2025-05-21 Nr. AB-8699-3-62-3-03067-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-99-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03067-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. A. (P. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. A. (P. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Niklita“), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija), patirtą 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas, teikdamas teismui skundą, nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

2.1. 2021 m. rugsėjo 16 d. – 2023 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu, pareiškėjui atliekant bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjime (toliau – ir laisvės atėmimo vietos įstaiga), laisvės atėmimo vietos įstaiga neužtikrino pareiškėjui visaverčio maitinimo. Pareiškėjas įvardijo, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga faktiškai negalėjo per parą pateikti pareiškėjui trijų maisto davinių, atitinkančių teisės aktų nustatytus reikalavimus. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatomis, pareiškėjas akcentavo, kad nuo 2007 metų laisvės atėmimo vietose laikomų nedirbančių asmenų maitinimui skiriama suma – nuo 1,05 Eur iki 1,45 Eur – nekito, tačiau nuo 2007 metų maisto produktų kainos išaugo kelis kartus. Taip pat pareiškėjas teigė, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos darbuotojai tiekė pareiškėjui teisės aktų nuostatose įtvirtintų reikalavimų neatitinkantį maistą, t. y. tik vandenyje verdamas sriubas, su kopūstais ir krakmolu maišytą guliašą bei žuvies kotletą, neturintį žuvies kvapo. Patiektoje sriuboje pareiškėjas vizualiai matė 3 – 4 kopūstų juosteles bei bulvių trupinius. Pareiškėjas akcentavo, kad specialios komisijos tikrino laisvės atėmimo vietoje bausmę atliekantiems asmenims teikiamus maisto davinius, tačiau laisvės atėmimo vietos įstaiga iš anksto žinojo specialiųjų komisijų vykdomų patikrinimų datas ir spėdavo patikrinimams pasiruošti;

2.2. Laisvės atėmimo vietos įstaigos administracija atmestinai kontroliuoja maisto gamybos ir patiekimo procesą ir negali skirti papildomų lėšų kalinamų asmenų maitinimui. Pareiškėjas nurodė, kad dėl šios priežasties jis neteikė skundų laisvės atėmimo vietos įstaigai;

2.3. Negaudamas tinkamo maitinimo, pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis ir kankinamas. Pareiškėjas įvardijo, kad jis pajautė svorio pokyčius, tačiau sveikatos priežiūros darbuotojai pareiškėjo svorio netikrino. Papietavęs, pareiškėjas jautėsi alkanesnis nei iki pietų, todėl maisto kiekybės ir kokybės nustatymui laboratoriniai tyrimai nebuvo reikalingi. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad, neužtikrindama pareiškėjui tinkamo maitinimo, laisvės atėmimo vietos įstaiga pažeidė Europos Tarybos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Jungtinių Tautų visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – ir Deklaracija) 5 straipsnio, Jungtinių Tautų tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) 7 straipsnio bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 4 straipsnio nuostatas;

2.4. Pareiškėjas prašė teismo atsižvelgti į administracinėse bylose Nr. I1-11540-780/2023 ir Nr. TA-376-789/2023 atliktas teismo išvadas. Pareiškėjas nurodė, kad, nagrinėdamas minėtas bylas, teismas vertino analogiškas aplinkybes, susijusias su maisto davinio kiekiu ir energetinės vertės nuteistiesiems užtikrinimu. Taip pat pareiškėjas prašė teismo išreikalauti ir prijungti prie administracinės bylos medžiagos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2017 m. birželio 30 d. ataskaitą Nr. 2017/1-63 (toliau – ir 2017 m. birželio 30 d. ataskaita).

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba, teikdama atsiliepimą į skundą, prašė teismo atmesti pareiškėjo skundą. Tarnyba teigė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

4. Tarnyba, teikdama atsiliepimą į skundą, nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. Laisvės atėmimo vietos įstaiga organizuoja laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų maitinimą laikydamasi teisės aktų nustatytų reikalavimų bei tvarkos. Tarnyba įvardijo, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga yra sudariusi maitinimo paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Niklita“ (toliau – ir UAB „Niklita“). UAB „Niklita“, teikdama laisvės atėmimo vietoje bausmę atliekantiems asmenims maitinimo paslaugas, griežtai vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintais valgiaraščiais ir nustatytomis normomis. Laisvės atėmimo vietos įstaiga periodiškai, bent kartą per pusmetį, teikia laisvės atėmimo vietoje bausmę atliekantiems asmenims tiekiamo maisto pavyzdžius Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centrui ištirti. Taip pat laisvės atėmimo vietos įstaigos tiekiamo maisto kokybę tikrina ir valstybinės institucijos. Tarnyba akcentavo, kad 2021 – 2023 metų laikotarpiu, atlikdamas laisvės atėmimo vietoje bausmę atliekantiems asmenims tiekiamo maisto patikrinimus, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamentas nenustatė jokių laisvės atėmimo vietoje bausmę atliekančių asmenų maitinimo pažeidimų ir konstatavo, kad minėtiems asmenims tiekiamo maisto kaloringumas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus;

4.2. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog jis nuolatos jautė alkį ir patyrė sveikatos sutrikimų. Tarnyba pabrėžė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas priklausė paprastajai nuteistųjų asmenų grupei. Pareiškėjas turėjo galimybę įsigyti ir reguliariai įsigydavo maisto produktus laisvės atėmimo vietos įstaigos parduotuvėje. Į sveikatos priežiūros specialistus (duomenys neskelbtini) ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė;

4.3. Pareiškėjo pateiktame skunde nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Tarnyba pabrėžė, kad vien priežastis, jog pareiškėjas yra pasipiktinęs ir turi neigiamą požiūrį į visą bausmių vykdymo sistemą, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti patirtą neturtinę žalą.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, teikdama atsiliepimą į skundą, prašė teismo atmesti pareiškėjo skundą. Ministerija teigė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

6. Ministerija, teikdama atsiliepimą į skundą, nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

6.1. Vadovaudamasi Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 (toliau – ir Asmenų maitinimo organizavimo taisyklės), nuostatomis, Ministerija pabrėžė, kad nuteistųjų asmenų maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Minėta administracija privalo vykdyti tiek Kalėjimų departamento direktoriaus, tiek teisingumo ministro įsakymus, numatančius reikalavimus dėl nuteistųjų maitinimo fiziologinių normų. Ministerija teigė, kad, kol šio pobūdžio teisės normos įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytos, minėtos teisės normos yra teisėtos;

6.2. Pareiškėjo pateiktame skunde nurodyta administracinė byla Nr. TA-376-789/2023 nėra susijusi su pareiškėjo individualia situacija. Ministerija įvardijo, kad administracinėje byloje Nr. TA-376-789/2023 buvo keliamas klausimas dėl veganiško maisto reikalavimų, o nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nekelia klausimų dėl valgiaraščių veganams atitikimo fiziologinėms normoms;

6.3. Laisvės atėmimo vietos įstaiga užtikrino pareiškėjui subalansuotą ir visavertį maitinimą, o pareiškėjo skundo argumentai apie pareiškėjo patiriamą nuolatinį badavimą yra deklaratyvūs, subjektyvūs ir nepagrįsti. Ministerija nurodė, kad, teikdamas skundą, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių vieną iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus atsakovo veiksmus. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra teisinio pagrindo spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimo.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Niklita“ atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. 8. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai, priimdami 2024 m. gegužės 14 d. sprendimą, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – pripažino, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga, tiekdama pareiškėjui maitinimą, pažeidė pareiškėjo teisę atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis, ir atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti jo naudai iš atsakovo patirtą 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laisvės atėmimo vietos įstaigai tiekiant pareiškėjui nevisavertį, netinkamo kiekio ir energetinės vertės maistą.

10. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Fiziologinės mitybos normų nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 (toliau – ir Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimas), bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (toliau – ir 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymas) nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietos įstaigai teisės aktai nesuteikia teisės savarankiškai interpretuoti teisės normų. Laisvės atėmimo vietos įstaiga privalo vykdyti galiojančių teisės aktų, nustatančių fiziologinių normų ir skiriamų paros maitinimo išlaidų normų, reikalavimus. Kol minėti reikalavimai įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti, jie yra teisėti. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad, teikdamas skundą, pareiškėjas neprašė teismo ištirti galiojančių norminių teisės aktų teisėtumą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė abejonių dėl ginčui nagrinėjimui taikytinų teisės aktų teisėtumo. Remdamasis atliktomis išvadomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pradėti taikytinų norminių teisės aktų tyrimą.

11. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, teikdamas teismui skundą, pareiškėjas prašė teismo išreikalauti į administracinę bylą 2017 m. birželio 30 d. ataskaitą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teikdamas minėtą prašymą, pareiškėjas nepaaiškino, kokius konkrečius įrodymus minėta ataskaita gali patvirtinti ir (ar) paneigti. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas vertino, kad 2017 m. birželio 30 d. ataskaita, priimta iki ginčui aktualaus laikotarpio, negali pagrįsti jokių pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir negali būti vertinama kaip aktuali nagrinėjamam ginčui. Tačiau pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad 2022 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius priėmė pažymą Nr. 4D-2022/1-99 (toliau – ir 2022 m. gruodžio 8 d. pažyma). Priimdamas minėtą pažymą, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius rekomendavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministrei apsvarstyti galimybę nedelsiant pripažinti 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo nuostatas, reglamentuojančias paros maitinimosi išlaidų normas, netekusiomis teisinės galios nes minėtas teisinis reglamentavimas neatitinka realios ekonominės situacijos, normos nebeturi jokios imperatyviai pripažįstamos vertės ir praktikoje nėra taikomas. Vis dėlto, atsižvelgdamas į tai, kad už nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo organizavimą atsakingos institucijos teikia prioritetą fiziologinių mitybos normų užtikrinimui ir nuteistųjų bei suimtųjų maitinimui skiria sumą, ženkliai didesnę nei nustato 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymas, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius savo iniciatyva nutraukė pradėtą minėto įsakymo teisėtumo tyrimą. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad 2022 m. gruodžio 8 d. pažyma yra aktuali nagrinėjamam ginčui, nes, priimdamas minėtą pažymą, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo išlaidų normos laisvės atėmimo vietos įstaigose yra viršijamos, prioritetą teikiant fiziologinių mitybos normų užtikrinimui.

12. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad, augant infliacijai ir didėjant maisto produktų kainoms, laisvės atėmimo vietos įstaigos tiekiamas maistas tapo nevisaverčiu. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga teikia nuteistųjų maitinimo paslaugas pagal laisvės atėmimo vietos įstaigos ir UAB „Niklita“ sudarytą maitinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį (sutarties numeris: 27/10-61) (toliau – ir Maitinimo paslaugų teikimo sutartis) ir jos priedą „Maitinimo paslaugos techninė specifikacija“. Remdamasis Maitinimo paslaugų teikimo sutarties 2 priedo nuostatomis, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad vieno nedirbančio nuteistojo / suimtojo asmens paros maitinimui užtikrinti laisvės atėmimo vietos įstaiga skiria 2,52 Eur sumą, t. y. du kartus didesnę sumą už 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo nuostatose įtvirtintą maitinimo išlaidų normos vidurkį (1,05 + 1,45 / 2 = 1,25) ir ženkliai didesnę sumą už minėto įsakymo nuostatose įtvirtintą maitinimo išlaidų normos maksimalią sumą (1,45 Eur). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad 2021 m. rugsėjo 16 d. – 2023 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę laisvės atėmimo vietos paprastoje grupėje ir niekur nedirbo, todėl jo maitinimui laisvės atėmimo vietos įstaiga skyrė 76,65 Eur sumą per mėnesį. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas vertino, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos skiriamos lėšos nuteistųjų ir suimtųjų maitinimui reikšmingai viršijo 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo nuostatose patvirtintas normas, ir minėtų lėšų pakako maisto produktams, reikalingiems nuteistųjų ir suimtųjų maitinimui teikti, įsigyti.

13. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo skundo argumentus, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos nevykdė efektyvios maisto kokybės kontrolės. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pagal vartotojų (pranešėjų) skundus (pateiktą informaciją) laisvės atėmimo vietos įstaigos valgykloje Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamentas atliko tiek planuotus, tiek neplanuotus maisto kokybės neplaninius patikrinimus. Vykdydamas minėtus patikrinimus, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamentas nenustatė jokių esminių laisvės atėmimo vietos įstaigos tiekiamo maisto kokybės pažeidimų.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, atlikęs minėtus patikrinimus, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamentas nustatė mažareikšmius teisės aktų pažeidimus, tačiau minėti pažeidimai nėra susiję su nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo nurodytais nevisaverčio bei netinkamo nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo pažeidimais. Nustatęs minėtus pažeidimus, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamentas davė atitinkamus nurodymus laisvės atėmimo vietos įstaigai ir atliko minėtų nurodymų vykdymo kontrolę.

Remdamasis administracinės bylos duomenimis, taip pat pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu, kiekvieną mėnesį, Maitinimo paslaugų tiekimo sutarties sąlygų laikymosi patikrinimus vykdė laisvės atėmimo vietos įstaigos sudaryta komisija (toliau – ir Komisija). Patikrinimų metu Komisija tyrė nuteistiesiems bei suimtiesiems tiekiamų patiekalų sudėtį pagal valgiaraščius, vizualią maisto išvaizda, svorį, temperatūrą, pagaminamų porcijų kiekį, patiekalų kontrolės žurnalų pildymo tvarką. 2022 m. gegužės 31 d., 2022 m. birželio 30 d. bei 2022 m. liepos 21 d., priimdama patikrinimo aktus, Komisija konstatavo, kad dalies maisto nuteistieji bei suimtieji, ypač vegetarai ir veganai, nesuvartoja, todėl dalį maisto laisvės atėmimo vietos įstaiga išmeta.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga tiekė nuteistiesiems ir suimtiesiems pakankamai maisto porcijų, o laisvės atėmimo vietos įstaiga aktyviai domėjosi nuteistųjų ir suimtųjų maitinimu bei ėmėsi aktyvių veiksmų, skirtų užtikrinti, jog nuteistiesiems ir suimtiesiems būtų teikiamos kokybiškos maitinimo paslaugos. Be to, remdamasis administracinės bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga sureagavo į pareiškėjo nusiskundimus, apie gautus nusiskundimus informavo UAB „Niklita“ ir prašė pateikti paaiškinimus.

Gavusi pareiškėjo nusiskundimus, laisvės atėmimo vietos įstaiga patikino pareiškėją, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga vykdo ir vykdys netikėtus kontrolinius maisto kokybės patikrinimus. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo atsisakymas kreiptis į laisvės atėmimo vietos įstaigą su skundu yra paties pareiškėjo pasirinktas subjektyvus elgesio modelis, nesudarantis pagrindo teigti, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga nevykdo efektyvios maisto kokybės kontrolės.

14. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad 2023 m. rugsėjo 14 d., priimdama laisvės atėmimo vietos įstaigos patikrinimo aktą, Komisija konstatavo, jog, tiekdama nuteistiesiems ir suimtiesiems maitinimą, laisvės atėmimo vietos įstaiga neįgyvendino valgiaraštyje nustatytų maisto svorio ir maistinės vertės reikalavimų. Komisija nustatė, kad nedirbančiam nuteistajam ir (ar) suimtajam vyrui laisvės atėmimo vietos įstaiga patiekė 1 065,90 g. svorio maisto davinį, tačiau turėjo patiekti 1 120 g. svorio maisto davinį, tuo tarpu dirbančiam nuteistajam ir (ar) suimtajam vyrui laisvės atėmimo vietos įstaiga patiekė 1 394 g. svorio maisto davinį, tačiau turėjo patiekti 1 470 g. svorio maisto davinį. Atsižvelgdamas į minėtą aplinkybę, pirmosios instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju laisvės atėmimo vietos įstaiga, tiekdama netinkamo svorio maisto davinius, netinkamai organizavo nuteistųjų ir suimtųjų (tarp jų – ir pareiškėjo) maitinimą.

15. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, priimdamas nutartis, įpareigojančias pareiškėją pašalinti skundo trūkumus, teismas išaiškino pareiškėjui jo teisę patikslinti skundo aplinkybes, jas konkretizuoti. Naudodamasis minėta teise, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių laisvės atėmimo vietos įstaigos atliktų pakartotinių pažeidimų, susijusių su netinkamu maitinimo organizavimu. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje dėl pareiškėjo skunde nurodytų itin abstrakčių aplinkybių nėra pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos įstaiga atliko pakartotinius teisės aktų pažeidimus, susijusius su nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo organizavimu.

16. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo skundo argumentus, kad, atlikdamas bausmę laisvės atėmimo vietoje, pareiškėjas nuolatos jautė alkį. Vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietų įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), nuostatomis, pirmosios instancijos teismas įvardijo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei ir turėjo galimybę įsigyti bei turėti maisto produktų. Remdamasis administracinėje byloje pateiktų Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščių duomenimis, pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas reguliariai pirkdavo maisto produktus laisvės atėmimo vietos įstaigos parduotuvėje. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas vertino, kad, pareiškėjui pritrūkus maisto produktų, laisvės atėmimo vietos įstaiga sudarė pareiškėjui galimybę papildomai įsigyti maisto produktų laisvės atėmimo vietos įstaigos parduotuvėje už asmenines lėšas.

17. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo nagrinėjamu atveju remtis administracinėse bylose Nr. I1-11540-780/2023 ir Nr. TA-376-789/2023 teismo pateiktais išaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo nagrinėjimo metu administracinė byla Nr. I1-11540-780/2023 dar nebuvo išnagrinėta, o administracinėje byloje Nr. Nr. TA-376-789/2023 teismas sprendė klausimus, išimtinai susijusius su veganiško maisto reikalavimų, kurių nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nekėlė.

18. Atsižvelgdamas į atliktas išvadas, taip pat į aplinkybę, jog ginčui aktualiu laikotarpiu (duomenys neskelbtini) į medikus ir psichologus pareiškėjas nesikreipė, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė su Konvencijos 3 straipsnio, Deklaracijos 5 straipsnio, Pakto 7 straipsnio ar Chartijos 4 straipsnio nuostatomis nesuderinamą elgesį.

19. Nenustatęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (atlikto vienkartinio teisės aktų, reglamentuojančių nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo organizavimą pažeidimo) pareiškėjas patyrė sunkius padarinius bei intensyvius nepatogumus, taip pat nenustatęs aplinkybės, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimas sudaro pakankamą satisfakciją pareiškėjui už pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą pažeidimą.

III. 20. Pareiškėjas P. A., teikdamas apeliacinį skundą, prašo teismo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 14 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, patirtą 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo patirtą neturtinę žalą.

21. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

21.1. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad, laisvės atėmimo vietos įstaigai neužtikrinus pareiškėjo tinkamo ir visaverčio maitinimo, pareiškėjas turėjo galimybę įsigyti maisto laisvės atėmimo vietos įstaigos parduotuvėje. Pareiškėjas įvardija, kad galimybė apsipirkti laisvės atėmimo vietos įstaigos parduotuvėje yra ribota. Taip pat pareiškėjas teigia, kad galimybė apsipirkti laisvės atėmimo vietos įstaigos parduotuvėje neatleidžia atsakovo nuo pareigos tiekti pareiškėjui visavertį maitinimą. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo priverstas pirkti maisto produktus laisvės atėmimo vietos įstaigoje ir taip kompensuoti laisvės atėmimo vietos įstaigos tiekiamo maisto trūkumus, savaime pagrindžia pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pilna apimtimi;

21.2. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas pažymi, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos, tiekdamos nuteistiesiems ir suimtiesiems maitinimą, privalo tiksliai užtikrinti, kad tiekiamas maistas atitiktų teisės aktuose nustatytas fiziologines energetines normas. Pareiškėjas nurodo, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos skiriama suma – nuo 1,05 Eur iki 1,45 Eur – yra nepakankama pilnaverčio raciono maisto daviniams užtikrinti. Pareiškėjas pastebi, kad teismai pripažino 18 Eur dydžio sumą nepakankama visaverčiam maitinimui pietų metu mokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų valgyklose užtikrinti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nuteistųjų ir suimtųjų maitinimui per parą skiriama suma yra aštuoniolika kartų mažesnė. Taip pat pareiškėjas akcentuoja, kad, teikdamas teismui duomenis, atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog laisvės atėmimo vietos įstaiga išgali patiekti nuteistiesiems ir suimtiesiems visavertį maitinimą už 1,05 Eur – 1,45 Eur sumą;

21.3. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, pareiškėjui pateikus individualią peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui, jis nebeturėtų teikti papildomų įrodymų, susijusių su Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimu.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo teismo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Tarnyba teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

23. Tarnyba, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, aptaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

23.1. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Tarnyba pabrėžia, kad tam tikrais atvejais vien teisės pažeidimo pripažinimas sudaro asmeniui pakankamą ir teisingą satisfakciją už patirtą skriaudą. Todėl tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, ne visais atvejais asmeniui turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Tarnyba laikosi pozicijos, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais gali būti priteisiamas tais atvejais, kai yra nustatyta aplinkybė, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Tarnyba nurodo, kad, teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų, paneigiančių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą. Tarnyba teigia, kad, teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas neindividualizuoja jokių subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų laisvės atėmimo vietos įstaigos atliktų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia jokių duomenų apie laisvės atėmimo vietos įstaigos atlikto pažeidimo įtaką savo sveikatos būklei, kitas fizines bei psichines savybes, sudarančias reikšmingą pagrindą spręsti įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio įtaką pareiškėjo neturtinėms teisėms;

23.2. Tarnyba laikosi pozicijos, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė tiek materialiąsias, tiek proceso teisės normas.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo teismo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ministerija nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

25. Ministerija, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, pakartoja atsiliepime į skundą nurodytas faktines aplinkybes ir nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

25.1. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nepagrįstai teigia, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga, tiekdama nuteistiesiems ir suimtiesiems maitinimą, neužtikrino pareiškėjui pilnaverčio maitinimo. Ministerija pažymi, kad visos laisvės atėmimo vietos įstaigos privalo vykdyti galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių fiziologines normas, reikalavimus. Ministerija nurodo, kad nuteistųjų ir suimtųjų maitinimui laisvės atėmimo vietos įstaiga skiria ženkliai didesnę sumą nei nustato imperatyvios teisės aktų nuostatos. Tuo atveju, jeigu pareiškėjo netenkino laisvės atėmimo vietos įstaigos tiekiamas maitinimas, pareiškėjas turėjo galimybę papildomai įsigyti normų maisto prekių;

25.2. Ministerija pritaria pirmosios instancijos teismo atliktai išvadai, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas nustatyti tik laisvės atėmimo vietos įstaigos atliktą teisės pažeidimą ir nepriteisti pareiškėjui patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Ministerija nurodo, kad vien teisės aktų nuostatų pažeidimo konstatavimas sudaro pareiškėjui pakankamą satisfakciją už teisės į tinkamą maitinimą pažeidimą.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Niklita“, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo teismo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. UAB „Niklita“ teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

27. UAB „Niklita“, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, įvardija teisės aktus, kurių reikalavimais ji griežtai vadovaujasi savo veikloje, ir nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

27.1. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nepagrįstai teigia, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga neužtikrino visaverčio maitinimo. UAB „Niklita“ paaiškina, kad 2022 m. birželio 14 d. laisvės atėmimo vietos įstaiga ir UAB „Niklita“ sudarė naują maitinimo paslaugų teikimo pirkimo –pardavimo sutartį (sutarties numeris: ST-50). Minėtos maitinimo sutarties 2 priedo nuostatos įtvirtina, kad paros maitinimo kaina vienam nedirbančiam vyrui siekia 2,90 Eur dydžio sumą, t. y. dvigubai didesnę sumą nei nustato 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo nuostatos. Nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietos įstaigoje nedirbantiems vyrams skiriama maitinimo išlaidų norma atitiko ir net viršijo teisės aktų nuostatose įtvirtintą normą. UAB „Niklita“ pažymi, kad nuteistiesiems ir suimtiesiems tiekiamo maisto kokybė yra periodiškai (bent kartą per pusmetį) tikrinama įvairių institucijų. Minėtos maitinimo paslaugų sutarties sąlygų laikymąsi, atlikdama nuteistiesiems ir suimtiesiems tiekiamų patiekalų patikrinimus, prižiūri Komisija.

27.2. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. UAB „Niklita“ įvardija, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su patirta neturtine žala, yra pernelyg abstraktūs ir deklaratyvūs. UAB „Niklita“ atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu Komisijos nustatytas vienkartinio pobūdžio tiekiamo maisto kokybės pažeidimas pasireiškė nežymiu tiekiamo maisto svorio neatitiktimi teisės akto reikalavimams. Tuo tarpu minėtu laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę nusipirkti ir nusipirkdavo maisto laisvės atėmimo vietos įstaigos parduotuvėje. Taip pat UAB „Niklita“ akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamo maitinimo sukeltų padarinių pareiškėjas nesikreipė į sveikatos priežiūros specialistus. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, UAB „Niklita“ argumentuoja, kad Komisijos konstatuotas vienkartinis teisės aktų pažeidimas nėra proporcingas pareiškėjo reikalaujamam neturtinės žalos atlyginimui.

28. Pareiškėjas pateikė teismui atsikirtimą į Tarnybos pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą. Nesutikdamas su Tarnybos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, pareiškėjas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

28.1. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, konstatavo laisvės atėmimo vietos įstaigos neteisėtus veiksmus;

28.2. Laisvės atėmimo vietos įstaiga, organizuodama nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą, nepagrįstai skiria 1,05 Eur – 1,45 Eur sumą vieno nuteistojo ar suimtojo asmens maitinimui per parą. Pareiškėjas paaiškina, kad 2007 m. Lietuvos Respublika turėjo įvestą lito valiutą. Tuo metu 1 euro valiutas kursas prilygo 3,47 litams. Pareiškėjas teigia, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga, skirdama nuteistųjų ir suimtųjų maitinimui lėšas, neatsižvelgia į valiutų kursus.

28.3. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad UAB „Niklitos“ tiekiamas maitinimas yra nekokybiškas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjas P. A. patirtą 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą.

30. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą teigė, kad 2021 m. rugsėjo 16 d. – 2023 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu laisvės atėmimo vietos įstaiga, neužtikrindama pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų – tiekdama nevisavertį, nepakankamo kiekio ir energetinės vertės maitinimą, sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą.

31. Išnagrinėjęs administracinės bylos įrodymus bei proceso šalių argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietos įstaiga – Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimas – organizavo nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą laikydamasi teisės aktų nustatytų reikalavimų. Nuteistųjų ir suimtųjų maitinimui užtikrinti laisvės atėmimo vietos įstaiga skyrė maitinimo išlaidų sumą, viršijančią teisės aktų nustatytus reikalavimus. Ginčo laikotarpiu, atlikdamas paskirtą bausmę laisvės atėmimo vietos paprastoje grupėje, pareiškėjas nedirbo, ir pareiškėjo maitinimui laisvės atėmimo vietos įstaiga vidutiniškai skyrė 76,65 Eur dydžio sumą per mėnesį.

Ginčo laikotarpiu tiek laisvės atėmimo vietos įstaiga, tiek kitos kompetentingos institucijos reguliariai organizavo laisvės atėmimo vietos įstaigos tiekiamo maisto kokybės patikrinimus. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad, vykdydama minėtus patikrinimus, tik 2023 m. rugsėjo 14 d., priimdama laisvės atėmimo vietos įstaigos patikrinimo aktą, laisvės atėmimo vietos įstaigos sudaryta komisija konstatavo, jog, tiekdama nuteistiesiems ir suimtiesiems maitinimą, laisvės atėmimo vietos įstaiga atliko vienkartinio pobūdžio teisės aktų pažeidimą, t. y. tinkamai neužtikrino nuteistiesiems ir suimtiesiems tiekiamo maisto svorio reikalavimų.

Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga, neužtikrindama nuteistiesiems ir suimtiesiems tiekiamo maisto svorio reikalavimų, atliko neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turėjo galimybę įsigyti maisto produktų iš laisvės atėmimo vietos įstaigos parduotuvės ir aktyviai ja naudojosi. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, teikdamas teismui skundą, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu jis kreipėsi į laisvės atėmimo vietos įstaigos sveikatos apsaugos priežiūros specialistus dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su netinkamu maitinimu ir (ar) svorio kritimu.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – pripažino, kad, teikdama pareiškėjui maitinimą, laisvės atėmimo vietos įstaiga atliko vienkartinio pobūdžio teisės aktų reikalavimų pažeidimą, ir atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti jo naudai iš atsakovo 20 000 Eur dydžio patirtą neturtinę žalą.

32. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktomis išvadomis ir prašo teismo priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo patirtą 20 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

33. Administracinės bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio nuostatos. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje nėra nustatytos aplinkybės, dėl kurių turi būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir nėra nustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija apeliacine tvarka nagrinėja administracinę bylą neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

35. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo patirtą neturtinę žalą pinigais.

36. Asmens patirtos neturtinės žalos atlyginimo sąlygas bei tvarką reglamentuoja CK 6.250 straipsnio nuostatos. CK 2.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti ir (ar) sušvelninti asmens patirtus neturtinius praradimus ir neigiamus padarinius, suteikiant asmeniui galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais arba pakeičiant asmens prarastas vertybes kitais asmeniui vertingais dalykais, ir taip siekti atkurti pažeistų asmens teisių pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; kt.).

38. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinės žalos prigimtis lemia minėtos žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinė žala yra glaudžiai susijusi su asmens fizinio ar dvasinio pobūdžio neigiamais išgyvenimais, kurių buvimo pagrįsti tiesioginiais įrodymais asmuo praktiškai negali. Dėl šios priežasties ginčo dėl asmens patirtos neturtinės žalos nagrinėjimo metu negali būti taikomi įprasti įrodymų konkretumo standartai. Asmeniui siekiant įrodyti patirtą neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. aplinkybės, kurios sudaro logišką pagrindą teigti, jog egzistuoja materialiojo teisinio pobūdžio faktas – asmuo patyrė neturtinę žalą. Asmeniui įrodžius aplinkybes, neabejotinai darančias neigiamą poveikį asmeniui, teismas gali konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-32-502/2025; kt.).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, įprastai patiria neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-87-602/2025; kt.).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens patirtos neturtinės žalos dydis yra nustatomas teismo pagal administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad neturtinės žalos dydį nustato teismas, o minėtą žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių aplinkybių, reikšmingų minėtos žalos dydžiui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-237-415/2018; kt.).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne sykį yra pabrėžęs, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pripažinęs pareiškėjo reikalavimo atlyginti patirtą neturtinę žalą pagrįstumą, teismas vertina, ar atlikto teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu sudaro pakankamą ir teisingą satisfakciją pažeistai asmens teisei apginti. Nustatęs, kad asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nesudaro pakankamos ir teisingos satisfakcijos pažeistai asmens teisei apginti, teismas priteisia asmeniui patirtą neturtinę žalą pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

42. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nustatęs nežymius, vienkartinio pobūdžio, trumpalaikius kalinimo sąlygų pažeidimus (nepriklausomai nuo kalinimo įstaigos tipo), teismas, atsižvelgdamas į individualią pareiškėjo situaciją, tik konstatuoja atliktą teisės aktų pažeidimą, nepriteisdamas asmeniui patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; kt.).

43. Įvertinusi administracinės bylos įrodymus, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir proceso šalių argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nusprendė pripažinti laisvės atėmimo vietos įstaigos atliktą vienkartinio pobūdžio pažeidimą ir atsisakyti tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti patirtos neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

44. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nesutinka su įrodymų vertinimu susijusiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

45. Įrodymų vertinimo taisykles nustato ABTĮ 56 straipsnio nuostatos. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

46. Atsižvelgdama į administracinės bylos įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Nagrinėdamas administracinę bylą, pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais ir, priimdamas skundžiamą sprendimą, nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino administracinės bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė administracinės bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Remdamasi minėta aplinkybe, teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

47. Teisėjų kolegija pastebi, kad ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietos įstaiga, organizuodama nuteistųjų ir suimtųjų asmenų maitinimą, atliko tik vieną, nežymų, vienkartinio pobūdžio teisės pažeidimą – tinkamai neužtikrino tiekiamo maisto davinio svorio atitikties teisės aktų nustatytoms normoms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrįstą pagrindą spręsti, jog ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietos įstaiga, organizuodama nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą, atliko kitus neteisėtus veiksmus ir taip pažeidė pareiškėjo teises.

48. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietos įstaiga, nepagrįstai skirdama nuteistųjų ir suimtųjų maitinimui 1,05 Eur – 1,45 Eur dydžio sumą per parą, negalėjo užtikrinti visaverčio pareiškėjo maitinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovai, teikdami teismui procesinius dokumentus, pateikė duomenis, patvirtinančius aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu nuteistųjų ir suimtųjų asmenų maitinimui laisvės atėmimo vietos įstaiga skyrė ženkliai didesnę lėšų sumą nei reikalauja imperatyvios įstatymo normos. Teisėjų kolegija nenustatė jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovų pateiktų duomenų pagrįstumu. Pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietos įstaigos realiai skiriama lėšų suma, skiriama nuteistųjų ir suimtųjų asmenų maitinimui, yra nepakankama visaverčiam maitinimui užtikrinti.

49. Teisėjų kolega pastebi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją, psichologinę tarnybą ar medicinos personalą dėl psichologinių, sveikatos ar kitų problemų, susijusių su laisvės atėmimo vietos įstaigos atlikto teisės pažeidimo sukeltais padariniais. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę nusipirkti maisto produktų laisvės atėmimo vietos įstaigos parduotuvėje ir minėta galimybe reguliariai bei aktyviai naudojosi.

50. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui patirtą neturtinę žalą pinigais.

51. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinį skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. A. (P. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan