2013-08-19 Nr. AB-4253-3-61-3-00121-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-857/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00121-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1–ojo pensijų skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1–ajam pensijų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 82), prašydamas:

1) priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1–ojo pensijų skyriaus (toliau – ir 1–asis Pensijų skyrius) neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija, pensija) dalį – 8458,24 Lt ;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (10.3)3-77950;

3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7575 ir 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8440;

4) priteisti neturtinės žalos atlyginimą – iš kiekvieno atsakovo po 3000 Lt;

5) priteisti iš atsakovų išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1–ojo Pensijų skyriaus 2010 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 11-17-12198 jam buvo paskirta 1075,30 Lt per mėnesį pensija nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki gyvos galvos. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. jam turėjo būti išmokėta 12 903,60 Lt pensijos, tačiau buvo išmokėta tik 7257,60 Lt. Todėl susidarė 5646 Lt pensijos nepriemoka. Kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, tačiau atsakovas 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. (10.3)3-77950 atsisakė mokėti visą paskirtą pensiją. Skundus atmetė ir VSDF valdyba (2010 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. (6.5)I-7575 ir 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8440).

Pareiškėjas teigė, kad paskirta pensija jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Atsakovai privalėjo tinkamai ir sąžiningai vykdyti savo turtinius įsipareigojimus. Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė 2009–2010 metais neįvykdė nustatytų turtinių įsipareigojimų ir nustatė neteisingą teisinį reguliavimą, kuris sudarė prielaidą tą patį teisinį statusą turinčius asmenis diskriminuoti, nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Priėmus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) buvo pažeisti Konstitucijos 23, 48 straipsniai, 29 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjo teigimu, jo - senatvės pensininko konstitucinės teisės ir interesai buvo pažeisti taikant jam Laikinojo įstatymo 6 straipsnį ir 8 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1, 5, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Laikinojo įstatymo 1, 5, 7, 8 straipsnių pakeitimo įstatymas) 4 straipsnio nuostatas. Valstybei kyla pareiga garantuoti piliečiams socialinį draudimą tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o piliečiai, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų pensiją ir ją mokėtų. Ši nuostata yra konstitucinė ir suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Pareiškėjo teigimu, dėl nustatyto teisinio reguliavimo jo galimybė laisvai pasirinkti darbą yra suvaržyta. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, pensijos dalies nemokėjimą pareiškėjas taip pat vertino kaip jam padarytą neturtinę žalą. Teigė, jog pensijos nemokėjimas sukėlė jam sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių su vaikais, giminėmis, draugais sumažėjimą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, atimta galimybė normaliai apsirūpinti pačiam ir užtikrinti normalias gyvenimo sąlygas savo šeimai, nes negali laiku mokėti mokesčių už komunalines paslaugas, be to nuolat brangsta maistas ir vaistai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1–asis pensijų skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 25–29) paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtas ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą. Įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 str.).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktas numatė perskaičiuoti senatvės pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribinis pensijos dydis yra 650 litų. Iki 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui buvo mokėta 1–ojo Pensijų skyriaus 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 11-17-2044 nuo 2008 m. spalio 1 d. paskirta pensija, kurios dydis 2009 metų gruodžio mėnesį buvo 1048,20 Lt. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama pensija, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas.

Pensijų, viršijančių 650 Lt dydį, perskaičiavimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose, o pensijų mokėjimas asmenims, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu bei turintiems draudžiamųjų pajamų, – 8 straipsnyje. Taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, pareiškėjo perskaičiuotos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo 979,44 Lt, apie tai jam buvo pranešta 1–ojo Pensijų skyriaus 2010 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (11.5.1)3-30953, atsakant į pareiškėjo 2010 m. balandžio 20 d. prašymą.

Pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Apdraustųjų registras) duomenis, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjas yra draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu kaip savarankiškai dirbantis asmuo (advokatas), todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. jam buvo mokėta po 594,00 Lt, t. y.: pagrindinė pensijos dalis – 432 Lt (120 proc. bazinės pensijos (360 Lt)) ir priedas už stažo metus – 162,00 Lt (3 proc. bazinės pensijos (360 Lt) x 15 (stažo metų skaičius, viršijantis 30 stažo metų)).

Apie mokėtinos senatvės pensijos sumos paskaičiavimą, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas buvo informuotas 1–ojo Pensijų skyriaus 2010 m. vasario 17 d. raštu Nr. (11.5.1)3-12212, atsakant į 2010 m. sausio 29 d. pareiškėjo pateiktą prašymą. Pareiškėjui sumokėjus valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2008 metų I, II ir III ketvirčius, jo pensija 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 11-17-10971 nuo 2008 m. spalio 1 d. buvo paskirta iš naujo, ir jos dydis nuo 2008 m. spalio 1 d. buvo 1060,28 Lt. 2010 metų liepos mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 181,20 Lt pensijos nepriemoka, susidariusi už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (po 12,08 Lt už kiekvieną mėnesį), o mokėtina pensijos suma, paskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. nepasikeitė ir liko ta pati – 594 Lt.

Pagal pareiškėjo 2010 m. birželio 16 d. prašymą jo pensija nuo 2009 m. lapkričio 1 d. 1–ojo Pensijų skyriaus 2010 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 11-17-12198 buvo paskirta iš naujo, jos dydis – 1075,30 Lt, o mokėtina senatvės pensijos suma, paskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. yra 604,80 Lt (pagrindinė pensijos dalis – 432 Lt, priedas už stažo metus – 172,80 Lt). 2010 metų rugpjūčio mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 105,64 Lt pensijos nepriemoka, susidariusi už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. (už 2009 metų lapkričio, gruodžio mėnesius po 15,02 Lt, o nuo 2010 m. sausio 1 d.

– po 10,80 Lt už kiekvieną mėnesį). Skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. (10.3)3-77950 yra ne sprendimas, o aiškinamojo pobūdžio raštas. 1–ojo Pensijų skyriaus veiksmai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas teisėti, nes jis negalėjo veikti kitaip, negu nustatyta įstatymo, t. y. neturėjo teisės nevykdyti galiojančio Laikinojo įstatymo. Atsižvelgiant į tai, kad 1–ojo Pensijų skyriaus darbuotojų veiksmai buvo teisėti, remiantis CK 6.246 straipsniu, nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl civilinė atsakomybė neatsiranda ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 92–95) VSDFV Vilniaus skyrius paaiškino, kad pareiškėjo nurodyta prašoma priteisti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos suma (8458,24 Lt) apskaičiuota neteisingai, ir pateikė savo skaičiavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė nutraukti bylos dalį dėl VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7575 panaikinimo, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 46–50) paaiškino, kad pareiškėjas, nesutikdamas su 1–ojo Pensijų skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. mokamu pensijos dydžiu ir prašydamas mokėti 1–ojo Pensijų skyriaus 2010 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 11-17-12198 paskirtą 1075,30 Lt senatvės pensiją, pirmą kartą į VSDFV kreipėsi 2010 m. lapkričio 3 d. VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7575 nustatė, kad 1–asis Pensijų skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. teisėtai ir pagrįstai moka pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą pensiją, todėl nėra pagrindo įpareigoti šį skyrių mokėti pensiją netaikant Laikinojo įstatymo nuostatų ir išmokėti prašomą pensijos nepriemoką nuo 2010 m. sausio 1 d.

Pareiškėjui buvo nurodyta 1–ojo Pensijų skyriaus ir VSDFV sprendimų apskundimo teismui terminai ir tvarka, tačiau pareiškėjas per 20 dienų nuo VSDFV sprendimo gavimo į teismą nesikreipė, t. y. praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą ir neprašo jo atnaujinti, todėl byla dalyje dėl VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7575 nutrauktina. Pareiškėjas, nenurodydamas jokių naujų aplinkybių, 2010 m. gruodžio 21 d. skundu vėl kreipėsi į VSDFV, kuri, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 23 straipsnio 6 dalimi, 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8440 atsisakė nagrinėti kartotinį skundą ir nurodė šio sprendimo apskundimo teismui terminus ir tvarką.

