2017-01-30 Nr. AB-2312-3-61-3-02902-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2039-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02902-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija: 8.1.2; 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. A. (Z. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. A. (Z. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-901(00167)/(15-5-8)17U-1738 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. A.“ (toliau – sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2016 m. gegužės 9 d. prašymą (toliau – ir prašymas) išnagrinėti iš naujo; 3) priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas) ir daugkartinę nacionalinę vizą (toliau – ir viza). Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamento išvada, kad, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) sąlygas, reikalingas leidimui laikinai gyventi gauti, nepagrįsta. Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatų.

Pareiškėjas nurodė, kad jis yra UAB „Juriscon“ kolegialaus valdymo organo – valdybos – narys. Šioje įmonėje ketina dirbti. Vien tai, kad įmonės veiklos aprašyme nurodyta, jog ji teikia teisines paslaugas, o jis tokio išsilavinimo neturi, nereiškia, kad jis nedirbs įmonėje. Pažymėjo, kad, vykdant ir norint sėkmingai plėtoti įmonės veiklą, įmonėje yra įdarbinami ne tik specialistai, kurių išsilavinimas yra tiesiogiai susijęs su įmonės vykdoma veikla, bet ir kiti darbuotojai, pvz., buhalteriai, vadybininkai, kurie užsiima klientų paieška, ir panašiai. Pabrėžė, kad UAB „Juriscon“ įstatai leidžia įmonei vykdyti ir kitą ūkinę bei komercinę veiklą. Pareiškėjo nuomone, prieš priimdamas sprendimą Migracijos departamentas neatliko tinkamo tyrimo ir nesudarė galimybės pateikti paaiškinimus tiek jam, tiek UAB „Juriscon“ atstovams, kurie būtų galėję išsklaidyti kilusias abejones, detaliau pakomentuoti savo verslo planus ir funkcijas, kurios šiuose planuose yra numatytos ir jam.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, Migracijos departamentas 2016 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentui priėmus sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, pareiškėjui atsisakyta išduoti ir nacionalinę vizą. Atsakovo teigimu, duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jo deklaruoti tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą kaip UAB „Juriscon“ valdybos nario ir dirbti šioje įmonėje vadybininku, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, deklaravo, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, yra UAB „Juriscon“ valdybos narys, ketina dirbti šioje įmonėje. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą (pareiškėjas dėl leidimo gyventi kreipėsi būtent šiuo pagrindu) leidimas laikinai gyventi išduodamas ne visiems valdybos nariams, o tik tiems, kurių atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje. Priimant ginčijamą sprendimą, remiantis duomenų visuma, buvo įvertinti dokumentai, apibūdinantys UAB „Juriscon“ veiklą, taip pat pareiškėjo darbą šioje įmonėje. Pareiškėjo ir UAB „Juriscon“ 2016 m. gegužės 6 d. sudarytoje darbo sutartyje nurodyta, kad pareiškėjas įmonėje dirbs vadybininku; darbdavys įsipareigoja mokėti pareiškėjui 43,75 Eur dydžio darbo užmokestį per mėnesį. Pareiškėjo atveju jo darbo užmokestis sudarė tik apie 12 proc. minimalios mėnesinės algos (sutartyje nustatytas darbo laikas tik 12 proc. Darbo kodekse įtvirtintos viso darbo laiko trukmės).

Atsakovo manymu, pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis ketino pradėti dirbti įmonėje visą darbo dieną, gavęs leidimą gyventi, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo – skunde minima aplinkybė nebuvo nurodyta nei viename kartu su prašymu pateiktame dokumente, taip pat neatsispindi darbo sutartyje. Pažymėjo, kad pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, užsienietis privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje. 2016 m. birželio 23 d. pranešimu Nr. (15/4-16) 10K-25095 pareiškėjas buvo kviečiamas asmeniškai iki 2016 m. liepos 5 d. atvykti į Migracijos departamentą apklausai, tačiau iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos į Migracijos departamentą neatvyko ar kitaip su Migracijos departamento valstybės tarnautojais nesusisiekė. Nagrinėjant prašymą nekilo įtarimų, jog UAB „Juriscon“ yra fiktyvi, todėl nebuvo poreikio ar teisės aktuose įtvirtintos pareigos apklausti šios įmonės atstovus. Skundo teiginius dėl galimų procedūrinių pažeidimų atsakovas laikė nepagrįstais.

Migracijos departamento nuomone, sistemiškai įvertinus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Įstatyme įtvirtintas ketinimas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip abstraktus, neapibrėžtas noras, o leidimas gyventi gali būti išduotas tik tuo atveju, jei užsieniečio darbas įmonėje yra pakankamai apibrėžtas – tai pagrindinis užsieniečio atvykimo tikslas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbas (darbo dienos trukmė – tik viena valanda per dieną, darbo funkcijos nekonkretizuotos) vertintinas tik kaip formalus siekis atitikti Įstatymo reikalavimus (būti įdarbintam įmonėje). Atsakovo manymu, ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 9 d. tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas terminą nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2018 m. birželio 30 d. Pareiškėjas Migracijos valdybai 2016 m. birželio 27 d. pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, nurodydamas, kad pagrindinis kelionės tikslas – verslas. Migracijos valdyba 2016 m. birželio 28 d. pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo su priedais persiuntė Migracijos departamentui sprendimui priimti. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, 19 straipsnio 1 punktu, 2016 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir daugkartinę nacionalinę vizą. Byloje keliamas ginčas, ar Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašytą išduoti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad nei Įstatyme, nei teismų praktikoje nėra išskiriami konkretūs kriterijai, kuriais turėtų būti nustatomas tikslo užsiimti teisėta veikla egzistavimas. Vertinimo dalyką pirmiausia sudaro atitiktis formaliesiems kriterijams, tuomet yra vertinamas pateiktos informacijos turinys, t. y. nurodomų ketinimų realumas ir autentiškumas. Pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Įrodinėjimo priemonės nėra griežtai apibrėžtos, todėl laikytina, kad pareiškėjas gali pats pasirinkti, kokiu būdu įrodyti savo ketinimų realumą ir autentiškumą.

Atsižvelgęs į byloje surinktus rašytinius įrodymus, teismas priėjo prie išvados, kad UAB „Juriscon“ yra realiai veikiantis ūkio subjektas, o pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 4 d. yra išrinktas šios bendrovės valdybos nariu. Taigi pareiškėjas formaliai atitinka įstatymo reikalavimus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti. Tačiau 2016 m. gegužės 6 d. su pareiškėju sudarytoje darbo sutartyje sulygta, kad pareiškėjas UAB „Juriscon“ užims vadybininko pareigas, dirbdamas 1 val. per savaitę (5 darbo dienų savaitė) ir už tai gaudamas 43,75 Eur atlyginimą per mėnesį. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas UAB „Juriscon“ direktorius V. Š. parodė, kad su pareiškėju yra pažįstamas seniai, nes jo vadovaujama bendrovė teikė paslaugas pareiškėjo įmonei. Kadangi pareiškėjas turėjo ryšių Jungtiniuose Arabų Emiratuose, verslo tikslais įkalbėjo jį įsidarbinti bendrovėje. Pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neturėjo, todėl pareiškėją įdarbino 1 val. per dieną. Liudytojas taip pat parodė, kad pareiškėjas bendrovėje neturėjo nuolatinės darbo vietos. Darbo sutartį su pareiškėju sudarė, siekdamas sudaryti galimybę pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktų dokumentų ir teismo posėdyje duotų liudytojo parodymų nepakanka pagrįsti pareiškėjo darbo teisinių santykių UAB „Juriscon“ realumo. Liudytojo parodymai abstraktūs, nenuoseklūs ir nėra įtikinami. Liudytojo teiginys, kad pareiškėjas turi ryšių užsienyje, nepatvirtina pareiškėjo atliktų darbo funkcijų bendrovėje. Pareiškėjas UAB „Juriscon“ įsidarbino dar nepasibaigus ankstesnio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje terminui, o ginčo sprendimas priimtas po dviejų mėnesių nuo darbo sutarties su UAB „Juriscon“ sudarymo. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę per šį laiką vykdyti vadybininko pareigas įmonėje. Tačiau nei liudytojas, nei pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė objektyvių įrodymų apie realiai atliktus darbus, surastus naujus klientus, sudarytus sandorius, kuriems galėjo tarpininkauti pareiškėjas.

Teismas pažymėjo, kad abejonių kelia ir su pareiškėju sulygta darbo trukmė bei palyginti su nustatyta minimalia mėnesine alga itin mažas darbo užmokestis. Nors pareiškėjo atstovas teismo posėdyje šias aplinkybes aiškino tuo, kad pareiškėjas tuo pačiu metu dirbo jam priklausančioje įmonėje, tačiau įrodymų, patvirtinančių jo darbo dienos trukmę, atlyginimo dydį, nei Migracijos departamentui kartu su prašymu, nei teismui nepateikė. Todėl, įvertinęs duomenis apie pareiškėjo turimas pragyvenimo lėšas, teismas padarė išvadą, kad jo darbas UAB „Juriscon“ nėra pagrindinis atvykimo tikslas.

Teismas neneigė pareiškėjo atstovo argumentų, kad įmonėje, užsiimančioje teisinių paslaugų teikimo veikla, gali dirbti ir kitų sričių specialistai, tačiau atsižvelgus į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo, kaip UAB „Juriscon“ vadybininko, funkcijas, darbo sutarties sąlygas, negalima konstatuoti, kad pareiškėjo veikla šioje įmonėje buvo reali. Taigi pareiškėjo reali veikla UAB „Juriscon“ nėra įrodyta.

Aplinkybė, kad prašymo nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas UAB „Juriscon“ atstovas, nesudaro pagrindo išvadai, jog Migracijos departamentas atliko neišsamų aplinkybių tyrimą. Kaip minėta, ginčo dėl minėtos įmonės veiklos realumo nekilo, o šios įmonės atstovas buvo apklaustas teismo posėdyje ir naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos prašymo nagrinėjimo Migracijos departamente metu, nenurodė.

Taigi, teismo vertinimu, nesant jokių objektyvių duomenų apie tikrąsias pareiškėjo, kaip UAB „Juriscon“ vadybininko, funkcijas, atsižvelgiant į surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjo pateikti duomenys, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jo deklaruoti tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą kaip UAB „Juriscon“ valdybos nariui ir dirbti šioje įmonėje vadybininku, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Todėl atsakovas turėjo pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažinti, jog pareiškėjo prašyme gauti leidimą laikinai gyventi nurodomas teisėtos veiklos vystymo tikslas neatitinka tikrovės ir yra fiktyvus.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta, jog egzistavo tam tikros kliūtys pareiškėjui pačiam savo iniciatyva teikti papildomus įrodymus apie jo atvykimo tikslą. Tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Visa tai patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo procedūra, kas sudaro pagrindą išvadai, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl vizos kreipėsi tuo pagrindu, kad yra pateikęs prašymą dėl leidimo gyventi. Migracijos departamentui išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir priėmus sprendimą atsisakyti jį išduoti, išnyko daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo pagrindas, pareiškėjas nebegali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvoje tikslo. Todėl ginčijamo sprendimo dalis dėl atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą yra teisėta ir pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių nesutikimo su šia ginčijamo sprendimo dalimi nenurodė.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją. Ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl jį panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį. Dėl šios priežasties teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, jog neneigia pareiškėjo atstovo argumentų, kad įmonėje, užsiimančioje teisinių paslaugų teikimo veikla, gali dirbti ir kitų sričių specialistai. Taigi teismas savo sprendime patvirtino, kad įmonei, kurioje pareiškėjas yra valdybos nariu bei dirba vadybininku, gali reikėti ir vadybininkų, o ne vien teisinį išsilavinimą turinčių specialistų. Todėl Migracijos departamento argumentas, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, dėl to jo darbo realumas UAB „Juriscon“ kelia abejonių, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl aplinkybės, kad pareiškėjo darbo sutartis yra sudaryta tik 1 val. per savaitę, pareiškėjas pažymi, kad dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikimo metu pareiškėjas neturėjo galimybės sudaryti darbo sutarties su UAB „Juriscon“ visai darbo dienai pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. Įstatymo ir Darbo kodeksą. Kadangi pareiškėjas kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo metu turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą teisėtos veiklos pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad yra UAB „Five rivers group“ direktorius, todėl iki tol, kol bus išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ar pasibaigs galiojimas turimo leidimo gyventi Lietuvoje, pareiškėjas, remiantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo dirbti visą darbo dieną UAB „Five rivers group“.

Būtent dėl šios priežasties ir remiantis Darbo kodekso 144 straipsniu pareiškėjas dokumentų pateikimo metu, kol nebaigė galioti ankstesnis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, negalėjo sudaryti darbo sutarties su UAB „Juriscon“ visai darbo dienai. Pareiškėjas paaiškina, kad ši darbo sutartis su UAB „Juriscon“, kol dar darbuotojas negalėjo dirbti visą darbo dieną įmonėje, nes ėjo direktoriaus pareigas kitoje darbovietėje, buvo iš esmės skirta apmokymui ir pasirengimui dirbti. Ginčo dėl to, kad pareiškėjas dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvoje pakeisti pateikimo metu dirbo UAB „Five rivers group“ direktoriumi, nėra.

Kadangi pareiškėjui šiuo pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, šias aplinkybes patvirtinantys dokumentai yra Migracijos departamento byloje ir būtent Migracijos departamentas, įvertinęs šių dokumentų atitikimą teisės aktų reikalavimams, išdavė pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje. Tai, kad Migracijos departamentas šiuos faktus pripažįsta ir jų neginčija, matyti ir iš Migracijos departamento atsiliepimo šioje byloje.

Pareiškėjo nuomone, tiek remiantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintu gero administravimo principu, tiek Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais objektyvumo ir proporcingumo principais, viešojo administravimo subjektas negali priimti tokio rimto pobūdžio sprendimo, sukeliančio tokias rimto pobūdžio pasekmes asmeniui, remiantis asmens neatvykimu, kai kvietimas yra siunčiamas tik elektroniniu paštu, t. y. tokiu nepatikimu būdu, neįsitikinus, jog asmuo tokį kvietimą apskritai gavo. Kitas svarbus dalykas, jog, pateikiant prašymą, pareiškėjas nurodė, kad jo atstovas šiais klausimais yra UAB „Juriscon“ direktorius V. Š. ir pateikė tai patvirtinantį įgaliojimą, kuris yra byloje, tačiau dėl kvietimo atvykti Migracijos departamentas su V. Š. nesusisiekė. Atsakovas nei į įgaliojimą, nei į pateiktus papildomus duomenis nekreipė dėmesio ir net nesistengdamas įsitikinti, kad kvietimas realiai pasieks pareiškėją, išsiuntė šį kvietimą tik elektroniniu paštu, net nebandydamas informuoti pareiškėjo atstovo. Tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip netinkami, neatitinkantys gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo ir protingumo principų. Šiuo atveju pareiga įrodyti, kad pareiškėjas gavo elektroninį laišką (t. y., kad pareiškėjas buvo informuotas, bet neatvyko) tenka atsakovui. Tuo tarpu, kaip matyti iš anksčiau nurodytų aplinkybių, atsakovas šios savo pareigos neatliko. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento argumentas, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes išsiuntus jam kvietimą jis neatvyko į Migracijos departamentą, yra nepagrįstas. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neiškvietė ir neapklausė UAB „Juriscon“ atstovų, nors neigiamas sprendimas buvo priimtas dėl to, jog Migracijos departamentui kėlė abejonių pareiškėjo ketinimas vykdyti veiklą UAB „Juriscon“. Pažymėtina, kad būtent visas šias abejones galėjo pašalinti UAB „Juriscon“ atstovai, kurios valdybos nariu pareiškėjas yra ir kurioje pareiškėjas buvo įdarbintas vadybininku.

Apibendrindamas pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento sprendimas yra spekuliacinis, t. y. pagrįstas spėjimais bei įtarimais, kurie buvo paneigti paaiškinant tiek dėl vienos darbo valandos, tiek dėl ne tik teisinio darbo poreikio įmonėje. Migracijos departamentui kilus abejonių dėl pareiškėjo veiklos, pagrįstas sprendimas nesuteikti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galėjo būti priimtas tik tinkamai informavus pareiškėją apie papildomos apklausos poreikį, tai Migracijos departamentas turėjo tiek pareigą, tiek galimybę atlikti. Kilus abejonių dėl pareiškėjo veiklos, neigiamas sprendimas galėjo būti priimtas tik apklausus įmonės, kurios valdybos nariu yra pareiškėjas ir kurioje pareiškėjas dirba, atstovą.

Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, sprendime konstatavo, kad pareiškėjo tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą kaip UAB „Juriscon“ valdybos nariui ir vadybininkui, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, privalėjo pateikti tokius tikrovę atitinkančius dokumentus, kurie patvirtintų atitiktį Įstatymui. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 58 straipsnio 4 punkto, Darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalies nuostatos paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad dėl formalių teisės aktų reikalavimų pareiškėjas neturėjo galimybės sudaryti darbo sutarties, kurioje būtų numatyta ilgesnė darbo trukmė negu 1 valanda per dieną. Kartu su 2014 m. balandžio 11 d. prašymu pakeisti leidimą gyventi pareiškėjas buvo pateikęs 2013 m. gruodžio 10 d. darbo sutartį Nr. 1, sudarytą su UAB „Five Rivers Group“, kurioje nustatyta darbo dienos trukmė yra 8 valandos. Dokumentų, patvirtinančių kitokią (pvz., ilgesnę) darbo laiko trukmę UAB „Five Rivers Group“, pareiškėjas nepateikė. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą nekilo įtarimų, jog UAB „Juriscon“ yra fiktyvi, todėl nebuvo poreikio ar teisės aktuose įtvirtintos pareigos apklausti šios įmonės atstovus.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliacinio skundo argumentai nesutampa su liudytojo parodymais. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjo darbo sutartis su UAB „Juriscon“, kol pareiškėjas dirbo kitoje įmonėje, buvo iš esmės skirta apmokymui ir pasirengimui dirbti. Tačiau teismo posėdžio metu liudytojas parodė, kad pareiškėjas atvedė klientus, pritraukė ukrainiečius, pradėjo dirbti. Be to, liudytojo parodymai nesutampa su pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktais duomenimis. Teismo posėdžio metu liudytojas parodė, kad pareiškėjas turi leidimą gyventi Jungtiniuose Arabų Emiratuose, tačiau 2016 m. gegužės 9 d. prašyme išduoti leidimą gyventi (prašymo 8.7 eilutėje, kurioje prašoma nurodyti valstybes, kurios buvo išdavusios vizas ar leidimus gyventi per pastaruosius 5 metus) pareiškėjas nebuvo nurodęs tokios informacijos, o prašymo 8.4 eilutė (kurioje prašoma nurodyti dabartinę ir buvusią darbovietes) apskritai neužpildyta. Šie nesutapimai rodo arba liudytojo parodymų nepatikimumą, arba dar kartą patvirtina išvadą, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Teismas, kaip ir Migracijos departamentas, sprendime konstatavo, kad pareiškėjo pateikti duomenys apie jo funkcijas nepatvirtina, jog pareiškėjas vykdė ar ketino vykdyti realią veiklą UAB „Juriscon“. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, ne tik dėl šios vienos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, tačiau įvertinęs visų aplinkybių visumą. Teismas tiksliai ir teisingai įvertino aplinkybes, konstatuodamas, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis – tai patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra, kas sudaro pagrindą išvadai, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės aktų normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2016 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-901 / (15/5-8) 17U-1738 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. A.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Šiuo sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 1 punktu, 21 straipsnio 3 dalies 4 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad <...> įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. O to paties straipsnio 12 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali būti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad pareiškėjo pateikti duomenys, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą kaip UAB „Juriscon“ valdybos nariui ir dirbti šioje įmonėje vadybininku, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Todėl atsakovas turėjo pagrindą pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą pripažinti, kad pareiškėjo prašyme gauti leidimą laikinai gyventi nurodomos teisėtos veiklos vystymo tikslas neatitinka tikrovės ir yra fiktyvus. Teismas taip pat padarė išvadą, kad teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kas rodo jo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikimo metu pareiškėjas neturėjo galimybės sudaryti darbo sutarties su UAB „Juriscon“ visai darbo dienai pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. Įstatymo ir Darbo kodeksą, nes tuo metu dirbo UAB „Five rivers group“ direktoriumi. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas sprendimą pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintą gero administravimo principą bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus objektyvumo ir proporcingumo principus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas – (duomenys neskelbtini) pilietis, iki tol turėjęs 2015 m. birželio 30 d. Migracijos departamento išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (galiojantį iki 2016 m. birželio 30 d.), 2016 m. gegužės 9 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities Migracijos valdybą, prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimo laikinai gyventi keitimo pagrindu nurodė užsiėmimą ir ketinimą toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. uždarojoje akcinėje bendrovėje „Juriscon“. Iš VĮ Registrų centro 2016 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro elektroninio sertifikuoto išrašo matyti, kad UAB „Juriscon“ įregistruota 2010 m. lapkričio 18 d., bendrovės įstatinio kapitalo dydis 43 440 Eur, akcijų skaičius – 1 500 vnt. (nominali akcijos vertė – 28,96 Eur); veiklos tikslai: gamyba, prekyba, paslaugos. Bendrovės valdyba registruota nuo 2016 m. gegužės 4 d., valdybos narių skaičius: 6, iš kurių be akcininko V. Š. ir J. Š., visi kiti yra užsieniečiai. Valdybos nariu nuo 2016 m. gegužės 4 d. įregistruotas ir Z. A., gyv. Vilniaus m., Salomėjos Nėries g. 103-77. UAB „Juriscon“ neterminuotą darbo sutartį su pareiškėju sudarė 2016 m. gegužės 6 d. Sutartimi darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 43,75 Eur per mėnesį, nustatyta darbo dienos trukmė - 1 val. per dieną, 5 darbo dienų savaitė. Iš UAB „Juriscon“ direktoriaus V. Š. pasirašyto bendrovės veiklos aprašymo matyti, kad bendrovė teikia plataus profilio teisines paslaugas. Tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta darbo sutartis, t. y. 2016 m. gegužės 6 d. pareiškėjas įgaliojo V. Š. atstovauti jo interesus Migracijos departamente pateikiant bei atsiimant dokumentus, susijusius su Z. A. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimu. Nurodyta, kad vykdant šį pavedimą V. Š. turi teisę Z. A. vardu pasirašyti dokumentus, skirtus Migracijos Departamentui, daryti pareiškimus ir atlikti visus kitus būtinus veiksmus. Pareiškėjas Migracijos departamentui taip pat pateikė 2016 m. balandžio 25 d. Šiaulių banko pažymą Nr. 44 apie jo sąskaitoje turimas 4 736,64 Eur lėšas.

Migracijos departamentas 2016 m. birželio 23 d. Z. A. elektroniniu paštu (gooddealforyou24@gmail.com), kurį pareiškėjas buvo nurodęs savo prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, siuntė kvietimą Nr. (15/4-16) 10K-25095 iki 2016 m. liepos 5 d. asmeniškai atvykti į Migracijos departamentą apklausai dėl UAB „Juriscon“ veiklos. Ginčijamame sprendime atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Migracijos departamentą neatvyko ir neinformavo, kad dėl objektyvių priežasčių negali atvykti nurodytu laiku. Pareiškėjas tvirtina šio kvietimo negavęs.

Iš ginčijamo Migracijos departamento sprendimo matyti, kad atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje buvo Migracijos departamentui kilę įtarimai, kad pagrindinis Z. A. tikslas yra ne dirbti UAB „Juriscon“ vadybininku, nes pateiktoje darbo sutartyje nustatyta, jog užsienietis dirbs šioje įmonėje tik 1 valandą per dieną ir jo darbo užmokestis sudarys 43,75 Eur per mėnesį, kuris nėra pakankamas, siekiant pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat nėra žinoma kokias funkcijas, pareiškėjas vykdys dirbdamas vadybininku UAB „Juriscon“, kuri teikia teisines paslaugas, o pareiškėjas turi tik vidurinį išsilavinimą. Kviečiamas atvykti į Migracijos departamentą 2016 m. liepos 5 d. apklausai dėl UAB „Juriscon“ vykdomos veiklos, pareiškėjas neatvyko. Užsieniečio atsisakymas būti apklaustam asmeniškai pagal Tvarkos aprašo 84.2 papunktį, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo nustatytas sąlygas, kurios reikalingos leidimui laikinai gyventi gauti.

Tačiau atsakovo nurodytame Tvarkos aprašo 84 punkte nustatyta ir tai, kad Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus: išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti (84.1); organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Kai užsienietis yra Lietuvos Respublikoje, apklausą raštu atlieka Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas.

Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą paisymo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas (2000 m. kovo 28 d. Sprendimo Krombach, C-7/98, 42 punktas ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Sopropé, C-349/07, 36 punktas). Teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra viena iš minėto pagrindinio principo sudedamųjų dalių (1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 7 punktas ir 1989 m. spalio 18 d. Sprendimo Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 32 punktas), yra įtvirtinta ne tik Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Šio 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo, ir administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (2012 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas. M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C-277/2011, 82 ir 83 punktai) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3050-624/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina aplinkybę, jog atsakovas elektroniniu paštu gooddealforyou24@gmail.com, t. y. tik vienu iš pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodytu galimo susisiekimo su juo adresu, išsiuntė 2016 m. birželio 23 d. kvietimą Nr. (15/4-16) 10K-25095 atvykti į Migracijos departamentą iki 2016 m. liepos 5 d. Pareiškėjas prašyme buvo nurodęs ir kitą elektroninio pašto adresą (bankas@juriscon.lt) bei prašymo 10 punkte įrašęs, jog prireikus papildomos informacijos, kreiptis į įgaliotą asmenį V. Š. (tel. (duomenys neskelbtini)). Atsakovas ne tik neįsitikino, ar pareiškėją pasiekė kvietimas, siųstas anksčiau nurodytu elektroniniu paštu, bet ir neišsiuntė jam kvietimo kitu elektroninio pašto adresu bei nesusisiekė su jo įgaliotu asmeniu V. Š. (kaip minėta, įgaliojimas buvo pasirašytas 2016 m. gegužės 6 d.), kai Z. A. neatvyko į Migracijos departamentą iki 2016 m. liepos 5 d. Taigi, pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad atsakovas priimdamas sprendimą nesilaikė teisės aktuose įtvirtinto gero administravimo ir objektyvumo principo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad Migracijos departamentas ne visai tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, vertinant pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo.

Nors, kaip teisingai nurodė atsakovas, prašymo pakeisti leidimą 8.4 punkto, kuriame turėjo nurodyti savo dabartinę (-es) ir buvusią (-ias) darbovietę (-es), darbo joje (jose) laikotarpį ir pareigas, neužpildė, tačiau Migracijos departamento sprendime yra nurodyta, jog pareiškėjas iki šiol dirba UAB „Five Rivers Group“. Taigi ši aplinkybė atsakovui buvo žinoma. Į bylą pateikti 2016 m. liepos 7 d. duomenys iš SODROS, patvirtinantys Z. A. gautas pajamas ir atliktas įmokas nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. birželio 30 d. UAB „Five Rivers Group“, ir nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. – UAB „Juriscon“. Darydamas išvadas, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, jais pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo nustatytas sąlygas, reikalingas leidimui laikinai gyventi gauti, ir kad gali kilti nelegalios migracijos rizika, atsakovas visų anksčiau minėtų faktinių aplinkybių bei anksčiau minėtų dokumentų iš esmės nenagrinėjo ir dėl jų sprendime nepasisakė, nors jie, teisėjų kolegijos nuomone, yra reikšmingi priimant administracinį aktą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija Migracijos departamento 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-901 / (15/5-8) 17U-1738 vertina kaip nepagrįstą, todėl jį naikina, įpareigodama atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka.

Kadangi pirmosios instancijos teismas anksčiau minėtų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių taip pat visiškai neanalizavo ir nevertino, 2016 m. spalio 25 d. priimtas sprendimas taip pat naikintinas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas tik bendrai nurodo, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo Z. A. (Z. A.) apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo Z. A. skundą tenkinti, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-901 (00167)/(15-5-8)17U-1738 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. A.“ panaikinti ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo Z. A. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė