, t. y. kad jis turi socialinių ryšių su Lietuva, buvo Lietuvoje dėl to, kad kompetentingos institucijos laiku nepriėmė sprendimo dėl jo padėties, jam netaikytos jokios administracinio poveikio priemonės, pareiškėjas bendradarbiavo su valdžios institucijomis. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino jo pateiktų įrodymų, kuriais pareiškėjas pagrindė, kad jis aktyviai dalyvauja futbolo klubo „Vova“ veikloje.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su ta sprendimo dalimi, kuria teismas pritarė atsakovo sprendimui uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus. Įvertinusi bylos duomenis ir atsižvelgdama į Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą užsieniečio išsiuntimo pagrindą, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad egzistavo faktinis ir teisinis pagrindas VSAT priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, ir, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, šiuo klausimu plačiau nepasisako.

26. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu sprendžiant dėl atsakovo veiksmų teisėtumo nustatant pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metų terminą.

27. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 5 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011 ir kt.).

28. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

29. Vertinimo tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką, priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Vertinimo tvarkos 34 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas, atsižvelgiama į: užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį (34.1 p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (34.2 p.); užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą (34.3 p.); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo išsiųsti priėmimo dienos užsienietis jau buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas, buvo neįleistas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko ar buvo atsisakyta išduoti užsieniečiui vizą ar ji buvo panaikinta (34.4 p.); atvykimo į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę aplinkybes, užsieniečio teikiamą pagalbą nustatant jo asmens tapatybę ir atvykimo aplinkybes (35.5 p.). Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytu pagrindu, išskyrus Įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje nurodytą užsienietį, nustatomas vienerių metų draudimo atvykti laikotarpis (Vertinimo tvarkos 36 p.). Tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Vertinimo tvarkos 5 p.).

30. Byloje nustatyta, kad skundžiamame sprendime VSAT konstatavo, jog nėra duomenų, kad užsienietis nuo atvykimo momento į Lietuvos Respubliką būtų turėjęs oficialių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie ekonominiai ryšiai; nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 23 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, su kuria kartu gyvena Lietuvos Respublikoje, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad užsienietis turi šeimyninių ryšių. Iš pareiškėjo asmens bylos, sudarytos VSAT, matyti, kad yra surinkti duomenys apie pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, apklausos metu nurodytą profesiją, duomenys, ar pareiškėjui taikytos teisinės poveikio priemonės, ir kita reikšminga, pareiškėją charakterizuojanti informacija.

31. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nevertino pareiškėjo situacijos (socialinių ryšių) pagal Vertinimo tvarkos 34 punkte nustatytus kriterijus. Atsakovas, atsižvelgdamas į turėtus faktinius duomenis apie pareiškėjo padarytą pažeidimą, aptartas Įstatymo ir Vertinimo tvarkos nuostatas, neturėjo pagrindo nepriimti sprendimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti, o nustatytas tokios priemonės terminas yra proporcingas veikai, dėl kurios tokia priemonė taikyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo deklaruojami socialiniai ryšiai, t. y. futbolo žaidimas mėgėjų klubuose, savanoriškas atvykimas į VSAT nesudaro pagrindo trumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metų terminą. Tokių aplinkybių apeliantas neįrodė ir apeliaciniame skunde.

32. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, teisėjų kolegija pastebi, kad šis teismas pareiškėjo nurodomus įrodymus vertino ir dėl jų pasisakė skundžiamame sprendime. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė į teisingą teismo procesą buvo pažeistos.

33. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus – klubo „FC Vova“ prezidento ir trenerio pasirašytą raštą, viešai skelbiamus duomenis apie juridinio asmens atstovavimą. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Susipažinusi su pateiktais duomenimis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad analogiško turinio duomenis, kuriais pareiškėjas grindė socialinius ryšius su Lietuva, įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl nenustatė būtinybės juo tirti pakartotinai.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo C. S. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius