2016-05-26 Nr. AB-11510-3-61-3-03216-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-864-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03216-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. P. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 49 235,03 Eur (170 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad 2012 metų sausio mėnesį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kilusio gaisro metu nepagrįstai ilgą laiko tarpą nuo gaisro pradžios, t. y. apytiksliai nuo 6.50 iki 8.20 val., jis nebuvo išleistas iš 257 kameros. Dėl didelės dūmų koncentracijos trūko oro, tačiau į pagalbos šauksmus niekas iki 8.20 val. nereagavo. Pareiškėjas manė, kad bus paliktas numirti. Lauke buvo labai šalta, tačiau antklodes pradėjo dalinti tik po valandos. Į kamerą buvo grąžintas po maždaug 4 val., medicinos seselė siūlė vaistų nuo galvos skausmo. Galvos skausmas pareiškėjui tęsėsi apie savaitę. Dėl susiklosčiusios situacijos pareiškėjas patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, baimę ir stresą, net praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui jausdavo dūmų kvapą, bijodavo miegoti naktimis. Gydytojai išrašydavo vaistų nuo nemigos, tačiau gerai miegodavo tik kol juos vartojo. Nors būdamas Lukiškių TI-K daug kartų prašė psichologo konsultacijos, tačiau su psichologu bendravo tik vieną kartą. Be to, pastarasis atsisakė pareiškėjui padėti, nes jis yra buvęs narkomanas. Tinkamo gydymo dėl patiriamos baimės jam niekas nesuteikė. Dėl jaučiamos baimės iš pareiškėjo šaiposi kiti nuteistieji. Evakuacijos planų Lukiškių TI-K gaisro metu nebuvo, jie iškabinti po to, tačiau nuteistiesiems neleidžiama su jais susipažinti. Dėl Lukiškių TI-K pareigūnų delsimo evakuoti jį iš kameros, tinkamo gydymo nesuteikimo patirtą žalą pareiškėjas vertina 23 169,60 Eur (80 000 Lt) suma.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Kamerose nebuvo galimybės laisvai judėti, pavalgyti sėdint prie stalo, nes jis buvo per mažas, todėl karštas lėkštes tekdavo laikyti ant kelių. Dėl prastos ventiliacijos trūkdavo gryno oro, tvyrojo blogas kvapas, būdavo drėgna. 2011–2012 m. pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors prašė jį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų.

Pirmą kartą atvykus į Lukiškių TI-K 2011 m., pareiškėjui nebuvo išduoti dantų šepetėlis, pasta, tualetinis popierius ir kiti higienos reikmenys. Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nebūdavo atskirtas nuo bendro kameros ploto. Prie tualeto ir praustuvo būdavo eilė. Nors karantino kamerose rūkyti draudžiama, nuteistieji to nepaiso, todėl pareiškėjui tekdavo kvėpuoti tabako dūmais. Čiužiniai ir patalynė buvo itin prastos būklės, purvini, drėgni, apipeliję. Pasivaikščiojimui skirdavo tik vieną valandą per dieną. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį suimtasis ar nuteistasis lauke turi teisę būti 8 val.

Taip pat pažymėjo, kad 2014 m. kovo 19 d. jam nebuvo duotas vegetarinis maistas, Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pareiškėjo skundo neišnagrinėjo. Dėl kalinimo nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis, nuolatinio pažemino pareiškėjas patyrė 5 792,40 Eur (20 000 Lt) neturtinę žalą. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo prieš 6 mėnesius iki skundo padavimo dienos, todėl ieškinio senaties termino nėra praleidęs. Anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose aiškinamos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą.

Pareiškėjui buvo grasinama dėl skundų rašymo, todėl jis bijojo kreiptis į teismą. Vertino, kad turi teisę pareikšti reikalavimus ir dėl neturtinės žalos, patirtos kalinant jį nežmoniškomis sąlygomis 2002–2003 ir 2006 m., atlyginimo. Nurodytu laikotarpiu sąlygos Lukiškių TI-K buvo dar blogesnės, todėl patirtą žalą vertina 20 273,40 Eur (70 000 Lt) suma. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 2014 m. kovo 13 d. jam atvykus į Lukiškių TI-K armatūrinėje kortelėje nurodyti reikmenys jam nebuvo išduoti, o parašai suklastoti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 22–26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, jam nebuvo užtikrintas minimalaus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, todėl jo teisės negalėjo būti pažeistos. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus, kameros turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių.

Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais. Nurodydamas prašomos atlyginti žalos dydį, pareiškėjas jos nepagrindė.

Atsakovo atstovas taip pat pateikė paaiškinimus dėl Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu vykdytos bausmes atliekančių asmenų evakuacijos, jiems suteiktos medicininės pagalbos, gaisro padarinių šalinimo ir kitų aplinkybių, prašė dėl dalies pareiškėjo reikalavimų taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu (b. l. 129–136) pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Bylos dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, nutraukė. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmiausia teismas vertino tai, jog pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą, kilusią 2002–2003, 2006, 2011–2014 metais, tačiau skundą teismui pateikė 2014 m. birželio 23 d., o Lukiškių TI-K prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Šiuo aspektu, įvertinęs tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, pagrindas jį atnaujinti nenustatytas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų 2002–2003, 2006 metais, atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl kamerų ploto, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2014 m. kovo 20 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas praleido 123 dienas. Remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (123 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 11 dienų, t. y. 2011 m. lapkričio 17 d. vakare, 2011 m. lapkričio 29 d., 2011 m. gruodžio 1–2 d., 2011 m. gruodžio 3 d. ryte (kameroje Nr. 323, plotas – 7,75 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2014 m. sausio 30 d. (kameroje Nr. 105, plotas – 7,38 kv. m, 1 asmuo kameroje), 2014 m. sausio 31 d.–2014 m. vasario 1 d., 2014 m. vasario 3–5 d. (kameroje Nr. 256, plotas – 23,32 kv. m, 5–6 asmenys kameroje), 2014 m. kovo 18 d. (kameroje Nr. 264, plotas – 7,80 kv. m, 2 asmenys kameroje).

Aplinkybių, kad likusį kalinimo laikotarpį (112 dienų) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose garantuotas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, Lukiškių TI-K neginčija. Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į tinkamą kamerą, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad 112 dienų buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti.

Atitinkamai teismas darė išvadą, kad negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjas nurodo ir kitas aplinkybes, kurios, jo manymu, pažeidė teises į kalinimą teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. apribotas galimybes judėti kameroje, nesudarytas sąlygas valgyti prie stalo, eiles prie tualeto ar praustuvo, ir, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, nurodė, kad šios aplinkybės neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitariniu mazgu teismas, remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, pažymėjo, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, taip pat taikomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Vadinasi, sanitarinio mazgo atskyrimas sienele nuo bendro kameros ploto, atitinka anksčiau nurodytą reguliavimą, todėl negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.

Dėl vėdinimo kamerose, teismas nurodė, kad kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose.

Taip pat pažymėta, kad kaip skunde nurodė pareiškėjas 2014 m. gegužės 29 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centrui jis pateikė prašymą, kad būtų įvertinta Lukiškių TI-K išduodamo minkštojo inventoriaus būklė. Lukiškių TI-K pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 20 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-1051, kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K išduodamas miegui skirtas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) dezinfekuojamas laikantis Higienos normos HN 76:2010 66 punkto reikalavimų, švarus minkštasis inventorius ir patalynė laikomi tinkamose patalpose.

Pasisakydamas dėl skundo argumentų, kad 2011–2012 metais pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 3 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktais, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas taip pat rėmėsi suimtųjų (nuteistųjų) laikymo izoliavimo tvarką ir sąlygas Lukiškių TI-K nustatančio Lukiškių TI-K direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-57 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo 13 punktu. Teismas pažymėjo, jog nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu, atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų (pagal galimybes, tokiems asmenims sudaroma galimybė būti laikomiems atskirai nuo rūkančių). Nustatyta ir šių aplinkybių Lukiškių TI-K neneigia, kad pareiškėjui 2011 m. spalio 17 d. atvykus į Lukiškių TI-K jis pažymėjo, kad nepageidauja būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Lukiškių TI-K teigia, kad atsižvelgus į pareiškėjo rašytinį prašymą 2011–2012 m. pareiškėjas buvo laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų. Pažymėta, kad šie pareiškėjo argumentai yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio paaiškinimais. Be to, teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad kiti nuteistieji kamerose rūkydavo, nors tai buvo uždrausta. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad pareiškėjas būtų laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau ši jo teisė tam tikrais laikotarpiais galėjo būti pažeista dėl kitų nuteistųjų netinkamo elgesio.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad 2011 metais, pirmą kartą atvykus į Lukiškių TI-K, 10 dienų jam nebuvo išduoti dantų šepetėlis, pasta, tualetinis popierius ir kiti higienos reikmenys, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K nepateikė šiuos pareiškėjo argumentus paneigiančių duomenų, todėl jie vertinti pareiškėjo naudai ir pripažintina, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos priklausančios ir būtiniausios higienos priemonės.

Tuo tarpu dėl argumentų, kad 2014 m. kovo 13 d. pareiškėjui buvo išduota ne visa patalynė, teismas nurodė, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu, per pertrauką, susipažinęs su administracinės bylos medžiaga, pareiškėjas nurodė, kad armatūrinėje kortelėje esantys jo parašai yra suklastoti, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti armatūrinėse kortelėse nurodytų duomenų teisingumu, taip pat, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą teismas sprendė, kad parašai vienoje armatūrinėje kortelėje ir kitoje armatūrinėje kortelėje sutampa, todėl nėra pagrindo abejoti jų autentiškumu. Taip pat pažymėta, kad į bylą pateiktoje pareiškėjo sveikatos istorijoje pareiškėjo parašai yra skirtingi.

Dėl pasivaikščiojimo laiko, pareiškėjui teigiant, kad, pagal EŽTT praktiką, jam turėjo būti sudaryta galimybė gryname ore pasivaikščioti ne 1, bet 8 valandas, teismas, remdamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, vertino, jog pareiškėjas patvirtino, kad Lukiškių TI-K administracija šią jo teisę užtikrino, pareigos leisti jam pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei 1 valandą atsakovo atstovas neturėjo, todėl pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pareiškėjui teigiant, kad 2014 m. kovo 19 d. jam nebuvo užtikrintas vegetarinis maitinimas, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundą, 2014 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. 96-888 nurodė, kad visi norintieji, gauna vegetarinį maitinimą. 2014 m. kovo 19 d. tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta. Teise skųsti nurodytą Lukiškių TI-K direktoriaus ir Kalėjimų direktoriaus sprendimą teismui pareiškėjas nepasinaudojo. Remdamasis tuo, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės pripažino nurodytų aplinkybių teisingumą, todėl teismas neturi pagrindo abejoti jų teisingumu ir kaip pagrįstus vertinti pareiškėjo subjektyvaus pobūdžio paaiškinimus.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu pareigūnai delsė jį evakuoti iš kameros, taip pat nebuvo suteiktas tinkamas gydymas, teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie 2012 m. sausio 5 d. įstaigoje kilusį gaisrą, konstatavo, kad pagrindo tenkinti šią pareiškėjo skundo dalį nėra. Duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų pažeidęs reikalavimus, keliamus gaisrų prevencijai ir dėl to būtų kilęs gaisras, ar kad būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius žmonių gelbėjimą gaisro metu, byloje nėra. Priešingai, bylos aplinkybės tvirtina, kad likviduodami gaisro židinį ir gelbėdami nuteistuosius / suimtuosius, Lukiškių TI-K pareigūnai veikė operatyviai ir aktyviai, gaisro židinys lokalizuotas ir visi asmenys evakuoti mažiau nei per valandą. Asmenys į kameras sugrąžinti per 2 valandas po evakuacijos, įsitikinus kad tai padaryti yra saugu. Asmenims suteikta būtinoji medicinos pagalba, rimčiau nukentėję asmenys išvežti į sveikatos priežiūros įstaigas. Pažymėta, kad patys Lukiškių TI-K pareigūnai bandė lokalizuoti gaisro židinį, ėmėsi veiksmų, kad nekiltų didesnis pavojus ir atjungė elektros tiekimą, vėdino patalpas. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog gaisro metu jam nebuvo laiku suteikta tinkama pagalba ir nebuvo užtikrintas jo saugumas, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Priešingai, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas gaisro metu nebuvo paliktas užrakintoje patalpoje, jis buvo evakuotas į gyvybei ir sveikatai nepavojingą vietą, jam buvo teikiama reikiama pagalba. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išskirtas iš kitų asmenų ar būtų delsiama jam suteikti būtinąją pagalbą. Pažymėta ir tai, kad iš esmės analogišką kilusio gaisro padarinių šalinimo ir asmenų evakavimo aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kad dėl po kilusio gaisro jaučiamos nervinės įtampos ir baimės jam nebuvo suteiktas reikiamas gydymas, teismas pažymėjo, kad, pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl ši administracinės bylos dalis nutraukta.

Apibendrindamas teismas nurodė, jog teismo nustatytos aplinkybės, kad 112 dienų pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad V. P. atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, įvertinęs pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, teismas nenustatė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų kilę tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (112 dienų), kitus nustatytus pažeidimus, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga (ginčui aktualiu laikotarpiu) – 246,18 Eur (850 Lt), 289,62 Eur (1 000 Lt)) ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 900 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat pažymėjo, kad nustatydamas priteistinos sumos dydį atsižvelgė į visus nustatytus kalinimo sąlygų pažeidimus ir tai, kad tam tikrais laikotarpiais kameros, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, buvo itin perpildytos, o tai sąlygojo papildomą gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjui priteista suma viršija sumas, kurios pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos už iš esmės analogiškus pažeidimus. Kita vertus, teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 900 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

III. Pareiškėjas V. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 143–144), kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jo netenkina. Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Atsakovo atsiliepimas į skundą buvo nepilnas arba pareiškėjas gavo tik jo dalį (pvz., blogai nurodyta pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K data, nėra argumentų dėl gaisro). Dėl to pareiškėjas negalėjo tinkamai susipažinti su atsakovo argumentais. Per teismo posėdžio metu tam duotas 5 minutes, pareiškėjas su visa byla susipažinti taip pat nespėjo.

2) Kiek tai susiję su gaisru, jo pretenzijos buvo ne dėl netinkamo gydymo, o dėl gaisro sukeltų pasekmių pareiškėjui. Pareiškėjas iki šiol dėl to turi miego sutrikimų. Pareigūnai gaisro metu pareiškėjo neevakuavo (jų aukšte išvis nebuvo), tai padarė gaisrininkai. Taip pat neteisingi duomenys dėl pareiškėjo evakuacijos laiko. Tai padaryta vėliau. Šias aplinkybes galėtų paliudyti su juo tuo metu kameroje buvęs asmuo. Teismo prašo išsiaiškinti visus su juo tuo metu kameroje buvusius asmenis ir apklausti juos kaip liudytojus. Už tai, kad gaisro metu ilgai nebuvo evakuotas, turėjo kvėpuoti dūmais, patyrė baimę, stresą, bejėgiškumą dėl gyvybės, pasekmes, kurias jaučia iki šiol, pablogėjusią gyvenimo kokybę prašo priteisti 20 000 Eur žalos atlyginimą. Pažymi, kad prašė susitikimo su psichiatru, ne psichologu.

3) 2011–2012 m. nebuvo kameroje su nerūkančiais. 2014 m. kovo 13 d. pareiškėjui išduota ne visa patalynė. Už ją pareiškėjas nepasirašė, tik sudėjo brūkšnelius. Teismas galėtų rasti būdą, kaip šias aplinkybes patvirtinti. Už tai, kad buvo priverstas kvėpuoti dūmais ir miegoti ant purvinų čiužinių, prašo priteisti 2 000 Eur žalos atlyginimą.

4) Nesutinka su teismo sprendimo dalimi, susijusia su jo kalinimu 2006 metais ir anksčiau. Teigia, jog iki šiol nežinojo, kad jo teisės pažeidžiamos. Pateikia argumentus dėl kalinimo sąlygų 1991, 1992, 2006 metais. Nurodo, kad sąlygos gerėjo, jis tuo džiaugėsi, ir nežinojo, kad tokiu būdu jo teisės pažeidžiamos. Apie teisių pažeidimą jam buvo papasakota tik 2012 m. pradžioje. Tada pareiškėjas ėmė tuo domėtis ir kreipėsi į teismą. Prašo priteisti 9 000 Eur žalos atlyginimą.

5) Europos žmogaus teisių konvencija senaties termino dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų nenumato. Už 2002–2003 metų laikotarpį praleistą Lukiškių TI-K, prašo priteisti 10 000 Eur.

6) Kameros, kuriose pareiškėjui teko kalėti įrengtos netinkamai, trūksta vietos.

7) Už, kaip suskaičiavo teismas, 112 parų netinkamo kalinimo, pareiškėjui turi būti priteista 3 300 Eur.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 158-160) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia iš esmės tuos pačius argumentus, kurie išdėstyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas bei kad teismų praktikoje pažeidimo fakto konstatavimas yra laikomas pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad jam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Pareiškėjas skundu siekė, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis skirtingais laikotarpiais 2002–2003, 2006, 2011–2014 metais (b. l. 1–4). Byloje esantys Lukiškių TI-K atsiliepimas bei 2015 m. kovo 30 d. raštas Nr. 9-6023 (b. l. 22–26, 109–114) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo laikotarpiu nuo 2006 m. sausio20 d. iki 2006 m. lapkričio 21 d. (šią dieną išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją), taip pat skirtingais laikotarpiais 2011–2014 metais: 2011 m. spalio 17–27 d., 2011 m. lapkričio 17 d.–2011 m. gruodžio 8 d., 2011 m. gruodžio 29 d.–2012 m. vasario 2 d., 2012 m. vasario 9 d.–2012 m. kovo 1 d., 2012 m. kovo 15–22 d., 2012 m. balandžio 19 d.–2012 m. gegužės 3 d., 2014 m. sausio 30 d.–2014 m. vasario 6 d. bei 2014 m. kovo 13–20 d. Atsakovas nurodė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo ir laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 15 d. iki 2003 m. vasario 14 d., tačiau duomenų apie šį pareiškėjo kalinimo laikotarpį nėra išlikę, nes dokumentai suėjus jų saugojimo terminui buvo sunaikinti.

Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visus jo nurodytus laikotarpius žinojo arba turėjo žinoti, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. birželio 23 d. (b. l. 16). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti (b. l. 109–114), todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis minėtu laikotarpiu turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Pareiškėjo paaiškinimas, kad ankščiau į teismą negalėjo kreiptis dėl neišverstų į lietuvių kalbą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nėra pakankamas pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pareiškėjo reikalavimams atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiais iki 2011 metų (2002–2003 ir 2006 metais).

Pasisakant dėl apeliacinio skundo dalies, kurioje pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su visa Lukiškių TI-K teismui pateikta medžiaga, teisėjų kolegija pažymi, jog kaip nurodo ir pats pareiškėjas, galimybė susipažinti su byla jam buvo sudaryta ir teismo posėdžio metu padarant pertrauka, pareiškėjui buvo pateikta Lukiškių TI-K atsiliepimo į pareiškėjo skundą kopiją. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų siekęs su bylos medžiaga susipažinti iki teismo posėdžio. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėtas pareiškėjo argumentas, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai susipažinti su atsakovo atstovo pozicija ir bylos medžiaga, laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Dėl apeliacinio skundo dalies, kuria pareiškėjas iš esmės siekia, kad jam būtų priteista visa jo prašoma neturtinė žala už netinkamas kalinimo sąlygas 2011–2014 metais (5 300 Eur – 2 000 Eur už kalinimą su rūkančiais asmenimis ir netinkamos patalynės išdavimą bei 3 300 Eur už 112 dienų, kurias pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas), visų pirma, pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju, minėta, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 112 parų buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, jog nei apeliaciniame skunde, nei atsiliepime į jį pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo kalinimo pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą nėra ginčijamos, todėl dėl jų išsamiau nepasisakytina.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog 2011–2012 metais pareiškėjas nebuvo kalinamas su nerūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje kalinti nuteistieji būtų rūkę ir tai buvo daroma su kalinimo įstaigos administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais. Be kita ko, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neteigė esąs nerūkantis. Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (CK 6.271 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepateikė pagrįstų argumentų leidžiančių priešingai vertinti analizuojamus galimus atsakovo neteisėtus veiksmus.

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo nurodytais teisės normų pažeidimais ir jų įtaka pareiškėjo nurodomai neturtinei žalai (dėl poveikio pareiškėjo sveikatai, galimybės gauti vegetarinio maisto nebuvimo, pasivaikščiojimų kieme trukmės, tualeto įrengimo, ventiliacijos ir netinkamo patalinės išdavimo) teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Įvertinusi bylos medžiagą šiais aspektais teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų atskirai nekartoja.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja ir su, pareiškėjo vertinimu, neteisėtu Lukiškių TI-K elgesiu gaisro, įvykusio 2012 m. sausio 5 d., metu. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu Lukiškių TI-K darbuotojai veikė aktyviai, ėmėsi atitinkamų veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenims, kuriems dėl gaisro kilo pavojus, evakuoti, neigiamiems gaisro padariniams nustatyti ir likviduoti (b. l. 70–89). Taigi, byloje nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, kildinamos išimtinai iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu, pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas.

Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertintina, jog pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę ir mastą, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga atitinkamai buvo 800 Lt (231,70 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 850 Lt (246,18 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543), į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, į teismų praktiką šios kategorijos bylose, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, jog, kaip nurodė pats pareiškėjas, jis turėjo teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, taip pat į tai, jog pareiškėjo teisių pažeidimai buvo nenuolatiniai, periodiški, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pirmosios instancijos teismo įvertintas 900 Eur, yra pakankamas ir adekvatus, o pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė