ea1e6bc3-b2dd-4c7d-9e3c-16c861c2aa8b · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinės byla Nr. A822-936/2011

Procesinio sprendimo kategorija 7.5

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiškėjai G. J., jos atstovui E. P.,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos G. J. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės

21 d. G. J. skundÄ atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratÅ«rai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

pareiškėja

G. J. (toliau – ir pareiÅ¡kėja) 2010-01-22 teismui pateikė skundÄ , kuriuo prašė: 1) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamÄ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, atlyginti pareiÅ¡kėjai 3000 Lt moralinę žalÄ , padarytÄ dėl vilkinimo pripažįstant pareiÅ¡kėjai nukentėjusiojo asmens teisinį statusÄ ; 2) įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrÄ panaikinti 2009-12-23 atsakymÄ (sprendimÄ ) ir, vadovaujantis 1997-06-30 Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 7 str. 1 d. 8 p. g papunkčiu, pripažinti pareiÅ¡kėjai nukentėjusio asmens teisinį statusÄ Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities Valstybinio archyvo archyvinių pažymų pagrindu ir 2005-08-03 Rusijos „Savitarpio supratimo ir susitaikymo“ fondo atsakymo Nr. 334697 pagrindu (b. l. 1-5, 24-28).Â

Nurodė, kad 1943 metų spalio mėnesį pareiÅ¡kėja buvo iÅ¡vežta kartu su Å¡eima iÅ¡ Vitebsko miesto, Baltarusijos, į Vokietijos imperijÄ priverstiniams darbams. 1945 m. rugsėjo 25 d. visai Å¡eimai pavyko grįžti į Vitebsko miestÄ . PareiÅ¡kėjos ir jos Å¡eimos iÅ¡vežimo faktÄ patvirtina 2001-09-28 Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities valstybinio archyvo pažyma Nr. Y-264/k, kuriÄ pareiÅ¡kėja gavo 2002 m. IÅ¡kart po archyvinės pažymos gavimo pareiÅ¡kėja kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrÄ (toliau – ir Centras) dėl pagalbos (kompensacijos gavimo) iÅ¡ Vokietijos „Atmintis atsakomybė ir ateitis“ fondo ir dėl nukentėjusiojo asmens statuso pripažinimo.

Dokumentų priėmimo grupės darbuotoja paaiÅ¡kino, kad turėdama archyvinę pažymÄ pareiÅ¡kėja

privalo kreiptis į Generalinę prokuratÅ«rÄ dėl pažymėjimo apie iÅ¡vežimÄ Antrojo pasaulinio karo metais priverstiniams darbams gavimo ir tik gavus Generalinės prokuratÅ«ros pažymÄ , pareiÅ¡kėja gali kreiptis dėl nukentėjusiojo asmens statuso pripažinimo, o vėliau ir į VSD fondÄ dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos gavimo. PareiÅ¡kėja ne vienÄ kartÄ kreipėsi į Generalinę prokuratÅ«rÄ , bet vis gaudavo neigiamÄ atsakymÄ . 2005 m. pareiÅ¡kėja gavo 2005-08-03 Rusijos „Savitarpio supratimo ir susitaikymo“ fondo atsakymÄ Nr. 334697 dėl iÅ¡mokėjimo kompensacinės iÅ¡mokos.

2007 metais pareiÅ¡kėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ su skundu, kuriuo prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamÄ Generalinės prokuratÅ«ros, atlyginti padarytÄ moralinę ir materialinę žalÄ atsisakius iÅ¡duoti pažymėjimÄ ir įpareigoti atlikti veiksmus. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimÄ , kuria skundas buvo atmestas, pareiÅ¡kėja apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris taip pat skundÄ atmetė. 2009 m. kovo mėnesį pareiÅ¡kėja pakartotinai kreipėsi į CentrÄ , tačiau atsakymas buvo analogiÅ¡kas, todėl pareiÅ¡kėja kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo (t. y. dėl įkalinimo termino Vokietijos Imperijoje nustatymo), tačiau pareiÅ¡kimÄ atsisakyta priimti, konstatavus, jog pareiÅ¡kėja nepateikė Centro atsakymo dėl dokumentų trÅ«kumo. Vilniaus apygardos teismas Vilniaus apylinkės teismo nutartį nepakeistÄ .

2009-07-27 pareiÅ¡kėja pakartotinai kreipėsi į CentrÄ , kuris nurodė, kad pareiÅ¡kėja turi kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto, dėl pareiÅ¡kėjos buvimo kartu su motina ir motinos buvimo priverstiniuose darbuose termino nustatymo. PareiÅ¡kėjos teigimu, Å¡is faktas nustatytas archyvinėje pažymoje, o kreipimasis į teismÄ pareiÅ¡kėjos motinai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes ji yra mirusi. Centro 2009-12-23 atsakyme nurodoma, kad pareiÅ¡kėja turi pateikti Centrui Generalinės ProkuratÅ«ros iÅ¡duotÄ reabilitacijos pažymÄ , bet nenurodytas įstatymo pagrindas tokiems veiksmams atlikti. Pažymėjo, kad Vyriausybės 1991-06-12 d. nutarimu Nr. 230 patvirtinta Dokumentų iÅ¡davimo Lietuvos Respublikos gyventojams apie jų iÅ¡vežimÄ priverstiniams darbams, buvimÄ getuose ir kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais tvarka tik rekomendavo Generalinei prokuratÅ«rai iÅ¡duoti gyventojams tokias pažymas, o nesant archyvinių dokumentų iÅ¡vežimo priverstiniams darbams, buvimÄ getuose ir kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais faktÄ nustato teismai. Centras pažymėjo, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu Generalinėje prokuratÅ«roje PareiÅ¡kėjai galėtų bÅ«ti iÅ¡duota teisių atkÅ«rimo pažyma. Vyriausybės 1998-02-26 nutarimo Nr. 244 dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo bei jų apskaitos nuostatų patvirtinimo 7 p. numato dokumentų sÄ raÅ¡Ä , tačiau jame nepažymėta, kad asmuo turi pateikti Generalinės prokuratÅ«ros pažymėjimÄ .

Priverstiniuose darbuose praleistas laikas reikÅ¡mingas kompensacijai gauti pagal LR Vyriausybės 1991-08-12 nutarimÄ Nr. 327 dėl materialinės žalos atlyginimo asmenims, Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais iÅ¡vežtiems priverstiniams darbams, buvusiems getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose, tačiau pareiÅ¡kėja buvo iÅ¡vežta iÅ¡ Baltarusijos Respublikos teritorijos, todėl teisės į minėtÄ kompensacijÄ ji neturi. Tai patvirtina 2009-08-21 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus atsakymas Nr. (21.5)-47-8962. Å iuo atveju svarbus tik pats iÅ¡vežimo faktas, kuris pažymėtas Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities valstybinio archyvo archyvinėse pažymose.

PareiÅ¡kėjos nuomone, Centro pateiktas atsakymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28, 29, 52 ir 109 str. pažeidimas, o pareiÅ¡kėja yra diskriminuojama Lietuvos Respublikos kaip tautinė mažuma ir nacistinio genocido – holokausto auka. Reikalavimas, kad pareiÅ¡kėja pateiktų Generalinei prokuratÅ«rai įsiteisėjusio teismo sprendimo nuoraÅ¡Ä dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo yra Konstitucijos 109 str. pažeidimas, kurioje nurodyta, kad teisingumÄ Lietuvoje vykdo teismai, o

118 str. nurodo, kad ikiteisminį tyrimÄ organizuoja ir jam vadovauja prokuratÅ«ra, tačiau prokuratÅ«ra neturi teisės tvirtinti teismo sprendimų. Dėl Å¡ių veiksmų pareiÅ¡kėja praranda teisę į nukentėjusių asmenų valstybinę pensijÄ .

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime į pareiÅ¡kėjos skundÄ prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ (b. l. 35-36). Pažymėjo, kad pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų iÅ¡davimo bei jų apskaitos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 244, 7.6.1 p., asmuo, nukentėjęs nuo 1939-1990 metų okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamÄ teisinį statusÄ , turi pateikti pažymėjimus apie nuteisimo, įkalinimo, iÅ¡trėmimo ar kitokio laisvės apribojimo laikÄ . Ta pati nuostata yra įtvirtinta ir PasiprieÅ¡inimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2002-01-10 įsakymu Nr. 5, 9.6.2 p., kuris nurodo, kad asmuo, nukentėjęs nuo 1939-1990 m. okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamÄ teisinį statusÄ , turi pateikti dokumentų rengimo grupei teisių atkÅ«rimo pažymėjimų kopijas, patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratÅ«ros, jei asmuo buvo represuotas ne teismine tvarka. Å iuos pažymėjimus Generalinė prokuratÅ«ra iÅ¡duoda Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasiprieÅ¡inimÄ okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ 3 str. ir Vyriausybės 1991-06-12 nutarime „Dėl dokumentų iÅ¡davimo Lietuvos Respublikos gyventojams apie jų iÅ¡vežimÄ priverstiniams darbams, buvimÄ getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais“ nustatyta tvarka. PareiÅ¡kėja nurodytos pažymos nepateikė, o tai, kad Vokietijos fondas iÅ¡mokėjo pareiÅ¡kėjai kompensacijÄ už priverstinius darbus, negali bÅ«ti pagrindas suteikti jai nukentėjusio asmens teisinį statusÄ . Todėl atsakovas praÅ¡o skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepime į

pareiÅ¡kėjos skundÄ prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ (b. l. 73-75). Nurodė, kad Vyriausybės

1991-06-12 nutarimu Nr. 230 patvirtinta Dokumentų iÅ¡davimo Lietuvos Respublikos gyventojams apie jų iÅ¡vežimÄ priverstiniams darbams, buvimÄ getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais tvarka rekomendavo Generalinei prokuratÅ«rai pagal archyvų dokumentus iÅ¡duoti gyventojams pažymėjimus apie jų iÅ¡vežimÄ priverstiniams darbams. Nesant archyvinių dokumentų, šį faktÄ ir trukmę nustato teismai. IÅ¡vežimo priverstiniams darbams laikotarpis turi įtakos asmens gaunamos pensijos dydžiui, todėl minėtuose pažymėjimuose turi bÅ«ti konstatuojamas ne tik nurodytų formų nukentėjimo faktas, bet ir jo trukmė. Vilniaus apygardos administracinis teismas, iÅ¡nagrinėjęs pareiÅ¡kėjos skundÄ , 2007-12-22 sprendimu adm. byloje Nr. I-7576-18/07, taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-10-31 nutartimi skundÄ atmetė, konstatavęs, kad pareiÅ¡kėjos pateiktose archyvinėse pažymose nenurodoma tiksli iÅ¡vežimo į VokietijÄ data, o be jos negalima nustatyti buvimo priverstiniuose darbuose trukmės. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, suteikdamas asmenims nukentėjusio asmens statusÄ , vadovaujasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymu, Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 m. okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų iÅ¡davimo bei jų apskaitos nuostatais, PasiprieÅ¡inimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbo reglamentu, tačiau nei viename iÅ¡ nurodytų teisės aktų nėra nuostatos, kad asmenims, Antrojo pasaulinio karo metais iÅ¡vežtiems priverstiniams darbams, pripažįstant nukentėjusio asmens statusÄ ir iÅ¡duodant nustatytos formos pažymėjimÄ , privalo pateikti Generalinės prokuratÅ«ros pažymėjimÄ dėl iÅ¡vežimo priverstiniams darbams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiÅ¡kėjos skundÄ tenkino iÅ¡ dalies. Ä®pareigojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrÄ pripažinti G. J. nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusÄ teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Kitoje dalyje pareiÅ¡kėjos G. J. skundÄ atmetė kaip nepagrįstÄ .

Teismas, spręsdamas ginÄÄ , vadovavosi 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990

metų okupacijų, teisinio statuso įstatymu Nr. VIII-342 (2008-01-01 redakcija) (toliau – Įstatymas), kuris

apibrėžia nacistinės Vokietijos ir Sovietų SÄ jungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sÄ vokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Pagal Ä®statymo 2 str. 3 p., nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, kurie buvo <...> paimti priverstiniams darbams. Pagal Ä®statymo 7 str. 1 d. 8 p. „g“ pp., kitais nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, paimti priverstiniams darbams, taip pat kartu su jais buvę nepilnamečiai - vaikai (įvaikiai), broliai ir seserys ar iÅ¡laikytiniai. Ä®statymo 7 str. 2 d. nustatyta, kad Å¡io straipsnio 1 dalyje iÅ¡vardytiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas. Ä®statymo 9 str. 2d. nustatyta, kad asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusÄ pripažįsta, pažymėjimus iÅ¡duoda ir jų apskaitÄ Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Sprendimas dėl statuso pripažinimo ar nepripažinimo turi bÅ«ti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo praÅ¡ymo ir dokumentų padavimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimÄ dėl nukentėjusio asmens statuso pripažinimo ar nepripažinimo asmuo gali apskųsti administraciniam teismui per

30 dienų nuo pranešimo gavimo. Įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, kurie 1939–1990 metų okupaciniais laikotarpiais buvo Lietuvai šiuo metu priklausančių teritorijų nuolatiniai gyventojai. Įstatymo

8 str. 2 d. nustatyta, kad asmenims, kurie nukentėjo nuo Sovietų SÄ jungos ir nacistinės Vokietijos represinių režimų, neatsižvelgiant į jų pilietybę ir gyvenamÄ jÄ vietÄ represavimo ar žalos padarymo metu, jeigu Å¡iuo metu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-02-26 nutarimu Nr. 244 patvirtintų

Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos

nuostatų (toliau – Nuostatai), 7 p. asmuo, nukentėjęs nuo 1939-1990 metų okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamÄ teisinį statusÄ , turi pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui: 7.1. praÅ¡ymÄ pripažinti jam nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų asmens teisinį statusÄ ; 7.2. Lietuvos Respublikos piliečio paso lapo, kuriame yra asmens nuotrauka ir duomenys apie asmenį, kopijÄ (pateikia Lietuvos Respublikos piliečiai); 7.3. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kopijÄ (pateikia ne Lietuvos Respublikos piliečiai); 7.4. užpildytÄ asmens, pretenduojančio į teisinį statusÄ , anketÄ (anketos formÄ nustato Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius; 7.5. dvi fotonuotraukas (2x3 cm); 7.6. kitus dokumentus (ar jų kopijas), kurių pagrindu gali bÅ«ti pripažintas asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinis statusas: 7.6.1. pažymėjimus apie nuteisimo, įkalinimo, iÅ¡trėmimo ar kitokio laisvės apribojimo laikÄ ; 7.6.2. Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo, Lietuvos valstybinio centrinio archyvo ir kitų archyvų iÅ¡duotas pažymas, taip pat Å¡iuose archyvuose esančių dokumentų kopijas.

PasiprieÅ¡inimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2002 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5, 9.6.2 p. nustato, kad asmuo, nukentėjęs nuo 1939–1990 m. okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamÄ teisinį statusÄ , turi pateikti Dokumentų rengimo grupei teisių atkÅ«rimo pažymėjimų kopijas, patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka, iÅ¡duotas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratÅ«ros – jei asmuo buvo represuotas ne teismine tvarka.

Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 2 str. 3 p. ir 7 str. 1 d. 8 p. „g“ pp. asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas, kai yra nustatoma, kad asmenys,

paimti priverstiniams darbams, taip pat kartu su jais buvę nepilnamečiai – vaikai. Šios Įstatymo normos nukentėjusio

asmens statuso pripažinimo sÄ lyga nustato asmens iÅ¡vežimo faktÄ , kuris nėra siejamas su konkrečia iÅ¡vežimo trukme. Dėl to, nustačius, jog pareiÅ¡kėja 1943 metų spalio mėnesį buvo iÅ¡vežta kartu su motina iÅ¡ Vitebsko miesto, Baltarusijos, į VokietijÄ priverstiniams darbams, pareiÅ¡kėja turi teisę, kad jai bÅ«tų pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas. MinėtÄ faktÄ patvirtina Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities valstybinio archyvo archyvinė pažyma Nr. U-264/K (rusų k.), iÅ¡duota 2001-09-28, kurioje nurodyta apie pareiÅ¡kėjÄ (Ustinkova G.

K..), jog archyve yra duomenys apie tai, kad Ustinkova O. S., g. 1906 m., Ustinkova G. K.. (tėvavardis pilnai nenurodytas), g. 1939 m., buvo priverstinai iÅ¡vežti iÅ¡ Vitebsko (iÅ¡vežimo data nenurodyta) į Razdorf kaimÄ , VokietijÄ , dirbo žemės Å«kyje, po iÅ¡laisvinimo registracijÄ praėjo Zimmerfeld m., Vitebsko m. užregistruoti po grįžimo 1945 metų rugsėjo 25 d. Pažymoje yra taip duomenys apie kitus Å¡eimos narius. Pažymoje be minėtų duomenų apie pareiÅ¡kėjÄ yra nurodyta, kad Ustinkov I.

F., g. 1889 m., Ustinkova J. S., g. 1900 m. (gimimo metai taip dokumente) taip pat buvo iÅ¡vežti iÅ¡ Vitebsko (iÅ¡vežimo data nenurodyta) į VokietijÄ , dirbo žemės Å«kyje DarmÅ¡tadto m., patikrinimÄ ir registracijÄ praėjo Zimmerfeld m., Vitebsko m. užregistruoti po grįžimo 1945 metų rugsėjo 27 d. Pažymoje yra nurodyta, kad Vitebsko srities valstybinio archyvo dokumentuose yra duomenų apie tai, kad Ustinkova L. I., g. 1928 m. (gimimo metai taip dokumentuose) 1943 metų lapkričio mėnesį (data nenurodyta) priverstinai iÅ¡vežta iÅ¡ Vitebsko į Razdorf kaimÄ DarmÅ¡tadto miestÄ Vokietijoje, kur dirbo pas Å¡eimininkÄ stiklo gamykloje.

IÅ¡laisvinta amerikiečių kariuomenės (iÅ¡laisvinimo data nenurodyta), patikrinimÄ ir registracijÄ praėjo SPP Nr. 264, Zimmerfeld m. grįžo į Vitebsko m., užregistruota 1945 metų rugsėjo 27 d. Teismas pažymėjo, kad Å¡i pažyma yra tinkamas dokumentas, patvirtinantis pareiÅ¡kėjos iÅ¡vežimo priverstiniams darbams faktÄ pagal Nuostatų 7.6.2., ir vertintina kaip kitų archyvų iÅ¡duota pažyma. Nuostatuose nėra įsakmiai nurodyta, kad gali bÅ«ti pateikiamos kitų valstybių archyvų pažymos.

Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad teisiÅ¡kai yra negalima tokia situacija, kuriai esant asmuo turi tam tikrÄ teisę, bet negali jos įgyvendinti dėl to, kad Ä®statymÄ Ä¯gyvendinančiuose nuostatuose nėra iÅ¡vardinti visi galimi dokumentai, kuriais gali bÅ«ti patvirtinti faktai, sudarantys pagrindÄ Ä¯gyvendinti piliečio teisę. Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad Centras, neturėdamas teisėto pagrindo, atsisakė pareiÅ¡kėjai pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusÄ , todėl įpareigojo CentgrÄ atlikti tokius veiksmus teismo sprendimu (ABTÄ® 90 str., VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 str.).

Nepagrįstais pripažino atsakovo motyvus, jog pareiÅ¡kėja privalo pateikti Centrui Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros pažymėjimÄ apie jos iÅ¡vežimÄ priverstiniams darbams. Minėtuose teisės aktuose tokio reikalavimo ginčijamu atveju nėra. Minėtų teisės aktų nuostatas, kuriose minimas toks pažymėjimas, atsakovas aiÅ¡kina klaidingai ir be pagrindo jas taiko ginčijamu atveju.

Ä®statymo 2 str. yra iÅ¡vardinti nuo okupacijų nukentėję asmenys: 1) okupacinių režimų buvo įkalinti, iÅ¡tremti, nutremti arba kuriems dėl politinių ar kilmės motyvų kitokiais bÅ«dais buvo atimta laisvė; 2) okupacijų metais dėl okupacinio režimo represinių ir kitų struktÅ«rų bei okupavusių valstybių slaptųjų tarnybų veiksmų yra suluoÅ¡inti, praradę sveikatÄ ar turtÄ ; 3) prievarta paimti į okupavusių valstybių karinius dalinius arba priverstiniams darbams; 4) persekioti dėl politinių motyvų; 5) dėl politinių ar kilmės motyvų negalėjo įgyti mokslo cenzo arba dirbti pagal specialybę; 6) dėl okupacinių režimų struktÅ«rų veiksmų patyrė kitokiÄ Å¾alÄ . Ä®statymo 3 str. yra iÅ¡vardintos nuo okupacijų nukentėjusių asmenų grupės: 1) okupacinių režimų politiniais ar kilmės motyvais represuoti asmenys: a) politiniai kaliniai ir jiems prilyginti asmenys; b) tremtiniai ir jiems prilyginti asmenys; c) perkeltieji asmenys; d) kiti represuoti asmenys; 2) buvę beglobiai vaikai; 3) kiti nukentėję asmenys. Nurodytos Ä®statymo nuostatų pagrindu teismas konstatavo, kad kaip atskiros represuotų asmenų kategorijos ar grupės yra minimi asmenys, kurie okupacinių režimų buvo įkalinti, iÅ¡tremti, nutremti arba kuriems dėl politinių ar kilmės motyvų kitokiais bÅ«dais buvo atimta laisvė, ir asmenys, kurie buvo prievarta paimti priverstiniams darbams. Dėl to atsakovas negali vadovautis nuostatos dalimi („kitokiais bÅ«dais buvo atimta laisvė“) ir reikalauti tų pačių dokumentų iÅ¡ kitos kategorijos ir grupės represuotų asmenų, kurie buvo iÅ¡vežti priverstiniams darbams, kaip ir iÅ¡ asmenų, kurie siejami su politiniais ar kilmės motyvais represuotų asmenų teismine ar neteismine tvarka grupėmis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, įgyvendindamas Ä®statymo, priimto 1997 m. nuostatas, be pagrindo taiko iki Å¡io Ä®statymo priėmimo buvusius priimtus teisės aktus, kurie nereguliuoja ir dėl savo galiojimo laike negali reguliuoti teisinių santykių, kurie atsirado po Å¡ių teisės aktų priėmimo.

Pažymėjo, kad 1990-05-20 yra priimtas įstatymas Dėl asmenų, represuotų už pasiprieÅ¡inimÄ okupaciniams režimams, teisių atstatymo. Å io įstatymo 1 str. buvo nutarta: 1. Paskelbti, kad Lietuvos gyventojai, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo represinių organų nuteisti arba įkalinti neteismine tvarka, arba kitaip apribota jų laisvė pagal RTFSR baudžiamÄ jį kodeksÄ (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstatymus (1941-1944 m.) už pasiprieÅ¡inimÄ agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat iÅ¡tremti iÅ¡ Lietuvos 1940-1953 metais bei nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66-68, 70, 73, 79-82, 88, 89, 199-1, 210,

211 straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atstatomos visos jų pilietinės teisės. Å io įstatymo 3 str. buvo nustatyta, kad  šio įstatymo pirmajame straipsnyje nurodytiems asmenims pažymėjimus apie jų nuteisimo, įkalinimo, iÅ¡trėmimo ar kitokio laisvės apribojimo laikÄ iÅ¡duoda: a) Lietuvos Respublikos aukščiausiasis teismas - teisminių instancijų represuotiems asmenims;

b) Lietuvos Respublikos prokuratÅ«ra – neteismine tvarka represuotiems asmenims; c) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija – iÅ¡tremtiems asmenims. Dokumentų iÅ¡davimo Lietuvos Respublikos gyventojams apie jų dalyvavimÄ rezistencijos bÅ«riuose ir iÅ¡vežimÄ priverstiniams darbams, buvimÄ getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose antrojo pasaulinio karo metais tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1991-06-12 nutarimu Nr.230, 1 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinei prokuratÅ«rai rekomenduojama pagal archyvuose esančius dokumentus iÅ¡duoti Lietuvos Respublikos gyventojams pažymėjimus apie jų iÅ¡vežimÄ priverstiniams darbams, buvimÄ getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais. Nesant archyvinių dokumentų, <…> iÅ¡vežimo Antrojo pasaulinio karo metais priverstiniams darbams faktÄ ir trukmę nustato teismai pagal suinteresuotų asmenų ieÅ¡kininius pareiÅ¡kimus. Vyriausybė 1991-08-12 priėmė nutarimÄ Nr. 327, kurio 1 p. nustatė, kad asmenims, kurie Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais buvo iÅ¡vežti priverstiniams darbams, buvo getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose ir kuriems pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasiprieÅ¡inimÄ

okupaciniams režimams, teisių atkÅ«rimo įstatymÄ (Žin., 1990, Nr.14-386; 1998, Nr.28-729) yra atkurtos visos

pilietinės jų teisės, arba jų įpėdiniams kompensuojama iÅ¡ Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų uždarbis arba kitos darbo pajamos už priverstiniuose darbuose, getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ , taip pat buvusiems mažamečių faÅ¡istinių prievartinio įkalinimo vietų kaliniams už ten iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ â€“ po 20 litų už mėnesį. PareiÅ¡kėjai dėl kompensacijų kreipiasi į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skyrius pagal represuoto asmens gyvenamÄ jÄ vietÄ iki represavimo, pateikdami Lietuvos teisėsaugos institucijų iÅ¡duotus dokumentus apie ten iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ . Nurodyti teisės aktai buvo priimti iki 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342  priėmimo, jie reguliavo kitus teisinius santykius, todėl jų nuostatos negali bÅ«ti taikomos pažodžiui kitiems teisiniams santykiams, kurie atsirado vėliau, nors 1990-05-20 Ä®statymo nuostatos ir buvo iÅ¡ dalies pakeistos po 1997 m. birželio 30 d. Ä®statymo priėmimo.

1990-05-20 Ä®statymo 2008-11-13 redakcijos Nr. X-1814 3 str. 3 d., 4 d. nustatyta, kad asmenims, represuotiems už Lietuvos ribų ir pateikusiems kitų valstybių įgaliotų institucijų iÅ¡duotus pažymėjimus, jeigu Å¡ie asmenys dabar yra Lietuvos Respublikos piliečiai, Å¡ių pažymėjimų pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Generalinė prokuratÅ«ra ir Vidaus reikalų ministerija iÅ¡duoda atitinkamus pažymėjimus. IÅ¡duodamuosiuose pažymėjimuose įraÅ¡oma Å¡io įstatymo 1 straipsnio formuluotė, kad asmuo yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės; Asmenims, represuotiems už Lietuvos ribų ir pateikusiems kitų valstybių įgaliotų institucijų iÅ¡duotus pažymėjimus, jeigu Å¡ie asmenys dabar yra Lietuvos Respublikos piliečiai, Å¡ių pažymėjimų pagrindu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras iÅ¡duoda atitinkamus nukentėjusiųjų asmenų teisinio statuso pažymėjimus. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡ios Ä®statymo nuostatos netaikytinos, nes pareiÅ¡kėja turi teisę į nukentėjusiojo asmens teisinio statuso pripažinimÄ pagal 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymÄ Nr. VIII-342, nepriklausomai nuo kitų teisės aktų taikymo. Be to, kaip minėta, 1990-05-20 Ä®statymas buvo priimtas kitų iÅ¡mokų mokėjimo tikslais, kurios pareiÅ¡kėja neturi teisės gauti, kÄ patvirtina Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009-08-21 pažyma, ir pareiÅ¡kėja to neginčija (b. l. 16). Minėtos Ä®statymo 2008-11-13 redakcijos Nr. X-1814 3 str. 3 d., 4 d. normos turėjo bÅ«ti nustatytos 1997 m. birželio 30 d. Ä®statyme Nr. VIII-342, nurodant jų taikymo atvejus pagal Ä®statyme numatytas represuotų asmenų kategorijas ir grupes. Kitaip yra neaiÅ¡kus nei Å¡ių nuostatų tikslas, nei taikymo tvarka, kuri nėra minima įstatyme,

reglamentuojančiame asmens nukentėjusio teisinio statuso pripažinimÄ . Minėtas iÅ¡vadas dėl negalimumo taikyti pareiÅ¡kėjai 1990-05-20 Ä®statymo reikalavimus patvirtina taip pat Å¡io

įstatymo 1 str., kuris nustato taisykles Lietuvos gyventojams, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo represuoti, o pažymėjimuose įrašoma šio įstatymo

1 straipsnio formuluotė, kad asmuo yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Iš esmės analogiškos normos liko ir 1998-03-12 įstatymo Nr. VIII-656 redakcijoje bei šiuo metu galiojančioje  2008-11-13 įstatymo Nr. X-1814 redakcijoje. Pareiškėja represijų taikymo metu -1943-1945 m. nebuvo Lietuvos gyventoja, pareiškėja gyveno Baltarusijoje. 1990-05-20 Įstatymo 3 str. 1 d. turinys patvirtina, kad įstatyme nurodyti pažymėjimai išduodami Šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems asmenims. Pareiškėja nebuvo represijų taikymo metu Lietuvos gyventoja, todėl negali būti išduodamas pažymėjimas, kuriuo būtų deklaruojamas jos Lietuvos pilietinių teisių atkūrimas. Dėl nurodytų

motyvų, išvada, kad pareiškėjai yra reikalingas pažymėjimas, kuriuo būtų vien deklaruojama, jog

yra atkuriamos visos jos pilietinės teisės, kurių, be kita ko, pareiÅ¡kėja neturėjo, teismo vertinimu, prieÅ¡tarautų teisingumo ir protingumo kriterijams. Pažymėjimas, be minėto deklaratyvaus pobÅ«džio įrašų, pareiÅ¡kėjai nesukurtų kitokių konkrečių teisinių pasekmių, dėl to reikalavimas gauti tokį pažymėjimÄ tam, kad jis bÅ«tų pateiktas kitai valstybės institucijai, kuri sprendžia asmens nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimo klausimÄ , taip pat prieÅ¡tarauja teisingumo ir protingumo kriterijams. Teisines pasekmes pareiÅ¡kėjai sukurs tik asmens nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimas, pareiÅ¡kėja galės kreiptis dėl valstybinės pensijos skyrimo. Dėl nurodytų motyvų, Centras turėjo spręsti šį klausimÄ pagal pareiÅ¡kėjos pateiktus dokumentus, nereikalaudamas iÅ¡ pareiÅ¡kėjos inicijuoti papildomas administracines procedÅ«ras, kurios konkrečiu atveju buvo siejamos dar ir su bÅ«tinumu inicijuoti teisminį procesÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo. Centras nenurodė, jog pareiÅ¡kėjos pateikta pažyma nepatvirtina pareiÅ¡kėjos iÅ¡vežimo priverstiniams darbams fakto arba bÅ«tų kiti duomenys, sudarantys pagrindo abejoti Å¡ios pažymos turiniu, arba bÅ«tų buvę nustatyti kiti pagrindai, kuriems esant asmens

nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimas pareiškėjai būtų negalimas. Byloje esantys bei Centrui

pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiÅ¡kėja atitinka ir visus kitus anksčiau minėtus Ä®statymo kriterijus, kuriems esant pripažįstamas nukentėjusio asmens teisinis statusas. PareiÅ¡kėjos paso kopija patvirtina, kad pareiÅ¡kėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, pase yra įraÅ¡as apie 1989 m. deklaruotÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ Vilniaus r. (b. l. 18). PareiÅ¡kėjos santuokos liudijimas patvirtina, kad pareiÅ¡kėja 1963 m. sudarė santuokÄ Trakų rajono CMS (b. l. 41). PareiÅ¡kėjos darbo knygelės nuoraÅ¡as patvirtina, kad pareiÅ¡kėja dirbo Lietuvoje nuo 1957 m. (b. l. 43-48). Dėl to Centras pateiktų dokumentų pagrindu turėjo priimti pareiÅ¡kėjai palankų sprendimÄ .

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, skiriant ir mokant valstybinę nukentėjusių asmenų pensijÄ , teisinę reikÅ¡mę turi faktas, jog asmuo Antrojo pasaulinio karo metais buvo iÅ¡vežtas priverstiniams darbams. Šį faktÄ patvirtina pareiÅ¡kėjos pateiktos archyvinės pažymos, byloje ginčo dėl to, kad pareiÅ¡kėja buvo iÅ¡vežta priverstiniams darbams, iÅ¡ esmės nėra. Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu 1994 m. gruodžio 22 d. Nr. I-730 (Žin., 1994, Nr. 101-2018). Asmenys, turintys teisę gauti nukentėjusių asmenų valstybinę pensijÄ , nustatyti Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. Pagal Ä®statymo 11 str. 4 d., nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje jie gyvena, yra įraÅ¡yti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrÄ ir kurie negauna iÅ¡ kitos valstybės panaÅ¡aus pobÅ«džio pensijos (iÅ¡skyrus socialinio draudimo pensijÄ ) ar kitokios nuolatinės kompensacinės iÅ¡mokos, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo iÅ¡vežti priverstiniams darbams (taip pat ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai Å¡eimos nariai) arba buvo getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose. Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 2 str. 2 d., Å¡io įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytų valstybinių pensijų dydžio matas yra valstybinių pensijų bazė. Jos dydis negali bÅ«ti mažesnis negu 200 litų. Valstybinių pensijų bazę tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu.     Valstybinės pensijos mokėjimo faktas, valstybinės

pensijos dydis nėra siejamas su asmens Antrojo pasaulinio karo metais iÅ¡vežimo priverstiniams darbams trukme. Dėl nurodytų motyvų, atsakovo reikalavimas pateikti pažymėjimÄ , patvirtinantį pareiÅ¡kėjos iÅ¡vežimo priverstiniams darbams trukmę, teismo vertinimu, neturi teisinės reikÅ¡mės ir pagal valstybinių pensijų skyrimÄ reglamentuojančias teisės normas, todėl toks reikalavimas negali bÅ«ti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

 Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėja, formuluodama skundo dalykÄ , neteisingai nurodė, kad skundžiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raÅ¡tas yra administracinis sprendimas ir praÅ¡o jį panaikinti. Dėl to pareiÅ¡kėjos reikalavimo panaikinti atsakymÄ , kuriuo pareiÅ¡kėja yra informuojama apie atsisakymÄ atlikti Centro kompetencijai priskirtus veiksmus, teismas netenkino.

Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismÄ galima dėl neteisėto vieÅ¡ojo admnistravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmÄ , dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimÄ (ABTÄ® 15 str., 22 str., 88 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 p. nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibÅ«dintų subjektų grupei. VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 str. 1, 2 d. yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi bÅ«ti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi bÅ«ti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi bÅ«ti aiÅ¡kiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Atsižvelgęs į paminėtas nuostatas, teismas konstatavo, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisių ar pareigų nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali bÅ«ti vieÅ¡ojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. PareiÅ¡kėjos praÅ¡omu panaikinti skundžiamu raÅ¡tu pareiÅ¡kėjai nėra nustatomos teisės ar pareigos, yra atsisakoma atlikti veiksmus. Teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimÄ , jame nurodytÄ apskundimo tvarkÄ , ar jame vartojamas sÄ vokas, bet pagal tikrÄ jį teisės akto turinį, nustatomÄ pagal administraciniam sprendimui bÅ«dingus požymius. Dėl nurodytų motyvų padarė iÅ¡vadÄ , kad skundžiamas raÅ¡tas pagal savo turinį nėra individualus administracinis sprendimas, todėl vien reikalavimas jį panaikinti negali bÅ«ti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Ginčijamame raÅ¡te buvo nurodyta informacija dėl atsisakymo atlikti veiksmus, todėl teisme turi bÅ«ti reiÅ¡kiamas

reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas pažymėjo, kad galimybė teismine tvarka nuginčyti administracinius

aktus, juose nustatytus faktus ar pateikiamus teisinius vertinimus priklauso nuo teisminio nagrinėjimo dalyko administracinėje byloje, nuo to ar skundžiamas dokumentas yra individualus administracinis aktas, kokio pobÅ«džio institucijų veiksmai ar neveikimas yra skundžiami. Bylos priskirtinumas administraciniam teismui klausimas sprendžiamas vadovaujantis administracinio sprendimo bei skundžiamų vieÅ¡ojo administravimo subjektų veiksmų ar atsisakymo atlikti tokius veiksmus priskyrimo nurodytoms kategorijoms pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 1999-01-14 įstatymÄ Nr. VIII-1029, Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo 1999-06-17 įstatymÄ Nr. VIII-1234, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų praÅ¡ymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo vieÅ¡ojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose vieÅ¡ojo administravimo subjektuose taisykles, atitinkamos srities specialius įstatymus bei juos įgyvendinančius tesiės aktus. Pagal nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ skundžiamas raÅ¡tas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, todėl teismas netenkino reikalavimo panaikinti tokį raÅ¡tÄ .

Teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Å iuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiÅ¡kia bet kokį vieÅ¡osios teisės subjektÄ (valstybės ar savivaldybės institucijÄ , pareigÅ«nÄ , valstybės tarnautojÄ ar kitokį Å¡ių institucijų darbuotojÄ ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.).

Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais.

Teismas pažymėjo, kad ginčijamu atveju nėra visų bÅ«tinų sÄ lygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryÅ¡io) deliktinės atsakomybės atsiradimui ir nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. PareiÅ¡kėjos teisė yra ginama kitais Ä®statyme nustatytais bÅ«dais, t.y. pripažinus Å¡iuo teismo sprendimu pareiÅ¡kėjos teisę į nuo 1939-1990 okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusÄ , nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiÅ¡kėjai atsirado žala.

Nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimÄ taip pat dėl to, kad, pareiÅ¡kėjos tvirtinimu, Centro darbuotoja 2002 m. neteisingai iÅ¡aiÅ¡kino jos teises, dėl to pareiÅ¡kėja ilgÄ laikÄ siekė gauti teisių atkÅ«rimo pažymėjimÄ , kuris nebuvo bÅ«tinas ginčijamu atveju. 2002 m. pareiÅ¡kėja nesikreipė į CentrÄ nustatyta tvarka, t.y. paduodama raÅ¡ytinį praÅ¡ymÄ dėl asmens nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimo. Kreipimasis žodinės konsultacijos ginčijamu atveju nebuvo tinkamu pareiÅ¡kėjos teisių įgyvendinimu.

Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėja, bÅ«dama apdairi, galėjo kreiptis į kvalifikuotus teisininkus ir tikslinti Centro žodinių paaiÅ¡kinimų teisingumÄ arba, bÅ«dama įsitikinusi, jog dokumentų pakanka, kreiptis nustatyta tvarka į CentrÄ , o vėliau skųsti pareiÅ¡kėjos atžvilgiu priimtus nepalankius sprendimus ar veiksmus teismui.  Â

III.

PareiÅ¡kėja G. J. apeliaciniu skundu (b. l. 104-105) teismo praÅ¡o panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį dėl neatlygintos pareiÅ¡kėjai moralinės žalos ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ priteisti iÅ¡ atsakovo pareiÅ¡kėjai moralinę žalÄ 3 000 Lt (tris tÅ«kstančius litų), kitoje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais motyvais:

1. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė neteisėtus atsakovo veiksmus, tiksliau, neteisėtÄ atsisakymÄ atlikti veiksmus.

2. Atsakovas nukreipė pareiÅ¡kėjÄ Ä¯ Lietuvos Respublikos generalinę prokuratÅ«rÄ dėl teisės atkÅ«rimo pažymėjimo. PareiÅ¡kėjos manymu, tokiais veiksmais Lietuvos valstybė, suteikdama per savo institucijas klaidinančiÄ informacijÄ atima iÅ¡ jos teisę į efektyviÄ teisminę gynybÄ .

3. PareiÅ¡kėja nurodo, kad atsakovas sÄ moningai vilkino klausimo dėl nukentėjusiojo asmens statuso pripažinimo ir kartu su kitomis valstybinėmis institucijomis suteikė jai netiksliÄ informacijÄ , susijusiÄ su jos teisių įgyvendinimu, todėl pareiÅ¡kėja prarado teisę į nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos paskyrimÄ .

4. Pirmosios instancijos teismas neatžvelgė į tai, kad Centro darbuotojai pažeidė Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pagrindines Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratÅ«ra atsiliepimu (b. l. 110-111) į apeliacinį skundÄ teismo praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ Å¡ioje administracinėje byloje palikti nepakeistÄ , apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas numato, kad civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, bÅ«tini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryÅ¡ys tarp prieÅ¡ingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iÅ¡ jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Pažymi, kad Å¡ioje byloje nebuvo nustatyti ir pareiÅ¡kėjos nebuvo įrodyti visi bÅ«tini trys civilinės atsakomybės atsiradimo elementai - t.y. neteisėti veiksmai, priežastinis ryÅ¡ys tarp prieÅ¡ingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių, teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas yra kilęs dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro atsisakymo pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens statusÄ , taip pat dėl neturtinės (moralinės) žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. PareiÅ¡kėja teigia, jog patyrė moralinę žalÄ dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, veiksmų – vilkinimo pripažįstant pareiÅ¡kėjai nukentėjusiojo asmens teisinį statusÄ , ir praÅ¡o 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrÄ pripažinti G. J. nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusÄ teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, ir dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiÅ¡kėjos skundÄ atmetė kaip nepagrįstÄ .

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) civilinei atsakomybei atsirasti numato keturis būtinus elementus: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo kaltės nustatymas nebūtinas (CK 6.271 straipsnio 4 ir 1 dalys). CK 6.250 straipsnio 2 dalis neturtinės žalos atlyginimo galimybę sieja su specialiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas

nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų

neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK6.271 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 21 d. sprendimu netenkino apeliantės praÅ¡ymo atlyginti neturtinę žalÄ , tačiau remdamasis bylos medžiaga nustatė, jog nagrinėjamoje byloje nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, bÅ«tent neteisėtas atisakymas atlikti veiksmus, kas

yra bÅ«tina sÄ lyga deliktinės atsakomybės atsiradimui. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis

skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, todėl jo nurodyti iÅ¡gyvenimai galėtų bÅ«ti vertinami kaip neturtinė žala, tačiau pareiÅ¡kėja į bylÄ nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius dėl didelio streso ir nerimo patyrimo, suponavusio jo sveikatos bÅ«klės pablogėjimÄ , t. y. neturtinės žalos patyrimo. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas neturtinės žalos pareiÅ¡kėjai padarymo faktas, t. y. nebuvo nustatyta viena iÅ¡ bÅ«tinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sÄ lygų, nebuvo tenkintas pareiÅ¡kėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra pažymėta, kad moralinė žala yra dvasinė skriauda, kuriÄ tik sÄ lygiÅ¡kai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios bÅ«senos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudÄ , neįmanoma sugrÄ Å¾inti – tokiÄ bÅ«senÄ kai kada (geriausiu atveju) galima tik iÅ¡ naujo sukurti, panaudojant inter alia materialiÄ (pirmiausia piniginę) kompensacijÄ už tÄ moralinę žalÄ (tai nereiÅ¡kia, kad kai kada iÅ¡ties nėra įmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtÄ moralinę žalÄ ). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalÄ , kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi bÅ«ti skiriama vadovaujantis visiÅ¡ko (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais bÅ«dingi svarbÅ«s ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iÅ¡ esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kuriÄ yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, yra pažymėjusi, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobÅ«džio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir iÅ¡gyvenimus, ji paprastai pasireiÅ¡kia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sÄ monės lygmens reiÅ¡kiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų bÅ«ti padaryta, pavyzdžiui, dėl automobilio sugadinimo, dažnai yra neįmanoma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiÅ¡kėja skunde nurodo praÅ¡omos atlyginti žalos dydį, tačiau nepagrindžia Å¡io savo reikalavimo, nepateikia jokių įrodymų ar paaiÅ¡kinimų, kad praÅ¡omÄ atlyginti žalÄ ji realiai patyrė bei jos dydžio. Todėl konstatuotina, kad Å¡is jos praÅ¡ymas neatitinka vienos iÅ¡ CK 6.271 str. 1 d. numatytų bÅ«tinųjų sÄ lygų, kurioms esant, žala gali

bÅ«ti atlyginta – nėra įrodymų, kad žala apskritai atsirado. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ ,

reikalavimo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina. IÅ¡ pareiÅ¡kėjos skundo turinio matyti, kad ji galimai patyrė turtinę žalÄ , tačiau kolegija Å¡io klausimo nesvarsto, kadangi turtinės žalos atlyginimo pareiÅ¡kėja nepraÅ¡o.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino bylos aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o G. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a :

G. J. apeliacinį skundÄ atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Nutartis neskundžiama.

           Teisėjai                                                                                            Stasys

Gagys

        Dainius Raižys

                                                                                       Â

                            Skirgailė Žalimienė

                                                                                                                  Â