2022-05-11 Nr. AB-11854-3-61-3-00586-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2444-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00586-2022-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.2; 9.3;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 21S57743 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, jog pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Departamentui nurodė, kad yra našlaitė, gyveno su senele dėdės namuose. Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau vėliau prie jos pradėjo priekabiauti dėdės sūnus ir vieną dieną, einant iš darbo, ji buvo išprievartauta. Dėdė reikalavo apie išprievartavimą nepranešti policijai, priešingu atveju, grasino jas abi su senele nužudyti. Bijodamos dėdės, kuris yra (duomenys neskelbtini), pabėgo iš dėdės namų ir apsigyveno atskirai. Pareiškėja teigė, kad 2016 m. rugsėjo 30 d. pagimdė vaiką. Močiutė prekiavo turguje ir išlaikė šeimą, todėl pareiškėja galėjo lankyti mokyklą. Į Baltarusiją atvyko, tikėdamasi mokytis, susirasti darbą ir išlaikyti šeimą. Praėjus dviem mėnesiams po atvykimo į Baltarusiją, sužinojo, kad nuo (duomenys neskelbtini) mirė močiutė, o jos dukrą prižiūri močiutės draugė.

3. Pareiškėjos nuomone, ji nurodė konkrečias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės valstybėje (buvo išprievartauta savo giminaičio, todėl dėdė ją grasina nužudyti). Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) jau ilgą laiką vyksta ginkluoti konfliktai, kurių metu žūsta šimtai žmonių. (duomenys neskelbtini) nėra demokratijos, nėra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės bei civilių saugumas. (duomenys neskelbtini) yra paplitusi prekyba žmonėmis, moterys išlieka smurto dėl lyties ir priverstinių santuokų aukomis. Dėl (duomenys neskelbtini) tradicijų egzistuoja seksualinių nusikaltėlių nebaudžiamumo kultūra, o išprievartautos moterys išgyvena socialinę stigmą, nes laikomos netinkamomis santuokai. Pareiškėja yra moteris, todėl priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei. Į šiuos reikalavimus Departamentas neatsižvelgė. Departamentas neatliko jokios analizės apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos kilmės valstybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų įvardijama kaip viena pavojingiausių moterims, tačiau Departamentas apie tai neužsimena. Be to, (duomenys neskelbtini) pasižymi bene didžiausiu seksualinės prievartos skaičiumi, dažniausiai jos aukomis yra moterys, tačiau ir šių duomenų Departamentas neanalizavo. Neturėdamas tokių duomenų, Departamentas negalėjo įvertinti pareiškėjai jos kilmės valstybėje esančios grėsmės.

4. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus, o Departamentas neatliko skirtumų analizės tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, todėl negalima besąlygiškai tvirtinti, kad pareiškėjos pasakojimas ir prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėti. Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

5. Pareiškėja yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neturi išsilavinimo, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka Departamentui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

6. Pareiškėjos nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog Departamentui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai ar gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

7. Pareiškėja savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėja bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jos pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėja visą laiką buvo geranoriška, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pareiškėja teigė, jog Departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką.

8. Teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) vyrauja etninė diskriminacija ir ji asmeniškai su ja buvo susidūrusi. Dėl diskriminacijos grįžus namo, jai grėstų pavojus. Išvykus į (duomenys neskelbtini) taip pat susidūrė su diskriminacija.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Departamentas akcentavo, kad pareiškėja yra kilusi iš (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjos skundo teiginiai apie vykstančius ginkluotus konfliktus ir sunkią moterų padėtį, nagrinėjamu atveju yra visiškai nesusiję su pareiškėjos individualiomis aplinkybėmis ir Departamentas neturėjo pareigos vertinti moterų padėties (duomenys neskelbtini). Be to, Departamentas surinko aktualią pareiškėjos kilmės valstybės informaciją, kurią įvertino pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvų kontekste, ir tai patvirtina ginčijamo sprendimo turinys. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė grėsme gyvybei dėl dėdės grasinimų, sunkiu gyvenimu, t. y. pareiškėjai tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų ir jai pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos istorija apie galimą grėsmę iš dėdės pusės savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo, kadangi jos įvardijamas persekiotojas – dėdė – nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo ((duomenys neskelbtini) smurtas prieš moteris yra kriminalizuotas) bei toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė.

11. Departamento teigimu, pareiškėja pasakojo, kad buvo išprievartauta 2016 m., tačiau apie įvykį nepranešė teisėsaugos institucijoms, neva bijodama dėdės keršto ir jo naudojamos juodosios magijos. Tačiau pareiškėja pripažino, kad saugiai gyveno ir mokėsi (duomenys neskelbtini), tik kitame kvartale nei anksčiau. Pareiškėja apie jai ir senelei adresuotus dėdės grasinimus sužinodavo tik aplankiusi kaimynus, kurių teigimu, pareiškėjai buvo grasinta 4 kartus nuo 2016 m. Ji pati teigė, kad po išprievartavimo su dėde ir jo šeima nutraukė visus ryšius. Gyvendama su senele ir dukra (duomenys neskelbtini) ji nesusidūrė nei su smurtu, nei su grasinimais, nebuvo persekiojama ar diskriminuojama, o tariami grasinimai buvo gauti iš trečiųjų asmenų. Remiantis kilmės šalies informacija (duomenys neskelbtini) smurtą patiriančios moterys gali gauti pagalbą tiek iš šalies vyriausybės institucijų, tiek ir iš, gausiai įsikūrusių ir aktyviai veikiančių, tarptautinių organizacijų. Ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

12. Departamentas atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ESPA, anksčiau EPPB) išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo Irako Respublikos piliečiams, tačiau pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl skunde minimas ESPA išskiriamas padidintos rizikos asmenų profilis pareiškėjos atveju nėra aktualus ir netaikytinas. Priimant ginčijamą sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjos situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl ji neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus.

13. Departamentas pastebėjo, jog į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Pareiškėja iki ginčijamo sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

14. Dėl laikotarpio, per kurį uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką po išsiuntimo iš šalies, Departamentas nurodė, kad draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Departamentas nurodė Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 5 punktą Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, kuris laikytinas proporcingu.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2022 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 21S57743 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus (dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio).

16. Teismas nustatė, kad 2021 m. rugsėjo 27 d. buvo atlikta prieglobsčio prašytojos apklausa. Apklausos metu prieglobsčio prašytoja nurodė, kad yra esanti našlaitė, anksčiau gyveno su senele. (duomenys neskelbtini) senelė mirė nuo (duomenys neskelbtini). Senelė rūpinosi prieglobsčio prašytojos dukra, kai ji paliko kilmės valstybę, todėl dukra dabar yra prižiūrima senelės draugės. Paaiškino, kad kilmės valstybėje ji neturėjo darbo, ją ir jos dukrą išlaikė senelė. Su seneliais ir dėde gyveno (duomenys neskelbtini), kur senelis turėjo žemės sklypą. 2012 m. kovo 4 d. (duomenys neskelbtini) įvyko sprogimai, sprogo ginklų sandėliai.

Sprogimo metu buvo sugriautas namas, kuriame gyveno prieglobsčio prašytoja su šeima, žuvo jos senelis ir dėdė. Kartu su senele buvo nuvežtos į bažnyčioje įrengtą ligoninę, nes turėjo problemų su pėdomis, negalėjo vaikščioti. Teigė, kad jos senelė, iš mamos pusės, turėjo didelę šeimą, todėl prisiglaudė pas giminaičius. Ten gyveno senelės giminės (dėdė ir jo vaikai su šeimomis). Dėdė buvo „šeimos galva“ ir (duomenys neskelbtini). Gyvendama dėdės namuose, toliau lankė mokyklą. Ji dėdės namuose gyveno, kol suėjo 14 m.

Paaiškino, kad ji ir senelė laukė ir tikėjosi, kad vyriausybė atlygins žalą už sugriautą namą. Nurodė, jog dėdės sūnus pradėjo prie jos priekabiauti. Kai ji apie tai pasakė senelei, senelė nepatikėjo. Toliau pasakojo, kad vieną dieną, ji ir abu dėdės vaikai ((duomenys neskelbtini) m. sūnus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) m. dukra (duomenys neskelbtini)), ėjo dirbti į laukus. Po darbo (duomenys neskelbtini) liepė seseriai eiti namo. Jiems atsilikus, (duomenys neskelbtini) vėl pradėjo priekabiauti. Liepusi jam liautis, sakė jam, kad laiko jį broliu, bet jis nesiliovė ir išprievartavo.

Prieglobsčio prašytoja, grįžusi namo, papasakojo senelei kas nutiko. Senelė apie įvykį pranešė (duomenys neskelbtini) tėvui. Dėdė labai supyko ir liepė abiem (prieglobsčio prašytojai ir senelei) apie įvykį nepranešti policijai, priešingu atveju pagrasino abi nužudyti. Senelė išsigando, todėl jos abi vėl grįžo į (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytoją senelė nuvežė į ligoninę dėl užkrečiamųjų ligų prevencijos. Ligoninėje buvo patvirtinta, kad ji yra nėščia. Senelė informavo, kad kūdikio žudyti negalima, todėl turės gimdyti.

Prieglobsčio prašytoja apklausos metu sakė, kad apie nėštumą senelė pranešė dėdei. Tokia žinia, asmens teigimu, dėdę labai supykdė, jis ėmė grasinti ir pasakė, kad paaukos prieglobsčio prašytoją. Apklausos metu nurodė, kad tą padaryti jis galėjo, kadangi buvo magas. Vėliau persikėlė gyventi į kitą (duomenys neskelbtini) kvartalą, kur jų niekas nepažinojo. Naujoje gyvenamojoje vietoje asmuo toliau lankė mokymosi įstaigą ir sėkmingai išnešiojo bei pagimdė kūdikį. Senelė prekiavo turguje ir tokiu būdu aprūpindavo šeimą.

Senelė nusprendė, kad ji turi išvykti iš kilmės valstybės, todėl kreipėsi į kelionių agentūrą. Buvo sutvarkyti dokumentai ir asmuo atvyko į (duomenys neskelbtini). Kai asmuo paliko savo kilmės valstybę, jos dukrai buvo (duomenys neskelbtini) m., senelė dar buvo gyva. Tik atvykusi į (duomenys neskelbtini), po maždaug 2 mėn., asmuo gavo žinią, kad senelei diagnozuotas (duomenys neskelbtini), ji netrukus mirė. Po kurio laiko, mišku atvyko į Lietuvos Respubliką. Papildydama savo pasakojimą teigė, kad jai gyvenant su senele (duomenys neskelbtini), dėdė su (duomenys neskelbtini) jų ieškojo, bijodami, kad ji gali parašyti pareiškimą policijai dėl išprievartavimo.

Pasakojo, kad apie dėdės ir jo sūnaus vykdomas paieškas, jai ir senelei pasakė kaimynai, kurie tebegyveno senojoje asmens gyvenamojoje vietoje. Kaimynai pranešė, kad dėdė grasino joms netiesiogiai, per kaimynus. Su dėdės šeima, po išprievartavimo, nutraukė visus ryšius, bet dėl išprievartavimo niekur nesikreipė, policijai pareiškimo neparašė. Anot kaimynų, per 4 metus, dėdė jų ieškojo 4 kartus (taip sakė kaimynai). Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2022 m. sausio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 22S57743, kuriuo atsisakė pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Teismas atsižvelgė į 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalį, taip pat Įstatymo 86 – 87 straipsnius ir nurodė, jog suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

18. Teismas įvertino Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas, ginčui aktuali teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 28 d. iki 2022 m. vasario 25 d.), 89 ir 99 punktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

19. Teismas pastebėjo, kad pareiškėja suteikti jai pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą grindė motyvais, kad ji negali grįžti į kilmės valstybę dėl šių priežasčių: 1) bendra ekonominė situacija (duomenys neskelbtini); 2) grėsme gyvybei dėl dėdės grasinimų, kadangi buvo išprievartauta jo sūnaus.

20. Teismas sprendė, kad Departamentas pagrįstai dėl minėtos aplinkybės pareiškėjai nesuteikė pabėgėlio statuso, kadangi ji nėra susijusi su kriterijais, nurodytais Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Nagrinėjamoje administracinėje byloje siekiant nustatyti, ar pareiškėjai turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas, toliau vertintinos tik aplinkybės dėl grėsmės gyvybei, kurias sukėlė dėdės grasinimai, kadangi anot pareiškėjos, ji buvo išprievartauta jo sūnaus ir bijojo kreiptis į teisėsaugos institucijas.

21. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, šalių nurodytus argumentus, konstatavo, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Departamentas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjos nurodytus motyvus, kuriais ji grindė prieglobsčio prašymą, pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog pareiškėjai kilmės šalyje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai.

Teismas remdamasis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad ji bijojo kreiptis į teisėsaugos institucijas yra nepagrįsta. Departamentas tyrimo metu nustatė, kad (duomenys neskelbtini) seksualinis priekabiavimas yra neteisėtas. Paprastai bausmė už tai yra 2–5 m. laisvės atėmimo. Ypač sunkiais atvejais bausmė gali siekti 10 m. Nors (duomenys neskelbtini) bausmė dėl seksualinio priekabiavimo yra sunkiai įgyvendinama, tačiau 2012 m. lapkričio 25 d. (duomenys neskelbtini) vyriausybė pradėjo nacionalinę kovos su smurtu prieš moteris kampaniją, pavadintą „Nulinė tolerancija dabar“. (duomenys neskelbtini) vyriausybės teigimu, ši kampanija turėjo būti vykdoma dvejus metus. 2013 m.

šalies ataskaitoje teigiama, kad (duomenys neskelbtini) vyriausybė (duomenys neskelbtini) atidarė du centrus, skirtus prievartavimo aukoms prižiūrėti. CEAJ advokatas teigė, kad jo organizacija Brazavilyje teikė skambučių centrus ir konsultavimo paslaugas moterims, nukentėjusioms nuo smurto, taip pat pagalbą rengiant skundus. Anot „OCDH“ programos koordinatoriaus, kai kurios „NVO“, įskaitant medicininę pagalbą teikiančią „AZUR développement“ ir teisinę pagalbą teikiančią „OCDH“, padeda moterims, smurto aukoms.

Pagal projektą „APC“ ir „AZUR développement“ atidarė pagalbos centrus smurto aukoms Pointe-Noire ir Nkayi; šie centrai dirba nuo 9:00 iki 15:00 nuo pirmadienio iki penktadienio, o policijos, žandarmerijos ir teismų pagalba nukentėjusiems teikiama per ryšių palaikymo pareigūnus. Siekdama sustiprinti finansinę moterų nepriklausomybę ir paskatinti jas pranešti apie smurtą, nuo kurio jos yra nukentėjusios, „AZUR développement“ 2013–2014 m. surengė profesinius mokymus beveik 200 moterų, finansiškai prisidėjo Prancūzijos ambasada ir tarptautinis „Virginia Gildersleeve“ fondas. (duomenys neskelbtini) įsipareigojo panaikinti smurtą dėl lyties pasirašydama Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo (CEDAW) ir Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartiją (ACHPR).

Taigi, Departamentas tyrimo metu iš esmės nustatė, kad moterys (duomenys neskelbtini) gali gauti pagalbą tiek iš valstybinių institucijų, tiek ir iš tarptautinių organizacijų. Teismas atsižvelgęs į pareiškėjos pasakojimą, padarė išvadą, kad ji sugebėjo ir galėjo priimti tinkamus sprendimus. Pareiškėja pati pasirinko išvykti iš miesto, kuriame gyveno jos dėdė, o ne kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas. Taip pat pareiškėja apklausos metu nurodė, kad internete rado informacijos apie galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau apie moterims, patyrusioms smurtą (duomenys neskelbtini), pagalbą teikiančias organizacijas informacijos neieškojo.

Be to, pareiškėja po minėto išprievartavimo 5 m. saugiai gyveno (duomenys neskelbtini) sostinėje. Grasinimai, apie kuriuos pareiškėjai pasakojo kaimynai nėra tikėtini ir negali būti patikrinti, kadangi ji asmeniškai jokių grėsmių po išprievartavimo nesulaukė, grasinančių laiškų negavo, santykius su dėde ir kitais giminaičiais nutraukė.

22. Dėl teismo posėdžio metu pareiškėjos išsakytų argumentų, teismas pažymėjo, kad vien tik teismo posėdžio metu nurodytos naujos aplinkybės, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) susidurs su etnine diskriminacija ir (duomenys neskelbtini) veikianti grupuotė ją baus, neįrodo, kad kilmės valstybėje pareiškėja galėtų būti persekiojama. Nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, jos nepasižymi nuoseklumu ir detalumu. Be to, pareiškėjai Departamentas buvo sudaręs galimybę teikti paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo. Aplinkybė, kad pareiškėja Departamentui nenurodė teismo posėdžio metu išsakytų aplinkybių, tačiau minėtas aplinkybes deklaratyviai nurodė teismo posėdžio metu yra vertinama kritiškai. Tikėtina, jog pareiškėja teismui sąmoningai nurodė naujus, tačiau nepagrįstus argumentus, kad Departamentas turėtų iš naujo atlikti visas procedūras bei priimti naują sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo. Teismas, ad hoc (iš lotynų k. – konkrečioje situacijoje) atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja minėtų išvykimo priežasčių nenurodė Departamentui prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu ir teismui nepaaiškino, kodėl negalėjo to padaryti, taip pat minėtų išvykimo priežasčių visiškai neargumentavo ir nepagrindė, konstatavo, jog Sprendimo panaikinimas ir įpareigojimas Departamentą nagrinėti pareiškėjos naujai pateiktas, tačiau neišsamias aplinkybes būtų formalus, beprasmis ir nesukeltų jokių pareiškėjos siekiamų teisinių pasekmių.

23. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog pareiškėja būtų persekiojama dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pagal pareiškėjos pasakojimą, ji iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, jai iš esmės nebuvo sudaromos jokios kliūtys. Teismas vertino, kad Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos teiginiai, kad jai gresia persekiojimas ar kankinimai, yra tik subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis. Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė patikimos informacijos, kuri sudarytų pagrindą spręsti, kad ji atitinka Įstatyme nustatytą prieglobsčio suteikimo pagrindą, o nustatytos faktinės aplinkybės bei kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjai tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, Departamentas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą.

24. Teismas sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, kadangi byloje nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje su pareiškėja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės.

25. Teismas nustatė, jog Departamentas rėmėsi aktualia kilmės valstybės informacija ir nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. tarptautinis ar vidaus konfliktas, todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ne tik Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

26. Teismas sutiko su Departamento pozicija, kad ESPA išskiria padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo Irako Respublikos piliečiams. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl skunde minimas ESPA išskiriamas padidintos rizikos asmenų profilis ir (duomenys neskelbtini) informacija yra neaktualūs šaltiniai.

27. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Teismas, remdamasis Tvarkos 44.4.1 ir 44.3 papunkčiais, pažymėjo, kad Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokius nors teisės pažeidimus. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

28. Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (Tvarkos 44.3.1 papunktis), kitų aplinkybių nenustatyta, o pagal Tvarkos 44.3 papunktį nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu užsienietis buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir nustatoma viena iš Tvarkos 44.3.1–44.3.6 papunkčiuose numatyta aplinkybė. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

29. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 2 (dviems) metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 30. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi.

31. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

32. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo teigimu, tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

36. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog nėra pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnį. Teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus.

38. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad ji nurodė konkrečias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės valstybėje (buvo išprievartauta savo giminaičio, todėl dėdė ją grasina nužudyti). Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) jau ilgą laiką vyksta ginkluoti konfliktai, kurių metu žūsta šimtai žmonių. (duomenys neskelbtini) nėra demokratijos, nėra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės bei civilių saugumas. (duomenys neskelbtini) yra paplitusi prekyba žmonėmis, moterys išlieka smurto dėl lyties ir priverstinių santuokų aukomis. Dėl (duomenys neskelbtini) tradicijų egzistuoja seksualinių nusikaltėlių nebaudžiamumo kultūra, o išprievartautos moterys išgyvena socialinę stigmą, nes laikomos netinkamomis santuokai. Pareiškėja yra moteris, todėl priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei. Į šiuos reikalavimus Departamentas neatsižvelgė. Departamentas neatliko jokios analizės apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos kilmės valstybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų įvardijama kaip viena pavojingiausių moterims, tačiau Departamentas apie tai neužsimena. Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

39. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

41. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

42. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

43. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

44. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

45. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

46. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (lot. be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

47. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

48. Prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje pareiškėja grindė tuo, kad ji negali pasilikti kilmės šalyje, nes savo kilmės šalyje patyrė smurtą ir seksualinį persekiojimą, todėl pareiškėja negalėjo jaustis saugi; be to, nurodė bendrą savo kilmės valstybės padėtį.

49. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), įvertino pareiškėjos pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, tačiau jos istorija nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Tyrimo metu nenustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį.

50. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tyrimo metu nebuvo nustatytos individualios aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tai, kad pareiškėja galbūt nukentėjo, patirdama jos nurodytus seksualinės prievartos veiksmus, t. y. kriminalinius veiksmus, už kurių padarymą persekiojama ir baudžiama pareiškėjos kilmės valstybėje, nelaikytina persekiojimu Konvencijos ir Įstatymo prasme. Pareiškėjos nurodomas persekiojimas negali būti vertinamas kaip esantis tęstinio ar trunkamojo pobūdžio ir pasikartosiantis ateityje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

51. Prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėja grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjos kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

52. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

53. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į kilmės valstybę ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija nenustatė tokių aplinkybių, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

54. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

55. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

56. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Vilija Mikuckienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė