3K-3-487/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 3K-3-487/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01780-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 40.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Irlanda“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Narbutas ir Ko“ ieškinį atsakovui UAB „Irlanda“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Narbutas ir Ko“ prašė priteisti iš atsakovo UAB „Irlanda“ 49 481,55 Lt skolos už parduotas prekes, 8202,51 Lt palūkanų bei 15,21 proc. procesinių palūkanų.

Ieškovas nurodė, kad 2009 m. kovo 31 d. pagal žodinį užsakymą atsakovui pateikė baldus ir už juos išrašytą 49 481,55 Lt PVM sąskaitą–faktūrą. Nors atsakovas šioje sąskaitoje nepasirašė, tačiau faktą, kad prekes gavo, pripažino savo 2009 m. liepos 13 d. ir 2009 m. liepos 24 d. raštuose. Prie 2009 m. liepos 24 d. rašto pridėtame buhalterinės apskaitos programos išraše atsakovas aiškiai nurodė, kad sąskaitą–faktūrą 2009 m. gegužės 25 d. įtraukė į apskaitą, nurodydamas joje 49 481,55 Lt skolą ieškovui. Nepaisant šių aplinkybių, atsakovas už įsigytas prekes neatsiskaitė. 2009 m. liepos 13 d. atsakovas pareiškė, kad pagal sąskaitą susidariusią skolą nori įskaityti į ieškovo nuomos mokesčio skolą. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2009 m. gegužės 19 d., ieškovui iškelta bankroto byla.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 26 137,44 Lt skolos ir palūkanų bei 15,21 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo (2010 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; valstybei iš atsakovo – 784,12 Lt žyminio mokesčio ir 30 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas 2009 m. kovo 31 d. išrašė atsakovui 49 581,55 Lt PVM sąskaitą–faktūrą NKAU Nr. 003573. Ieškovo teigimu, jis pagal šią sąskaitą pardavė atsakovui įvairių baldų. 2009 m. gegužės 9 d. ieškovui iškelta bankroto byla. Jau po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo atsakovas ieškovui išrašė 26 870,08 Lt debetinį dokumentą Nr. D2009/03 ir nurodė, kad ieškovo pateikta sąskaita tikslinama dėl kainų mažinimo pagal 2009 m. kovo 23 d. pasiūlymą Nr. so095233-7, siūlė prekėmis kompensuoti ieškovo skolą atsakovui už patalpų nuomą. Teismas sprendė, kad šalių ginčo esmė – ar buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, o jei buvo, – tai kokia sutarties kaina.

Teismas iš byloje pateiktų įrodymų nustatė, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, nes įsipareigojimas parduoti daiktą perduodant jį būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas (CK 6.309 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaitos–faktūros išrašymas atsakovui, teismo nuomone, savaime lemia išvadą, kad ieškovas buvo įsipareigojęs parduoti baldus, be to, jie faktiškai buvo perduoti atsakovui. Atsakovo teiginys, kad baldai jam nebuvo perduoti, prieštarauja liudytojų parodymams, jog baldai ir šiuo metu yra pas atsakovą, taip pat paties atsakovo veiksmams: jis siūlė šias prekes įskaityti į ieškovo nuomos mokesčio skolą, jos buvo įtrauktos į apskaitą ir išrašytas pirmiau nurodytas debetinis dokumentas.

Teismas konstatavo, kad šalių ginčas kilo dėl daiktų kainos. Liudytojai parodė, kad šalys svarstė įvairias baldų apimtis ir jų kainas, tai patvirtina ir rašytiniai įrodymai. Pagal vieną pasiūlymų variantų – Nr. so095233-7 – atsakovas išrašė 26 870,08 Lt debetinį dokumentą Nr. D2009-03, apskaitoje užfiksavo savo 22 711,42 Lt skolą. Teismas sprendė, kad būtent tokios baldų kainos buvo priimtinos ir jomis vadovavosi tiek ieškovas, tiek atsakovas. Teismas nesirėmė PVM sąskaitoje–faktūroje nurodytomis kainomis, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas siūlė atsakovui net 50 proc. didesnių nuolaidų, todėl mažai tikėtina, jog vos po kelių dienų atsakovas būtų sutikęs pirkti baldus be jokių nuolaidų, be to, ieškovo pakviesti liudytojai parodė, jog PVM sąskaita–faktūra buvo išrašyta taip reaguojant į atsakovo reikalavimą padengti ne tik nuomos mokesčio skolą, bet ir sumokėti netesybas. Teismas konstatavo, kad bylos įrodymai patvirtina šalių susitarimą dėl 22 711,42 Lt sumos už perkamus baldus, todėl ieškinys tenkintinas iš dalies (CK 6.313 straipsnio 1 dalis, 6.314 straipsnio 5 dalis). Teismas pažymėjo, kad atsakovas galėjo turėti ketinimų įskaityti baldų kainą į ieškovo skolą už patalpų nuomą, tačiau byloje nėra patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, jog tai buvo padaryta iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, o po bankroto bylos iškėlimo tokios įskaitos negalimos.

Ieškovas prašė priteisti palūkanas už pradelstą atsiskaitymo terminą pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Teismas šį reikalavimą iš esmės pripažino pagrįstu, tačiau nurodė, kad byloje nėra duomenų apie šalių sutartą atsiskaitymo už baldus terminą. Kadangi 2009 m. birželio 2 d. atsakovas, siųsdamas debetinį dokumentą, jau suprato, jog turi prievolę apmokėti už baldus, tai teismas palūkanas priteisė nuo šios datos iki bylos iškėlimo, t. y. 3426,02 Lt už 345 dienas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija iš liudytojų parodymų padarė išvadą, kad, ieškovui nutarus išsikraustyti iš atsakovo nuomojamų patalpų, šalys siekė, jog atsakovui būtų padengta ieškovo skola už nuomą. Tai turėjo būti padaryta ieškovui pardavus baldus atsakovui, o šiam – įskaičius savo reikalavimą ieškovui dėl nuomos mokesčio į baldų kainą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių pirkimo–pardavimo santykiai susiklostė iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, tačiau atsakovas neįrodė, jog būtų aiškiai atlikęs įskaitymą iki ieškovo bankroto.

Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. įmonė „Hegvita“ v. UAB „Scania Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-479/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus Britų Virginijos salų įmonės „Caramin Properties Limited“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-530/2011; kt.) pranešimas apie įskaitymą turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas, tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovo pateikti dokumentai šių kriterijų neatitinka – juose nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie atliekamą (atliktą) įskaitymą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad anksčiau šalys savo priešpriešinius reikalavimus įskaitydavo sudarydamos tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo sutartis, iš kurių aiškiai galima spręsti tiek apie reikalavimų dydį, tiek apie jų įskaitymą. Tai, kad atsakovas nebuvo atlikęs įskaitymo iki ieškovo bankroto, patvirtina ir vėlesnis atsakovo elgesys: 2009 m. birželio 2 d. rašte atsakovas ieškovui nurodė, kad siekia suderinti tarpusavio skolos padengimą, tačiau 2009 m. birželio 29 d. raštu įskaitymo iš esmės atsisakė (jame nurodė visą ieškovo skolą už nuomą, neišskaičiuodamas nusipirktų baldų kainos); apie įskaitymą atsakovas vėl pažymėjo tik 2009 m. liepos 13 d. rašte; ieškovo bankroto byloje atsakovas prašė patvirtinti ir teismas 2009 m. lapkričio 11 d. nutartimi patvirtino atsakovo finansinį reikalavimą, kurį sudarė visa ieškovo skola už nuomą, ir tik po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovas ėmėsi veiksmų, kad būtų patikslintas jo reikalavimas bankroto byloje.

Faktą, kad atsakovas siekė įskaitymo, tačiau jo neatliko, iš esmės patvirtino ir jo atstovė pirmosios instancijos teisme.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Irlanda“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, teisingai nustatęs, kad kasatoriui buvo perduoti ieškovo baldai, turėjo aiškintis, kokie santykiai siejo ginčo šalis: skolos padengimo, įskaitymo ar pirkimo–pardavimo. Teismas aiškinosi tik dvi pastarąsias aplinkybes, o pirmosios, t. y. sutarties dėl skolos padengimo sudarymo, nesiaiškino, nors byloje yra pakankamai šią aplinkybę patvirtinančių duomenų. Taip buvo pažeistos CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės. Konstatuodamas, kad skola turėjo būti sumokėta pardavus kasatoriui baldus, teismas faktiškai pripažino, jog šalis siejo skolos padengimo teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 6.436 straipsnyje. Taigi teismas nepagrįstai taikė tik prievolės pasibaigimą įskaitymu reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai nekvalifikavo šalių santykių kaip kilusių iš skolos padengimo sutarties. Pagal CK 6.436 straipsnį skolos padengimo sutarties sudarymo momentas yra tada, kai turtas perduodamas kreditoriui. Ši aplinkybė byloje nustatyta iš 2009 m. kovo 31 d. PVM sąskaitos–faktūros, tačiau teisinių išvadų dėl jos nepadaryta.

2. Įskaitomi gali būti tik priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai. Jei įvyksta kitos rūšies turto, nei yra įsipareigota, perdavimas, tai šalių santykiai turi būti vertinami kaip skolos padengimas kitu turtu, kaip užmokesčiu už piniginę skolą.

3. Teismai netinkamai taikė CK 6.436 ir 6.130 straipsnių nuostatas, todėl nevisiškai ištyrė, ar skolos padengimo sutartis buvo sudaryta, t. y. nenustatė sutarties sudarymo momento. Iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad prekės atsakovui yra perduotos ir skolos padengimo sutartis buvo sudaryta vėliausiai 2009 m. kovo 31 d., t. y. iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo.

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai

Dėl šalių santykių kvalifikavimo

Kasatorius kasaciniu skundu kelia klausimą dėl tinkamo šalių sutartinių santykių kvalifikavimo. Jo teigimu, šalys buvo sudariusios ne baldų pirkimo–pardavimo, kaip konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, bet skolos padengimo sutartį, kuria susitarė, kad ieškovas skolą kasatoriui už patalpų nuomą padengs perduodamas šio nuosavybėn baldus. Kasatoriaus teigimu, tokia sutartis buvo sudaryta ne vėliau kaip 2009 m. kovo 31 d., t. y. dar iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų galima teisiškai įvertinti šalis siejančius santykius, reikia išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes, t. y. nustatyti, kokius teisiškai reikšmingus veiksmus šalys atliko, kokia buvo jų valia ir kaip ji įforminta. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), taigi šioje byloje teisėjų kolegija remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir patikrina, ar teismai šioms aplinkybėms kvalifikuoti tinkamai taikė materialiosios teisės normas. Pažymėtina, kad kasatorius nesiremia argumentais, jog teismai būtų pažeidę proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, taip pat neteigia, kad teismų padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo nemotyvuotos, neatitinka byloje surinktų įrodymų. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų faktinio pobūdžio išvadų kasatorius neginčija.

Teismai nustatė, kad šalys 2009 m. kovo 23 d. pasiūlymo Nr. so095233-7 pagrindu sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią kasatorius iš ieškovo įsigijo baldų už 22 711,42 Lt, tačiau šios sumos ieškovui nesumokėjo. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 8 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2009 m. gegužės 19 d., ieškovui iškelta bankroto byla. Jau po bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. RS-48/09, kasatorius siūlė ieškovui suderinti tarpusavio skolos padengimą, tačiau vėlesniu dokumentu – 2009 m. birželio 29 d. raštu Nr. RS-54/09 – iš esmės atsisakė pirmesnio pasiūlymo, nes nurodė ieškovui visą jo skolą už nuomą, neišskaičiuodamas iš jos įsigytų baldų kainos. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš bylos duomenų nustatė, kad kasatorius galbūt turėjo ketinimų atlikti šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tačiau iki ieškovo bankroto bylos iškėlimo to nebuvo padaryta, o vėlesnis įskaitymas pagal Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą draudžiamas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šiais apeliacinės instancijos teismo argumentais sutinka ir konstatuoja, kad šios teismo išvados atitinka byloje nustatytas aplinkybes bei padarytos tinkamai taikant teisės normas.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kasatorius galėjo turėti ketinimų įskaityti priešpriešinius šalių reikalavimus, todėl teismai pagrįstai taikė įskaitymą reglamentuojančias teisės normas. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma.

Svarbu, kad pranešimas apie įskaitymą būtų aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma. Sprendžiant ginčus dėl to, ar pranešimas apie įskaitymą yra tinkamos formos, reikšminga tarp prievolės šalių susiklosčiusi dalykinio bendradarbiavimo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus Britų Virginijos salų įmonės „Caramin Properties Limited“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-530/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie kasatoriaus atliktą įskaitymą iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kasatorius ketinimą įskaityti šalių reikalavimus išreiškė jau po to, kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įstatymų reikalavimus atitinkantis įskaitymas nebuvo atliktas. Kasaciniame skunde atsakovas teigia, kad teismai negalėjo taikyti įskaitymą reglamentuojančių teisės normų dėl to, jog įskaitomi gali būti tik vienarūšiai reikalavimai, o šiuo atveju šalis siejo skolos padengimo daiktais (prekėmis) santykiai.

Teisėjų kolegija šį motyvą pripažįsta nepagrįstu. Šalys turėjo teisinę galimybę taikyti įskaitymą, nes jas siejo priešpriešiniai vienarūšiai (piniginiai) reikalavimai, t. y. ieškovo skola atsakovui už patalpų nuomą ir atsakovo skola ieškovui už įsigytas prekes (baldus). Toks įskaitymas atitinka įstatymų reikalavimus ir yra galimas, tačiau bylos aplinkybėmis atsakovas šalių reikalavimų įskaitymo iki bankroto bylos iškėlimo neatliko. Šią aplinkybę teismai nustatė ne tik iš pirmiau nurodytų šalių dokumentų, kurie nepatvirtina atlikto įskaitymo, bet ir iš to, kad ieškovo bankroto byloje kasatorius, kaip ieškovo kreditorius, prašė patvirtinti tokio dydžio reikalavimą, kurį sudarė visa ieškovo skola už nuomą, t. y. neišskaičiavus kasatoriaus įsigytų baldų kainos.

Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į šalių tarpusavio skolų įskaitymo praktiką, pagal kurią šalys pasirašydavo tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo susitarimus, taip aiškiai išreikšdamos valią įskaityti savo priešpriešinius reikalavimus (b. l. 147-150).

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai turėjo taikyti ne įskaitymą, bet skolos dengimo sutartį reglamentuojančias CK normas. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad šalys buvo sudariusios ne pirkimo–pardavimo, bet skolos padengimo sutartį. Priešingai, teismų nustatytos aplinkybės ir paties kasatoriaus elgesys paneigia tokios sutarties sudarymą. Visų pirma tuo atveju, jeigu šalys būtų sudariusios skolos padengimo sutartį dar iki 2009 m. kovo 31 d., kaip teigia kasatorius, jis nebūtų turėjęs pagrindo 2009 m. birželio 2 d. siūlyti ieškovui suderinti tarpusavio skolos padengimą, taip pat pareikšti kreditoriaus reikalavimą dėl visos ieškovo skolos už patalpų nuomą bankroto byloje ir kt. Šie kasatoriaus veiksmai patvirtina, kad šalių nesiejo skolos padengimo teisiniai santykiai, nes kasatorius, siekdamas suderinti su ieškovu tarpusavio atsiskaitymus jau po baldų įsigijimo, taip pripažino savo skolą ieškovui pagal baldų pirkimo–pardavimo sutartį ir tik vėliau ėmėsi veiksmų išspręsti šios skolos ir ieškovo skolos už nuomą suderinimo klausimą. Tokiomis aplinkybėmis teismai šalių santykius pagrįstai vertino kaip kylančius iš pirkimo–pardavimo sutarties ir teisingai nustatė kasatoriaus valią įskaityti priešpriešinius šalių reikalavimus, tačiau ši valia buvo išreikšta pavėluotai, t. y. tuo metu, kai įskaitymas įstatymo yra draudžiamas – po teismo nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo. Byloje surinkti ir teismų ištirti bei įvertinti įrodymai paneigia kasatoriaus teiginius apie skolos padengimo sutarties sudarymą, todėl teismai, iš bylos aplinkybių nustatę, kad šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią kasatorius su ieškovu neatsiskaitė, o įskaityti šalių priešpriešinius reikalavimus siekė jau po bankroto bylos ieškovui iškėlimo, tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui ir apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti.

Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 20,50 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Irlanda“ (juridinio asmens kodas 133986548) 20,50 Lt (dvidešimt litų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius

Janina Stripeikienė