2015-11-12 Nr. AB-24328-3-64-3-02605-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2058-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02605-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI) 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl laisvės apribojimo buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. birželio 2 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Kalinamas netinkamomis sąlygomis jis patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pablogėjo sveikata. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patirtą neturtinę žalą vertino 100 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. birželio 2 d. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 31 d., t. y. praleidęs senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą jo teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. birželio 2 d., t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuota, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, o iš Šiaulių TI pareiškėjas išvyko 2011 m. birželio 2 d., todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 29 d. (pagal spaudą ant voko), teismas sprendė, kad pareiškėjas visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjas pats skunde nurodo, kad buvimo Šiaulių TI metu patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, fizinį skausmą, taigi apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Pareiškėjo ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu taip pat leidžia daryti prielaidą, kad skunde jo nurodyti kaip patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

III. Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Prašo taikyti ieškinio senaties sustabdymą (CK 1.129 str.).

Pareiškėjas nurodo, kad per įstatymo nustatytą terminą neturėjo galimybės apginti savo pažeistas teises. Tik pareiškus pretenzijas dėl kvadratūros, higienos jis būdavo iškeliamas į kitas kameras. Jautė pastovų spaudimą. Nurodo, jog raštu ir žodžiu prašė, kad leistų paskaityti ir sužinoti apie įstatymus, tačiau niekas dėmesio į tai nekreipė. Ginti savo teises taip pat trukdė etapavimas į policijos komisariatus, tai sukeldavo daug išgyvenimų. Niekas jam nesuteikdavo pagalbos dėl įstatymų pažeidimų. Apie savo teisių pažeidimus žinojo, tačiau nežinojo, kur kreiptis, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija ir kiti darbuotojai trukdė ir neleido kreiptis pagalbos, ignoruodavo bet kokį jo kreipimąsi. Mano, kad pareiškimui apie dvasinį, moralinį, fizinį skausmą, sveikatos sutrikdymą, kurį iki šiol jaučia, ieškinio senatis negali būti taikoma. Iki šiol jaučia sveikatos pablogėjimą dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas išdėsto, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka galėjo kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo. Mano, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos (100 000 Lt) atlyginimo iš Šiaulių TI, motyvuojant netinkamomis įkalinimo sąlygomis, buvo atmestas, kadangi pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo ir prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri turi ekonominį turinį, pareiškėjo argumentas, jog jo reikalavimui senaties termino apskritai nebuvo galima taikyti, atmestinas.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. birželio 2 d. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. birželio 2 d. (b. l. 32), o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2014 m. spalio 29 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 14).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ir jis yra galimai laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos išsiuntė tik 2014 m. spalio 29 d. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimo pobūdį, sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jis žinojo apie pažeidimus, tačiau nežinojo, kur kreiptis dėl savo teisių gynimo.

Atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje galbūt netinkamomis sąlygomis minėtais laikotarpiais turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis nebuvo supažindintas su teisės aktais, nežinojo, kaip dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į teismą, nepripažintinos svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis. Jo argumentai, jog Šiaulių TI administracija ir kiti darbuotojai trukdė ir neleido kreiptis pagalbos, vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo šią aplinkybę, jos nedetalizuoja ir neatskleidžia, o byloje nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Kaip minėta anksčiau, aktualus nacionalinis teisinis reglamentavimas yra paskelbtas viešai. Be to, numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nėra neproporcingai trumpas siekiant apginti pažeistas savo teises.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo galimybe kreiptis į teismą, laikantis įstatymų reikalavimų, bei priežastimis, dėl kurių pareiškėjas laiku nesikreipė į teismą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi CK 1.129 straipsniu ir prašo taikyti ieškinio senaties sustabdymą. CK 1.129 straipsnyje yra įvardyti konkretūs pagrindai (tokie kaip, pavyzdžiui, ieškinį pareikšti kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga), kuriems esant ieškinio senaties terminas sustabdomas, tačiau šiuo atveju byloje nenustatyta, jog egzistavo aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos kaip sudariusios pagrindą ieškinio senaties termino sustabdymui, todėl šis pareiškėjo prašymas vertintinas kaip nepagrįstas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir sprendė, jog nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti. Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas dėl to, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo išsamiai ir visapusiškai tirti aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė skundo reikalavimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan