ea2566de-c153-4b1e-a22b-d4a6f7c743ae · Klaipėdos apygardos teismas

? Civilinė byla Nr. e2A-136-889/2023 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03923-2022-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.6.1; 1.3.2.6.7; 1.3.2.7.4; 1.3.2.9.3; 1.3.2.9.4; 1.3.9.2.2; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. vasario 9 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo E. R. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieÅ¡kinį atsakovui E. R. dėl darbo ginčo dėl teisės iÅ¡nagrinėjimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos TelÅ¡ių darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. DGKS-2568 darbo byloje Nr. APS-113-5804/2022, kuriuo nuspręsta atsisakyti nagrinėti ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ praÅ¡ymÄ atsakovui E. R. dėl atleidimo iÅ¡ darbo pagrindo pakeitimo, taip pat nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos TelÅ¡ių darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. DGKS-2573 darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022, kuriuo nuspręsta įpareigoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir iÅ¡mokėti E. R. 2 (dviejų) jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , pateikė teismui ieÅ¡kinį, jame prašė: 1) pripažinti, kad atsakovas E. R. nutraukė darbo sutartį su ieÅ¡kove UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio pagrindu nepagrįstai, ir pakeisti atsakovo E. R. darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ iÅ¡ DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į DK 80 straipsnio 2 dalį;

2) atmesti atsakovo E. R. praÅ¡ymÄ Ä¯pareigoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir iÅ¡mokėti jam jo 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ pagal DK 56 straipsnio 2 dalį; 3) priteisti iÅ¡ atsakovo patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ . Pagrindiniai ieÅ¡kinio argumentai: 1.1. IeÅ¡kovė nurodė, jog Å¡alys 2012 m. balandžio 30 d. sudarė darbo sutartį Nr. 840, kurios pagrindu atsakovas įsidarbino pas ieÅ¡kovę statybininku ir buvo siunčiamas dirbti pas ieÅ¡kovės užsakovus Norvegijoje. 2022 m. vasario 22 d. elektroniniu laiÅ¡ku atsakovas pranešė ieÅ¡kovei, kad nuo 2022 m. vasario 22 d. nutraukia darbo sutartį pagal DK 56 straipsnį dėl prastovų.

IeÅ¡kovė su tuo nesutiko, tačiau atsižvelgdama į tai, kad DK 56 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog darbuotojo praneÅ¡imas apie darbo sutarties nutraukimÄ pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dienÄ privalo įforminti darbo sutarties nutraukimÄ , 2022 m. kovo 1 d. įsakymu įformino atsakovo darbo sutarties pasibaigimÄ pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ ir 2022 m. kovo 2 d. elektroniniu laiÅ¡ku informavo atsakovÄ , kad iÅ¡eitinės iÅ¡mokos nemokės, atsakovo pasirinktÄ darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ ginčys ir bendrovės kaip darbdavio teises gins teisės aktų nustatyta tvarka.

Mano, kad atsakovas neturėjo pagrindo inicijuoti darbo sutarties nutraukimÄ DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, nes nebuvo Å¡iame straipsnyje nurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Å iuo atveju nebuvo nei prastovos ne dėl darbuotojo kaltės, kuri tęstųsi ilgiau nei 30 dienų iÅ¡ eilės, nei prastovos, kuri sudarytų daugiau kaip 45 dienas per paskutinius dvylika mėnesių. Apskritai prastovos, kaip ji apibrėžiama DK 47 straipsnyje, nebuvo. Kadangi su atsakovu buvo sudaryta laikinojo darbo sutartis, tai buvo laikotarpis tarp siuntimų dirbti, ir atsakovas nevyko dirbti savo noru, nors buvo siunčiamas. 1.2. 2021 m. sausio 29 d., siekiant suvaldyti COVID-19 pandemijÄ , Norvegijos Karalystėje įsigaliojo draudimas užsieniečiams atvykti į Å¡alį.

Dėl Å¡ios priežasties ieÅ¡kovės darbuotojai neturėjo galimybės iÅ¡vykti į NorvegijÄ dirbti, tačiau darbuotojams už laikotarpį, kol jie negalėjo iÅ¡vykti dirbti, taip pat ir atsakovui, nuo 2021 m. vasario 18 d. iki 2021 m. liepos 3 d. buvo mokama kompensacija (iki vasario 17 d. atsakovas sirgo). Atsakovas dėl to pretenzijų ieÅ¡kovei neturėjo. Nuo 2021 m. liepos 5 d. iki liepos 13 d. buvo laikotarpis tarp siuntimų dirbti pagal DK 76 straipsnį. 1.3. 2021 m. liepos 14 d. atsakovui buvo pasiÅ«lyta iÅ¡vykti dirbti į NorvegijÄ Ä¯ įmonę „(duomenys neskelbtini)“, tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė.

Tada atsakovui buvo pasiÅ«lyta vykti dirbti į kitÄ Ä¯monę „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ir ten vykti atsakovas atsisakė. Taigi atsakovas nuo 2021 m. liepos 14 d. nedirbo dėl savo paties, o ne dėl ieÅ¡kovės kaltės, nes jam buvo siÅ«lomas darbas, tačiau jis iÅ¡vykti dirbti atsisakė. Laikotarpiai nuo 2021 m. liepos 14 d. iki 2021 m. lapkričio 14 d. ir nuo 2021 m. gruodžio 15 d. iki 2022 m. vasario 28 d. (nuo 2021 m. lapkričio 15 d. iki 2021 m. gruodžio 14 d. atsakovas sirgo) negali bÅ«ti laikomi prastovomis DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. 1.4.

Å alis siejo laikinojo darbo teisiniai santykiai, kurių pabaigÄ reglamentuoja specialusis DK 80 straipsnis. Å io straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad laikotarpiu tarp siuntimų dirbti laikinasis darbuotojas turi teisę nutraukti laikinojo darbo sutartį savo raÅ¡ytiniu pareiÅ¡kimu, įspėjęs laikinojo įdarbinimo įmonę ne vėliau kaip prieÅ¡ penkias darbo dienas. Pagal to paties straipsnio 1 dalį, nutraukti darbo sutartį kitais DK pagrindais ir tvarka, įskaitant ir pagal DK 56 straipsnį, laikinasis darbuotojas gali tik darbo laikinojo darbo naudotojui metu.

Å iuo atveju atsakovas nutraukė darbo sutartį ne darbo laikinojo darbo naudotojui metu, o laikotarpiu tarp siuntimų. Atsižvelgiant į tai, darbo sutarties nutraukimas DK 56 straipsnio pagrindu (dėl prastovų) yra nepagrįstas ir turi bÅ«ti pripažintas neteisėtu, perkvalifikuojant darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ Ä¯ DK 80 straipsnio 2 dalį. Taigi DK 56 straipsnio 2 dalyje numatyta iÅ¡eitinė iÅ¡moka atsakovui nepriklauso, ir atsakovo praÅ¡ymas jÄ priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės turi bÅ«ti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 2. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino; pripažino 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimÄ DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nepagrįstu ir pakeitė ieÅ¡kovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo E. R. 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimo pagrindÄ iÅ¡ DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į DK 80 straipsnio 2 dalį; atmetė atsakovo E. R. praÅ¡ymÄ Ä¯pareigoti ieÅ¡kovę „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir iÅ¡mokėti jam jo 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ pagal DK 56 straipsnio 2 dalį; priteisė iÅ¡ atsakovo E. R. ieÅ¡kovei „(duomenys neskelbtini)“ 2 125 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai: 2.1. Teismas nurodė, jog tarp Å¡alių kilo ginčas dėl 2012 m. balandžio 30 d. sudarytos darbo sutarties rÅ«Å¡ies: ieÅ¡kovė laikosi pozicijos, kad tai yra laikinojo darbo sutartis (DK 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o atsakovas tvirtina, kad tarp Å¡alių buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis (DK 66 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi teismas tyrė, ar tarp Å¡alių susiklostę santykiai atitinka laikinojo darbo požymius. 2.2. Teismas, įvertinęs bylos medžiagÄ , padarė iÅ¡vadÄ , jog įrodyta sÄ lyga dėl civilinių santykių tarp laikinojo įdarbinimo įmonės (ieÅ¡kovės) ir laikinojo darbo naudotojo. 2.3.

Teismas nurodė, jog laikinasis darbuotojas paklÅ«sta darbdaviui (laikinojo įdarbinimo įmonei), iÅ¡skyrus pačios darbo funkcijos atlikimÄ , kai neperžengdamas tos funkcijos atlikimo ribų paklÅ«sta laikinojo darbo naudotojui, o laikinojo įdarbinimo įmonė atsilygina už darbÄ . Teismas Å¡iÄ sÄ lygÄ taip pat laikė įrodyta, nes, kaip matyti tiek iÅ¡ ieÅ¡kovės atstovės paaiÅ¡kinimų, tiek iÅ¡ atsakovo paaiÅ¡kinimų ir liudytojų parodymų, atsakovas turėjo laikytis ieÅ¡kovės nustatytų darbo tvarkos taisyklių, už Lietuvos ribų komandiruojamų darbuotojų darbo tvarkos taisyklių, gyvenamosios vietos taisyklių, transporto priemonių naudojimo ir kitų įmonės vidaus tvarkos taisyklių, neÅ¡iotis įmonės iÅ¡duotÄ darbo pažymėjimÄ , tačiau techninio pobÅ«džio darbo užduočių ieÅ¡kovė neduodavo, o tik sumokėdavo atsakovui už jo dirbtas valandas. 2.4.

Laikinojo darbo naudotojas laikinajam darbuotojui atlieka tik vienÄ darbdaviui bÅ«dingÄ funkcijÄ â€“ suteikia ir priima darbÄ . Nagrinėjamu atveju atsakovas patvirtino, kad ieÅ¡kovė jam nurodydavo, į kokiÄ Norvegijos įmonę vykti dirbti, ir bÅ«tent Norvegijos įmonė suteikdavo darbo vietÄ , medžiagas, įrankius, priemones, priimdavo įvykdytÄ darbÄ , įvertindavo darbo rezultatus, kontroliuodavo darbo laikÄ . 2.5. IÅ¡dėstytų motyvų ir argumentų pagrindu teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad nustatyti trejopo pobÅ«džio teisiniai santykiai, bÅ«dingi laikinajai darbo sutarčiai.

Nors atsakovas nurodo, kad jam niekas neiÅ¡aiÅ¡kino, jog tarp Å¡alių sudaryta darbo sutartis yra laikinojo darbo sutartis, sutartyje tai nėra tiesiogiai nurodyta, nežinojo apie jo kaip darbuotojo nuomÄ kitoms įmonėms, tačiau teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nenumato, jog laikinojo darbo sutarčiai neatitinkant tam tikrų jos turiniui keliamų reikalavimų ji nebelaikoma laikinojo darbo sutarties rÅ«Å¡imi ar bÅ«tų laikoma negaliojančia. Nagrinėjamu atveju iÅ¡ darbo sutarties turinio matyti, kad dėl darbo Lietuvos Respublikoje sutarta nebuvo, atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pagal su ieÅ¡kove sudarytÄ darbo sutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje jis niekada nedirbo, darbo funkcijas atliko tik Norvegijos įmonėse, jam nustatytas darbo užmokesčio dydis atitiko tÄ , kuris mokamas Norvegijoje už analogiÅ¡kÄ darbÄ , kaip tai numatyta DK 75 straipsnio 2 dalyje, buvo apmokami laikotarpiai tarp siuntimų, kaip tai numatyta DK 76 straipsnyje.

IÅ¡ nurodytų aplinkybių visumos teismas nusprendė, kad atsakovas turėjo suprasti, jog jį su ieÅ¡kove siejantys darbo santykiai neatitinka dirbančiojo Lietuvos Respublikos teritorijoje santykių. 2.6. IÅ¡dėstytų motyvų ir argumentų pagrindu teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė įrodė, jog Å¡alių 2012 m. balandžio 30 d. sudaryta darbo sutartis yra laikinojo darbo sutartis. 2.7. IÅ¡analizavęs bylos medžiagÄ , teismas nurodė, jog, pasibaigus draudimui užsieniečiams atvykti dirbti į Norvegijos Karalystę, taip pat pasibaigus laikotarpiui tarp siuntimų, atsakovui buvo pasiÅ«lytas tinkamas jo specializacijÄ atitinkantis darbas, tačiau jo atsakovas atsisakė dėl subjektyvaus pobÅ«džio aplinkybių.

Atsižvelgdamas į iÅ¡dėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė sÄ lygų taikyti prastovÄ egzistavimo. 2.8. Atsižvelgęs į tai, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindas turi atitikti realiÄ faktinę situacijÄ , o nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė buvus prastovÄ , todėl neturėjo teisėto pagrindo reikalauti nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, į tai, kad pats darbo sutarties nutraukimas atitiko atsakovo valiÄ nedirbti ir siekį nutraukti darbo santykius su ieÅ¡kove, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad yra pagrindas Å¡alis grÄ Å¾inti į padėtį, kuri bÅ«tų buvusi, jei atsakovas bÅ«tų pareiÅ¡kęs praÅ¡ymÄ dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris atitiktų realiai egzistuojančiÄ faktinę padėtį, pripažinti 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimÄ DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nepagrįstu ir pakeisti 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimo pagrindÄ Ä¯ DK 80 straipsnio 2 dalį. 2.9.

Teismas nurodė, jog, patenkinus ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, nebelieka pagrindo spręsti dėl atsakovo praÅ¡ymo įpareigoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir iÅ¡mokėti 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžių iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ pagal DK 56 straipsnio 2 dalį, nes nurodyta iÅ¡moka mokėtina tik tuo atveju, jei darbo teisiniai santykiai nutrÅ«ksta DK 56 straipsnyje nustatytu pagrindu. Tais pačiais motyvais nebelieka pagrindo spręsti dėl atsakovo reikalavimo dėl netesybų priteisimo ieÅ¡kovei uždelsus iÅ¡mokėti DK 56 straipsnio 2 dalyje numatytÄ iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ .

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai 3. Atsakovas pateikė apeliacinį skundÄ , praÅ¡o panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atmesti; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui E. R. dviejų mėnesių iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ ir Å¡eÅ¡ių mėnesių netesybas už pavėluotÄ atsiskaitymÄ už Å¡eÅ¡is mėnesius; apeliacinį skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai: 3.1. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad įrodyta sÄ lyga dėl civilinių santykių tarp laikinojo įdarbinimo įmonės (ieÅ¡kovės) ir laikinojo darbo naudotojo. Byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų civilinius santykius tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad laikinojo darbo atveju darbo santykių pavaldumo požymiui yra bÅ«dinga specifika – laikinasis darbuotojas paklÅ«sta darbdaviui (laikinojo įdarbinimo įmonei), iÅ¡skyrus pačios darbo funkcijos atlikimÄ , kai neperžengdamas tos funkcijos atlikimo ribų paklÅ«sta laikinojo darbo naudotojui, o laikinojo įdarbinimo įmonė atsilygina už darbÄ .

Atsakovas laikosi pozicijos, kad Å¡i iÅ¡vada yra neteisėta ir nepagrįsta. DK 72 straipsnio l dalyje aiÅ¡kiai numatyta, jog laikinojo darbo sutartis – laikinojo darbuotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrÄ laikÄ atlikti darbo veiklÄ laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens naudai ir bÅ«damas jam pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo darbdavė visus 10 metų buvo tik ieÅ¡kovo įmonė. 3.2.

Atsakovas apeliaciniame skunde aptaria įrodymus, kuriais teismas nesivadovavo, tačiau Å¡ie įrodymai, atsakovo nuomone, patvirtina, kad atsakovas darbo Norvegijoje metu buvo pavaldus tik ieÅ¡kovės įmonei. IeÅ¡kovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieÅ¡kovę ir laikinojo darbo naudotojÄ ir (ar) naudotojus siejo laikinojo darbo santykiai, nepateikė laikinojo darbo sutarčių, visiÅ¡kai neįrodė sÄ lygos, kad atsakovas buvo pavaldus laikinojo darbo naudotojams. Byloje esantys įrodymai vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtina visiÅ¡kÄ atsakovo pavaldumÄ ieÅ¡kovei.

Teismas neįsigilino į tai, kad darbo santykiai susiklostė darbuotojui darbdavio pavedimu (priimtais įsakymais dėl komandiruočių) laikinai dirbant Norvegijos Karalystėje, tačiau esant pavaldžiam darbdavei. Akivaizdu, kad tokių santykių negalima kvalifikuoti, kaip kylančių iÅ¡ laikinojo darbo sutarties. Teismas nesivadovavo atsakovo paaiÅ¡kinimais, jog jis aiÅ¡kiai suvokė savo pavaldumÄ ieÅ¡kovei ir dirbo pagal darbo sutartyje ir darbo tvarkos taisyklėse aptartas sÄ lygas. 3.3. Teismas nurodė, kad atsakovui buvo apmokami laikotarpiai tarp siuntimų, kaip tai numatyta DK 76 straipsnyje.

Bylos medžiaga vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtina, kad ieÅ¡kovė niekada nemokėjo atsakovui už laikotarpius tarp siuntimų. 3.4. Tai, kad ieÅ¡kovę ir atsakovÄ siejo darbo teisiniai santykiai, o ne laikinojo darbo teisiniai santykiai, patvirtina 2012 m. balandžio 30 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 840 ir vėlesni jos pakeitimai; tai, jog darbo sutartimi atsakovas įsipareigojo bÅ«ti pavaldus ieÅ¡kovei ir jos naudai atlikti darbo funkcijÄ , o ieÅ¡kovė įsipareigojo už tai mokėti darbo užmokestį; ieÅ¡kovės įmonėje priimtos darbo tvarkos taisyklės;

įmonėje priimtų už Lietuvos ribų komandiruojamų darbuotojų darbo tvarkos taisyklių 2 priedas; atsakovo darbo kortelė; ieškovės 2020 m. birželio 2 d. įsakymo turinys. 3.5. Atsakovas iš ieškovės negavo visiškai jokios informacijos, jog šalių darbo santykiai yra laikinieji. 3.6. Aptarti įrodymai patvirtina, jog sprendime nepagrįstai nuspręsta, kad šalių 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutartis yra laikinojo darbo sutartis, – atsakovo darbo negalima kvalifikuoti, kaip kylančio iš laikinojo darbo sutarties. 3.7.

Skundžiamo sprendimo argumentai dėl prastovos yra prieštaringi, pagrįsti tik ieškovei palankiais įrodymais. Teismas rėmėsi 2022 m. rugsėjo 15 d. elektroniniu laišku ir objektyvios tiesos nepatvirtinančiomis nuotraukomis, nors jų tikrumo ieškovė byloje nepagrindė, tačiau nevertino atsakovo pateikto objektyvaus įrodymo – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos II teritorinio skyriaus 2021 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. STS-538 „Dėl E. R. darbingumo lygio“.

Taip sprendimu pažeistas rungimosi principas. 3.8. IeÅ¡kovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad tiek ieÅ¡kovės įmonėje, tiek pačiam atsakovui buvo pateikti oficialÅ«s pasiÅ«lymai dėl staliaus darbų. IeÅ¡kovė po 2021 m. liepos 14 d. atsakovui jo specializacijÄ atitinkančio darbo nesiÅ«lė, paliko atsakovÄ be darbo beveik septynis mėnesius, todėl atsakovo veiksmai pateikus praÅ¡ymÄ atleisti iÅ¡ darbo pagal DK 56 straipsnį yra pagristi ir teisėti. Kadangi atsakovas visiÅ¡kai teisėtai pateikė praÅ¡ymÄ nutraukti darbo santykius pagal DK 56 straipsnio l dalį, ieÅ¡kovei kilo DK įtvirtinta pareiga atleidžiant darbuotojÄ iÅ¡mokėti dviejų mėnesių iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ . 3.9.

Jeigu darbdavys manė, jog pagrindo nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pagal jo nurodytÄ DK 56 straipsnio l dalies l punktÄ nėra, jis neturėjo įforminti darbo sutarties pasibaigimo. Priėmęs sprendimÄ Ä¯forminti darbo santykių pasibaigimÄ DK 56 straipsnio l dalyje įvardintu pagrindu, darbdavys negali nuspręsti nesilaikyti ir nevykdyti to paties straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos iÅ¡mokėti darbuotojui iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ . 3.10. IeÅ¡kovė, nesutikdama su atsakovo nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, turėjo teisę iÅ¡spręsti darbo sutarties nutraukimo klausimÄ kitu pagrindu.

IeÅ¡kovė savo teisėmis, numatytomis DK, nepasinaudojo ir ginčijo savo pačios priimtÄ Ä¯sakymÄ dėl darbo santykių įforminimo. Darbdavė negali reikalauti pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ , kadangi pati priėmė sprendimÄ nutraukti darbo santykius bÅ«tent pagal DK 56 straipsnio l dalies l punktÄ . 3.11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimus dėl 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties, prastovų, taip pat pakeisdamas paties darbdavio nurodytÄ darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ , padarė įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimÄ .

Priimant skundžiamÄ sprendimÄ buvo netinkamai įvertintos byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir į bylÄ pateikti įrodymai. Teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik ieÅ¡kovei palankiomis aplinkybėmis, nevertindamas darbuotojui palankių byloje esančių įrodymų, todėl pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Skundžiamas sprendimas pažeidžia vienÄ pagrindinių darbo teisės principų – kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sÄ lygų, jos aiÅ¡kinamos darbuotojo naudai. 3.12.

Remiantis Civilinio proceso kodekso 414, 417, 418 straipsniais, DK 147 straipsniu, taip pat teismų praktika, atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės turi bÅ«ti priteistos Å¡eÅ¡ių mėnesių netesybos už pavėluotÄ atsiskaitymÄ . 3.13. Atsakovas praÅ¡o nagrinėti skundÄ Å¾odinio proceso tvarka. Nurodo, jog darbo bylose teismas privalo bÅ«ti aktyvus, siekdamas apsaugoti privatų darbuotojo, o kartu ir vieÅ¡Ä jį interesÄ ; teismų praktika tokio pobÅ«džio bylose negausi. Atsakovas mano, kad skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas geriau bus pasiektas darbo bylÄ nagrinėjant žodinio proceso tvarka.

4. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , priteisti iÅ¡ atsakovo bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ . Pagrindiniai atsiliepimo argumentai: 4.1. IeÅ¡kovė nurodo, jog, nors apeliantas teigia, kad teismas neturėjo pripažinti įrodyta sÄ lygos dėl civilinių santykių tarp ieÅ¡kovės ir laikinojo darbo naudotojo, nes į bylÄ nepateikta ieÅ¡kovės ir laikinojo darbo naudotojo sudaryta sutartis, tačiau byloje buvo kitų Å¡ios sÄ lygos egzistavimÄ patvirtinančių raÅ¡ytinių įrodymų.

Tai, kad ieÅ¡kovė saugodama savo komercinę paslaptį nepateikė į bylÄ su kontrahentais sudarytų sutarčių, neužkirto jai kelio sÄ lygos dėl civilinių santykių tarp ieÅ¡kovės ir laikinojo darbo naudotojo egzistavimÄ byloje įrodinėti netiesioginiais įrodymais, kurių visuma sudarė pakankamÄ pagrindÄ sÄ lygÄ dėl civilinių santykių tarp ieÅ¡kovės ir laikinojo darbo naudotojo vertinti kaip įrodytÄ . 4.2. Darbo santykių pavaldumo požymiui yra bÅ«dinga specifika, jog laikinasis darbuotojas paklÅ«sta darbdaviui (laikinojo įdarbinimo įmonei), iÅ¡skyrus pačios darbo funkcijos atlikimÄ , kai neperžengdamas tos funkcijos atlikimo ribų paklÅ«sta laikinojo darbo naudotojui, o laikinojo įdarbinimo įmonė atsilygina už darbÄ .

Apeliantas mano, kad Å¡i teismo iÅ¡vada yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas nepaaiÅ¡kino, kuo remdamasis padarė tokiÄ iÅ¡vadÄ . Tačiau Å¡i pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada yra visiÅ¡kai teisėta ir pagrįsta, logiÅ¡ka, ji atitinka DK 72 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ laikinojo darbo sutarties sÄ vokÄ , jog laikinojo darbo sutartis sudaroma tam, kad darbuotojas savo darbÄ atliktų ne kitai sutarties Å¡aliai (darbdaviui), o darbdavio nurodytam asmeniui – laikinojo darbo naudotojui. Tai reiÅ¡kia, jog iÅ¡ esmės turi bÅ«ti nustatyti trejopo pobÅ«džio teisiniai santykiai: tarp laikinojo darbuotojo ir darbdavio (laikinojo įdarbinimo įmonės), tarp laikinojo darbuotojo ir laikinojo darbo naudotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės (darbdavio) ir laikinojo darbo naudotojo. 4.3.

Apeliantas nesutinka su tuo, kad teismas kaip įrodymu rėmėsi ieÅ¡kovės pateiktu 2022 m. rugsėjo 15 d. Norvegijoje registruotos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, į kuriÄ apeliantas bÅ«davo siunčiamas dirbti, vadovo elektroniniu laiÅ¡ku. Nors apeliantas kvestionuoja šį įrodymÄ , tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teismui suabejoti Å¡io laiÅ¡ko autentiÅ¡kumu. Be to, teismas, nuspręsdamas dėl tarp Å¡alių susiklosčiusių darbo teisinių santykių, savo iÅ¡vadas grindė ne vien Å¡iuo konkrečiu įrodymu, o vertino visus byloje esančius įrodymus. 4.4.

Apeliantas 2020 m. sausio 2 d. ir 2020 m. liepos 27 d. įsakymuose dėl komandiruočių į Norvegijos Karalystę naudojamÄ sÄ vokÄ â€žkomandiruotė“ aiÅ¡kina kaip įrodymÄ apie apelianto pavaldumÄ ieÅ¡kovei, tačiau tokia pozicija yra nepagrįsta. Ä®sakymuose yra aiÅ¡kiai nurodyta, kad apeliantas yra komandiruojamas atlikti savo darbo funkcijų pagal susitarimÄ su „(duomenys neskelbtini)“. Taigi Å¡ie įsakymai patvirtina, kad komandiruotės metu apeliantas turi dirbti ne ieÅ¡kovei, o laikinojo darbo naudotojams. 4.5.

Apeliantas ignoruoja DK 76 straipsnio nuostatÄ , pagal kuriÄ laikotarpiai tarp siuntimų dirbti iki penkių darbo dienų iÅ¡ eilės neapmokami ne dažniau kaip kartÄ per mėnesį. IÅ¡ teismui pateiktų apelianto darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad tiek 2021 metais, tiek ir anksčiau nebuvo ilgesnių nei 5 darbo dienos iÅ¡ eilės laikotarpių, už kuriuos ieÅ¡kovei bÅ«tų kilusi pareiga mokėti apeliantui. Apeliantas arba iÅ¡vykdavo dirbti, arba atsisakydavo vykti dirbti, o atsisakius vykti dirbti pareigos mokėti darbdavys neturėjo. 4.6.

Su apeliantu nebuvo sudaryta standartinė neterminuota darbo sutartis, pagal kuriÄ darbuotojas bÅ«tų pavaldus tik darbdaviui ir dirbtų tik jo naudai. Apeliantas tokiÄ nestandartinę darbo sutartį ir visus jos pakeitimus pasirašė, klausimų ar abejonių dėl jos sÄ lygų pasiraÅ¡ymo metu nekilo. Atsakovas daug metų tokios nestandartinės darbo sutarties pagrindu dirbo Norvegijos įmonėse, tai jį tenkino, pretenzijų ieÅ¡kovei dėl to nereiÅ¡kė. Taigi iÅ¡ savo darbo sutarties turinio apeliantas suprato, kad, nors ir yra įdarbintas pas ieÅ¡kovę, iÅ¡ esmės dirba klientams Norvegijoje.

Tai, kad apeliantas kitaip aiÅ¡kina sudarytÄ ir vykdytÄ darbo sutartį, nėra sÄ Å¾ininga. Toks aiÅ¡kinimas neatitinka tikrovės, jį paneigia paties apelianto elgesys viso darbo sutarties galiojimo metu. 4.7. Apeliantas teigia, kad ieÅ¡kovė nepateikė laikinosios darbo sutarties. IeÅ¡kovė pateikė teismui apelianto darbo sutartį, o ta aplinkybė, kad joje nebuvo visų laikinosios darbo sutarties turinio elementų, nereiÅ¡kia, kad darbo sutartis negali bÅ«ti pripažinta laikinÄ ja darbo sutartimi. Tokia pasekmė DK 73 straipsnyje nėra numatyta.

Ieškovė pažymi, kad ginčo darbo sutartis buvo sudaryta dar iki įsigaliojant naujos redakcijos DK, nustatančiam reikalavimus laikinojo darbo sutarties turiniui, o reikalavimo pakeisti darbo sutartis, kad jos atitiktų naujojo DK 73 straipsnio nuostatas, įstatymas nenumato. 4.8. DK 74 straipsnyje nėra numatyta, kad siuntimai pas laikinojo darbo naudotojus turi būti rašytinės formos. Kita vertus, ieškovė pateikė tiek įsakymus dėl apelianto komandiruočių 2020 metais, tiek ir elektroninius laiškus dėl siuntimo dirbti 2021 m. liepos mėnesį, taip pat rėmėsi liudytojų parodymais. 4.9.

Ä® bylÄ pateikti įrodymai patvirtina, kad darbo Norvegijoje metu apeliantas bÅ«davo pavaldus įmonėms, į kurias bÅ«davo siunčiamas dirbti (daugiausia „(duomenys neskelbtini)“ ir dirbo bÅ«tent Å¡ios įmonės naudai). 4.10. Tai, kad pirmosios instancijos teismas aiÅ¡kinosi ir vertino visas su ginčo darbo sutarties sudarymu ir jos vykdymu susijusias aplinkybes, o ne vien apsiribojo pareiÅ¡kimu, kad darbo sutartyje nėra paraÅ¡yta, jog tai yra laikinoji darbo sutartis, ir dėl to ji negali bÅ«ti kvalifikuojama kaip laikinoji darbo sutartis, visiÅ¡kai atitinka kasacinio teismo praktikÄ .

PrieÅ¡ingai, nei nurodo apeliantas, teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. 4.11. Apeliantui nepateikus jokių įrodymų, kurie bÅ«tų sudarę pagrindÄ nuspręsti dėl apelianto pareigos informuoti darbdavį apie jam nustatytÄ dalinį darbingumÄ Ä¯vykdymÄ , teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad 2021 m. liepos 14 d., kai ieÅ¡kovė pasiÅ«lė apeliantui iÅ¡vykti dirbti ir apeliantas atsisakė, ieÅ¡kovei nebuvo žinoma apie sumažėjusį apelianto darbingumo lygį. 4.12.

Å iuo atveju teisinio pagrindo paskelbti apeliantui prastovÄ nebuvo, nes darbo, kurį ieÅ¡kovė galėjo pasiÅ«lyti apeliantui pagal jo darbo sutartį, buvo, ir tas darbas apeliantui buvo pasiÅ«lytas, tačiau apeliantas jo atsisakė. Apeliantas kaip laikinasis darbuotojas pasinaudojo DK 74 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise atsisakyti vykti dirbti, o kadangi DK nenumato pareigos laikinojo įdarbinimo įmonei mokėti darbuotojui, kai jis atsisako vykti dirbti, teismo iÅ¡vada apie tai, kad prastovos nebuvo, o nuo 2021 m. liepos 14 d. prasidėjo neapmokamas laikotarpis tarp siuntimų, yra pagrįsta. 4.13.

Apeliantas nurodo, kad teismas pakeitė jo darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ Ä¯ DK 80 straipsnio 2 dalį nepagrįstai ir neteisėtai, nes Å¡iuo pagrindu darbo sutartį galėjo nutraukti tik pats apeliantas; jei teismas pripažino, kad apeliantas nutraukė savo darbo sutartį nepagrįstai, tai teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieÅ¡kovė, nesutikdama su apelianto nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, turėjo teisę nutraukti darbo sutartį kitais DK numatytais pagrindais. IeÅ¡kovė pažymi, jog darbo sutartis buvo nutraukta ne ieÅ¡kovės, o apelianto iniciatyva, todėl teismas pagrįstai pakeitė nepagrįstÄ darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ Ä¯ tÄ , kuriuo apeliantas ir turėjo remtis.

Apeliantas teigia, kad ieÅ¡kovė turėjo atleisti jį iÅ¡ darbo kitu pagrindu, tačiau tai iÅ¡ esmės bÅ«tų darbo sutartį nutraukiančio darbuotojo pasirinkto darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimas, o DK tokios teisės darbdaviui nesuteikia. 4.14. Apeliantas kvestionuoja įrodinėjimo pareigos paskirstymÄ tarp Å¡alių, tačiau nedetalizuoja, kaip konkrečiai Å¡is pažeidimas pasireiÅ¡kė. Ä®rodinėjimo pareiga Å¡ioje byloje tarp Å¡alių buvo paskirstyta tinkamai, teismas buvo aktyvus.

Apeliantui buvo pasiÅ«lyta pateikti jo teiginius patvirtinančius įrodymus, tačiau apeliantas jam suteikta galimybe nepasinaudojo. 4.15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, patenkinus ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, nebelieka pagrindo nagrinėti apelianto praÅ¡ymo įpareigoti ieÅ¡kovę apskaičiuoti ir iÅ¡mokėti jam jo 2 vidutinių darbo užmokesčių dydžių iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ pagal DK 56 straipsnio 2 dalį, taip pat apelianto reikalavimo dėl netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai 5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

6. Apeliantas apeliaciniame skunde praÅ¡o nagrinėti skundÄ Å¾odinio proceso tvarka. Nurodo, jog darbo bylose teismas privalo bÅ«ti aktyvus, siekdamas apsaugoti privatų darbuotojo, o kartu ir vieÅ¡Ä jį interesÄ ; teismų praktika tokio pobÅ«džio bylose negausi. Atsakovas mano, kad skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas geriau bus pasiektas darbo bylÄ nagrinėjant žodinio proceso tvarka.

7. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nereiÅ¡kia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Apeliacinė instancija yra pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo kontrolės, o ne bylos pakartotinio bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės forma. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas iÅ¡imtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra bÅ«tinas (CPK 322 straipsnis).

Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad Å¡alys, pateikdamos praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos iÅ¡imtines aplinkybes, dėl kurių bÅ«tinas žodinis bylos nagrinėjimas.

8. Nagrinėdamas bylÄ , pirmosios instancijos teismas iÅ¡klausė Å¡alis, jų atstovus ir įvertino jų paaiÅ¡kinimus, iÅ¡tyrė raÅ¡ytinius įrodymus, apklausė liudytojus. Teisėjų kolegija, įvertinusi argumentus, kuriais grindžiama bÅ«tinybė nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, pažymi, jog apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, jų pagrindu galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ ir padaryti iÅ¡vadÄ , ar skundžiamu sprendimu ginčas buvo iÅ¡spręstas teisingai.

Pakartotinis Å¡alių paaiÅ¡kinimų iÅ¡klausymas apeliacinėje instancijoje laikytinas netikslingu. Apelianto nurodomos žodinio bylos nagrinėjimo priežastys (tai, kad teismas tokio pobÅ«džio bylose turi bÅ«ti aktyvus, o teismų praktika nagrinėjamu klausimu negausi) yra abstraktaus pobÅ«džio ir nepagrindžia bÅ«tinybės nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, bylos dalykÄ , procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro iÅ¡vadÄ , jog nėra pagrindo nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali bÅ«ti pasiektas raÅ¡ytinio proceso priemonėmis, todėl atsakovo praÅ¡ymas nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka netenkintinas.

9. Byloje nustatytos tokios toliau nurodomos aplinkybės. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ su atsakovu E. R. 2012 m. balandžio 30 d. sudarė darbo sutartį Nr. 840 (su vėlesniais 2012 m. gegužės 29 d., 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. balandžio 30 d., 2013 m. liepos 30 d., 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. liepos 31 d., 2016 m. spalio 31 d., 2017 m. liepos 31 d., 2018 m. lapkričio 30 d., 2019 m. gegužės 31 d. jos papildymais ir pakeitimais), jos pagrindu atsakovas įdarbintas statybininku.

Darbo sutarties 3 punkte darbdavė (ieÅ¡kovė) įsipareigojo mokėti atsakovui (darbuotojui) 216,54 Norvegijos kronos (NOK) per valandÄ darbo užmokestį, iÅ¡ jų – 196,50 NOK valandos įkainis, 20,04 NOK atostoginiai, nurodyta, jog bendras užmokestis už darbÄ komandiruotėje Norvegijoje pagal atskirÄ sprendimÄ komandiruoti darbuotojÄ Ä¯ NorvegijÄ kas mėnesį sudarys sumÄ , ne mažesnę nei atlygis, mokamas Norvegijoje už analogiÅ¡kÄ darbÄ , vadovaujantis Norvegijoje atitinkamos Å¡akos lygiu sudaryta kolektyvine sutartimi arba darbo užmokesčio nuostatais, galiojančiais atitinkamoje darbo Å¡akoje / įmonėje.

Darbo sutarties 7 punkte darbdavė (ieškovė) įsipareigojo apmokėti su darbuotojo (atsakovo) komandiruote susijusias išlaidas, t. y. kelionių į ir iš komandiruotės Norvegijoje ir apgyvendinimo komandiruotės metu Norvegijoje išlaidas.

10. Atsakovas 2022 m. vasario 22 d. elektroniniu paÅ¡tu iÅ¡siuntė ieÅ¡kovei praÅ¡ymÄ atleisti jį iÅ¡ darbo nuo 2022 m. vasario 22 d pagal DK 56 straipsnį dėl prastovų.

11. IeÅ¡kovė 2022 m. vasario 24 d. elektroniniu paÅ¡tu iÅ¡siuntė atsakovui 2022 m. vasario 24 d. atsakymÄ Nr. 29 „Dėl 2022 m. vasario 22 d. praÅ¡ymo atleisti iÅ¡ darbo“, jame nurodė, kad praÅ¡ymo atleisti iÅ¡ darbo pagal DK 56 straipsnį dėl prastovų patenkinti negali, nes nesutinka su darbo sutarties nutraukimo pagrindu – atsakovas neiÅ¡vyko dirbti ne dėl ieÅ¡kovės kaltės, o dėl to, kad pats atsisakė pasiÅ«lyto darbo; pasiÅ«lė darbo sutartį nutraukti pagal DK 54 straipsnį (Å¡alių susitarimu).

12. Atsakovas 2022 m. vasario 24 d. elektroniniais laiÅ¡kais patvirtino, kad atsakymÄ Ä¯ 2022 m. vasario 22 d. praÅ¡ymÄ gavo, su ieÅ¡kovės atsakyme nurodytomis aplinkybėmis nesutinka, teigdamas, kad ieÅ¡kovė darbo nesiÅ«lė.

13. IeÅ¡kovė 2022 m. kovo 1 d. elektroniniu laiÅ¡ku atsakovui priminė, kad jam 2021 m. liepos 14 d. buvo pasiÅ«lyta vykti į darbÄ , taip pat dar keletÄ kartų pasiÅ«lyta vykti į darbÄ telefonu; kadangi atsakovas vykti atsisakė, neturi pagrindo praÅ¡yti nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ ; informavo atsakovÄ , kad 2022 m. kovo 1 d. įformins darbo sutarties pasibaigimÄ , nors nesutinka su atsakovo pareiÅ¡kime nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, dėl to iÅ¡eitinės iÅ¡mokos neiÅ¡mokės, o atsakovo pasirinktÄ darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ ginčys teisės aktų nustatyta tvarka; pasiÅ«lė atsakovui darbo sutartį nutraukti pagal DK 54 straipsnį (Å¡alių susitarimu).

14. IeÅ¡kovė 2022 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 15-p „Dėl darbo sutarties nutraukimo įforminimo pagal E. R. praÅ¡ymÄ â€œ įformino atsakovo darbo sutarties pasibaigimÄ 2022 m. kovo 1 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ , įpareigojo vyr. buhalterę atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju pagal DK nurodytÄ tvarkÄ , nurodė atsakovui iÅ¡eitinės iÅ¡mokos nemokėti ir apskųsti darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ teisės aktų nustatyta tvarka.

15. IeÅ¡kovė 2022 m. kovo 2 d. elektroniniu laiÅ¡ku kreipėsi į atsakovÄ , jame nurodė, kad ieÅ¡kovė 2022 m. kovo 1 d. įformino atsakovo darbo sutarties pasibaigimÄ , nors nesutinka su atsakovo pareiÅ¡kime nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, nes yra įsitikinusi, kad darbo sutartį atsakovas Å¡iuo pagrindu nutraukė nepagrįstai. Dėl Å¡ios priežasties minėtame DK straipsnyje nustatytos darbo sutarties nutraukimo pasekmės, pavyzdžiui, iÅ¡eitinės iÅ¡mokos mokėjimas, atsakovui nėra taikomos, o atsakovo pasirinktÄ darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ ieÅ¡kovė ginčys ir bendrovės kaip darbdavės teises gins teisės aktuose nustatyta tvarka.

16. IeÅ¡kovė pasinaudojo privaloma ikiteismine darbo ginčo nagrinėjimo tvarka ir 2022 m. kovo 28 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos TelÅ¡ių darbo ginčų komisijÄ , praÅ¡ydama:

1) pripažinti, kad atsakovas nutraukė darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nepagrįstai;

2) pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ Ä¯ DK 80 straipsnio 2 dalį. Darbo ginčų komisija 2022 m. gegužės 30 d. sprendime darbo byloje Nr. APS-113-5804/2022 konstatavo, jog ieÅ¡kovė ginčija savo pačios veiksmų pagrįstumÄ ir teisėtumÄ , tai nėra ginčas tarp darbuotojo ir darbdavės, atsisakė nagrinėti ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ atsakovui dėl atleidimo iÅ¡ darbo pagrindo pakeitimo, kaip nepriskirtÄ darbo ginčų komisijos kompetencijai.

17. Atsakovas pasinaudojo privaloma ikiteismine darbo ginčo sprendimo tvarka ir 2022 m. balandžio 13 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos TelÅ¡ių darbo ginčų komisijÄ , praÅ¡ydamas iÅ¡ieÅ¡koti nesumokėtÄ iÅ¡eitinę kompensacijÄ ir užmokestį už prastovas. Darbo ginčų komisija 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022 atsakovo praÅ¡ymÄ patenkino ir įpareigojo ieÅ¡kovę UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir iÅ¡mokėti atsakovui E. R. 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ ; atsakovo E. R. praÅ¡ymo dalies dėl darbo užmokesčio už prastovos laikÄ ir ligos iÅ¡mokos iÅ¡ieÅ¡kojimo nagrinėjimÄ nutraukė.

18. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu ir 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu, pateikė ieškinį teismui. Dėl darbo sutarties rūšies 19. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl 2012 m. balandžio 30 d. sudarytos darbo sutarties rūšies: ieškovė laikosi pozicijos, kad tai yra laikinojo darbo sutartis (DK 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o atsakovas tvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis (DK 66 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, pagal DK 66 straipsnio 2 dalį, jeigu darbo sutarties Å¡alys nesusitaria dėl darbo sutarties rÅ«Å¡ies, laikoma, kad sudaryta neterminuota darbo sutartis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tarp Å¡alių susiklosčiusių darbo santykių specifikÄ , padarė iÅ¡vadÄ , jog tarp Å¡alių susiklostė laikinojo darbo santykiai. Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija Å¡iÄ pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ .

20. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, laikinojo darbo sutarties sÄ voka pateikta DK 72 straipsnio 1 dalyje, joje nurodyta, kad laikinojo darbo sutartis – darbuotojo (laikinasis darbuotojas) ir darbdavio (laikinojo įdarbinimo įmonė) susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrÄ laikÄ atlikti darbo veiklÄ laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (laikinojo darbo naudotojas) naudai ir jam bÅ«damas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti.

Teisės doktrinoje nurodoma, kad laikinojo darbo sutartis skiriasi nuo paprastos darbo sutarties viena svarbia savybe – ji sudaroma tam, kad darbuotojas savo darbo funkcijÄ atliktų ne kitai sutarties Å¡aliai – darbdaviui, o darbdavio nurodytam kitam subjektui – laikinojo darbo naudotojui, kuris turi teisę iÅ¡ laikinojo darbuotojo reikalauti atlikti darbo funkcijÄ , vykdyti su tuo susijusius nurodymus. Tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje akcentuojama, kad laikinojo darbo atveju susiklosto trejopo pobÅ«džio teisiniai santykiai: tarp laikinojo darbuotojo ir darbdavio (laikinojo įdarbinimo įmonės), tarp laikinojo darbuotojo ir laikinojo darbo naudotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės (darbdavio) ir laikinojo darbo naudotojo.

21. Visų pirma, kolegija atkreipia į tai, jog Å¡alių sudarytoje darbo sutartyje nėra tiesiogiai nurodyta, jog tai yra laikinojo darbo sutartis. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016 20 punktÄ ) pripažįstama, jog Lietuvos darbo teisėje galioja turinio prieÅ¡ formÄ virÅ¡enybės principas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbo sutarties sÄ lygos gali bÅ«ti nustatytos ne tik raÅ¡ytinėje darbo sutartyje, teisės aktuose, bet gali bÅ«ti teismo nustatytos iÅ¡ darbo sutarties Å¡alių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikÅ¡mingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymÄ , kurie sudaro pagrindÄ spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo Å¡alių susitarimas atitinkamÄ elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vienÄ sutarties sÄ lygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-62/2013).

22. Sutarčių aiÅ¡kinimo instituto paskirtis – nustatyti sutarties turinį, iÅ¡ sutarties kylančių Å¡alių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį tais atvejais, kai kyla Å¡alių ginčas dėl sudarytos sutarties galiojimo ir (ar) vykdymo. Kaip numatyta DK 6 straipsnyje, darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiÅ¡kinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (Å¡io kodekso 2 straipsnis); kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sÄ lygų, jos aiÅ¡kinamos darbuotojų naudai.

DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Å¡ie darbo santykių teisinio reglamentavimo principai: teisinio apibrėžtumo, teisėtų lÅ«kesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sÄ lygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbÄ , teisingo apmokėjimo už darbÄ , darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikimų ar pažiÅ«rų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, sveikatos bÅ«klės, ketinimo turėti vaikÄ (vaikų), įvaikį (įvaikių), globotinį (globotinių), rÅ«pintinį (rÅ«pintinių), santuokinės ir Å¡eiminės padėties, priklausymo politinėms partijoms, profesinėms sÄ jungoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų.AiÅ¡kinant darbo sutartį atsižvelgtina ir į sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles, kurios reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Esant ginčui dėl sutarties sÄ lygų turinio, sutartis turi bÅ«ti aiÅ¡kinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sÄ lygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslÄ , jos sudarymo aplinkybes, į Å¡alių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyviÄ nuomonę dėl sutarties sÄ lygų turinio ir sutarties sudarymo metu buvusį sÄ lygų suvokimÄ , Å¡alių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikÅ¡mingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013).

23. Darbo sutarties turinys yra jos Å¡alių sulygtos sutarties sÄ lygos, apibrėžiančios Å¡alių teises ir pareigas (DK 42 straipsnis). Ä®statyme nustatyti reikalavimai, keliami darbo sutarties formai, – ji turi bÅ«ti sudaroma raÅ¡tu (DK 43 straipsnis). Pažymėtina, kad nors tinkamai įforminti susitarimus dėl darbo santykių, jų trukmės, apmokėjimo ir pan. yra darbdavio pareiga, tačiau, pažeidus šį reikalavimÄ , situacija turi bÅ«ti vertinama ne formaliai, o iÅ¡ esmės sprendžiama, ar toks formos nesilaikymas yra esminis pažeidimas.

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tirdamas tarp Å¡alių susiklosčiusių darbo santykių specifikÄ konstatavo, jog ieÅ¡kovė atitinka DK 721 straipsnyje nustatytus kriterijus, taikomus laikinojo įdarbinimo įmonėms, ir yra įraÅ¡yta į Valstybinės darbo inspekcijos sudarytÄ laikinojo įdarbinimo įmonių sÄ raÅ¡Ä (Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. sausio 6 d. raÅ¡tas Nr. SD-127-149 „Dėl laikinojo įdarbinimo įmonės atitikimo kriterijams ir įtraukimo į sÄ raÅ¡Ä â€œ, apie ieÅ¡kovę kaip laikinojo įdarbinimo įmonę paskelbta Valstybinės darbo inspekcijos interneto svetainėje (https://www.vdi.lt/Forms/LaikinoIdarbinimoImones.aspx), Norvegijos Karalystėje ieÅ¡kovė įregistruota kaip užsienio bendrovė, užsiimanti darbo nuoma.

Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi ieÅ¡kovės atstovės paaiÅ¡kinimais ir teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais, jog ieÅ¡kovė yra verslo subjektas, kurio vienintelė veikla – pelno siekimas iÅ¡ tarpininkavimo veiklos Norvegijos bendrovėms siunčiant darbuotojus, Lietuvoje įmonės buveinės adresu dirba tik administracijos darbuotojai. Ä®vertinęs surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog sÄ lyga dėl civilinių santykių tarp laikinojo įdarbinimo įmonės (ieÅ¡kovės) ir laikinojo darbo naudotojo yra įrodyta.

Kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada remdamasi kitose nutarties dalyse nurodytais argumentais.

25. Visų pirma, kolegija pabrėžia, jog pareiga įrodyti savo kaip laikinojo įdarbinimo įmonės veiklos faktÄ tenka darbdavei. Å iuo aspektu itin svarbu įrodyti santykių su trečiaisiais asmenimis pobÅ«dį, nes tai yra reikÅ¡mingas kriterijus, pagrindžiantis įmonės veiklos ir jos pagrindu susiklosčiusių darbo santykių pobÅ«dį. Darbuotojas į užsienio valstybę gali bÅ«ti siunčiamas ne tik kaip laikinasis darbuotojas atlikti tam tikrų darbo funkcijų laikinojo darbo naudotojui, tačiau ir kaip įmonės darbuotojas, kuris komandiruojamas atlikti tam tikrų darbo funkcijų, pavyzdžiui, jo darbdavės ir trečiojo asmens – užsienio įmonės – rangos ar kitokių sutarčių pagrindu.

Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė savo santykiams su trečiaisiais asmenimis (kaip ji teigia, laikinojo darbo naudotojais) pagrįsti iÅ¡ esmės nepateikė jokių objektyvių įrodymų: byloje nepateiktos sutartys su trečiaisiais asmenimis, kurių pagrindu atlikti darbo funkcijų buvo komandiruojami ieÅ¡kovės darbuotojai. IÅ¡ esmės ieÅ¡kovė savo pozicijÄ , jog ji veikė kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, įrodinėja tuo faktu, jog toks jos veiklos pobÅ«dis įregistruotas Valstybinėje darbo inspekcijoje ir Norvegijos Karalystėje, taip pat Å¡alių paaiÅ¡kinimais ir liudytojų parodymais.

Ä® bylÄ taip pat pateiktas Norvegijos Karalystės įmonės „(duomenys neskelbtini)“, į kuriÄ atsakovas dažniausiai vykdavo dirbti, 2022 m. rugsėjo 15 d. elektroninis laiÅ¡kas, pasiraÅ¡ytas įmonės generalinio direktoriaus; jame nurodyta, jog nuo 2011 metų vienintelė ieÅ¡kovės suteikta paslauga įmonei buvo darbuotojų suteikimas 6 savaičių laikotarpiams. Kolegija, įvertinusi Å¡io įrodymo turinį, nelaiko jo pakankamu to fakto, jog tarp ieÅ¡kovės ir trečiojo asmens susiklostė laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo santykiai, įrodymu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog laiÅ¡ke nedetalizuojama, kokių susitarimų (laikinojo darbo nuomos ar kitokių) pagrindu ieÅ¡kovės darbuotojai vykdavo į nurodytÄ Ä¯monę. IeÅ¡kovė, siekdama pateisinti Å¡iuos įrodinėjimo pareigos trÅ«kumus, teigia, jog sutarčių, pagrindžiančių santykius su trečiaisiais asmenimis, nepateikė dėl konfidencialumo pareigos. Pabrėžtina, jog, siekdama tinkamai pagrįsti aptariamÄ santykių pobÅ«dį, ieÅ¡kovė galėjo naudotis visais CPK suteiktais įrodinėjimo pareigos įgyvendinimo instrumentais – taip pat ir praÅ¡yti pripažinti dalį bylos medžiagos nevieÅ¡a.

Tačiau ieÅ¡kovė iÅ¡ esmės nepateikė jokių objektyvių jos santykių su trečiaisiais asmenimis pobÅ«džio įrodymų, kurie leistų daryti iÅ¡vadÄ , jog jos darbuotojai pas trečiuosius asmenis dirbo bÅ«tent darbuotojų nuomos sutarčių (pavyzdžiui, darbuotojų nuomos ar paslaugų suteikimo sutarčių) pagrindu.

26. IeÅ¡kovės pateikti įsakymai dėl komandiruočių taip pat nepakankamai pagrindžia komandiruočių pagrindus: juose tik abstrakčiai nurodomas komandiruotės pagrindas. Pavyzdžiui, 2020 m. liepos 27 d. įsakyme dėl komandiruotės į Norvegijos Karalystę nurodyta, jog darbuotojai komandiruojami atlikti darbo funkcijų pagal susitarimÄ su „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nedetalizuojamas susitarimo pobÅ«dis. Taip pat tas faktas, jog ieÅ¡kovė įraÅ¡yta į Valstybinės darbo inspekcijos sudarytÄ laikinojo įdarbinimo įmonių sÄ raÅ¡Ä , pats savaime nei patvirtina, nei paneigia, jog atsakovas buvo komandiruojamas dirbti į Norvegijos Karalystę vykdant bÅ«tent Å¡iÄ veiklÄ .

27. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, remiantis DK 73 straipsniu, laikinojo darbo sutartyje, be bÅ«tinųjų darbo sutarties sÄ lygų, turi bÅ«ti susitarta dėl:

1) laikinojo darbuotojo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atšaukimo iš laikinojo darbo naudotojo formos ir tvarkos, nepažeidžiant šio kodekso 74 straipsnio reikalavimų;

2) laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimÄ laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos;

3) darbo užmokesčio už darbÄ laikinojo darbo naudotojui ir darbo užmokesčio, jeigu jis mokamas už laikotarpius tarp siuntimų dirbti laikinojo darbo naudotojams, dydžių ir mokėjimo tvarkos;

4) darbo laiko normos. Å iuo atveju ieÅ¡kovės ir atsakovo darbo sutartyje nebuvo numatyta darbuotojo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atÅ¡aukimo iÅ¡ laikinojo darbo naudotojo forma ir tvarka, nebuvo įtvirtinta laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimÄ laikinojo darbo naudotojui forma ir tvarka. Be to, kaip matyti iÅ¡, pavyzdžiui, 2019 m. gegužės 31 d. darbo sutarties priedo, jis suraÅ¡ytas ant Å¡ablono, kuriame po tam tikromis sÄ lygomis skliaustuose aptarta, kokia konkrečiai informacija turi bÅ«ti nurodyta Å¡ioje sÄ lygoje.

Priede po 2 punktu esančiuose skliaustuose detalizuota, jog Å¡iame punkte turi bÅ«ti nurodyta, kokia darbo sutartis sudaroma: neterminuota, terminuota, laikinoji, sezoninė, dėl antraeilių pareigų, nuotolinio darbo, patarnavimo darbams ir t. t., – įraÅ¡yti reikiamus žodžius; jei sudaroma terminuota, laikinoji ar sezoninė darbo sutartis, reikia nurodyti jos galiojimo terminÄ . Punkte darbdavė aiÅ¡kiai nurodė, jog sutartis neterminuota. Kolegija pabrėžia, jog pareiga tinkamai įforminti darbo santykius tenka darbdaviui.

Kadangi sutartyje neįtvirtinti visi būtinieji laikinojo darbo sutarties elementai, joje konkrečiai neaptartas pats sutarties pobūdis, rūšis, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šalių sudaryta sutartis nagrinėjamu atveju kvalifikuotina kaip paprastoji neterminuota darbo sutartis, o ne laikinojo darbo sutartis.

28. Ankstesniame nutarties punkte nurodytÄ iÅ¡vadÄ pagrindžia ir tas faktas, jog atsakovas laikėsi pozicijos, kad jam niekas neiÅ¡aiÅ¡kino, jog tarp Å¡alių sudaryta darbo sutartis yra laikinojo darbo sutartis, sutartyje tai nėra tiesiogiai nurodyta, jis nežinojo apie jo kaip darbuotojo nuomÄ kitoms įmonėms. Kolegija nemano, jog pirmosios instancijos teismo argumentas dėl Å¡ios atsakovo pozicijos, kad įstatymų leidėjas nenumato, jog, laikinojo darbo sutarčiai neatitinkant tam tikrų jos turiniui keliamų reikalavimų, ji nebelaikoma laikinojo darbo sutarties rÅ«Å¡imi, yra pakankamas konstatuoti, jog tarp Å¡alių susiklostė bÅ«tent laikinojo darbo santykiai.

Pabrėžtina, jog be darbuotojo sutikimo ir žinios atsakovas negalėjo bÅ«ti nuomojamas kitai įmonei. IeÅ¡kovės įsakymai dėl komandiruočių ir tas faktas, jog atsakovas vyko atlikti darbo funkcijų į užsienio įmones, nepatvirtina jo sutikimo bÅ«ti iÅ¡nuomotam. Kaip jau minėta, viena iÅ¡ bÅ«tinųjų laikinojo darbo sutarties sÄ lygų yra sÄ lyga dėl laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimÄ laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos. Kadangi Å¡alių sutartyje sutikimo dirbti pagal siuntimÄ laikinojo darbo naudotojui forma ir tvarka nėra aptarta, o darbuotojas teigia, jog jis nežinojo, kad yra nuomojamas, ieÅ¡kovė turėjo įrodyti tinkamÄ Å¡ios sutarties sÄ lygos įgyvendinimÄ , tačiau patikimų įrodymų dėl to, jog darbuotojas sutiko bÅ«ti nuomojamas, nepateikė.

29. Pasisakydama dėl ieÅ¡kovės argumento, kad ji neprivalėjo pakeisti darbo sutarčių po naujojo Darbo kodekso, kuriame įtvirtintas laikinojo darbo sutarties institutas, įsigaliojimo, kolegija pažymi, jog įdarbinimÄ per laikino įdarbinimo įmones iki naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo reglamentavo 2011 m. gegužės 19 d. Ä®darbinimo per laikino įdarbinimo įmones įstatymas, galiojęs nuo 2011 m. gruodžio 1 d. Å io įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo reglamentuotas laikinojo darbo sutarties turinys: laikinojo darbo sutartyje, be Darbo kodekse numatytų bÅ«tinųjų darbo sutarties sÄ lygų, turi bÅ«ti sulygta dėl Å¡ių bÅ«tinųjų darbo sutarties sÄ lygų: laikinojo darbuotojo iÅ¡kvietimo ir siuntimo dirbti darbo naudotojui ir atÅ¡aukimo iÅ¡ darbo, dirbto darbo naudotojui, tvarka;

2) informavimo apie darbo pradžiÄ ir pabaigÄ Â darbo naudotojo naudai tvarka; 3) darbo užmokesčio dydis ir mokėjimo tvarka, darbo užmokesčio, mokamo už laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbo naudotojui, dydis ir mokėjimo tvarka. Laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotojÄ laikotarpiu turi bÅ«ti bent toks, koks bÅ«tų taikomas, jeigu darbo naudotojas bÅ«tų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, iÅ¡skyrus atvejus, kai laikiniesiems darbuotojams, pasiraÅ¡iusiems neterminuotÄ laikinojo darbo sutartį, tarp siuntimų yra mokamas toks pats darbo užmokestis kaip ir siuntimų metu;

4) laikinojo darbuotojo darbo laiko režimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Ä®statymo 6 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojo santykiai grindžiami jų raÅ¡tu sudaryta laikinojo įdarbinimo sutartimi. Å ioje sutartyje turi bÅ«ti nurodoma laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) kvalifikacija, darbo funkcijos, darbo režimas, laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) mokymo, siuntimo ir atÅ¡aukimo iÅ¡ darbo, dirbto darbo naudotojui, tvarka. Nagrinėjamu atveju pirminė Å¡alių darbo sutartis buvo sudaryta 2012 m. balandžio 30 d., jau galiojant aptariamam teisės aktui, taigi akivaizdu, jog laikinojo darbo sutarties institutas Å¡alių darbo santykių pradžios metu buvo iÅ¡samiai reglamentuotas, ir ieÅ¡kovė buvo atsakinga tiek už tinkamÄ konkretaus pobÅ«džio darbo teisinių santykių įforminimÄ , tiek už jų įgyvendinimÄ .

30. Ankstesnėse nutarties dalyse nurodytų argumentų pagrindu, atsižvelgdama į tai, jog ieÅ¡kovė nepateikė pakankamų ir patikimų įrodymų dėl laikinojo darbo santykių tarp Å¡alių egzistavimo, o konkrečiai – dėl santykių tarp jos ir trečiųjų asmenų, į kuriuos buvo komandiruojami darbuotojai, pobÅ«džio ir Å¡ių komandiruočių pagrindo, ieÅ¡kovei nesilaikius pareigos tinkamai įforminti jos įrodinėtus laikinojo darbo santykius, visas abejones vertindama darbuotojo naudai, kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamu atveju Å¡alis darbo santykiai siejo paprastosios neterminuotos darbo sutarties pagrindu, ir jos pabaigos pagrindai įvertintini atsižvelgiant į Å¡ios konkrečios darbo sutarties rÅ«Å¡ies galimus pabaigos pagrindus. Taigi pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog Å¡alis siejo laikinojo darbo santykiai, yra nepagrįsta, taip pat nepagrįsta sprendimo dalis, kuria teismas darbo santykių pabaigos pagrindÄ pakeitė į DK 80 straipsnio 2 dalį.

31. Kolegija pažymi, jog nustačius nutartyje aptartus įrodinėjimo pareigos ir sutarties turinio trÅ«kumus ir padarius iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovė neįrodė aptartų laikinojo darbo santykių elementų, dėl kitų santykį sudarančių elementų nepasisakytina, nes tai nekeičia apeliacinės instancijos teismo iÅ¡vados dėl Å¡alis siejusių darbo santykių pobÅ«džio. Dėl prastovos 32. Konstatavus, jog Å¡alis siejo neterminuotos darbo sutarties santykiai, spręstina, kiek pagrįstas darbuotojo reikalavimas atleisti jį iÅ¡ darbo Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – dėl prastovos.

33. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, DK 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jei darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojui nesutinkant dirbti kito jam pasiÅ«lyto darbo, darbdavys darbuotojui skelbia prastovÄ . Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad prastova gali bÅ«ti skelbiama tik esant dviem sÄ lygoms – kai darbdavys dėl objektyvių priežasčių negali suteikti darbuotojui darbo sutartimi sulygto darbo ir kai nėra galimybės darbuotojui dirbti kitÄ darbÄ (kito darbo nėra arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiÅ«lyto darbo).

Pagal DK 47 straipsnyje įtvirtintÄ prastovos teisinį reglamentavimÄ , prastovai bÅ«dinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienaÅ¡aliÅ¡kai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtÄ darbÄ , o darbuotojas bÅ«tent dėl Å¡ios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – atlikti savo darbo pareigų. Nusprendžiant dėl prastovos teisėtumo pirmiausia turi bÅ«ti nustatyta, ar egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios darbdaviui suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtÄ darbÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021).

34. Nagrinėjamu atveju tarp Å¡alių kilo ginčas dėl prastovos fakto: ieÅ¡kovė laikosi pozicijos, kad Å¡iuo atveju teisinio pagrindo paskelbti prastovÄ nebuvo, nes darbo, kurį ieÅ¡kovė galėjo pasiÅ«lyti apeliantui pagal jo darbo sutartį, buvo, ir tas darbas apeliantui buvo pasiÅ«lytas, tačiau apeliantas jo atsisakė; atsakovas teigia, jog ieÅ¡kovė po 2021 m. liepos 14 d. atsakovui jo specializacijÄ atitinkančio darbo nesiÅ«lė, paliko atsakovÄ be darbo beveik septynis mėnesius, todėl atsakovo veiksmai pateikus praÅ¡ymÄ atleisti iÅ¡ darbo pagal DK 56 straipsnį yra pagristi ir teisėti.

35. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nekilo ginčo dėl to, kad siekiant suvaldyti COVID-19 pandemijÄ nuo 2021 m. sausio 29 d. iki 2021 m. liepos 3 d. Norvegijos Karalystėje galiojo draudimas užsieniečiams atvykti į Å¡alį. Už laikotarpį, kol negalėjo iÅ¡vykti dirbti, atsakovui buvo iÅ¡mokėta kompensacija. Už laikotarpį nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2021 m. liepos 13 d. atsakovui buvo iÅ¡mokėta kompensacija, kaip teigia ieÅ¡kovė, pagal DK 76 straipsnio nuostatas. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad atsakovui 2021 m. liepos 14 d. buvo pasiÅ«lyta iÅ¡vykti dirbti į įmonę „(duomenys neskelbtini)“. Ginčas kilo dėl Å¡io pasiÅ«lymo tinkamumo atsakovui pagal jo specializacijÄ ir sveikatos bÅ«klę. Å alys patvirtino, kad visÄ darbo sutarties vykdymo laikotarpį atsakovas dirbo pagal staliaus-dailidės specializacijÄ .

36. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iÅ¡ Norvegijos Karalystės įmonių registro iÅ¡raÅ¡o, įmonės „(duomenys neskelbtini)“, veiklos sritis – betono gaminių gamyba ir kita, kas su ja susiję. Ä® bylÄ pateiktas „(duomenys neskelbtini)“ atstovo atsakymas ieÅ¡kovei į užklausÄ dėl staliaus pozicijos, jame patvirtinta, jog ieÅ¡kovei buvo pateikta užklausa dėl staliaus pareigų su galimybe darbÄ pradėti 2021 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais; pateiktos nuotraukos patvirtina, kad įmonėje yra darbo vieta staliui-dailidei.

Teismo posėdžio pirmosios instancijos metu kaip liudytojas apklaustas M. I., kuris 2021 m. liepos 14 d. telefonu pateikė atsakovui pasiÅ«lymÄ vykti dirbti į nurodytÄ Ä¯monę, parodė, kad atsakovui pasiÅ«lė vykti atlikti staliaus darbų, t. y. konstruoti laiptų formų, surinkinėti karkasų, tačiau atsakovas nurodė, kad jam darbas betono fabrike netinkamas. Nors atsakovas ginčijo pokalbio telefonu turinį ir teigė, jog jam buvo pasiÅ«lyta vykti surinkinėti formų, pjaustyti metalų, formų užpildyti betonu, tačiau atsakovas jokių įrodymų dėl bÅ«tent tokio pasiÅ«lymo turinio nepateikė.

Todėl, įvertinus į bylÄ pateiktus įrodymus, darytina iÅ¡vada, jog atsakovui buvo pasiÅ«lytas jo specializacijÄ atitinkantis darbas.

37. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog, nors atsakovas nurodo, kad darbas „(duomenys neskelbtini)“ jam buvo netinkamas ir dėl sveikatos bÅ«klės, tačiau, kaip nustatyta, atsakovas ieÅ¡kovei buvo pateikęs medicinos knygelę su vieÅ¡osios įstaigos Klaipėdos miesto poliklinikos gydytojo įraÅ¡u, kad atsakovui pagal jo sveikatos bÅ«klę darbo sutartyje nurodytÄ darbÄ buvo leidžiama dirbti iki 2022 m. sausio 21 d. Nors atsakovas tvirtina, kad pranešė ieÅ¡kovei apie sveikatos problemas, pateikė į bylÄ duomenis, kad 2021 m. vasario 28 d. elektroniniu paÅ¡tu iÅ¡siuntė ieÅ¡kovei 2021 m. vasario 17 d.

UAB „Avimeda“ medicinos dokumentų iÅ¡raÅ¡Ä , jame nurodytos atsakovo diagnozės (duomenys neskelbtini), taip pat nurodyta, kad atsakovas gydytas nuo 2020 m. lapkričio 9 d. iki 2021 m. vasario 17 d., tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad 2021 m. vasario 28 d. elektroniniame laiÅ¡ke nurodytas jo siuntimo tikslas yra ne informuoti darbdavį apie apribojimus dirbti tam tikrÄ darbÄ , o praneÅ¡ti, kad baigėsi nedarbingumas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iÅ¡raÅ¡e nurodyta, kad pacientas pageidauja bÅ«ti pasiųstas darbingumo lygiui nustatyti, tačiau pasiÅ«lymo dirbti pateikimo metu 2021 m. liepos 14 d. ieÅ¡kovei nebuvo pateikta duomenų, jog atsakovui nustatytas dalinis darbingumas, o iÅ¡ pateikto iÅ¡raÅ¡o informacija, jog atsakovas negalėtų dirbti tam tikro pobÅ«džio darbo ar kad jam bÅ«tų nustatytas dalinis darbingumas, nėra akivaizdi.

Kita vertus, atsakovo laiÅ¡ke ieÅ¡kovei nurodyta, kad nedarbingumo laikotarpis baigėsi, taigi ieÅ¡kovė neturėjo duomenų padaryti iÅ¡vadÄ , kad atsakovas yra nedarbingas. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos II teritorinio skyriaus 2021 m. vasario 19 d. sprendimÄ Nr. STS-538 „Dėl E. R. darbingumo lygio“ (jame nurodyta, kad nuo 2021 m. vasario 17 d. atsakovui nustatytas 90 procentų darbingumo lygis) pateikė tik bylos nagrinėjimo metu.

38. Ä®vertinus nurodytas aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog pasibaigus draudimui užsieniečiams atvykti dirbti į Norvegijos Karalystę, taip pat pasibaigus buvimo Lietuvoje laikotarpiui, atsakovui buvo pasiÅ«lytas tinkamas, jo specializacijÄ atitinkantis darbas, jo atsakovas atsisakė dėl subjektyvaus pobÅ«džio aplinkybių. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog atsakovo elgesio subjektyvumÄ papildomai patvirtina 2022 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdžio metu duoti paaiÅ¡kinimai; atsakovas nurodė, kad, jo žiniomis, į tÄ fabrikÄ siunčia tuos darbuotojus, kurie pasmerkti iÅ¡eiti, nes niekas neiÅ¡tveria savaitės.

39. Kadangi nagrinėjamu atveju neįrodytas pagrindas susiklosčiusiÄ situacijÄ vertinti kaip prastovÄ (nenustatyta, jog ieÅ¡kovė negalėjo suteikti atsakovui darbo, o atsakovas ieÅ¡kovės pasiÅ«lyto jo specializacijÄ atitinkančio darbo atsisakė dėl subjektyvių priežasčių), darytina iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovės įsakyme nurodytas darbuotojo atleidimo pagrindas – DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas – neatitinka faktinių situacijos aplinkybių; taip pat nėra kitų DK 56 straipsnyje numatytų darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių pagrindų.

40. Kaip numatyta DK 55 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties nutraukimÄ darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, 1 dalyje, neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali bÅ«ti nutrauktos darbuotojo raÅ¡ytiniu pareiÅ¡kimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieÅ¡ dvideÅ¡imt kalendorinių dienų, iÅ¡skyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminÄ trumpinti ar jo netaikyti.

41. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, darbuotojui pateikus praÅ¡ymÄ atleisti iÅ¡ darbo ir nenustačius DK 56 straipsnio taikymo pagrindų, laikytina, jog Å¡alių darbo santykiai nutrÅ«ko DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Taigi 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimas DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pripažintinas nepagrįstu ir ieÅ¡kovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo E. R. 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimo pagrindas keistinas iÅ¡ DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į DK 55 straipsnio 1 dalį.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, kadangi pagal nurodytÄ normÄ darbdavys gali sutikti sutrumpinti įspėjimo terminÄ , atsakovas apie tai, kad nutraukia sutartį, pranešė 2022 m. vasario 22 d., o ieÅ¡kovė darbo santykių pabaigÄ Ä¯formino 2022 m. kovo 1 d. įsakymu, laikytina, jog nėra pagrindo taikyti visÄ DK 55 straipsnio dalyje nustatytÄ Ä¯spėjimo terminÄ , taigi ir pagrindo keisti darbo santykių pabaigos datÄ .

42. Kadangi pripažintina, jog Å¡alių darbo santykiai pasibaigė DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, nutraukiant darbo sutartį Å¡iuo pagrindu iÅ¡eitinė iÅ¡moka nemokama, atsakovo praÅ¡ymas įpareigoti ieÅ¡kovę apskaičiuoti ir iÅ¡mokėti jam jo 2 vidutinių darbo užmokesčių dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ pagal DK 56 straipsnio 2 dalį netenkintinas; dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimÄ priteisti delspinigius. Dėl darbdavio teisės ginčyti savo paties nurodytÄ darbo sutarties pabaigos pagrindÄ 43.

Atsakovas byloje laikosi pozicijos, jog ieÅ¡kovė, nesutikdama su atsakovo nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, turėjo teisę iÅ¡spręsti darbo sutarties nutraukimo klausimÄ kitu pagrindu. IeÅ¡kovė savo teisėmis, numatytomis DK, nepasinaudojo ir ginčijo savo pačios priimtÄ Ä¯sakymÄ dėl darbo santykių pabaigos įforminimo. Atsakovo nuomone, darbdavė negali reikalauti pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ , kadangi pati priėmė sprendimÄ nutraukti darbo santykius bÅ«tent pagal DK 56 straipsnio l dalies l punktÄ .

IeÅ¡kovė nurodo, kad atsakovui pateikus pareiÅ¡kimÄ nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nors ir nesutikdama su tokiu atsakovo nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, vadovaudamasi DK 56 straipsnio 3 dalimi, privalėjo įforminti darbo sutarties pasibaigimÄ , tačiau nuo pat pradžių laikėsi nuoseklios pozicijos, jog darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ ginčys, ir informavo apie tai atsakovÄ .

44. DK 65 straipsnyje numatyta, kaip turi bÅ«ti įforminamas darbo sutarties pasibaigimas. Pagal Å¡io straipsnio 1 dalį, jeigu yra Å¡iame kodekse ar kitame įstatyme nustatyta priežastis, leidžianti pabaigti darbo sutartį, darbdavys priima sprendimÄ nutraukti darbo sutartį, o suėjus darbo sutarties terminui arba mirus darbuotojui, konstatuoja darbo sutarties pasibaigimÄ . Toks sprendimas pabaigia darbo sutartį jame nurodytÄ dienÄ , iÅ¡skyrus Å¡io straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, darbdavio sprendimas nutraukti darbo sutartį ar konstatuoti darbo sutarties pasibaigimÄ turi bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas raÅ¡tu.

Sprendime nurodoma darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena. DK 56 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties nutraukimÄ darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių, 3 dalis nustato, kad darbuotojo pareiÅ¡kimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dienÄ privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimÄ .

45. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, darbuotojui pateikus pareiÅ¡kimÄ nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio pagrindu ir darbdaviui nesutinkant su pareiÅ¡kime nurodyto juridinio fakto ar aplinkybės egzistavimu, paprastai priimami tokie sprendimai:

1) darbdavys priima sprendimÄ nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu, o darbuotojas ginčija darbdavio sprendimÄ nutraukti darbo sutartį jo pasirinktu pagrindu ir įrodinėja DK 56 straipsnyje numatyto vieno iÅ¡ pagrindų egzistavimÄ ;

2) darbdavys priima sprendimÄ tęsti darbo santykius, o darbuotojui nutraukus darbÄ , priima sprendimÄ nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva dėl Å¡iurkÅ¡taus darbo pareigų pažeidimo (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas); arba darbuotojas inicijuoja individualų darbo ginÄÄ dėl įpareigojimo darbdavį nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnį;

3) darbdavys, įforminęs darbo sutarties nutraukimÄ DK 56 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali pateikti reikalavimÄ nuginčyti atleidimo pagrindÄ . Taigi, gavus darbuotojo pareiÅ¡kimÄ dėl darbo sutarties nutraukimo DK 56 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, kurį darbdavys laiko nepagrįstu, galimi įvairÅ«s darbdavio elgesio modeliai.

46. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog nepripažįsta atsakovo nurodyto sutarties nutraukimo pagrindo (2022 m. vasario 24 d., 2022 m. kovo 1 d. elektroniniai laiÅ¡kai), tačiau vis dėlto priėmė sprendimÄ 2022 m. kovo 1 d. įsakymu įforminti darbo sutarties pasibaigimÄ atsakovo nurodytu pagrindu ir pareikÅ¡ti reikalavimÄ dėl atleidimo pagrindo nuginčijimo. Tokį savo sprendimÄ ieÅ¡kovė grindžia tuo, jog DK 56 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad darbuotojo pareiÅ¡kimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dienÄ privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimÄ , yra imperatyvas, nesuteikiantis darbdavei pasirinkimo teisės įforminti darbo sutarties nutraukimÄ kitu, nei nurodo darbuotojas, pagrindu.

47. DK 213 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčų sampratÄ ir rÅ«Å¡is, 3 dalyje nustatyta, kad individualus darbo ginčas dėl teisės yra nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių iÅ¡ vienos pusės ir darbdavio iÅ¡ kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio; darbo ginčo Å¡alimi laikomas ir buvęs darbdavys, taip pat asmuo, iÅ¡reiÅ¡kęs norÄ sudaryti darbo sutartį, kai su juo buvo atsisakyta jÄ sudaryti, taip pat asmenys, turintys teisę į darbuotojo darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias iÅ¡mokas.

Taigi toks darbo ginčas turi būti kilęs tarp įstatyme nurodytų subjektų – darbuotojo (ar kitų darbo santykių dalyvių) ir darbdavio (buvusio darbdavio) ir susijęs su darbo santykių dalyvių teisėmis ir pareigomis, atsiradusiomis iš darbo sutarties ar darbo teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020, 25 punktas).

48. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė nesutinka, jog buvo pagrindas nutraukti sutartį darbuotojo reikalavimu DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nors ieÅ¡kovė pati įformino sutarties nutraukimÄ , nurodydama pagrindÄ , kurį ginčija Å¡ioje byloje, tačiau jos pozicija dėl nesutikimo su nurodytu pagrindu buvo nuosekli ir atsakovui žinoma. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindas turi atitikti realiÄ faktinę situacijÄ , o nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad egzistavo DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas darbo sutarties nutraukino pagrindas. Kolegijos vertinimu, ieÅ¡kovės iÅ¡keltas ginčas atitiko individualaus darbo ginčo dėl teisės požymius – nagrinėjamu atveju yra nesutarimas tarp darbuotojo, iÅ¡ vienos pusės, ir darbdavio, iÅ¡ kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį. Taigi ieÅ¡kovė turėjo teisę ginčyti savo pačios įsakyme nurodytÄ darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ .

49. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi ginčo klausimo iÅ¡sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtÄ teismo sprendimÄ (nutartį) neturi bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ Å¡alių byloje iÅ¡sakytÄ ar pateiktÄ argumentÄ . Dėl bylos procesinės baigties 50. Apibendrinant iÅ¡dėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimas Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pripažintas nepagrįstu ir ieÅ¡kovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo E. R. 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimo pagrindas pakeistas iÅ¡ Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į Darbo kodekso 80 straipsnio 2 dalį, keistina, nurodant, jog darbo sutarties nutraukimo pagrindas keistinas iÅ¡ Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį; kitos sprendimo dalys dėl materialiųjų reikalavimų paliktinos nepakeistos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pakeitus sprendimÄ , atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi iÅ¡laidos, apie tai pasisakant kitoje nutarties dalyje. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo 51. IeÅ¡kovė pateikė duomenis, jog pirmosios instancijos teisme patyrė tokias bylinėjimosi iÅ¡laidas: 189 Eur žyminis mokestis ir 1 936 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. SumokėtÄ Å¾yminio mokesčio sumÄ sudarė 94 Eur už neturtinio pobÅ«džio reikalavimÄ pripažinti darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ nepagrįstu ir 95 Eur už reikalavimÄ atmesti darbuotojo praÅ¡ymÄ priteisti iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ (Å¡i suma apskaičiuota nuo ginčijamos mokėtinos iÅ¡eitinės iÅ¡mokos dydžio – 4 209,78 Eur).

Atsakovas pateikė įrodymus, jog nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme patyrė 2 200 Eur advokato teisinės pagalbos iÅ¡laidų.

52. IÅ¡ dalies patenkinus ieÅ¡kovės neturtinį reikalavimÄ ir visiÅ¡kai turtinį reikalavimÄ , ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo priteistinas 95 Eur žyminis mokestis už patenkintÄ reikalavimÄ atmesti darbuotojo praÅ¡ymÄ priteisti iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ ir 47 Eur žyminis mokestis už neturtinį reikalavimÄ pakeisti atleidimo pagrindÄ ; iÅ¡ viso – 142 Eur žyminis mokestis (CPK 93 straipsnis). Taip pat, įvertinus ieÅ¡kovės pareikÅ¡tų ir atmestų reikalavimų santykį, laikytina, jog iÅ¡ viso buvo patenkinta 75 proc. ieÅ¡kinio reikalavimų, todėl ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo priteistinas 1 452 Eur advokato teisinės pagalbos iÅ¡laidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis). IÅ¡ viso ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo priteistinas 1 594 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas.

53. Proporcingai atmestų reikalavimų daliai atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės priteistinas 550 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas (CPK 98 straipsnis). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo 54. Atsakovas pateikė įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 500 Eur teisinės pagalbos iÅ¡laidų, ieÅ¡kovė – 1 936 Eur teisinės pagalbos iÅ¡laidų. Nurodytos Å¡alių iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ numatyto maksimalaus tokio pobÅ«džio iÅ¡laidų dydžio.

55. Kadangi atsakovas prašė panaikinti visÄ sprendimÄ ir visÄ ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atmesti, taip pat patenkinti jo reikalavimÄ priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , laikytina, jog patenkinta 25 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, todėl atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės priteistinas 375 Eur teisinės pagalbos iÅ¡laidų atlyginimas. IeÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo proporcingai atmestų skundo reikalavimų daliai priteistinas 1 452 Eur teisinės pagalbos iÅ¡laidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

56. Kadangi atsakovas pagal įstatymÄ yra atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ mokėjimo, proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai iÅ¡ ieÅ¡kovės valstybei priteistina 47,25 Eur žyminio mokesčio suma (iÅ¡ viso už apeliacinį skundÄ mokėtina 189 Eur žyminio mokesčio, patenkinta 25 proc. reikalavimų) (CPK 96 straipsnis). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija n u t a r i a : Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimÄ pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį iÅ¡dėstant taip:

„Tenkinti dalį ieÅ¡kinio. Pripažinti 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840, sudarytos tarp uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo E. R., nutraukimÄ Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nepagrįstu ir pakeisti ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo E. R. 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimo pagrindÄ iÅ¡ Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį.

Atmesti atsakovo E. R. praÅ¡ymÄ Ä¯pareigoti ieÅ¡kovę uždarÄ jÄ akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir iÅ¡mokėti E. R. jo 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ pagal Darbo kodekso 56 straipsnio 2 dalį. Priteisti iÅ¡ atsakovo E. R. ieÅ¡kovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 1 594 Eur (vieno tÅ«kstančio penkių Å¡imtų devyniasdeÅ¡imt keturių eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui E. R. 550 Eur (penkių Å¡imtų penkiasdeÅ¡imties eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ . IÅ¡aiÅ¡kinti, kad, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos TelÅ¡ių darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. DGKS-2568 darbo byloje Nr. APS-113-5804/2022 ir 2022 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. DGKS-2573 darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022 netenka galios.“ Priteisti iÅ¡ atsakovo E. R. ieÅ¡kovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 1 452 Eur (vieno tÅ«kstančio keturių Å¡imtų penkiasdeÅ¡imt dviejų eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimÄ .

Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui E. R. 375 Eur (trijų Å¡imtų septyniasdeÅ¡imt penkių eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimÄ . Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ valstybei 47,25 Eur (keturiasdeÅ¡imt septynis eurus 25 ct) už apeliacinį skundÄ mokėtino žyminio mokesčio. Teisėjai Aurimas Brazdeikis Marius Dobrovolskis Milda Skersienė