Pareiškėjas nustatytais terminais į teismą kreipėsi tik dėl VSDFV 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8440, kuriuo atsisakyta nagrinėti kartotinį skundą, todėl teisme turėtų būti nagrinėjamas skundo reikalavimas tik dėl šio VSDFV sprendimo panaikinimo. Pareiškėjo argumentas, esą VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (10.3)3-77950 jis apskundė VSDFV 2010 m. lapkričio 3 d. (t. y. anksčiau, nei priimtas sprendimas) ir 2010 m. gruodžio 3 d., neatitinka tikrovės. Pareiškėjo skunduose VSDFV buvo reikalaujama nurodyti 1–ajam Pensijų skyriui mokėti šio skyriaus 2010 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 11-17-12198 paskirto dydžio senatvės pensiją ir išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą šios pensijos dalį, o ne skundžiamas minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas.

Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, pensija, paskirta turint būtinąjį stažą, perskaičiuojama padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos ir perskaičiuojant papildomą pensijos dalį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. 1170 Lt. Pareiškėjui paskirta 1075,30 Lt dydžio pensija viršijo 650 Lt, todėl perskaičiuota pensija yra 969,32 Lt dydžio (432 Lt – pagrindinė pensijos dalis (buvo 396 Lt), 398,26 Lt – papildoma dalis (buvo 506,50 Lt), 172,80 Lt – priedas už stažo metus (nepasikeitė)). 1–asis Pensijų skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui 2010 metų sausio–gruodžio mėnesiais pagrįstai ir teisėtai mokėjo 604,80 Lt dydžio pensijos dalį (432 Lt – pagrindinė perskaičiuotos pensijos dalis, 172,80 Lt – priedas už stažo metus).

Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtas ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta tik Konstituciniam Teismui, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą. Įstatymų leidybos nėra pagrindo laikyti viešuoju administravimu, pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį.

Prezidento,Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Seimo, Seimo narių veiklos tyrimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. CK taip pat nenumato galimybės priteisti atlyginti žalą, kurios padarymas pasireiškė tuo, jog valdžios institucija (Seimas) priėmė įstatymą. Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Galiojantys įstatymai specialiose normose valstybės atsakomybės už įstatymų leidėjo padarytą žalą, jei tokia asmeniui būtų nustatyta dėl priimto įstatymo taikymo, nenumato, o Laikinąjį įstatymą taikiusios institucijos (1–ojo Pensijų skyriaus) veiksmai vykdant tinkamai paskelbtą galiojantį įstatymą, kurį ši institucija, vykdydama viešojo administravimo funkciją, privalėjo vykdyti, yra teisėti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo paaiškino, kad 1–ojo Pensijų skyriaus ir VSDFV darbuotojų veiksmai teisėti, o tai reiškia, kad nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi (b. l. 66–73) administracinę bylą sustabdė iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta Konstitucinės justicijos byla dėl Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumo. Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi bylą atnaujino (b. l. 77).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 101–109): bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (10.3)3-77950 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7575, nutraukė; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja VSDFV Vilniaus skyrius, 7652,91 Lt valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemoką; likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs bei įvertinęs įrodymus, teismas nustatė, kad 1–ojo Pensijų skyriaus 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 11-17-10971 pareiškėjui buvo paskirta 1060,28 Lt per mėnesį senatvės pensija (b. l.

36) nuo 2008 m. spalio 1 d. iki gyvos galvos; o 2010 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 11-17-12198 - 1075,30 Lt per mėnesį pensija nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki gyvos galvos (b. l. 39). Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 3 d. skundu kreipėsi į VSDFV, nurodydamas, kad 1–ojo Pensijų skyriaus 2010 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 11-17-12198 jam paskirta 1075,30 Lt pensija kas mėnesį apskaičiuojama, bet neišmokama. Pareiškėjas prašė išmokėti visą jam priklausančią 1075,30 Lt pensiją ir per 2010 metų 11 mėnesių neišmokėtą pensijos dalį – 5175,50 Lt (b. l. 51).

VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. (6.5)I-7575 atsakė, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6, 7 straipsniais, 8 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui, individualios įmonės savininkui, nuo 2010 m. sausio mėnesio yra mokama pagrindinė perskaičiuotos senatvės pensijos dalis (432 Lt) ir priedas už stažo metus (172,80 Lt), iš viso 604,80 Lt, todėl 1–asis Pensijų skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. teisėtai ir pagrįstai jam moka pagal Laikinojo įstatymo nuostatas paskaičiuotą pensiją. Taip pat informavo, jog, atsižvelgiant į pareiškėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį už 2010 metus, jo senatvės pensija už 2010 metų sausio–gruodžio mėnesius bus perskaičiuota ir, priklausomai nuo deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar pelno dydžio, bus išmokėtas minėtu būdu perskaičiuotos ir mokėtos pensijos dydžių skirtumas arba išieškota permokėta senatvės pensijos dalis (b. l. 52–53).

Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į VSDFV, nurodydamas, kad nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus atsisakymu priskaičiuoti ir mokėti jam 1075,30 Lt pensiją, prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti jam kas mėnesį 1075,30 Lt pensijos ir pranešti, kokia pensijos dalis jam buvo neišmokėta dėl to, jog VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius vadovaujasi Laikinuoju įstatymu (b. l. 54). VSDFV 2010 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. (6.5)I-8440 nurodė, kad atsakė į visus pareiškėjo 2010 m. gruodžio 21 d. skunde iškeltus klausimus 2010 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. (6.5)-I-7575, todėl jo skundas nenagrinėtinas, nes jame nenurodyta naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą.

Paaiškino, kad Konstitucinis Teismas nepasisakė dėl Laikinojo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, Laikinasis įstatymas galioja, jo vykdymas yra privalomas. VSDFV pareiškėjo 2010 m. gruodžio 21 d. skundą dalyje dėl prašymo pateikti jam duomenis apie pensijos, priskaičiuotos ir mokamos nuo 2010 m. sausio 1 d., dydžius persiuntė 1–ajam Pensijų skyriui pagal kompetenciją (b. l. 55).

Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar pareiškėjas pagrįstai prašė priteisti senatvės pensijos nepriemoką. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja inter alia 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, įsigaliojęs 2010 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, inter alia gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas. Pareiškėjo skundo reikalavimas yra grindžiamas senatvės pensijos perskaičiavimų, kurie buvo atlikti taikant Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius, neteisėtumu, atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo šios aplinkybės, t. y. kad pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius, neginčija.

Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis yra 650 litų. Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Pareiškėjas yra advokatu dirbantis pensininkas. 2005 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. X-209 (toliau – ir Pensijų įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-76 redakcija) nustatyta, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami <...> asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai ir kiti asmenys) <...>. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pensijų gavėjams, kurie privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. 2010 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1, 5, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1072 paminėta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis buvo pakeista ir išdėstyta taip: „pensijų gavėjams, nurodytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte, mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, šių asmenų pensijos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Jeigu šie asmenys mokestiniu laikotarpiu valstybiniu socialiniu pensijų draudimu yra draudžiami ir pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus, mokėtina pensijos dalis apskaičiuojama pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas“.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo inter alia pripažino, kad: 1) Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; 2) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas nusprendė, jog pareiškėjui pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį buvo ribojama neteisėtai, pagal Konstitucijai prieštaravusį reglamentavimą, todėl ši pažeista pareiškėjo teisė turi būti ginama. Nustatė, jog šiuo pagrindu apribojus pareiškėjo pensiją susidarė 7652,91 Lt (24203,04–16550,13) pensijos nepriemoka, kuri priteistinina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja VSDFV Vilniaus skyrius (pagal analogiją su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nagrinėta administracine byla Nr. A552-2747/2012). Nustatydamas priteistinos nepriemokos dydį, teismas rėmėsi VSDFV Vilniaus skyriaus skaičiavimais, laikydamas juos patikimais, atliktais įstaigos, kurios pagrindinė veikla yra teisingai apskaičiuoti pensijų dydį, pažymėjo, kad skundo patikslinime nurodyta nepriemokos suma skaičiavimais nėra pagrįsta.

Atsižvelgdamas į Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad šiuo teisės aktu yra nustatyta privaloma ikiteisminė skundo nagrinėjimo tvarka, asmuo pensijų klausimais gali kreiptis į teismą tiek dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, tiek dėl jos teritorinių skyrių sprendimų, svarbu, kad būtų nepraleistas bendras skundo padavimo terminas – 3 metai. Be to, kadangi šiuo atveju sumažinta pensija buvo mokama dėl reglamentavimo, kuris vėliau buvo pripažintas antikonstituciniu, asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir tiesiogiai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Pabrėžė, kad pareiškėjui sumažinta pensija pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio 1 d., jis į teismą kreipėsi 2011 m. sausio 14 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (10.3)3-77950 pareiškėjas skundžia tiesiogiai teismui praleidęs skundo padavimo terminą (skundas teisme gautas 2011 m. sausio 14 d.) ir jo neprašo atnaujinti, todėl šią bylos dalį teismas nutraukė (ABTĮ 101 str. 6 p.). Nustatęs, kad skundui dėl VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7575 yra pasibaigęs 20 dienų apskundimo terminas, kurį pareiškėjas prašė atnaujinti (b. l. 82), tačiau šio prašymo niekaip neargumentavo, teismas šio prašymo netenkino, akcentuodamas, kad minėtame sprendime yra išaiškinta jo apskundimo tvarka ir kad pareiškėjas yra praktikuojantis advokatas. Minėtą bylos dalį teismas taip pat nutraukė (ABTĮ 101 str. 6 p.). Vertindamas VSDFV 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8440 pagrįstumą, teismas sutiko su trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad pareiškėjo 2010 m. gruodžio 21 d. skundas buvo kartotinis, todėl VSDFV pagrįstai atsisakė jį nagrinėti, todėl netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti šį sprendimą.

Spręsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovavosi 2006 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Nr. X-736 42 straipsniu, CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1241/2009. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir 1–asis Pensijų skyrius iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo aptartos teisės normos buvo pripažintos antikonstitucinėmis, privalėjo jas vykdyti ir pensijas skaičiuoti bei mokėti pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Konstatavo, kad negalima atsakovo Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė, kadangi pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir ABTĮ atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, o Lietuvos valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu. Remdamasis šiais argumentais teismas nusprendė, kad nėra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjui yra teisingai atlyginami dėl netinkamų, neteisėtų įstatymų jo patirti pensijos praradimai.

Teismas tai pat netenkino pareiškėjo prašymo priteisti teismo išlaidas, konstatuodamas, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių turėtas išlaidas (ABTĮ 44, 45 str.).

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 114–116) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą dalyje dėl pareiškėjo skundo, kuriuo prašoma panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. (10.3)3-77950 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7575, nutraukti, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Apelianto nuomone, įvertinus tai, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto 20 dienų termino tik dėl VSDFV 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8440, kuriuo VSDFV atsisakė nagrinėti kartotinį skundą, byla teisme turėjo būti nagrinėjama tik dėl šio sprendimo panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, kad teismas konstatavo, jog šiuo VSDFV sprendimu buvo pagrįstai atsisakyta nagrinėti kartotinį pareiškėjo skundą, pareiškėjo skundo teismui dalis dėl reikalavimo panaikinti minėtą sprendimą turėjo būti atmesta kaip nepagrįsta. Nustatęs, kad praleistas kreipimosi į teismą terminas ir nutraukęs bylą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. (10.3)3-77950 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7575 panaikinimo, teismas turėjo nutraukti bylą arba atmesti kaip nepagrįstą ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą dėl 2010–2011 metais neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Apeliantas taip pat mano, kad teismas nepagrįstai šioje byloje vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, nes šios bylos ginčo dalykas nėra tapatus, o kreipimosi į teismą terminai reglamentuoti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV yra privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnis), o kreipimosi į teismą terminai reglamentuoti ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje, mano, jog teismas privalėjo vadovautis ABTĮ nustatytais terminais.

Pareiškėjas A. R. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti jam iš apelianto 763,28 Lt palūkanų.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 120–121) nurodo, kad VSDFV šioje byloje faktiškai nėra ir negali būti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o turi būti nešališka ginčų nagrinėjimo institucija, todėl ji neturi teisės skųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka. Mano, jog vienintelis VSDFV apeliacinio skundo padavimo tikslas – vilkinti bylos išnagrinėjimą ir pareiškėjui priklausančių pinigų grąžinimą, todėl prašo priteisti iš atsakovų sumokėti solidariai CK 6.210 straipsnyje nustatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo atsakovų pripažįstamos skolos sumos (7652,91 Lt) už 2010 ir 2011 metus, t. y. po 381,64 Lt už metus, arba 763,28 Lt už dvejus metus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl jam paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bei 8 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (10.3)3-77950 bei VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7575 ir 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8440. Taip pat prašė priteisti neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.senatvės pensijos dalį – 8458,24 Lt bei neturtinės žalos atlyginimą – po 3000 Lt iš kiekvieno atsakovo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja VSDFV Vilniaus skyrius, 7 652,91 Lt valstybinės socialinės draudimo pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį. Bylą dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (l 0.3)3-77950 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (6.5)1-7575, teismas nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. (10.3)3-77950 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7575 panaikinimo nutraukti, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo turinį, taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, jog dėl apelianto nurodytų sprendimų teismas bylą nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu, teisėjų kolegija apelianto prašymą nutraukti bylą dėl reikalavimų panaikinti šiuos sprendimus, vertina kaip apelianto poziciją, kad teismas, konstatavęs, jog yra praleistas skundo padavimo terminas, turėjo nutraukti bylą, nenagrinėdamas skundžiamų sprendimų turinio, o reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo turėjo laikyti išvestiniu skundo reikalavimu, o tai reikštų, kad nutraukus bylą dėl pagrindinių reikalavimų, analogiškai turėtų būti sprendžiama ir dėl išvestinio reikalavimo.

Sutikti su šiais atsakovo argumentais nėra pagrindo. Bylos nutraukimas dėl pareiškėjo skundžiamų sprendimų nepaneigia jo teisės į senatvės pensijos nepriemokos priteisimą, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs 3 metų termino tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti.Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nevertino VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. (10.3)3-77950 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7575 pagrįstumo ir teisėtumo, o tik nagrinėdamas bylos faktines aplinkybes dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti senatvės pensijos nepriemoką, be kita ko, pažymėjo kada ir kokiais klausimais pareiškėjas kreipėsi į VSDF teritorinį skyrių bei VSDFV ir kokius gavo atsakymus. Bylos nutraukimo dėl minėtų sprendimų klausimą pirmosios instancijos teismas aptarė atskirai ir šiame kontekste rėmėsi tik procesinės teisės normomis, reglamentuojančiomis kreipimosi į teismą terminus. Taigi apeliantas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. (10.3)3-77950 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7575 prašo priimti tokį sprendimą, kokį jau yra priėmęs pirmosios instancijos teismas – bylą nutraukti.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėjo skundas teismui dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr.8440 turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas, teisėjų kolegija pažymi, kad būtent taip išsprendė pirmosios instancijos teismas. Nustatęs, kad pareiškėjo 2010 m. gruodžio 21 d. skundas buvo kartotinis, konstatavo, kad VSDFV 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8440 pagrįstai atsisakė jį nagrinėti, todėl, pareiškėjo reikalavimą dėl šio sprendimo panaikinimo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 (žr., Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325) bei Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytu teisiniu reglamentavimu ir pagrįstai pažymėjo, kad asmuo pensijų klausimais gali kreiptis į teismą tiek dėl VSDFV, tiek dėl jos teritorinių skyrių sprendimų, svarbu, kad būtų nepraleistas bendras skundo padavimo terminas – 3 metai. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ginčo dalykas nebuvo tapatus, tačiau joje pateikti išaiškinimai dėl teisės į teisminę gynybą bei konstitucinio principo, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui, yra aktuali ir šioje byloje. Pareiškėjas pirmąjį skundą teismui dėl senatvės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. padavė 2011 m. sausio 14 d. t.y. nepraleidęs termino kelti reikalavimus dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d.iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo gauti iš viso 25 936,80 Lt senatvės pensijos. Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, jam mokėtinos pensijos suma sumažėjo iki 24 203, 04 Lt. Taigi pareiškėjas dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo negavo 1 733, 76 Lt (25 936,80 Lt - 24 203, 04 Lt) senatvės pensijos. Be to, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pensijos dydis buvo ribojamas taikant šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalį. Todėl pareiškėjui per šį laikotarpį iš viso buvo išmokėta 16 550,13 Lt. Taigi pareiškėjas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negavo iš viso 9 386, 67 Lt senatvės pensijos (1 733, 76 Lt dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyto pensijos perskaičiavimo ir 7652, 91 Lt (25 936,80 Lt - 16 550,13 Lt = 9 386, 67 Lt - 1 733, 76 Lt = 7652, 91 Lt) dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatyto pensijos dydžio ribojimo.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taip pat į tai, kad jis nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nebuvo konstitucinių argumentų teigti, jog toks reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjas Laikinajame įstatyme nustatęs tam tikrą išimtį, dėl kurios negalėjo būti perskaičiuojamos (mažinamos) tos senatvės pensijos, kurios neviršijo įstatyme nustatyto ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio - 650 Lt, o jį viršijančios pensijos perskaičiuojant negalėjo būti sumažintos daugiau nei iki šio dydžio, nepažeidė iš konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų kylančių reikalavimų.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis (1 075,30 Lt 2010 m. ir 1086,10 Lt 2011 m.) viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnyje nurodytą ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį (650 Lt), kurio neviršijančios pagal šį įstatymą valstybinės socialinio draudimo pensijos neperskaičiuojamos. Perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pensija taip pat liko didesnė už minėtą ribinį dydį (2010 m. -1 003,06 Lt, 2011 m. -1 013,86 Lt). Taigi pareiškėjo senatvės pensijos perskaičiavimas pagal 6 straipsnio 1 dalies nuostatas pagrįstas ir teisėtas, kadangi tai buvo padaryta vadovaujantis Konstitucijai neprieštaraujančia įstatymo norma. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas pareiškėjui senatvės pensijos dalies, perskaičiuotos pritaikius Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat nustatė, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. įstatymo redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui senatvės pensijos nepriemoką (7 652, 91 Lt), kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d.iki 2011 m. gruodžio 31 d.) dėl įstatymo normos (Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies), pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Priteistiną sumą teismas nustatė teisingai, nes ji pagrįsta VSDF Vilniaus skyriaus pateiktais kiekvieno mėnesio pensijos perskaičiavimus ir mokėjimus individualizuojančiais duomenimis.

Pirmosios instancijos teisimo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas ir Konstitucijos 107 straipsnio bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatų kontekste.

Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013) nagrinėdama ginčą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Nors minėtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl valstybinės pensijos neišmokėtos dalies, tačiau joje pateikti teisės aiškinimai yra reikšmingi ir nagrinėjant ginčus dėl senatvės valstybinių pensijų. Analogiškos praktikos laikomasi ir sprendžiant ginčus dėl senatvės pensijų perskaičiavimo ir nepriemokų, susidariusių pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, priteisimo (LVAT nutartys administracinėse bylose A502-911/2013, A552-954/2013, A502-982/2013, A552-983/2013 ir kt.).

Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos. Nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pareiškėjas, skundą teismui dėl pensijos padavė 2011 m. sausio 14 d., t.y. nepraleidęs termino reikalavimui dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies pareikšti. Šios aplinkybės pagrindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymą sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką iš netinkamo atsakovo, t.y. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja VSDFV Vilniaus skyrius. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl valstybinės pensijos, kuri mokama iš valstybės biudžeto, o senatvės pensijos mokamos iš VSDF biudžeto. Be to, skiriasi šių bylą faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės normos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant ginčus dėl įpareigojimo išmokėti sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas (žr. pvz., LVAT nutartis A502-474/2013, A502-911/2013, A552-954/2013, A502-982/2013, A502-1182/2013) laikomasi pozicijos, kad šios rūšies nepriemokos priteistinos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje įvertinti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nė valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – VSDFV teritoriniai skyriai. Į nagrinėjamą bylą VSDFV Vilniaus skyrius buvo įtrauktas atsakovu. Taigi į bylą yra įtrauktas ir ta institucija (tinkamas atsakovas) iš kurio turi būti priteista pareiškėjui senatvės pensijos nepriemoka. Minėta institucija savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d.). Teisėjų kolegija šį klausimą išsprendžia pakeisdama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir pareiškėjo negautą 7 652,91 Lt senatvės pensijos dalį priteisdama iš VSDF Vilniaus skyriaus.

Pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė, tačiau atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti palūkanas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinėje instancijoje negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str.5 d.).

Pareiškėjas taip pat buvo pareiškęs reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą siejo su paskirtų valstybinių pensijų dydį ribojančio teisinio reguliavimo nustatymu pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą ir šio įstatymo nuostatų taikymu, kuris lėmė paskirtos pensijos sumažėjimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) galima esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (turtinę ar neturtinę). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, negalima teigti, jog nagrinėjamoje situacijoje iš viso nenustatyta neteisėtų veiksmų. Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu antikonstitucine buvo pripažinta viena ir dviejų pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo normų (8 straipsnio 2 dalis).

Taigi pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes gali būti svarstoma tik tai, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ta apimtimi kiek tai susiję su Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, sukeltomis pareiškėjui pasekmėmis. Dėl šios įstatymo normos taikymo pareiškėjas patyrė atitinkamą turtinį praradimą, tačiau pareiškėjo turtinės teisės yra apgintos priteisiant neišmokėtą pensijos dalį. Sprendžiant dėl neturtinės žalos yra reikšmingos tos pasekmės, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti pripažintos neturtine žala.

Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau teismas kiekvienu atveju privalo vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka išvardyti neturtinės žalos galimas išraiškas, nurodytas CK 6.250 straipsnyje, būtina jas pagrįsti konkrečiais argumentais apie atitinkamas realiai kilusias pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala. Neturtinės žalos specifika lemia, kad jos atsiradimui pagrįsti ne visada gali būti pateikti tiesioginiai įrodymai, tačiau kai kurioms pasekmėms įrodyti gali būti pateikti rašytiniai ar kiti įrodymai (ABTĮ 57 str.2 d.).

Žalos atsiradimo faktą turi įrodyti pareiškėjas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė į bylą objektyvių duomenų, įrodančių, jog jis realiai patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai apie sunkius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių su vaikais, giminėmis ir draugais sumažėjimą, garbės ir orumo pažeminimą nėra pakankami neturtinės žalos atsiradimo faktui įrodyti. Nėra pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kad senatvės pensijos sumažinimas (nagrinėjamai bylai aktualiu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies pagrindu) jam galėjo sukelti atitinkamų neigiamų išgyvenimų, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad jie buvo tokio laipsnio ir intensyvumo, kad viršijo socialinėje aplinkoje susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms objektyviai kylančių neigiamų išgyvenimų ribas, ir kad pareiškėjui realiai sukėlė atitinkamas (konkrečiai apibrėžtas) pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, priteisdamas pareiškėjui senatvės pensijos dalį, kurios pareiškėjas negavo dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo normos taikymo, veiksmingai apgynė pažeistas pareiškėjo turtines teises. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjui (vienam iš senatvės pensijų gavėjų) palankus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taip pat pareiškėjo pažeistų turtinių teisių veiksmingas apgynimas teisme patenkinant individualioje byloje reikalavimą dėl negautos pritaikius šią įstatymo normą pensijos dalies priteisimo, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes kompensuoja nepatogumus, kuriuos pareiškėjas galėjo patirti dėl paskirtos pensijos dydžio ribojimo, o neturtinės žalos faktas, kaip jau minėta, nenustatytas.

Tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nebuvo pagrindo.

Bylos proceso šalių prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo administracinėse bylose sprendžiami ABTĮ 44, 45 straipsnių nustatyta tvarka. Pareiškėjui nepateiktus įrodymų apie realiai patirtas teismo išlaidas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą, neturėjo pagrindo išspręsti pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimas keistinas senatvės pensijos nepriemoką pareiškėjui priteisiant iš VSDFV Vilniaus skyriaus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Bylos dalį, kuria prašoma panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (l 0.3)3-77950 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (6.5)1-7575, nutraukti.

Priteisti pareiškėjui A. R. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 7 652,91 Lt (septyni tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt du litai ir devyniasdešimt vienas centas) valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemoką.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas