2019-08-14 Nr. AB-15569-3-61-3-00931-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2263-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00931-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 19 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 5 dienas (nuo 2018 m. vasario 21 d.) jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Kamerose nepakako gyvenamojo ploto, jose buvo šalta, drėgna, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais. Daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina). Dėl tokių sąlygų, pareiškėjo teigimu, kildavo konfliktinės situacijos, buvo pažemintas jo orumas, jis patyrė fizinius, psichologinius nepatogumus ir kt., pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintos jo teisės. Be to, pareigūnai piktnaudžiavo savo įgaliojimais ir ribojo galimybę pareiškėjui sužinoti apie savo teises, provokuodavo kalinius.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, jog minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsako patys jose esantys nuteistieji ir suimtieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – 0,56 kv. m. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m. Asmenų privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, o kai kuriose kamerose įrengtos ir atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus), dieninis ir naktinis apšvietimas jose atitinka normas. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K Priėmimo–paskirstymo skyriuje esančiose trumpalaikio laikymo kamerose bei kitose bendro naudojimo patalpose draudžiama rūkyti, šiose patalpose iškabinti įspėjamieji ženklai. Suimtieji ir nuteistieji į kameras skirstomi atsižvelgiant į, be kita ko, prašymą laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Priėmimo–paskirstymo punkte valymo darbai atliekami reguliariai (kiekvieną dieną). Atsakovo vertinimu, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais, pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. B. skundą.

6. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekęs kameros plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą (apie 0,7 kv. m), svyravo nuo 3,44 kv. m iki 6,88 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,79 kv. m iki 7,58 kv. m. Taigi, pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nei Konvencijos 3 straipsnio garantuojamų teisių, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų. Net tuo atveju, jei pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose buvo laikomas su kitu asmeniu, jam tekęs kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

7. Teismas, išanalizavęs atsakovo ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus paaiškinimus apie kamerų įrengimą (gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, kurie pritaikyti patalpoms vėdinti; kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis normas), atsižvelgdamas į tai, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento atliktų patikrinimų metu kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, nenustatyti pažeidimai dėl kamerų apšvietimo, oro temperatūros ar drėgmės lygio, bei į tai, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją, atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl šių sąlygų neatitikimo higienos normoms.

8. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge neįrengimo, akcentavęs, jog Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kurios 21 punkte buvo įtvirtintas toks reikalavimas, galiojo tik iki 2015 m. lapkričio 21 d. Pastebėjo, kad kamerose Nr. 106 ir Nr. 314, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo įrengtos užuolaidos, atskiriančios sanitarinio mazgo patalpą nuo likusio kameros ploto.

9. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo paaiškinimus apie suimtųjų ir nuteistųjų skirstymo į kameras tvarką Lukiškių TI-K, bei nenustatęs, jog pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų prašęs apgyvendinti jį atskirai nuo rūkančių asmenų, o pats pareiškėjas nenurodė, kada ir su kokiais rūkančiais asmenimis jis buvo laikomas kamerose, ir dėl minėtų aplinkybių nebuvo teikęs skundų Lukiškių TI-K administracijai, konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai šiuo aspektu pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus.

10. Teismas, remdamasis atsakovo paaiškinimais, kad Lukiškių TI-K valymo darbus atlieka nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas, bei Ūkio skyriaus valytojai, valymo darbai priėmimo–paskirstymo punkte atliekami kiekvieną dieną, bei pripažinęs, kad pareiškėjo argumentai, jog asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, yra abstraktūs (pvz., nenurodytos patalpos, kuriose nesilaikyta higienos normų reikalavimų), pastebėjęs, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2018 m. nėra pateikęs Lukiškių TI-K administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų, pareiškėjo teiginius, kad atvykstant / išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos pažeidžiant nustatytą tvarką ar antisanitarinėmis sąlygomis, laikė nepagrįstais.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo pretenzijos dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų taip pat buvo nedetalizuotos, skunde apsiribota tik deklaratyvių teiginių išdėstymu, ir tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas (jo atstovas) pažeidė teisės aktų reikalavimus.

12. Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, todėl atmetė pareiškėjo skundą.

III. 13. Pareiškėjas P. B. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo prašo jo skundą išnagrinėti iš naujo ir tenkinti jo reikalavimus, taip pat prašo išreikalauti A. T. (A. T.) ir A. S. įskaitų korteles, iš kurių, jo teigimu, būtų matyti, kad ginčo laikotarpiu jie buvo laikomi kartu su pareiškėju.

14. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas netinkamai apskaičiavo jam tekusį gyvenamąjį plotą, ir pažymi, kad jis visą laiką buvo laikomas su dar vienu asmeniu, o jam tekusį gyvenamąjį plotą dar labiau mažino kameroje esantys baldai. Tokios sąlygos pareiškėją gniuždė emociškai, jis pradėjo save žaloti. Mano, kad aplinkybė, jog asmenys yra laikomi Lukiškių TI-K patalpose, kurios registruotos ne kaip gyvenamosios, o kaip pagalbinės patalpos, yra nusikaltimas prieš žmoniškumą. Pareiškėjo teigimu, 1,5 aukščio sienelė jam neužtikrino visiško privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, jam taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Be to, jis atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-991-492/2018 konstatavo privatumo ir minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimą Lukiškių TI-K H. Z. atžvilgiu.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas apžvelgia su ginčų susijusį teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką. Jo vertinimu, apeliacinis skundas grindžiamas ne į rodymais, o samprotavimais, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų bausmės atlikimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui 2018 m. vasario 21–26 d., atlyginimo priteisimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, sąlygų kamerose (drėgmės lygio, temperatūros, apšvietimo) neatitikimo higienos normų reikalavimams, atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge neįrengimo, nerūkančiųjų laikymo su rūkančiaisiais, netinkamų kratos atlikimo sąlygų bei netinkamo pareigūnų elgesio yra nepagrįstos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jam tekusį gyvenamąjį plotą, bei papildomai pažymi, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu, o aplinkybę, kad visos Lukiškių TI-K patalpos yra registruotos kaip pagalbinės ir, atitinkamai, suimtieji (nuteistieji) yra laikomi ne gyvenamosios paskirties patalpose, laiko nusikaltimu prieš žmoniškumą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, bei išnagrinėti jame suformuluotus procesinio pobūdžio prašymus.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde reiškė nusiskundimus dėl jam kamerose tekusio gyvenamojo ploto, sąlygų kamerose (šalčio, drėgmės, apšvietimo), rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiaisiais, kratos atlikimo sąlygų (patalpose šalta, dėžės daiktams susidėti nešvarios) bei pareigūnų elgesio. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad dėl to, jog sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, iš jo sklisdavo nemalonūs kvapai, tekdavo žiemą atidaryti langą, tai kėlė nepatogumus ir konfliktus su kartu kalinčiu asmeniu. Pareiškėjas tik apeliaciniame skunde pareiškė pretenzijas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu neužtikrinimo, taip pat dėl patalpų, kuriose jis buvo laikomas, registruotos paskirties, t. y. papildė skundo pagrindą, nepaaiškindamas, kodėl šios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti nurodytos anksčiau. Pabrėžtina, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką tik per keturiolika dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 str. 3 d.), o apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 str. 6 d.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neanalizuoja pastarųjų naujų aplinkybių, bet pažymi, kad dėl pirmosios instancijos teisme nevertintų bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas gali teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais paduoti naują skundą.

21. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Akcentuotina, kad administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo išreikalauti A. T. ir A. S. įskaitų korteles, iš kurių, jo teigimu, būtų matyti, kad ginčo laikotarpiu jie buvo laikomi kartu su pareiškėju, tokį prašymą siedamas su savo argumentu, kad atsakovas teismui pateikė netikslius duomenis apie kartu su pareiškėju Lukiškių TI-K kamerose laikytų asmenų skaičių, t. y. pareiškėjas visą laiką buvo laikomas kartu su kitu asmeniu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui kamerose tekusio gyvenamojo ploto, įvertino teorinę galimybę, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose galėjo būti laikomas dviese, tačiau konstatavo, kad net ir tokiu atveju minimali gyvenamojo ploto norma nebūtų buvusi pažeista. Taigi, šioje byloje nėra objektyvaus poreikio išreikalauti papildomus duomenis apie kartu su pareiškėju laikytus asmenis, o atitinkamas pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymas yra atmestinas.

23. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

24. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

25. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

26. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs atsakovo pateiktus duomenis apie pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą, konstatavo, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista. Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis (atsiliepimas į skundą, b. l. 11–18), pareiškėjas 2018 m. vasario 21 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 106, kurios plotas – 7,38 kv. m, o 2018 m. vasario 22–26 d. – į kamerą Nr. 314, kurios plotas – 7,58 kv. m. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, net tuo atveju, jei pareiškėjas minėtose kamerose būtų buvęs laikomas su kitu asmeniu, jo atžvilgiu nei būtų pažeista nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m (7,38 kv. m / 2 = 3,69 kv. m; 7,58 kv. m / 2 = 3,79 kv. m), nei, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą (atsiliepime į skundą nurodomas sanitarinio mazgo patalpos plotas yra 0,56 kv. m, o Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. balandžio 4 d. pranešime Nr. 24-2644 (b. l. 42–43) nurodomas sanitarinio mazgo patalpos plotas – apie 0,7 kv. m), kiltų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. jam tektų mažiau nei 3 kv. m kameros ploto ((7,38 kv. m – 0,7 kv. m) / 2 = 3,34 kv. m; (7,58 kv. m – 0,7 kv. m) / 2 = 3,44 kv. m). Taigi, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai nekonstatavo neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, t. y. bausmių vykdymo įstaiga veikė taip, kaip pagal teisės aktus buvo įpareigota veikti.

27. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – neegzistavimas, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia aplinkybė, kad administraciniai teismai kitų asmenų, buvusių Lukiškių TI-K, atžvilgiu yra nustatę tam tikrus reikalavimų laikymo sąlygoms pažeidimus, kadangi šie asmenys buvo laikomi kitose kamerose nei pareiškėjas ir kitais laikotarpiais.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė