N-575-1251-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-1251/2012

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00758-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.; 3.4.; 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovui Aleksandrui Kislovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. (M. A.) apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimo ir pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo M. A. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. (duomenys neskelbtini) pilietis M. A. į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko (duomenys neskelbtini) ir kreipėsi dėl prieglobsčio. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) jam išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo panaikintas 2002 m. birželio 5 d.. 2003 m. birželio 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti M. A. leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių. 2005 m. vasario 4 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A..

2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas buvo grąžintas iš Frankfurto kaip M. D. (M. D.). Migracijos departamentas pakartotinai suteikė pareiškėjui papildomą apsaugą bei leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėjas leidimo laikinai gyventi neįformino.

2009 m. balandžio 2 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo bei išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kurį M. A. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o pats 2009 m. balandžio 15 d. pasišalino iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) ir negrįžo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 10 d. atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

2011 m. spalio 20 d. pareiškėjas buvo grąžintas iš Liuksemburgo pagal Dublino II Reglamentą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi jis buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre 3 mėnesių laikotarpiui nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2012 m. sausio 20 d.. 2011 m. lapkričio 24 d. kreipėsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. 2011 m. gruodžio 2 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (papildomos apsaugos) nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“. Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris išnagrinėjęs skundą, 2012 m. kovo 9 d. sprendimu jį atmetė.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimu buvo panaikinta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartis dėl M. A. sulaikymo, o 2012 m. sausio 18 d. Migracijos departamento sprendimu pareiškėjas buvo apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre netaikant jam judėjimo laisvės apribojimų. 2012 m. sausio 24 d. užsienietis pasišalino iš registracijos centro ir buvo sulaikytas Lenkijos Respublikoje.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimu, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 2 ir 5 punktais (pagal 2012 m. sausio 26 d. galiojusią Įstatymo redakciją) pareiškėjas buvo sulaikytas, apgyvendinant Užsieniečių registracijos centre iki sprendimo dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos įvykdymo.

2012 m. kovo 16 d. pareiškėjas kreipėsi į Užsieniečių registracijos centrą su prašymu kreiptis į (duomenys neskelbtini) Federalinės migracijos tarnybą dėl jo asmens tapatybės bei pilietybės nustatymo ir pareiškė, kad nori kuo skubiau išvykti iš Lietuvos Respublikos. 2012 m. 25 d. Migracijos departamentui buvo išsiųstas prašymas dėl paraiškos dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. perdavimo (duomenys neskelbtini) Federalinei migracijos tarnybai, į kurį atsakymo dar nėra gauta.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu pakeitė Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą ir priėmė sprendimą sulaikyti pareiškėją M. A. Užsieniečių registracijos centre iki 2012 m. gegužės 10 d., Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu (pagal 2012 m. balandžio 10 d. galiojusią Įstatymo redakciją).

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu pakeitė Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą ir remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi (pagal 2012 m. gegužės 10 d. galiojusią Įstatymo redakciją), nusprendė pareiškėjo sulaikymo terminą pratęsti iki 2012 m. liepos 10 d., bet ne ilgiau iki jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą – panaikino Migracijos departamento 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (15/6-7)-15PR-395 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo.

2012 m. birželio 19 d. pareiškėjas M. A. kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo, motyvuodamas prašymą tuo, kad Įstatymo 112 straipsnis nustato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms saugoti ir nei vienos šių aplinkybių nėra bei tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu panaikino tiek 2011 m. gruodžio 2 d. Migracijos departamento sprendimą, tiek Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo ir dėl šios priežasties, panaikinus visus sprendimus, kuriais buvo išspręstas klausimas dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo ir įpareigojus Migracijos departamentą jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo, gali būti pagrįstai teigtina, jog šiuo metu yra išnykę visi Įstatymo 113 straipsnyje nurodyti teisiniai pagrindai toliau laikyti pareiškėją sulaikytą, kadangi jis yra prieglobsčio prašytojas. Taip pat tuo, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis netaikytina pareiškėjo atveju, kadangi jis yra prieglobsčio prašytojas ir jo prieglobsčio prašymas iš naujo nagrinėjamas Migracijos departamente.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2012 m. liepos 4 d. sprendimu, remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi (pagal 2012 m. liepos 4 d. galiojusią šios dalies redakciją), nutarė prašymo netenkinti ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą sulaikyti Užsieniečių registracijos centre M. A. palikti nepakeistą. Teismas konstatavo, kad nors Migracijos departamento sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos panaikintas, prašymas dėl prieglobsčio suteikimo perduotas nagrinėti iš naujo, tačiau išliko kiti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu nustatyti sulaikymo pagrindai – užsienietis, būdamas apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre, nelaukdamas galutinio sprendimo dėl prašymo suteikti prieglobstį, tris kartus buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, todėl yra pagrindas manyti, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra – neteisėtai išvyksta iš Lietuvos Respublikos, taip pat trukdo priimti sprendimą, gali pasislėpti. Pažymėjo, kad skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas jau turėjo prieglobsčio prašytojo teisinį statusą ir dėl to ši aplinkybė nevertintina kaip nauja. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas M. A. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo sulaikyti jį Užsieniečių registracijos centre neskundė, sprendimas įsiteisėjęs, Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 4 d. sprendime konstatavo, kad nepasikeitus aplinkybėms, kurių pagrindu užsienietis sulaikytas, neišnykus teismo sprendime nustatytiems sulaikymo pagrindams, pakeisti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą nėra pagrindo.

2012 m. liepos 5 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą su teikimu dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pratęsimo, kuriame prašoma pratęsti M. A. sulaikymo terminą Užsieniečių registracijos centre. Šis prašymas motyvuotas tuo, kad kelis kartus pasišalindamas iš Užsieniečių registracijos centro, neteisėtai vykdamas į kitas Europos Sąjungos šalis, prisistatydamas netikru vardu, M. A. tyčia, piktybiškai pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 sausio 19 d. įsakymu Nr. 3K-11 patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus. Taip pat tuo, kad įvertinus M. A. asmens byloje surinktą medžiagą, jo išreikštą norą pradėti jo readmisijos procedūrą bei grįžti į kilmės šalį, akivaizdu, kad minėtas užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio teise, siekdamas vilkinti jo prašymo nagrinėjimą bei pasinaudojus laisvu asmenų judėjimu Europos Sąjungoje, nevaržomai keliauti į kitas Europos Sąjungos valstybes.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs Užsieniečių registracijos centro teikimą, remdamasis Įstatymo 39 straipsnio 1 punktu, 113 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 114 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 2012 m. liepos 9 d. sprendimu teikimą tenkino ir nusprendė pratęsti užsieniečio M. A. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą trims mėnesiams – nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. spalio 10 d., bet ne ilgiau iki jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad nors užsienietis M. A. į Lietuvos Respubliką atvyko dar 2001 m., tačiau iki šiol neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Jis tris kartus buvo neteisėtai išvykęs į kitas valstybes ir iš jų grąžintas, kitose Europos Sąjungos valstybėse prisistatė netikru vardu ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo 71 straipsnio 3 d. 1 ir 2 punktų (laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų; vykdyti Migracijos departamento ir teismo sprendimuose prieglobsčio prašytojui nustatytas pareigas), Aprašo 18.4 punkto bei Taisyklių V skirsnio 8 punkto (prieglobsčio prašytojui suteikiama teisė išvykti iš Užsieniečių registracijos centro ne ilgesniam kaip 24 valandų laikotarpiui) reikalavimus. Konstatavo, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teise prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, neteisėtai išvykdamas iš Užsieniečių registracijos centro ir keliaudamas į kitas Europos Sąjungos valstybes vilkina savo prašymų nagrinėjimą, todėl jam gali būti taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 114 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies nuostatos, jog užsienietis gali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, jeigu jis atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir panašiai.

II. Pareiškėjas M. A. apeliaciniu skundu dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimo prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl pareiškėjo sulaikymo.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimu panaikinus tiek 2011 m. gruodžio 2 d. Migracijos departamento sprendimą, tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą ir įpareigojus Migracijos departamentą prieglobsčio prašymą nagrinėti iš naujo, nėra priimtas joks sprendimas dėl pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo ir joks sprendimas dėl pareiškėjo nėra vykdomas, o pareiškėjas vėl įgijo prieglobsčio prašytojo statusą pagal Įstatymo 2 straipsnio 20 dalį. Nesutinka su Švenčionių rajono apylinkės teismo argumentu, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtas sprendimas neturi įtakos aplinkybių vertinimui ir nėra laikytinas nauja aplinkybe, nes šio teismo sprendimo pagrindu išnyko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 2 dalies numatyta sulaikymo sąlyga – užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimas užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos – dėl kurios priėmimo arba vykdymo užtikrinimo galimas užsieniečio sulaikymas, nes užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti, tuo tarpu pareiškėjo atveju nėra nei priimto sprendimo, kuris turėtų būti vykdomas, nei sprendžiamo klausimo dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir (arba) grąžinimo (duomenys neskelbtini) – sprendžiama dėl prieglobsčio suteikimo.

Pažymi, kad Švenčionių rajono teismas be pagrindo nurodė, jog pareiškėjas trukdo priimti sprendimą ar gali pasislėpti, ir todėl privalo toliau būti laikomas sulaikytu, kadangi Įstatymas numato tokius atvejus ir pareiškėjo pasislėpimas, jei toks ir būtų, nesutrukdytų prieglobsčio procedūrai, nes ji tiesiog būtų nutraukta. Todėl pirmosios instancijos teismo prielaida, kad pareiškėjas pasislėps nuo procedūros yra nepagrįsta ir netinkama, be to, ir nepakankama, kad pareiškėjui taip ilgai būtų tęsiamas sulaikymas, kuris trunka nuo 2012 m. sausio 26 d. – beveik 6 mėnesius – ir dėl to gali būti laikomas kaip bausmė, sankcija už išvykimą iš Lietuvos Respublikos prieglobsčio procedūros metu, nors tokios bausmės ar sankcijos nenumato joks įstatymas.

Apeliaciniu skundu dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo, pareiškėjas M. A. prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą.

Pakartojo kai kuriuos apeliacinio skundo dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimo argumentus bei papildomai nurodo, kad šiuo metu jo atžvilgiu nesant priimto sprendimo dėl prieglobsčio prašymo bei nesant jokio vykdomo sprendimo, pareiškėjas turėtų būti laikomas prieglobsčio prašytoju, kas reiškia, Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto užsieniečio sulaikymo pagrindo nebuvimą. Pažymi, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas netinkamai taikė Įstatymo 113 straipsnio 1 dalį, nes nenurodė motyvų dėl nei vieno šios dalies punktuose numatytų sulaikymo pagrindų buvimo ir taip plečiamai taikė šią teisės normą.

Pareiškėjo nuomone, teismas yra neteisus teigdamas, kad pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra, vilkina savo prašymo nagrinėjimą. Priešingai, remiantis minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimu, Migracijos departamento ir Vilniaus apygardos teismo sprendimai, o ne pareiškėjo elgesys, yra neteisėti.

Pabrėžia, kad palikus galioti skundžiamą sprendimą ir pratęsus sulaikymo terminą, bus viršytas Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje numatytas 6 mėnesių užsieniečio sulaikymo terminas bei kad teismas neteisingai taikė Įstatymo 114 straipsnio 4 dalį, nuspręsdamas, kad pareiškėjo sulaikymas gali būti pratęstas ilgesniam nei 6 mėnesių terminui, nes minėtame straipsnyje nurodyta, jog užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti, tuo tarpu pareiškėjo atveju nėra sprendžiamas jo išsiuntimo klausimas ir nėra laukiama jokių dokumentų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo Užsieniečių registracijos centras su apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nesutinka ir prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. palikti galioti, o pareiškėjo prašymo netenkinti.

Nurodo, kad kelis kartus pasišalindamas iš Užsieniečių registracijos centro, neteisėtai vykdamas į kitas Europos Sąjungos šalis, prisistatydamas netikru vardu, pareiškėjas tyčia, piktybiškai pažeidė Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punktą, numatantį prieglobsčio prašytojo pareigą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, 2 punktą, numatantį prieglobsčio prašytojo pareigą vykdyti Migracijos departamento ir teismo sprendimuose prieglobsčio prašytojui nustatytas pareigas, taip pat Aprašo bei Taisyklių nuostatas.

Užsieniečių registracijos centras taip pat nurodo, kad Įstatymo 113 straipsnyje yra numatyta galimybė, esant nurodytiems sulaikymo pagrindams, sulaikyti užsienietį, neatsižvelgiantį į tai, ar jis yra prieglobsčio prašytojas. Pabrėžia, kad 2005 m. gruodžio 1 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2005/85/EB 18 straipsnio 1 punkte yra numatyta, jog valstybėms narėms neleidžiama sulaikyti asmens dėl jo buvimo prieglobsčio prašytoju, tačiau šiuo atveju pareiškėjas yra sulaikytas ne dėl buvimo prieglobsčio prašytoju, o dėl to, kad jis gali trukdyti sprendimo priėmimui, ką rodo jo ankstesnis elgesys. Taigi, atsižvelgiant į ankstesnius pareiškėjo veiksmus, skirtus vilkinti prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimo šiuo klausimu priėmimą, pareiškėjui taikytini Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyti sulaikymo pagrindai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su prieglobsčio suteikimu susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei jo pagrindu 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas“. Kaip matyti iš Įstatymo priedo, juo įgyvendinamos ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) bei 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatos.

Dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimo

Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas, visų pirma, grindžia aplinkybe, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 2 dalyje numatytus užsieniečio sulaikymo pagrindus.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti ir pan.). Taigi, pagal šią teisės normą, esant nurodytoms aplinkybėms užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, jog „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).

Pastaroji aplinkybė lemia, jog Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1089/2012). Tačiau pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 2 dalis buvo įtraukta siekiant įgyvendinti Direktyvą 2008/115/EB. Pagal Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti, Lietuvos Respublikoje šie klausimai sprendžiami vienu aktu – Migracijos departamento sprendimu, kaip nurodyta Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 76 punkte – kuriuo išsprendžiami tiek prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo, tiek užsieniečio išsiuntimo, grąžinimo arba įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos klausimai.

Taigi, abu šie klausimai išsprendžiami vienos administracinės procedūros metu. Taip pat pažymėtina, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytos sulaikymo taikymo sąlygos atitinka Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas – esamą pasislėpimo pavojų bei užsieniečio vengimą pasirengti grąžinimo ar išsiuntimo procesui, trukdymą jiems. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas sistemingai trukdo priimti sprendimą jo atžvilgiu, ne kartą yra pabėgęs iš šalies, prisidengė netikru vardu ir pažeidinėjo Lietuvos Respublikos įstatymus.

Visa tai rodo, kad pareiškėjo sulaikymas yra būtinas sprendimui šioje situacijoje priimti ir įvykdyti. Taigi, pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį yra atmestinas.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindė ir tuo, kad Švenčionių teismas be pagrindo nurodė, jog pareiškėjas trukdo priimti sprendimą ar gali pasislėpti, ir todėl privalo toliau būti laikomas sulaikytu bei tuo, kad taip ilgai trunkantis sulaikymas gali būti laikomas kaip bausmė, sankcija už išvykimą iš Lietuvos Respublikos prieglobsčio procedūros metu, nors tokios bausmės ar sankcijos nenumato joks įstatymas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ankstesnis pareiškėjo elgesys leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjas gali bandyti vėl išvykti iš Lietuvos Respublikos, pasislėpti ir tokiu būdu trukdyti priimti sprendimą dėl jo. Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu teismo sprendimu sulaikymas taikytas kaip procesinė priemonė, o ne kaip bausmė, be to, Švenčionių rajono apylinkės teismas sulaikymo terminą pratęsė iki 2012 m. liepos 10 d. ir šiuo sprendimu Įstatyme numatyta 6 mėnesių sulaikymo termino riba nėra viršyta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisingą sprendimą, todėl pagrindo naikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimą nėra.

Dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindė argumentu, jog jis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimu panaikinus minėtus Migracijos departamento ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimus ir įpareigojus Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti prieglobsčio prašymą, įgijo prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, todėl negali toliau būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Šiuo klausimu, teisėjų kolegija pritaria atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytam argumentui, kad Direktyvos 2005/85/EB 18 straipsnio 1 punkte yra numatyta, jog valstybėms narėms neleidžiama sulaikyti asmens dėl jo buvimo prieglobsčio prašytoju, tačiau šiuo atveju pareiškėjas yra sulaikytas ne dėl buvimo prieglobsčio prašytoju, o dėl to, kad jis gali trukdyti sprendimo priėmimui, kaip ir nurodyta skundžiamame teismo sprendime.

Teismas sutinka, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas netinkamai taikė Įstatymo 113 straipsnio 1 dalį ir atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde paminėtus argumentus, pašalina iš Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo motyvuojamosios dalies nuorodą į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 1 dalį. Tačiau pažymi, kad kaip jau buvo nurodyta, teismai pagrįstai taikė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 114 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl sulaikymo pratęsimo ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui.

Įstatymo 114 straipsnio 4 dalies nuostata numato, kad užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui. Pažymėtina, kad čia išskiriamos dvi sąlygos – užsieniečio nebendradarbiavimas ir reikiamų dokumentų užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti negavimas – papildomam sulaikymo termino pratęsimui atitinka Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas šiam terminui pratęsti. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, nagrinėjamoje situacijoje egzistuoja abi šios sąlygos. Pirma, pareiškėjas bėgdamas iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes, prisistatydamas netikru vardu, akivaizdžiai vilkina prieglobsčio bei išsiuntimo procedūras ir nebendradarbiauja. Antra, 2012 m. balandžio 25 d. Užsieniečių registracijos centras pateikė prašymą Migracijos departamentui dėl paraiškos perduoti (duomenys neskelbtini) Federalinei migracijos tarnybai užsienietį M. A., todėl šiuo metu laukiama (duomenys neskelbtini) Federalinės migracijos tarnybos atsakymo dėl readmisijos vykdymo, taigi, sulaikymo terminas turi būti pratęstas, negavus užsieniečio išsiuntimui įvykdyti reikalingų dokumentų iš trečiosios šalies.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisingą sprendimą, todėl pagrindo naikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. apeliacinius skundus atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimą ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius