2013-09-30 Nr. AB-5805-3-62-3-00386-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-719/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00386-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.2.; 14.3.1.; 14.7. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 5-6) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) vyriausiojo architekto 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. USD-210;

2) įpareigoti Kauno rajono savivaldybės administraciją Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir terminais išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

Pareiškėja paaiškino, jog 2012 m. balandžio 4 d. atsakovas jai įteikė ginčijamą raštą, kuriame neteisingai pagal Kauno rajono bendrojo plano sprendinius nurodyta teritorija, į kurią patenka jos nuosavybės teise valdomas žemės sklypas, neteisingai nurodytas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) numeris, raštas pagrįstas neoficialia informacija ir prie jo pridėti raštai, kurie nieko bendro neturi su jos atveju. Skundžiame rašte taip pat nenurodyta apskundimo tvarka ir tai apsunkino pareiškėjos teisių gynimą teisme.

Pažymėjo, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 0,9784 ha žemės ūkio paskirties sklypas, kuriame 2012 m. kovo 7 d. pareiškėja įregistravo ūkininko ūkį. Gretimybėse nėra suformuotų gyvenamųjų kvartalų, o tik atskiriems fiziniams asmenims priklausantys žemės sklypai.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ir Ūkininko ūkio įstatymas) 11 straipsnis suteikia pareiškėjai galimybę nerengiant detaliojo plano žemės ūkio paskirties žemėje statyti vieną ūkininko sodybą. Pareiškėja manė, kad atsakovas nepagrįstai reikalauja iš jos parengti žemės sklypo detalųjį planą bei pakeisti žemės paskirtį, be to, jis nepagrįstai nesirėmė Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos D. Š. skundą (b. l. 24-26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti ūkininko sodybos vietai parinkti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjai priklausantis žemės sklypas pagal Kauno rajono bendrojo plano sprendinius patenka į gyvenamosios neprioritetinės plėtros teritoriją. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D476/D1-429 patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 17 punktas numato, kad planavimo sąlygos nustatomos galiojančiais bendraisiais, detaliaisiais, specialiaisiais planais bei teisės aktų reikalavimais. Pagal Kauno rajono bendrąjį planą pareiškėjos sklypas patenka į teritoriją, kurioje galimi žemės naudojimo būdai: gyvenamosios teritorijos, visuomeninės paskirties teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, bendro naudojimo ir rekreacinės teritorijos. Planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti ūkininko sodybos vietai parinkti galima išduoti teritorijai, kurioje pagal Kauno rajono bendrojo plano sprendinius numatytos žemės ūkio teritorijos.

Pažymėjo, jog Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatyta, kad ginčo teritorijai plėtoti turi būti parengti detalieji planai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 25 straipsnio 3 dalis taip pat numato, kad žemės ūkio paskirties žemė tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus. Kauno rajono bendrojo plano aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad norint pakeisti žemės paskirtį ginčo teritorijoje turi būti parengti detalieji planai.

Atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju pareiškėjai nėra kliūčių žemę naudoti pagal jos tikslinę paskirtį.

Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjai pateiktas atsakymas nevisiškai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, tačiau trūkumai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą aktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 34-35) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą iš esmės rėmėsi atsakovo nurodytais argumentais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu (b. l. 48-51, 54) pareiškėjos D. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėja yra 0,9784 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, ir kuris suformuotas padalijus nekilnojamąjį daiktą, savininkė. 2012 m. kovo 7 d. tuo pačiu adresu pareiškėja įregistravo ūkininko ūkį. Pareiškėjos sklypas, atsižvelgiant į Kauno rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinius, yra neprioritetinės gyvenviečių plėtros/žemės ūkio teritorijoje. 2012 m. kovo 14 d. pareiškėja atsakovui pateikė prašymą išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui, kurio tikslas – parinkti ūkininko sodybos vietą ir ūkininko sodybą formuoti, rengti. 2012 m. balandžio 2 d. raštu Nr. USD-2010 atsakovas atsisakė išduoti planavimo sąlygų sąvadą. Atsakovas nurodė, kad pagal Kauno rajono bendrąjį planą pareiškėjos sklypas patenka į neprioritetinės gyvenviečių plėtros teritoriją ir norint statyti statinius būtina parengti detalųjį planą bei pakeisti žemės paskirtį.

Teismas, pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, nurodė, jog Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 58 punktas apibrėžia, kad žemėtvarkos planas (projektas) yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatoma kaimo vietovių žemės naudojimo ir apsaugos koncepcija bei konkrečios tvarkymo priemonės. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kad detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas atsisakė atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus (išduoti planavimo sąlygų sąvadą) Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pagrindais, kurie iš esmės numato, kad detalieji planai rengiami teritorijoms, kuriose pagal savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendruosius ar specialiuosius planus numatyta plėtoti gyvenamųjų namų, visuomeninės paskirties, rekreacinių ir bendro naudojimo, pramonės ir sandėliavimo, komercinių ir prekybos, inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų ir kitų objektų statybą; kai yra formuojami žemės sklypai naujų statinių statybai ar kitai ne žemės ir miškų veiklai plėtoti.

Vertindamas tokį atsakovo atsisakymą, teismas nurodė, jog Kauno rajono bendrojo plano sprendiniai patvirtina, kad pareiškėjos sklypas patenka į teritoriją, kurioje leidžiami žemės naudojimo būdai: gyvenamosios teritorijos, visuomeninės paskirties teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, bendro naudojimo ir rekreacinės teritorijos. Teismas pažymėjo, jog Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1, 2 dalyse yra nustatyti imperatyvūs atvejai, kada turi būti rengiami detalieji planai.

Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kaimų teritorijose statant ūkininko sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatus, kai vykdoma statyba atitinka Ūkininko ūkio įstatyme nurodytas šių pastatų statybos sąlygas, vietoj detaliųjų planų rengiami kaimo plėtros žemėtvarkos projektai Žemės įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka. Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje taip pat imperatyviai numatyta, kad žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus (taigi ir bendrojo plano): tikslinamos esamų ūkių žemės valdų ribos; formuojamos naujos ūkių žemės valdos; statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai, tiesiami keliai su tvirta danga;

įrengiami tvenkiniai; sodinamas miškas; žemės ūkio naudmenomis paverčiami miškai, pelkės ir krūmai bei kitos ne žemės ūkio naudmenos. Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad prieš pradėdamas rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą planavimo organizatorius pagal Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 (toliau – ir Aprašas), pateikia savivaldybės administracijos direktoriui prašymą išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti pagal Taisyklių 1 priede pateiktą formą.

Planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti pagal Taisyklių 2 priede pateiktą formą išduoda savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas – savivaldybės vyriausiasis architektas. Prieš išduodamas planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos vietai parinkti ar kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektui rengti savivaldybės vyriausiasis architektas patikrina, ar asmens, pageidaujančio rengti projektą, ūkininko ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre bei ar žemės sklypas atitinka Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje nustatytas ūkininko sodybos statybos sąlygas.

Be to, Taisyklių 17 punktas imperatyviai nurodo, jog planavimo sąlygos nustatomos vadovaujantis galiojančiais bendraisiais, detaliaisiais, specialiaisiais planais ir teisės aktų reikalavimais. Teismas pažymėjo, jog Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys numato, kad nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro.

Leidimas statyti ūkininko sodybą išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (toliau – ir Statybos įstatymas).

Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, Kauno rajono bendrojo plano sprendinius, teismas darė išvadą, kad remiantis vien tik Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies, Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, nėra pagrindo pareiškėjos skundą tenkinti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, sistemiškai išanalizavus Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje, Žemės įstatymo 25 straipsnyje, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnyje, Taisyklėse įtvirtintą teisinį reguliavimą, Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano (pagal kurį ginčo teritorija patenka į neprioritetinė gyvenviečių plėtros teritoriją) nuostatas, matyti, kad šiuo atveju yra būtina atlikti teritorijos detalųjį planavimą, siekiant ginčo teritorijoje statyti statinius, o nesant tokio detaliojo plano, projektavimo sąlygų sąvadas negali būti išduotas. Pabrėžė, jog detaliojo plano neparengimas ir žemės paskirties nepakeitimas neužkerta kelio pareiškėjai naudoti žemę pagal jos tikslinę paskirtį (žemės ūkio veiklai).

Teismas nurodė, jog 2012 m. vasario 2 d. įsakymas ir jo priedas nėra šio administracinės bylos ginčo dalykas, todėl jo priėmimo aplinkybių jis neanalizuoja ir nevertina. Pareiškėja, manydama, jog tokiu būdu (priimant minėtą įsakymą) pažeidžiami imperatyvūs teisės aktų reikalavimai, turi teisę kreiptis į kompetentingą instituciją su prašymu, jog būtų ginamas galimai pažeistas viešasis interesas.

Remdamasis tuo, teismas kaip nepagrįstą atmetė išvestinį pareiškėjos skundo reikalavimą – įpareigoti Kauno rajono savivaldybės administraciją Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir terminais išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

Teismas taip pat rėmėsi VAĮ 8 straipsniu ir pažymėjo, jog ginčijamas raštas nevisiškai atitinka minėtame įstatyme įtvirtintus turinio bei formos reikalavimus, tačiau šie neatitikimai nėra esminiai ir nesudaro savarankiško pagrindo skundžiamam aktui panaikinti. Minėtame rašte atsisakymas išduoti planavimo sąvadą išreikštas aiškiai, atsisakymas motyvuotas, pagrįstas teisės aktais bei faktinėmis aplinkybėmis. Teismas pabrėžė, jog nenurodyta apskundimo tvarka neužkirto kelio pareiškėjai tinkamai ir laiku pasinaudoti teismine gynyba.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja D. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 60-62) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad skundžiamo akto neatitikimai VAĮ numatytiems reikalavimams yra neesminiai. Pareiškėja nurodo, jog atsakovas ginčijamame akte rėmėsi vidine bendro pobūdžio informacija (2011 m. kovo 17 d. raštu 1SD-(8.2)-2025, 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. (18-2)-D8-1741), o ne galiojančiais aktais, konkrečiais faktais, galinčiais įtakoti sprendimo priėmimą, be to, nenurodė suteikiamų teisių ir pareigų, apskundimo tvarkos, aktas išduotas pažeidžiant Taisyklių 16 punkte nurodytą tvarką.

Pareiškėja nurodo, jog pagal Kauno rajono bendrąjį planą ginčo žemės sklypas patenka į neprioritetinės gyvenviečių plėtros/žemės ūkio teritorijas. Pareiškėja remiasi Kauno rajono bendrojo plano aiškinamojo rašto 3.1.2.1.5 skyriumi ir nurodo, jog ginčo teritorijoje nėra pastatų, o norima statyti ūkininko sodybą ir tokia statyba atitinka Ūkininko ūkio įstatyme nurodytas ūkininko sodybos statybos sąlygas.

Pabrėžia, jog Kauno rajono bendrojo plano aiškinamojo rašto skyriuje 3.1.2.1.5 nurodyta, kad neprioritetinės plėtros teritorijose bendruoju planu neplanuojami nauji keliai, kadangi planuojamu periodu pilnai urbanizuota bus tik maža šių teritorijų dalis ir neaišku kuri dalis tai bus ir tik norint keisti tikslinę žemės naudojimo paskirtį, reikalingi detalūs erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo ir apsaugos priemonių planai teritorijų vystymo galimybių vertinimai ir detaliojo plano koncepcijos apimančios didesnes teritorijas (urbanistiniai eskizai), taip pat skiltyje bendrojo plano sprendinių privalomumas pažymėta, kad, kadangi bendrąjį planą sudaro aiškinamasis raštas ir brėžiniai, norint nustatyti teritorijos reglamentą būtina nagrinėti ne tik grafinę, bet ir tekstinę dalį.

Pareiškėja teigia, kad teisės aktai numato atvejus, kada nebūtina rengti teritorijų planavimo dokumentų. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad įvažiavimas į sklypą yra servitutinis, 4 m pločio, o esant tokio pločio ir servitutiniam įvažiavimui detalieji planai netvirtinami (pagal Kelių techninį reglamentą KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ žemiausios kategorijos vietinės reikšmės kelias turi būti 5,5 m pločio), be to, neįvertino to, kad pareiškėja, kaip žemės savininkė, neturi intereso keisti žemės paskirtį, o nori naudoti žemės sklypą pagal tikslinę paskirtį (žemės ūkio veiklai) bei formuoti ūkininko sodybą kaip numatyta Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje ir tam neprieštarauja Kauno rajono bendrojo plano sprendinių grafinė ir tekstinė dalys.

Pareiškėja remiasi Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsniu nurodo, jog nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepaaiškino, teismas nevertino 2012 m. vasario 2 d. įsakymo ir jo priedo, tačiau šie dokumentai patvirtina, kad toje pačioje Kauno rajono Ringaudų seniūnijoje, kurioje yra pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, esančiam kitam žemės sklypui ūkininko sodybos formavimui sąlygos buvo išduotos ir patvirtintos, nors irgi patenka pagal Kauno rajono bendrąjį planą į neprioritetinės gyvenviečių plėtros/žemės ūkio teritorijas.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju būtina atlikti teritorijos detalųjį planavimą, siekiant ginčo teritorijoje statyti statinius, o nesant tokio detaliojo plano, projektavimo sąlygų sąvadas negali būti išduotas. Pabrėžia, jog priklausomai nuo aplinkybių ir žemės savininko ar valdytojo tikslų rengiamas arba detalusis planas, arba, gavus projektavimo sąlygų sąvadą, kaimo plėtros žemėtvarkos planas, kuris tvirtinamas vadovaujantis Žemės įstatymo 39 straipsniu, Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsniu, Taisyklėmis.

Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nedalyvavus Nacionalinės žemės tarnybos atstovui ir pasirėmus tik institucijos atsiliepimu į skundą nebuvo galima išsiaiškinti aplinkybių, kaip konkrečiai Nacionalinės žemės tarnybos rekomendacijos įtakojo sprendimą neišduoti sąlygų ginčijame sklype formuoti ūkininko sodybą.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą (b. l. 73-76) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas ištyrė administracinėje byloje esančius įrodymus.

Atsakovas pažymi, jog Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalis nustato, kad žemės ūkio paskirties žemė tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus. Teismas skundžiamame sprendime teisingai nustatė, kad Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad prieš pradėdamas rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą planavimo organizatorius pagal Aprašą pateikia savivaldybės administracijos direktoriui prašymą išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti pagal Taisyklių 1 priede pateiktą formą. Planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti pagal Taisyklių 2 priede pateiktą formą išduoda savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas – savivaldybės vyriausiasis architektas. Prieš išduodamas planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos vietai parinkti ar kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektui rengti savivaldybės vyriausiasis architektas patikrina, ar asmens, pageidaujančio rengti projektą, ūkininko ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre bei ar žemės sklypas atitinka Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje nustatytas ūkininko sodybos statybos sąlygas. Išduodant sąlygų sąvadą vien tik formaliai atitikti Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje nurodytas sąlygas neužtenka.

Vadovaujantis Taisyklių 17 punktu, planavimo sąlygos nustatomos vadovaujantis galiojančiais bendraisiais, specialiaisiais ir detaliaisiais planais, teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Pareiškėjos žemės sklypas pagal Kauno rajono bendrąjį planą patenka į neprioritetinės gyvenviečių plėtros teritoriją, kur galimi žemės naudojimo būdai: gyvenamosios teritorijos, visuomeninės paskirties teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, bendro naudojimo teritorijos ir rekreacinės teritorijos (Kauno rajono bendrojo plano „Žemės naudojimas ir apsaugos reglamentai” priedas). Pareiškėjos žemės sklypas pagal patvirtintą Kauno rajono bendrąjį planą patenka į neprioritetinės gyvenviečių plėtros teritoriją, todėl, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, teritorijoms, kuriuose pagal savivaldybių teritorijų bendruosius ar specialiuosius planus numatyta plėtoti gyvenamųjų namų teritorijas, ar kai yra formuojami žemės sklypai naujų statinių statybai ar kitai ne žemės ir miškų veiklai plėtoti, rengiami detalieji planai.

Pabrėžia, jog siekis statyti ūkininko sodybą ir kitus reikalingus ūkio paskirties statinius su tikslu vystyti žemės ūkį prieštarauja minėtiems teisės aktams bei Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano nustatytiems žemės naudojimo būdams, su kuriais siejama planuojamoje teritorijoje numatyta gyvenamųjų teritorijų plėtra. Žemės įstatymas, Taisyklės nurodo, kad žemės ūkio paskirties žemė tvarkoma ir planavimo sąlygų sąvadas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengiamas pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus. Pareiškėjai neužtenka vien tik formaliai atitikti Ūkininko ūkio įstatymą, nes, sistemiškai išanalizavus Ūkininko ūkio įstatymą, Žemės įstatymą. Teritorijų planavimo įstatymą, Taisyklėse įtvirtintą teisinį reguliavimą, Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano nuostatas matyti, kad šiuo atveju būtina atlikti teritorijos detalųjį planavimą, siekiant ginčo teritorijoje statyti statinius. Atkreipė dėmesį, jog detaliojo plano neparengimas ir žemės paskirties nepakeitimas neužkerta kelio pareiškėjai naudoti žemę pagal jos tikslinę paskirtį (žemės ūkio veiklai).

Atsakovas pažymi, jog skundžiamas aktas yra parengtas remiantis Žemės įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu, Taisyklėmis, Kauno rajono teritorijos bendruoju planu. Sprendimas neišduoti planavimo sąlygų sąvado kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos vietai parinkti buvo priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes, vadovaujantis teisės aktais. Teismas teisingai konstatavo, kad padaryti administracinio akto pažeidimai nėra esminiai, nes pats aktas savo turiniu yra teisėtas ir teisiškai pagrįstas, priimtas remiantis objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai įvardintos suteikiamos teisės ir pareigos. Pabrėžia, kad skundžiame akte nenurodyta jo apskundimo tvarka nesutrukdė pareiškėjai kreiptis į teismą bei nežymūs turinio neatitikimai teisės aktų reikalavimams (nurodytas klaidingas „Valstybės žinios“, kuriose buvo skelbtas Teritorijų planavimo įstatymas, numeris, t. y. praleistas vienas skaičius) nėra esminiai.

Atsakovo nuomone, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad teismo posėdžio metu nedalyvavus Nacionalinės žemės tarnybos atstovui ir pasirėmus tik institucijos atsiliepimu į skundą nebuvo galima išsiaiškinti aplinkybių, kaip konkrečiai Nacionalinės žemės tarnybos rekomendacijos įtakojo neišduoti sąlygų ginčijame sklype formuoti ūkininko sodybą. Pažymi, jog pareiškėja neprašė Nacionalinės žemės tarnybos atstovo dalyvavimą pripažinti būtinu, tarnybos pozicija buvo išdėstyta pateiktame atsiliepime į skundą, todėl tarnybos atstovo nedalyvavimas nesutrukdė teismui priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo.

l 8646

l

■

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjos D. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo architekto 2012 m. balandžio 4 d. rašto Nr. USD-210 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Kauno rajono savivaldybės administracijos pareigos išduoti pareiškėjai planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2011 m. balandžio 28 d. redakcija) 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus: tikslinamos esamų ūkių žemės valdų ribos; formuojamos naujos ūkių žemės valdos; statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai, tiesiami keliai su tvirta danga; įrengiami tvenkiniai; sodinamas miškas; žemės ūkio naudmenomis paverčiami miškai, pelkės ir krūmai bei kitos ne žemės ūkio naudmenos.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) (2011 m. gruodžio 31 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrasis planas – teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai. Valstybės ar apskrities teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai, vadinamas bendruoju (generaliniu) planu. TPĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog bendrasis teritorijų planavimas – kompleksinis planavimas teritorijos erdvinio vystymo politikai, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti.

TPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad savivaldybės teritorijos bendrasis planas yra bendrojo teritorijų planavimo dokumentas, o 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrieji planai privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams.

2004 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-354 (2007 m. liepos 4 d. redakcija) patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių (toliau – ir Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklės) 3 punkte nurodyta, kad bendrasis planas pagal tvirtinančią instituciją yra savivaldybės lygmens, o pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį – rajono lygmens teritorijų planavimo dokumentas. Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 5.1 punkte nurodyta, kad vienas iš bendrojo plano uždavinių - suformuoti savivaldybės teritorijos vystymo erdvinę koncepciją, nustatyti teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos prioritetus, tuo tarpu 5.5 punkte kaip bendrojo plano uždavinys nurodyta, jog bendruoju planu siekiama nustatyti prioritetines teritorijų funkcines zonas ir jų pagrindines tikslines žemės naudojimo paskirtis, o reikalui esant, jeigu būtina tiksliai įvardinti veiklos plėtojimo ir apribojimų reikalavimus, žemės sklypų naudojimo būdą ir/ar pobūdį.

TPĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog detalieji planai rengiami teritorijoms, kuriose pagal savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendruosius ar specialiuosius planus numatyta plėtoti gyvenamųjų namų, visuomeninės paskirties, rekreacinių ir bendro naudojimo, pramonės ir sandėliavimo, komercinių ir prekybos, inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų ir kitų objektų statybą. Pastaroji teisės norma imperatyviai nurodo, kad detalieji planai turi būti rengiami tais atvejais, kuomet pagal savivaldybių bendruosius planus tam tikroje teritorijoje numatyta plėtoti gyvenamųjų namų ir visuomeninės paskirties objektų statybą.

Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai planavimo sąlygų sąvadą žemėtvarkos projektui rengti

Pareiškėja, grįsdama savo skundą ir apeliacinį skundą, remiasi Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo ir TPĮ 18 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Ūkininkų ūkio įstatymo (2011 m. liepos 13 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro. TPĮ 18 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kaimų teritorijose statant ūkininko sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatus, kai vykdoma statyba atitinka Ūkininko ūkio įstatyme nurodytas šių pastatų statybos sąlygas, vietoj detaliųjų planų rengiami kaimo plėtros žemėtvarkos projektai Žemės įstatymo ir šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu šios Ūkininkų ūkio įstatymo ir TPĮ 18 straipsnio 5 dalies teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai su pirmiau minėtomis TPĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis bendrojo plano teisinį statusą ir pagrindus, kuriems esant turi būti rengiami detalieji planai. Įvertinus pirmiau minėtas TPĮ ir Ūkininko ūkio įstatymo nuostatas darytina išvada, kad Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir TPĮ 18 straipsnio 5 dalies nuostatos turi būti aiškinamos kaip taikytinos tais atvejais, kuomet bendruoju planu atitinkamoje teritorijoje nėra suplanuota gyvenamųjų namų, visuomeninės paskirties, rekreacinių ir bendro naudojimo, pramonės ir sandėliavimo, komercinių ir prekybos, inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų ir kitų objektų plėtra. Priešingas teisės normų aiškinimas reikštų, kad aptariama Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata atleistų nuo pareigos vadovautis atitinkamos teritorijos bendrojo plano sprendiniais ir iš esmės bendrojo teritorijos planavimo procesą kai kuriais atvejais padarytų neprasmingą, pavyzdžiui, jei būtų siekiama vykdyti tam tikros teritorijos, kurioje vyrauja žemės ūkio paskirties žemė, urbanizavimo politiką. Toks teisinio reguliavimo aiškinimas nebūtų suderinamas su bendrojo teritorijų planavimo proceso prigimtimi ir tikslais. Be to, kitoks teisės normų aiškinimas galėtų turėti neigiamų padarinių ir trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, kurių užtikrinimą garantuoja detaliojo planavimo procedūros (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3148/2011; 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1717/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno rajono bendrasis planas buvo patvirtintas 2009 m. sausio 29 d. Nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (b.l. 18) patenka į teritoriją, kuri bendrajame plane pažymėta kaip neprioritetinės gyvenviečių plėtros / žemės ūkio teritorijos (b.l. 39-41). Šioje teritorijoje numatyti galimi žemės naudojimo būdai: kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai; rekreacinio naudojimo žemės sklypai (naudojami statinių kaimo turizmo paslaugoms teikti, statybai ir rekonstrukcijai); gyvenamosios teritorijos; visuomeninės paskirties teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos; inžinerinės infrastruktūros teritorijos; bendrojo naudojimo teritorijos; rekreacinės teritorijos.

Kaip matyti iš Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio, 2004 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo patvirtintų Taisyklių 452.1-452.2 punktų, kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti rengiamas kai parenkama vieta naujai ūkininko sodybai (gyvenamosios paskirties pastatui su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti) arba parenkama vieta pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatams, kurie neturės bendros infrastruktūros (bendro kiemo, inžinerinių tinklų) su esama ūkininko sodyba. Taigi šios teisės aktų nuostatos kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimą sieja su žemės ūkio veiklos plėtojimu ir su šiai veiklai būtinų statinių statyba.

Pareiškėja procesiniuose dokumentuose, taip pat 2012 m. balandžio 19 d. skunde (b.l. 5-6) aiškiai nurodė, kad ji planuoja statyti vieną gyvenamąjį namą ir reikalingus ūkio paskirties statinius. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad iš Bendrojo plano sprendinių matyti, kad aptariamoje teritorijoje planuojama gyvenviečių plėtra (nors ir neprioritetinė), tuo tarpu žemės ūkio veiklos plėtra Bendruoju planu nėra numatoma. Tokią išvadą patvirtina tiek grafinė, tiek tekstinė Bendrojo plano analizė, taip pat ir šio plano aiškinamasis raštas. Bendrojo plano aiškinamojo rašto 3.1.2.1.5 dalyje nėra kalbama apie žemės ūkio veiklos plėtrą, o aptariama, kokių veiksmų planuojamu periodu turėtų būti imtasi, kad teritorijos plėtra būtų darni atsižvelgiant į poreikį užtikrinti pilnaverčiam gyvenimui, darbui ir poilsiui visą reikalingą socialinę ir inžinerinę infrastruktūrą, taip pat nurodoma, kad planuojant šias teritorijas siekiama numatyti darnią susisiekimo tinklo plėtrą.

Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog aiškinamajame rašte nurodyta, kad apskritai nėra aišku, kuri konkrečiai teritorija bus urbanizuota, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Bendrojo plano aiškinamojo rašto 3.1.2.1.5 dalyje kalbama būtent apie planuojamą periodą, o ne apskritai apie teritorijos plėtros perspektyvas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėja ūkininko ūkį įregistravo 2012 m. kovo 7 d., t. y. jau po Bendrojo plano patvirtinimo, taigi nėra pagrindo teigti, kad atsisakant tenkinti pareiškėjos reikalavimą būtų pažeisti jos teisėti lūkesčiai.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino argumentų, susijusių su 2012 m. vasario 2 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-253 (b.l. 21-22) turiniu. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismui, jog minėtas įsakymas nėra šios administracinės bylos vertinimo objektas, todėl nėra pagrindo pasisakyti dėl šio individualaus teisės akto teisėtumo ar pagrįstumo.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad ginčijamas Kauno rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo architekto 2012 m. balandžio 4 d. raštas Nr. USD-210 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir todėl turėtų būti panaikintas šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš šio rašto turinio, jame remiamasi ne tik valstybės institucijų raštais, bet ir teisės aktų nuostatomis, juo iš esmės atsakoma į pareiškėjos pateiktą prašymą. Nors šis raštas ydingas tuo požiūriu, kad jame nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, akivaizdu, kad pareiškėja iš jo turinio galėjo suvokti atsisakymo atlikti jos prašomus veiksmus motyvus, taip pat akivaizdu, kad apskundimo tvarkos nenurodymas neužkirto kelio pareiškėjai faktiškai pasinaudoti teismine gynybą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad vertinamo rašto trūkumai yra esminiai, leidžiantys panaikinti jį kaip prieštaraujantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys