2016-01-26 Nr. AB-2234-3-61-3-05349-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-263-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05349-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. ir trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, VTEK, atsakovas) 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. KS-114 ir priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad VTEK 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. KS-114 (toliau – ir VTEK sprendimas Nr. KS-114, Sprendimas Nr. KS-114) nusprendė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo viceministru (toliau – ir teisingumo viceministras) dirbęs ir valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras, trečiasis suinteresuotas asmuo) veiklą kontroliavęs bei kuravęs S. S., nustojęs eiti šias pareigas, netrukus įsidarbinęs minėtos įmonės direktoriaus pavaduotoju, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPI derinimo įstatymas) 18 straipsnio nuostatas, bei pasiūlė VĮ Registrų centro vadovui taikyti griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Pareiškėjas teigė, kad VTEK klaidingai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. KS-114, kuris, be kita ko, prieštarauja anksčiau priimtiems ir pagal faktines aplinkybes analogiškiems VTEK sprendimams. VTEK sprendime Nr. KS-114 cituoja VPI derinimo įstatymo 18 straipsnį ir nurodo, kad VĮ Registrų centras, teikiantis viešąsias atlygintinas paslaugas, atitinka šiame įstatyme nurodytą įmonės apibrėžimą. Pareiškėjo nuomone, tokia VTEK išvada nepagrįsta ir nemotyvuota, nes priimant pareiškėją į VĮ Registrų centro direktoriaus pavaduotojo registrų integracijai pareigas, be kita ko, buvo vadovautasi oficialiu VTEK 2013 m. kovo 14 d. rašte Nr. S-447-(2.5) „Dėl G. A.“ pateiktu išaiškinimu analogiškoje situacijoje, kuriame konstatuota, kad VPI derinimo įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintas „draudimas įsidarbinti netaikytinas pereinant iš viešojo sektoriaus į viešąjį, kai, pavyzdžiui, kontroliuojančioje biudžetinėje įstaigoje (valstybinėje tarnyboje) dirbęs asmuo įsidarbina biudžetinėje įstaigoje, kurios veiklą jis kontroliavo, bet kurios veikla negali būti priskirta ūkinei, komercinei, kredito ar finansinei veiklai“.

Pareiškėjo teigimu, VTEK sprendime Nr. KS-114 pateikta išvada prieštarauja teisiniam reguliavimui, reglamentuojančiam VĮ Registrų centro statusą ir veiklą. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės įmonės tikslas – teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą, siekiant tenkinti viešuosius interesus. VĮ Registrų centras yra iš valstybės turto įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1R-74 (2014 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. 1R-207 redakcija) patvirtintuose VĮ Registrų centro įstatuose (toliau – ir VĮ Registrų centro įstatai) nustatytus veiklos tikslus, VĮ Registrų centras nevykdo jokios ūkinės, komercinės, kredito ar finansinės veiklos, kuri susijusi su pelno siekimu, bet teikia viešąsias paslaugas – tvarko Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, Juridinių asmenų registrą, Adresų registrą, kuria, įgyvendina, plėtoja ir tvarko su šiais bei kitais registrais susijusias informacines sistemas, tvarko registro archyvus ir antstolių informacinę sistemas, išduoda kvalifikacinius sertifikatus. Pareiškėjas, vadovaudamasis Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 3 straipsnio 5 dalies bei Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatomis, teigė, jog atlyginimo už VĮ Registrų centro teikiamas paslaugas nustatymas yra susijęs ne su pelno siekimu, o su administravimo išlaidų kompensavimu ir pagrįsta investicijų grąža. Įstatymas įsakmiai reikalauja tokio atlyginimo dydį pagrįsti valstybės įmonės sąnaudomis. Be to, VĮ Registrų centro direktoriaus pavestų ir pareigybės aprašyme patvirtintų VĮ Registrų centro direktoriaus pavaduotojo registrų integracijai pareigybės funkcijų atlikimas nėra tiesiogiai susijęs su sprendimų priėmimu VĮ Registrų centro valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos ir kontrolės srityse. Pareiškėjo nuomone, VTEK, skirtingai įstatymo atitikties požiūriu aiškindama jo ir G. A. atvejį, egzistuojant iš esmės tapačioms faktinėms aplinkybėms, pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 52–55) atsakovas paaiškino, kad VPI derinimo įstatymo 18 straipsnis draudžia pareigas valstybės tarnyboje nustojusiam eiti asmeniui vienerius metus dirbti įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės vadovu, vadovo pavaduotoju, būti šios įmonės tarybos ar valdybos nariu, taip pat eiti kitas pareigas, tiesiogiai susijusias su sprendimų dėl įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos ir kontrolės priėmimu, jeigu per paskutinius darbo metus jo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės veiklos priežiūra ar kontrole arba jeigu asmuo tiesiogiai dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant įmonei ar jos kontroliuojamai įmonei palankius sprendimus konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar gauti finansinę paramą. Interesų derinimo įstatymo nuostatų prasme įmonė yra visų rūšių ūkinės, komercinės, kredito ir finansinės įmonės, bendrovės, įstaigos, bendrijos, asociacijos, susivienijimai ir organizacijos (2 str. 7 d.). VĮ Registrų centro įstatų 8 punktas, be kita ko, nustato, kad vienas iš VĮ Registrų centro tikslų – teikiant paslaugas, vykdyti pelningą veiklą. Įstatų 45, 47-48 punktai reglamentuoja gauto pelno paskirstymo tvarką. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu 2013 metais buvo paskirstyta 7 219 125 Lt VĮ Registrų centro pelno, nepaskirstyto pelno liko 211 855 Lt. Nurodyti duomenys, atsakovo nuomone, patvirtina, kad VĮ Registrų centras vykdo ūkinę, komercinę bei finansinę veiklą ir atitinka VPI derinimo įstatyme nurodytos įmonės apibrėžimą. Atsakovas pažymėjo, kad minėto įstatymo 18 straipsnio pažeidimo nepaneigia pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jo VĮ Registrų centre užimamos pareigos nėra tiesiogiai susijusios su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos ir kontrolės srityse. Šiuo atveju aktualu, kad pareiškėjas, nustojęs eiti pareigas valstybės tarnyboje (atleistas iš teisingumo viceministrų), nepraėjus vieneriems metams, įsidarbino kontroliuotoje įmonėje vadovo pavaduotoju ir tokiu būdu pažeidė VPI derinimo įstatymo 18 straipsnio draudimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras su pareiškėjo reikalavimu sutiko ir prašė tenkinti skundą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 49–50) trečiasis suinteresuotas asmuo išdėstė savo poziciją, kad

VPI derinimo įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintas draudimas įsidarbinti paprastai taikomas asmenims, pereinantiems iš viešojo į privatų sektorių, tačiau netaikytinas pereinant iš viešojo sektoriaus į viešąjį. Tiek biudžetinė įstaiga, tiek valstybės įmonė yra viešasis juridinis asmuo, veikia ir savo veikloje vadovaujasi ūkinės, finansinės ir komercinės veiklos vienodais reglamentavimo principais, išdėstytais kiekvienos rūšies įstaigos veiklą reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2005 m. liepos 8 d. nutarime išaiškinta, kad valstybės institucijomis laikytinos visos institucijos (taip pat ir įstaigos, įmonės), per kurias valstybė vykdo savo funkcijas, kurių steigėjo teises turi valstybė (jos institucijos), nepriklausomai nuo to, kaip tam tikros institucijos yra vadinamos įstatymuose ir (arba) poįstatyminiuose teisės aktuose. VĮ Registrų centro nuomone, Komisija nepagrįstai eliminuoja valstybės įmonę kaip viešąjį juridinį asmenį, kuomet tokį jo statusą patvirtina tiek Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir specialūs šio viešojo juridinio asmens veiklą reglamentuojantys teisės aktai, tiek Konstitucinis Teismas. VTEK išvada, kad VĮ Registrų centras, teikiantis viešąsias atlygintinas paslaugas, atitinka Interesų derinimo įstatyme nurodytos įmonės apibrėžimą, yra nemotyvuota, nepagrįsta ir prieštarauja teisiniam reguliavimui, reglamentuojančiam VĮ Registrų centro statusą ir veiklą. VĮ Registrų centro paslaugų atlygintinumo klausimas yra griežtai reglamentuotas teisės aktais, kiekvienos paslaugos kaina yra skaičiuojama, įvertinus administravimo išlaidas kartu su pagrįsta investicijų grąža, ir tvirtinama Vyriausybės. Dėl nurodytų priežasčių VĮ Registrų centras nepatenka į VPI derinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą įmonių sąrašą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (b. l. 135–139) pareiškėjo S. S. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1P-26 pareiškėjas buvo priimtas į Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro, A lygio, 20 kategorijos, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas nuo 2013 m. vasario 14 d. (b. l. 41, 65). Iš teisingumo viceministro pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1R-41, teismas nustatė, kad teisingumo viceministro funkcijoms, be kita ko, buvo priskirta teisingumo ministro pavedimu koordinuoti ir kontroliuoti teisingumo ministrui pavestose valdymo srityse veikiančių Vyriausybės įstaigų, taip pat įstaigų prie ministerijos veiklą, atlikti kitas teisingumo ministro pavestas funkcijas (b. l. 33–34, 42–44, 103–105).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1R-101 (b. l. 35–37, 106–108) buvo patvirtintos teisingumo viceministrų veiklos sritys, teisingumo viceministrui S. S. pavesta koordinuoti ir kontroliuoti teisingumo ministro valdymo srityse veikiančių Vyriausybės įstaigų, taip pat įstaigų prie ministerijos ir valstybės įmonių, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina ministerija, veiklą, tarp jų – valstybės įmonės Registrų centro. Šiuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu teisingumo viceministrui S. S., be kita ko, buvo pavesta ministro valdymo sričiai priskirtų valstybės registrų ir informacinių sistemų veikla (b. l. 38, 109).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 1P-85 pareiškėjas buvo atleistas iš teisingumo viceministro pareigų (b. l. 40, 111). Pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. VĮ Registrų centro direktoriui padavė prašymą priimti dirbti direktoriaus pavaduotoju registrų integracijai (b. l. 78). VĮ Registrų centras ir pareiškėjas tą pačią dieną sudarė darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas buvo priimtas dirbti į direktoriaus pavaduotojo registrų integracijai pareigas nuo 2014 m. liepos 14 d. (b. l. 88–90).

VĮ Registrų centro direktoriaus 2014 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. p-347 buvo patvirtinti direktoriaus pavaduotojo registrų integracijai pareiginiai nuostatai (b. l. 27–28). Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 5 d. posėdyje, atsižvelgęs į žiniasklaidos priemonėse paskelbtas publikacijas, nusprendė pradėti pareiškėjo elgesio atitikties VPI derinimo įstatymo nuostatoms tyrimą (b. l. 62). VTEK 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. KS-114 pripažino, kad pareiškėjas, dirbęs teisingumo viceministru ir kontroliavęs bei kuravęs VĮ Registrų centro veiklą, nustojęs eiti šias pareigas ir netrukus įsidarbinęs minėtos įmonės direktoriaus pavaduotoju, pažeidė VPI derinimo įstatymo 18 straipsnio nuostatas, bei pasiūlė VĮ Registrų centro vadovui taikyti pareiškėjui griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš pareigų (b. l. 70–72).

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnyje (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2063 redakcija) nustatyta, kad asmuo, nustojęs eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, vienerius metus neturi teisės dirbti įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės vadovu, vadovo pavaduotoju, būti šios įmonės tarybos ar valdybos nariu, taip pat eiti kitas pareigas, tiesiogiai susijusias su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos ir kontrolės srityse, jeigu per paskutinius darbo metus jo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės veiklos priežiūra ar kontrole arba jeigu asmuo tiesiogiai dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant palankius įmonei ar jos kontroliuojamai įmonei sprendimus konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar finansinę paramą.

Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas nustatė, kad pareiškėjas, eidamas teisingumo viceministro pareigas, koordinavo ir kontroliavo VĮ Registrų centro veiklą, taigi, jo pareigos valstybės tarnyboje buvo susijusios su šios įmonės veiklos priežiūra ir kontrole. Pareiškėjas 2014 m. liepos 4 d. nustojo eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, todėl jo atžvilgiu taikytinas VPI derinimo statymo 18 straipsnyje numatytas apribojimas dirbti įmonės, kurios veiklą prižiūrėjo ir kontroliavo, vadovu ar vadovo pavaduotoju. Nežiūrint to, pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 14 d. pradėjo dirbti VĮ Registrų centras direktoriaus pavaduotoju.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendime Nr. KS-114 tinkamai įvertino, jog pareiškėjas, nustojęs eiti teisingumo viceministro pareigas valstybinėje tarnyboje ir netrukus įsidarbinęs valstybės įmonės, kurios veiklą prižiūrėjo ir kontroliavo, pažeidė VPI derinimo įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintą apribojimą. Teismas pažymėjo, kad VPI derinimo įstatymo tikslas – užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (1 straipsnis).

Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, nesinaudoti viešai neskelbiama tarnybine informacija ne tarnybinei veiklai ir kt. (3 straipsnio 1 dalis). Asmens elgesys, kai jis, nustojęs dirbti valstybinėje tarnyboje, praėjus trumpam laiko tarpui, be konkurso pradeda dirbti įmonės, kurios veiklą prižiūrėjo ir kontroliavo, vadovaujančiose pareigose, visuomenės požiūriu kelia abejonių interesų konflikto buvimu (galimu pasinaudojimu eitomis pareigomis, nevieša tarnybine informacija, siekiant įsidarbinti aukštose pareigose ir kt.).

Be to, toks elgesys gali sukelti pagrįstų visuomenės abejonių, kad buvęs valstybės tarnautojas tarnybos metu gautą viešai neskelbiamą informaciją, užmegztus ryšius ir pan. panaudos ne tarnybinei veiklai, o jį įdarbinusios įmonės naudai ir jos interesais, kurie gali nesutapti su viešaisiais interesais. Asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, taikomas reikalavimas elgtis taip, kad nekiltų abejonių dėl interesų konflikto buvimo. Teismas vertino, kad pareiškėjo, buvusio teisingumo viceministro, darbas VĮ Registrų centro direktoriaus pavaduotojo pareigose, kai jis eidamas pareigas valstybinėje tarnyboje tiesiogiai kontroliavo ir prižiūrėjo šios įmonės veiklą, kelia pagrįstų abejonių dėl interesų konflikto buvimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra pažymėta, kad Interesų derinimo įstatymo tikslai yra prevenciniai, siekiant konstatuoti, jog asmuo pažeidė Interesų derinimo įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius ir įrodyti, kad asmuo nesiėmė šiame įstatyme numatytų priemonių – nepaisė vienerių metų apribojimo sudaryti darbo sutartį (LVAT 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2780/2012).

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad VĮ Registrų centras nėra įmonė VPI derinimo įstatymo 18 straipsnio taikymo prasme. Teismas pažymėjo, jog minėtos įstatymo normos taikymo požiūriu reikia, be kita ko, nustatyti, kad įmonė, kurioje įsidarbino buvęs valstybės tarnautojas, atitinka VPI derinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatytą „įmonės“ apibrėžimą – „visų rūšių ūkinės, komercinės, kredito ir finansinės įmonės, bendrovės, įstaigos, bendrijos, asociacijos, susivienijimai ir organizacijos“ (LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-22/2012, Administracinė jurisprudencija. 2012, Nr. 23, p. 448–457).

Aiškindamas VPI derinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą „įmonės“ apibrėžimą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VPĮ derinimo įstatymas įmones apibrėžia plačiai, t. y. ši sąvoka apima tiek privačius (bendrovės), tiek viešuosius juridinius asmenis (įstaigas, bendrijas, asociacijas ir pan.), be to, minėtame įstatyme nenumatytos skirtingos įsidarbinimo taisyklės, priklausomai nuo įmonės kapitalo kilmės (valstybės ar privataus). Teismas, išanalizavęs Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo nuostatas, VĮ Registrų centro įstatus (b. l. 8–17), priėjo prie išvadų, kad VĮ Registrų centras turi teisę vykdyti neprieštaraujančią įstatams ir veiklos tikslams ūkinę komercinę veiklą (įstatų 10, 11 punktai), o vienas iš įmonės veiklos tikslų – pelningos veiklos vykdymas (įstatų 8 punktas).

Iš atsakovo į bylą pateikto VĮ Registrų centro 2014 m. spalio 23 d. tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio aiškinamojo rašto 1 priedo teismas nustatė, kad įmonė gauna pajamas iš komercinių paslaugų teikimo (kadastrinių matavimų, turto vertinimo, sertifikatų išdavimo ir kt.) (b. l. 75), įmonės veikla pelninga (b. l. 74). Dalis įmonės pelno gali būti skiriama darbuotojų premijoms, jų socialiniams ir kultūriniams poreikiams (Įstatų 48 punktas). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad VĮ Registrų centras teikia ne tik viešąsias paslaugas, kaip jos suprantamos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, t. y.

įgyvendina valstybės pavestas funkcijas, bet ir teikia pelningas komercines paslaugas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centras atitinka Interesų derinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą „įmonės“ apibrėžimą, nes yra ūkinę komercinę veiklą vykdanti įmonė.

Pareiškėjo argumentus, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. KS-114, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas šį teiginį grindė argumentu esą VTEK skirtingai Interesų derinimo įstatymo atitikties požiūriu aiškino jo ir buvusio teisingumo viceministro G. A. atvejus, nors iš esmės egzistavo tapačios faktinės aplinkybės. Teismas, susipažinęs su VTEK 2013 m. kovo 14 d. raštu „Dėl G. A.“ (b. l. 7), konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo pakankamo pagrindo juo vadovautis.

Šis raštas nėra skirtas pareiškėjui, juo Komisija nusprendė nepradėti tyrimo dėl G. A. elgesio pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) prašymą. Taip pat teismas pastebėjo, kad minėtas raštas nėra oficialiai paskelbta Komisijos rekomendacija dėl VPI derinimo įstatymo įgyvendinimo. Antra vertus, teismas pažymėjo, kad minėtame rašte nurodytas atvejis nėra tapatus nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Iš šio rašto matyti, kad G. A., ėjęs atitinkamas pareigas Teisingumo ministerijoje, įsidarbino Lietuvos teisės instituto direktoriaus pavaduotoju.

Iš Lietuvos teisės instituto įstatų (b. l. 18–26) matyti, kad Lietuvos teisės institutas yra kitokio pobūdžio įstaiga, nė valstybės įmonė Registrų centras. Lietuvos teisės institutas yra valstybinis mokslinių tyrimų institutas (biudžetinė įstaiga), kuris vykdo valstybės pavestas funkcijas, jo tikslas nėra pelno siekimas. Komisijos rašte yra pateiktas išaiškinimas, kad VPI derinimo įstatymo 18 straipsnio nuostatos netaikytinos tuo atveju, kai kontroliuojančioje biudžetinėje įstaigoje dirbęs asmuo įsidarbina biudžetinėje įstaigoje, kurios veiklą jis kontroliavo, bet kurios veikla negali būti priskirta ūkinei, komercinei, kredito ar finansinei veiklai.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad pareiškėjas negalėjo vadovautis šiuo išaiškinimu, kadangi jis įsidarbino ne biudžetinėje įstaigoje, o valstybės įmonėje, kuri, kaip minėta, ne tik vykdo valstybės pavestas funkcijas, bet ir teikia komercines paslaugas bei siekia pelno. Iš minėto VTEK rašto matyti, kad G. A., prieš įsidarbindamas Lietuvos teisės institute, kreipėsi į Komisiją, prašydamas paaiškinti, ar toks jo elgesys neprieštaraus Interesų derinimo įstatymo nuostatoms, tuo tarpu pareiškėjas jokių veiksmų, siekdamas pašalinti abejones dėl VPI derinimo įstatymo nuostatų taikymo, nesiėmė.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvados, kad Komisija Sprendimu Nr. KS-114 teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai jas įvertino, teisingai aiškino ir taikė Interesų derinimo įstatymo nuostatas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnis). Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 167–171) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Apelianto (pareiškėjo) nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, klaidingai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad VĮ Registrų centras atitinka VPI derinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įmonės apibrėžimą. Tokia teismo išvada, apelianto nuomone, prieštarauja teisiniam reguliavimui, reglamentuojančiam VĮ Registrų centro statusą ir veiklą (Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, VĮ Registrų centro įstatai). VĮ Registrų centro įstatuose nustatyti veiklos tikslai patvirtina, kad VĮ Registrų centro vykdoma komercinė veikla sudaro labai nedidelę veiklos dalį. Pagrindinis VĮ Registrų centro tikslas – teikti viešąsias paslaugas, o pagrindinė veikla – tvarkyti Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, Juridinių asmenų registrą, Adresų registrą, įgyvendinti, plėtoti ir tvarkyti su šiais bei kitais registrais susijusias informacines sistemas, tvarkyti registro archyvus ir antstolių informacinę sistemas, išduoti kvalifikacinius sertifikatus ir pan. Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje ir Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad atlyginimo už VĮ Registrų centro teikiamas paslaugas nustatymas susijęs ne su pelno siekimu, o su administravimo išlaidų kompensavimu, ir pagrįstas investicijų grąža. Vien ta aplinkybė, kad VĮ Registrų centras teikia viešąsias atlygintinas paslaugas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog VĮ Registrų centras atitinka Interesų derinimo įstatyme nurodytos įmonės apibrėžimą.

2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis negalėjo vadovautis VTEK 2013 m. kovo 14 d. rašte Nr. S-447-(2.5) „Dėl G. A.“ pateiktu išaiškinimu. Pasak apelianto, šiame rašte pateiktas išaiškinimas savo esme yra bendroji, o ne individualioji nuostata, išplaukianti iš VPI derinimo įstatymo esmės, jo tikslų bei uždavinių ir gali būti taikoma neapibrėžtam asmenų ratui. Pagal Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 2 ir 17 straipsnių nuostatas Komisijai suteikta teisė pateikti savo nuomonę dėl Interesų derinimo įstatymo nuostatų taikymo (įgyvendinimo). Vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, apeliantas pagrįstai tikėjosi, kad esant tapačioms ar panašioms faktinėms aplinkybėms, Komisija VPI derinimo įstatymo 18 straipsnio nuostatas jo atžvilgiu interpretuos taip pat, kaip tai buvo dariusi anksčiau. Anot apelianto, dėl įvardytų priežasčių jis pagrįstai manė, jog prieš jam įsidarbinant VĮ Registrų centre, nėra būtina dar kartą kreiptis į VTEK su prašymu pateikti nuomonę dėl VPI derinimo įstatymo 18 straipsnio taikymo. Skirtingas savo esme tapačių aplinkybių, nustatytų VTEK 2013 m. kovo 14 d. rašte Nr. S-447-(2.5) „Dėl G. A.“ ir pareiškėjo atveju, vertinimas bei su tuo susijęs skirtingas teisės normų aiškinimas ir taikymas diskriminuoja apeliantą ir pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Faktą, kad VTEK, aiškindama ir taikydama VTI derinimo įstatymo nuostatas, yra nenuosekli, apelianto nuomone, iliustruoja pavyzdys, aprašytas 2015 m. sausio 23 d. interneto tinklalapyje www.lzinios.lt paskelbtoje publikacijoje „Buvęs generalinis urėdas žvalgosi darbo“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 142–145) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apelianto (trečiojo suinteresuoto asmens) nuomone, teismas klaidingai vertino reikšmingas faktines aplinkybes ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo bei trečiojo asmens argumentus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Apeliantas nesutinka, kad VĮ Registrų centras patenka į VPI derinimo įstatyme apibrėžtą įmonių ratą. Teismas VĮ Registrų centrą priskyrė įstatyme apibrėžtų įmonių grupei vadovaudamasis vieninteliu kriterijumi – pelnu, nors VTEK yra priėmusi ir kitokių sprendimų, kuriuose buvo atsižvelgiama ne tik į šį vienintelį, bet į visumą kriterijų. Palikdamas VTEK Sprendimą Nr. KS-114 galioti, teismas nepagrįstai nevertino Komisijos priimtų sprendimų visumos, nesigilino, kokia yra Komisijos praktika analogiškose situacijose ir neanalizavo, kokiais kriterijais vadovaudamasi Komisija vienu atveju įmonę priskiria prie vykdančių ūkinę komercinę veiklą, o kitu atveju tokių įmonių ratui nepriskiria. Pareiškėjo veiksmai ginčo atveju buvo pagrįsti teisėtais lūkesčiais, kad Komisija VPI derinimo įstatymo nuostatas jo atžvilgiu aiškins ir taikys analogiškai kaip ir kitiems buvusiems valstybės tarnautojams.

2. Apelianto teigimu, nesvarbu, kokio konkretaus subjekto atžvilgiu yra priimtas Komisijos išaiškinimas dėl asmens teisės dirbti tam tikrose pareigose, nes toks išaiškinimas tolygus viešam sprendimui, be to, toks sprendimas yra viešinamas per visuomenės informavimo priemones. Visi VTEK sprendimai (ir išaiškinimai) formuoja Komisijos veiklos praktiką, kuri grindžiama pagarbos žmogui ir valstybei, teisėtumo, nešališkumo, politinio neutralumo, nepriklausomumo, skaidrumo ir atskaitomybės principais (VTEK įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), kas suponuoja nuostatą, jog Komisijos priimti sprendimai turi būti vieningi ir objektyvūs. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad teismas netinkamai vertino VTEK išaiškinimą dėl G. A., nelaikydamas šio išaiškinimo sprendimu, juo labiau, kad tai nėra vienkartinis ar išimtinis Komisijos išaiškinimas (sprendimas), bet galima teigti apie tokių išaiškinimų (sprendimų) sistemą (pvz., VTEK neįžvelgė viešųjų ir privačių interesų konflikto B. S. atžvilgiu, kuris vadovavo Generalinei miškų urėdijai, po to pretendavo į Utenos miškų urėdijos vadovo pareigas).

3. Pagal VTEK įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, Komisija, priėmusi sprendimą pripažinti, jog asmuo pažeidė VPI derinimo įstatymo nuostatas, turi teisę pati skirti pažeidėjui įspėjimą arba turi teisę įgyvendinti VTI derinimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 6 ir 7 punktuose nustatytas teises. Ginčo atveju VTEK vadovavosi nurodyto įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 ir 7 punktais ir pasiūlė VĮ Registrų centrui skirti pareiškėjui griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Kadangi VTEK įstatyme Komisijai nėra suteikta teisė skirti kitokią konkrečią drausminę nuobaudą, o tik įspėjimą, todėl VTEK, siūlydama kitokią (griežtesnę) drausminę nuobaudą, privalo laikytis Lietuvos Respublikos darbo kodekso taisyklių, numatančių drausminių nuobaudų skyrimo bendruosius principus. Remdamasis nurodytais argumentais, apeliantas teigia, jog Komisijos Sprendime Nr. KS-114 pasiūlyta drausminė nuobauda teismo turi būti panaikinta, kaip paskirta pažeidžiant drausminių nuobaudų skyrimo tvarką. Griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš pareigų galėtų būti skiriamas tik tuo atveju, kai yra padaromas šiurkštus pažeidimas (Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalis, 235 straipsnis, Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnis). VTEK sprendime nėra konstatuota, kad pareiškėjo padarytas nusižengimas yra šiurkštus, taip pat nėra nustatyta, jog nusižengimas būtų sukėlęs kokių nors neigiamų padarinių, kad dėl to būtų nukentėję kiti asmenys ar viešasis interesas.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija su pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus (b. l. 178–181) atsakovas palaiko VTEK argumentus, kurie buvo išdėstyti ginčijamame Sprendime Nr. KS-114, atsiliepime į pareiškėjo skundą ir žodinio bylos nagrinėjimo teisme metu. Papildomai dėl kai kurių apeliacinių skundų argumentų atsakovas pažymi, kad:

1. Pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo asmeniškai sau pritaikyti Komisijos nuomonę, kuri nebuvo viešai paskelbta, bet pateikta individualiai, pagal konkrečius paklausimus ir juose nurodytas faktines aplinkybes visiškai kitiems asmenims – G. A. ir B. S.. Šios situacijos negali būti laikomos tapačiomis, todėl jų teisiniame vertinime analogija negalima. Skirtingai nė G. A., kuris būdamas teisės srities mokslininkas (ir universiteto dėstytojas) ir kaip asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojas – teisingumo viceministras, pasibaigus ministro įgaliojimams, ketino sugrįžti į mokslinių tyrimų įstaigą – Teisės institutą tęsti mokslininko veiklos, pareiškėjas buvo tiesiog įdarbintas į specialiai jam sukurtą naują darbo vietą. Ginčo atveju tai buvo padaryta be jokio konkurso, atsižvelgiant į pareiškėjo „unikalią patirtį“ registrų tvarkymo srityje, apie kurią nei VTEK, nei teismas neturi jokios informacijos. Komisija G. A. paklausimą nagrinėjo keičiantis Teisės instituto teisiniam statusui, veiklos pobūdžiui, jo santykiui su Teisingumo ministerija ir, kas yra itin svarbu, – organizuojant viešąjį konkursą instituto vadovo pareigoms užimti. G. A. ir B. S., prieš priimdami sprendimą dėl tarnybos santykių, kreipėsi į VTEK patarimo (rekomendacijos). Komisija, pagal kompetenciją išnagrinėjusi šių asmenų individualius paklausimus ir neatlikdama specialaus tyrimo, atsižvelgdama į nurodytas konkrečias faktines aplinkybes, pateikė jiems savo nuomonę dėl jų galimo (potencialaus) elgesio atitikties Interesų derinimo įstatymo nuostatoms. Apie pareiškėjo įsidarbinimą VĮ Registrų centre Komisija sužinojo tik iš spaudos publikacijų. Jokių rekomendacijų ar išaiškinimo dėl tokio įdarbinimo teisėtumo pareiškėjas į Komisiją nėra kreipęsis. Komisija viešos informacijos pagrindu dėl ginčijamo pareiškėjo elgesio atliko tyrimą vadovaudamasi VTEK įstatymo nuostatomis ir, įvertinusi surinktą informaciją, priėmė atitinkamą sprendimą.

2. Apeliantai neginčija faktų, jog: VĮ Registrų centro teisinis statusas yra valstybės įmonė; VĮ Registrų centras teikia atlygintinas finansines paslaugas; VĮ Registrų centras siekia finansiškai pelningos veiklos. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad VĮ Registrų centras atitinka Interesų derinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodytą įmonės apibrėžimą.

3. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas be konkurso buvo įdarbintas į specialiai jam sukurtą darbo vietą. VTEK nustatė, kad S. S. iki 2014 m. liepos 4 d. ėjo teisingumo viceministro (A lygis, 20 kategorija, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas) pareigas. Po penkių dienų, t. y. 2014 m. liepos 9 d., jis sudarė darbo sutartį su VĮ Registrų centru dėl direktoriaus pavaduotojo registrų integracijai pareigų, kuriose pradeda dirbti nuo 2014 m. liepos 14 d. Pareiškėjui buvo nustatytas 6 579 Lt mėnesinis atlyginimas ir 3 290 Lt priedas. VĮ Registrų centro direktorius tik 2014 m. liepos 14 d patvirtino savo pavaduotojo registrų integracijai (pareiškėjo) pareiginius nuostatus.

3. Atsakovo nuomone, VĮ Registrų centras nagrinėjamoje byloje nelaikytinas suinteresuotu asmeniu, kuriam Sprendimas Nr. KS-114 galėtų sukelti kokias nors teisines pasekmes. VTEK tyrė, vertino ir pasisakė ne dėl šios įmonės (kuri byloje įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu) sprendimų teisėtumo, o tik dėl pareiškėjo veiksmų. VTEK nuomone, VĮ Registrų centras šioje byloje atstovauja ir gina išimtinai pareiškėjo, vieno iš šios institucijos vadovų, interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu (b. l. 182–184) su pareiškėjo apeliaciniu skundu sutinka, palaiko jo argumentus ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje apeliacine tvarka byloje ginčas kilęs dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. KS-114, kuriuo VTEK nusprendė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo viceministru dirbęs ir valstybės įmonės Registrų centro veiklą kontroliavęs bei kuravęs S. S., 2013 m. liepos 4 d. nustojęs eiti šias pareigas, 2013 m. liepos 9 d. įsidarbindamas šios įmonės direktoriaus pavaduotoju, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnio nuostatas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, apeliacinius skundus grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo normas.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (bylai aktuali 2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr.XI-2063 redakcija) 18 straipsnis nustatė, kad asmuo, nustojęs eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, vienerius metus neturi teisės dirbti įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės vadovu, vadovo pavaduotoju, būti šios įmonės tarybos ar valdybos nariu, taip pat eiti kitas pareigas, tiesiogiai susijusias su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos ir kontrolės srityse, jeigu per paskutinius darbo metus jo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės veiklos priežiūra ar kontrole arba jeigu asmuo tiesiogiai dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant palankius įmonei ar jos kontroliuojamai įmonei sprendimus konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar finansinę paramą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra suformavęs (ABTĮ 13 straipsnio 1 d., 20 straipsnio 3 dalis) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnio taikymo praktiką (žr.LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-22/2012, Administracinė jurisprudencija, 2012;2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A444-131/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A858-20146/2010, 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2780/2012, taip pat 2013 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-655/2013). Nors minėtose nutartyje buvo taikyta ankstesnė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnio redakcija (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr.IX- 244 redakcija), tačiau pažymėtina, kad abiejų įstatymo redakcijų 18 straipsnyje yra įtvirtintas iš esmės analogiškas apribojimas sudaryti darbo sutartį, tik pagal 2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr.XI-2063 redakcijos įstatymo 18 straipsnį minėtas apribojimas yra platesnės apimties, nes jis taikomas ne tik įmonės, bet ir jos kontroliuojamos įmonės atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad abiejose įstatymų redakcijose įtvirtinto draudimo esmė ir jo terminas (vieneri metai nuo nustojimo eiti pareigas valstybinėje tarnyboje) nepasikeitė, minėtose nutartyse suformuota Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnio taikymo praktika yra aktuali ir nagrinėjamo ginčo atveju.

Pagal minėtą teismų praktiką, ją taikant ir plėtojant iš dalies pakeisto Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr.XI-2063 redakcija), tam, jog būtų konstatuotas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnio pažeidimas, yra būtina įrodyti vieną iš dviejų minėtoje normoje įtvirtintų alternatyvių aplinkybių, t. y., kad asmuo, dirbantis įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės vadovu, vadovo pavaduotoju, ar esantis šios įmonės tarybos ar valdybos nariu, taip pat einantis kitas pareigas, tiesiogiai susijusias su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos ir kontrolės srityse, prieš tai, būdamas valstybės tarnautoju, per paskutinius darbo metus ėjo tokias pareigas, kurios: 1) arba tiesiogiai buvo susijusios su įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės veiklos priežiūra ar kontrole, 2) arba jis (valstybės tarnautojas) tiesiogiai dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant palankius įmonei ar jos kontroliuojamai įmonei sprendimus konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar finansinę paramą.

Teismų praktikos tęstinumo prasme pažymėtina, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr.IX-244 redakcija) 7 dalyje pateikta įmonės sąvoka nepakeista iki šiol. Pagal VPI derinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį įmonė – visų rūšių ūkinės, komercinės, kredito ir finansinės įmonės, bendrovės, įstaigos, bendrijos, asociacijos, susivienijimai ir organizacijos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymų visumą, priėjo prie faktinėmis aplinkybėmis ir įstatymo normomis pagrįstų išvadų, jog atsakovas VTEK 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. KS-114 pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnį. Teismas byloje nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas S. S. 2014 m. liepos 4 d. nustojęs eiti pareigas valstybinėje tarnyboje (teisingumo viceministro), 2014 m. liepos 9 d. sudarė su VĮ Registrų centras direktoriumi darbo sutartį dėl darbo VĮ Registrų centras direktoriaus pavaduotoju ir nuo 2014 m. liepos 14 d. ir pradėjo eiti šias pareigas, nors prieš tai, būdamas valstybės tarnautoju (teisingumo viceministru) per paskutinius darbo metus koordinavo ir kontroliavo VĮ Registrų centras veiklą, pagrįstai pripažino VPI derinimo įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinto draudimo pažeidimu, nes pagal šioje įstatymo normoje įtvirtintą apribojimą asmuo, nustojęs eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, vienerius metus neturi teisės dirbti įmonės ar jos kontroliuojamos įmonės vadovo pavaduotoju, jeigu per paskutinius darbo metus jo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su įmonės veiklos priežiūra ar kontrole.

Byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo funkcijoms valstybinėje tarnyboje (teisingumo viceministro) darbo šiose pareigose laikotarpiu (nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2014 m. liepos 4 d.) pagal šios pareigybės aprašymą (TM 2013 m. vasario 14 d. įsakymas Nr.1R-41), be kita ko, buvo priskirta funkcija teisingumo ministro pavedimu koordinuoti ir kontroliuoti teisingumo ministrui pavestose valdymo srityse veikiančių Vyriausybės įstaigų, taip pat įstaigų prie ministerijos veiklą (Pareigybės aprašymo 7.6 punktas), o pagal teisingumo viceministrų veiklos sričių paskirstymą (TM 2013 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 1R-101) teisingumo ministras buvo pavedęs teisingumo viceministrui S. S. koordinuoti ir kontroliuoti teisingumo ministro valdymo srityse veikiančių Vyriausybės įstaigų, taip pat įstaigų prie ministerijos ir valstybės įmonių, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina ministerija, veiklą, tarp jų – valstybės įmonės Registrų centro veiklą (Įsakymo Nr. 1R-101 3.1, 3.1.3.3 punktai), nustatydamas, kad viena iš šio viceministro veiklos sričių - ministro valdymo sričiai priskirtų valstybės registrų ir informacinių sistemų veikla (Įsakymo Nr. 1R-101 priedo 3.8 punktas), neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjo veikla valstybinėje tarnyboje VPI derinimo įstatymo 18 straipsnio prasme per paskutinius darbo metus valstybinėje tarnyboje buvo tiesiogiai susijusi su įmonės (VĮ Registrų centras) veiklos priežiūra ar kontrole.

Dėl apeliacinių skundų argumento esą VĮ Registrų centras nepatenka į VPI derinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą įmonės sąvoką, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nė teigia apeliantai, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, pagrįstai ir teisingai nustatė, kad VĮ Registrų centras VPI derinimo įstatymo prasme patenka į šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtą sąvoką „įmonė“. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (toliau – ir EŽTT) apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas pagrindė išvadą, kad VĮ Registrų centras patenka į VPI derinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą sąvoką „įmonė“, sutinka ir atsižvelgdama į minėtą EŽTT jurisprudenciją, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais aspektais iš naujo nepasisako.

Pabrėžtina, kad sąvoka „įmonė“ , pateikta VPI derinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, yra pateikta būtent šio ir tik šio įstatymo taikymo prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad sąvoka „įmonė“ yra pateikta pačiame VTP interesų derinimo įstatyme, todėl taikant šį įstatymą remtis kito įstatymo normomis, aiškinantis šiame įstatyme vartojamą „įmonės“ sąvoką, nereikia (LVAT 2010 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A444-131/2010). Apeliantų argumentai, pateikti remiantis kitų įstatymų nuostatomis bandant pagrįsti savo nuomonę esą VĮ Registrų centras nepatenka į VPI derinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą sąvoką „įmonė“, atmestini kaip nepagrįsti.

VPI derinimo įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiant šio įstatymo paskirtį ir uždavinius nustatyta, kad šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti ir plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. VPI derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos asmenų, pretenduojančių dirbti, dirbančių ir dirbusių valstybinėje tarnyboje, prievolės, tarp jų: teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (2 punktas); nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (3 punktas); nesinaudoti viešai neskelbiama tarnybine informacija ne tarnybinei veiklai (5 punktas). Įstatymų leidėjas nustatė, kad VPI derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievoles asmenys, dirbę valstybinėje tarnyboje turi vykdyti laikydamiesi šio įstatymo penktajame skirsnyje (18-20 straipsniai) nustatytų terminuotų (galiojančių vienerius metus) apribojimų, tarp jų VPI derinimo įstatymo 18 straipsnyje nustatyto apribojimo sudaryti darbo sutartį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad VPI derinimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinti šio įstatymo tikslai ir uždaviniai yra prevenciniai. Tam, kad konstatuoti, jog asmuo pažeidė VPI derinimo įstatymo 18 straipsnį, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir įrodyti, kad asmuo nepaisė šioje įstatymo normoje nustatyto vienerių metų apribojimo sudaryti darbo sutartį (LVAT 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2780/2012, 2013 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-655/2013). Nagrinėjamo ginčo atveju byloje yra nustatyti VPI derinimo įstatymo 18 straipsnyje nurodyti viešųjų ir privačių interesų konfliktą identifikuojantys požymiai ir įrodyta, kad pareiškėjas, nepaisydamas minėtoje įstatymo normoje nustatyto vienerių metų apribojimo, įsidarbino VĮ Registrų centras vadovo pavaduotoju, nors per paskutinius darbo metus jo pareigos valstybinėje tarnyboje buvo tiesiogiai susiję su šios įmonės veiklos priežiūra ar kontrole. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo byloje įrodymais nepaneigė, kad būtent tada, kai pareiškėjas pasitraukė iš valstybinės tarnybos (teisingumo viceministro pareigų), VĮ Registrų centre, kurio veiklą jis tiesiogiai prižiūrėjo ir kontroliavo eidamas šias pareigas, buvo sukurta nauja darbo vieta - VĮ Registrų centro direktoriaus pavaduotojo Registrų integracijai pareigybė, ir kad ši pareigybė buvo sukurta būtent pareiškėjui, nustojusiam eiti pareigas valstybinėje tarnyboje. Tarp pareiškėjo atleidimo iš valstybinės tarnybos ir įsidarbinimo, pažeidžiant VPI derinimo įstatymo 18 straipsnyje nustatytą apribojimą, įmonės vadovo pavaduotoju įmonėje, kurios veiklą jis tiesiogiai prižiūrėjo ir kontroliavo, yra tik 5 dienų intervalas. Pareiškėjo įsidarbinimas minėtose pareigose nepaisant VPI derinimo įstatymo 18 straipsnyje nustatyto apribojimo liudija, kad jis nepaisė asmens, dirbusio valstybinėje tarnyboje, vienos iš prievolių teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (VPI derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymi, kad asmuo, nustojęs eiti valstybės tarnautojo pareigas, vykdydamas VPI derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas asmenų, dirbusių valstybinėje tarnyboje prievoles, kurias detalizuoja šio įstatymo penktasis skirsnis (18-20 straipsniai), turi vadovautis būtent šiuo įstatymu. Todėl pareiškėjo argumentai, kuriems pritaria ir trečiasis suinteresuotas asmuo, kad priimant pareiškėją į VĮ Registrų centro vadovo pavaduotojo pareigas buvo atsižvelgta į VTEK 2013 m. kovo 14 d. raštą „Dėl G. A.“, vertinant ginčui aktualų pareiškėjo įsidarbinimo atvejį jo atitikties VPI derinimo įstatymo 18 straipsnio reikalavimams nėra reikšmingi. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė šiuo klausimu ir pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo įsidarbinimo VĮ Registrų centro vadovo pavaduotoju ir VTEK 2013 m. kovo 14 d. rašte aprašyta situacijos nėra tapačios. Tai, kad pareiškėjas kito asmens atžvilgiu pareikštą VTEK nuomonę, išdėstytą atsakant į šiame rašte nurodyto asmens paklausimą (individualų atvejį) nepagrįstai bando pritaikyti savo atvejui, liudija ne ką kita, o tik tai, kad pareiškėjas nepaisė VPI derinimo įstatymo 18 straipsnyje įtvirtino apribojimo.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Šio įstatymo 2 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio teismo nutartis bei Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtus šio teismo sprendimus, nutarimus ir nutartis. To paties įstatymo 3 dalyje nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimai. Administraciniai teismai, nagrinėdami administracines bylas pagal įstatymo jam suteiktą kompetenciją (ABTĮ 3,15,16,18,19,20 straipsniai), vadovaujasi įstatymais ir juos įgyvendinančiais poįstatyminiais norminiais teisės aktais. Taigi administracinės teisės šaltiniai yra norminiai teisės aktai. Be to, administracinės teisės šalinių sistemai priskirtini nacionalinių teismų (Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) sprendimai, kuriuose suformuluotos atitinkamų norminių teisės aktų aiškinimo taisyklės, taip pat Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimai ir preliminarūs nutarimai (ABTĮ 4 straipsnis, Teismų įstatymo 33 straipsnis). VTEK nuomonės, rekomendacijos ir pan., pateiktos pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymą nėra norminiai teisės aktai, taigi jie nėra ir administraciniai teisės šaltiniai, į kuriuos turėtų atsižvelgti teismas, nagrinėdamas individualią bylą.

Pareiškėjo individualioje administracinėje byloje suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose administracinis teismas turi nagrinėti tą bylą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo S. S. inicijuoto ginčo administracinėje byloje dalykas yra VTEK 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr.KS-114 pagrįstumas ir teisėtumas. Dėl minėtų priežasčių, priešingai nė teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, neturėjo jokio teisinio pagrindo peržengti pareiškėjo iškelto administracinio ginčo ribų ir nagrinėti atitinkamus VTEK priimtus dokumentus ir atvejus, kuriuose pasisakyta ne dėl pareiškėjo, o dėl kito asmens (asmenų).

Šiame kontekste primintinos ir įrodinėjimo administracinėje byloje procesinės taisyklės. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Pabrėžtina ir tai, kad teikiant į bylą įrodymus turi būti paisoma su ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje pateiktu įrodymų apibūdinimu susijusių taisyklių: teismui į konkrečią bylą turi būti teikiami įrodymai, kurie suteikia informaciją apie faktus, sudarančius tos bylos įrodinėjimo dalyką, turi būti paisoma įrodymų sąsajumo ir leistinumo reikalavimų. Įrodymų sąsajumas reiškia, jog renkami, pateikiami ir teismas prima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie gali patvirtinti, ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Jei bylos proceso šalys su pateiktais į bylą procesiniais dokumentais pateikė ir tokius dokumentus, kurie nesusiję su ginčo dalyku, ar nuo jo pernelyg nutolę, teismas tokių dokumentų byloje nepripažįsta įrodymais. Įrodymų leistinumo taisyklės reiškia, kad administracinėje byloje įrodinėjama ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis, o informacija, gauta ne iš įstatyme numatytų priemonių, ar įstatymo nenumatytu būdu, byloje negali būti įrodymu. Remdamasi išdėstytais motyvais, laikydamasi įrodymų sąsajumo ir administracinio ginčo individualioje byloje ribų procesinių taisyklių, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantų argumentų apie jų nurodyto asmens (buvusio generalinio urėdo) atvejo vertinimą VTEK, taip pat nepripažįsta įrodymais prie apeliacinių skundų pridėtų dokumentų kopijų apie įmonę, kuri nesusijusi pareiškėjo įsidarbinimu pažeidžiant VPĮ derinimo įstatymo 18 straipsnį ir su šios administracinės bylos ginčo dalyku (2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. KS-114). Pažymėtina ir tai, kad net ir tuo atveju, jei dokumentai yra susiję su ginčo individualioje byloje dalyku, bylos proceso dalyviai juos turi pateikti pirmosios instancijos teismui, nes naujų įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme galimas tik kaip įstatymo apibrėžta išimtis (ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis).

ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymus pagal minėtą taisyklę, teismas, be kita ko, sprendžia ir įrodymų pakankamumo klausimą, t.y. įsitikina, ar pateiktų į bylą įrodymų pakanka teismo vidiniam įsitikinimui pagrįsti ir konstatuoti, kad atitinkamos bylai reikšmingos aplinkybės byloje laikytinos įrodytomis ar neįrodytomis. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo ir jų reikšmės ginčui išspręsti teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str.2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendime pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka šių procesinių taisyklių reikalavimus, nes teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė visapusiškai, objektyviai, teismo išvadas išsamiai ir aiškiai pagrindė įrodymų, ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles, visumos vertinimu, tinkamai taikydamas konkrečias materialinės teisės normas.

Atsakydama į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentą dėl VTEK kompetencijos priimant 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. KS-114 2 punktą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal VTI derinimo įstatymo 22 straipsnį VTEK yra viena iš institucijų, kurioms įstatymų leidėjas suteikė kompetenciją kontroliuoti kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas. To paties įstatymo 23 straipsnyje nurodyta, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija prižiūri, kaip asmenys vykdo šio įstatymo nuostatas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

VTEK kompetenciją detaliai reglamentuoja Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas. Šio įstatymo (bylai aktuali 2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr.XII-785 redakcija) 1 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato VTEK statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką.

VTEK įstatymo 18 straipsnyje nustatytos Komisijos teisės, tarp jų teisė siūlyti kolegialiai valstybės ar savivaldybės institucijai, valstybės ar savivaldybės įstaigos vadovui ar aukštesniajai pagal pavaldumą valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai skirti asmenims, padariusiems Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ar Lobistinės veiklos įstatymo pažeidimus, tarnybines (drausmines) nuobaudas (VTEK įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

VTEK įstatymo 29 straipsnis reglamentuoja Komisijos kompetenciją priimti atitinkamus sprendimus. Pagal VTEK įstatymo 1 dalį Komisija, atlikusi tyrimą, priima vieną iš šio straipsnio 1-6 punktuose numatytų motyvuotų sprendimų, tarp jų sprendimą pripažinti, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas (VTEK įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktas). VTEK įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta Komisijos kompetencija imtis atitinkamų priemonių priėmus VTEK įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto turinio sprendimą.

VTEK įstatymo 29 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad VTEK, priėmusi sprendimą pripažinti, kad asmuo pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, arba Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas:

1) pareiškia pažeidėjui įspėjimą arba 2) įgyvendina jai šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 6 ir 7 punktuose nustatytas teises. VTEK įstatymo 29 straipsnio 2 dalies teisinė konstrukcija yra tokia, kad įstatymų leidėjas suteikė Komisijai kompetenciją, pripažinus pažeidimą, atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, arba taikyti šiame įstatyme numatytą poveikio priemonę – įspėjimą, arba įgyvendinti priemones, numatytas šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 6 ir 7 punktuose. VTEK įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nėra nustatyta kokių rūšių drausmines nuobaudas Komisija gali siūlyti įstaigos vadovui skirti asmeniui, pažeidusiam VTI derinimo įstatymą.

Apelianto argumentai esą Komisija gali siūlyti skirti tik drausminę nuobaudą – papeikimą nepagrįsti, nes juos paneigia pirmiau aptartos VTEK įstatymo nuostatos. Iš VTEK 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. KS-114 turinio matyti, kad šis sprendimas VTEK įstatymo taikymo lygmenyje priimtas vadovaujantis šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Komisija 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. KS-114 1 punktu priėmusi šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą sprendimą, t.y. pripažinusi, kad pareiškėjas pažeidė VPI derinimo įstatymo 18 straipsnio nuostatas, to paties individualaus administracinio akto 2 punktu taikė VTEK įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą priemonę – pasiūlė VĮ Registrų centras vadovui skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą.

Dėl VTEK 2014 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. KS-114 nurodyto VTEK įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 7 punkto teisėjų kolegija pažymi, kad šios įstatymo normos nurodymas šiuo atveju yra perteklinis, nes šia teisės norma Komisija turi vadovautis pareikšdama ieškinį teismui tuo atveju, jei nevykdomi šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nurodyti VTEK sprendimai. Minėtos perteklinės įstatymo normos nurodymas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. KS-114 pagrįstumui ir teisėtumui neturi jokios įtakos. Remdamasi išdėstytas argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad Komisijos 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. KS-114 priimtas pagal VTEK suteiktą kompetenciją.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai atmestini paliekant teismo sprendimą nepakeistą.

Nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos apeliaciniu procesu (ABTĮ 44, 133 straipsniai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. S. ir trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė