ea155002-ac80-41e7-b9bb-2ae8e16ab07e · Kauno apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-485/2016Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00083-2015-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6; 2.4.7 (S)           KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. birželio 9 d.Kaunas             Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Indrei Rinkevičūtei, dalyvaujant išteisintajam T.

U., jo gynėjui advokatui Algirdui Biguzui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiosios privačios kaltintojos N. Z. M. apeliacinį skundÄ dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. U. iÅ¡teisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Nuosprendžiu civilinės ieÅ¡kovės N. Z.

M. ieÅ¡kinys paliktas nenagrinėtas.Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : T. U. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. balandžio 8 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) kaime, E. K. tėvų sodybos kieme, tyčia, kaire ranka sudavė N. Z. M. į veidÄ , ko pasekoje jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.Varėnos rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu T. U. iÅ¡teisino, padaręs iÅ¡vadÄ , jog jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo numatyto BK 140 str. 1 d. požymių.Apeliaciniame skunde nukentėjusioji privati kaltintoja N. Z.

M. praÅ¡o panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir priimti naujÄ sprendimÄ : patraukti T. U. baudžiamojon atsakomybėn, pripažinti jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d. bei paskirti jam įstatymo nustatytÄ bausmę. N. Z. M. pripažinti civiliniu ieÅ¡kovu ir įpareigoti T. U. atlyginti jai turtinę 25 eurų dydžio bei neturtinę 1000 eurų dydžio žalÄ . Skunde teigiama, kad nukentėjusiajai svečiuojantis pas jos draugo E. K. tėvus (duomenys neskelbtini) kaime 2012 m. balandžio 8 d. apie 18.30 val. atėjo trys nepažįstami vyriÅ¡kiai ir sode prasidėjo muÅ¡tynės. Nukentėjusioji tuo metu žiÅ«rėjo pro langÄ ir pamatė, kad vienas iÅ¡ vyriÅ¡kių sudavė E. K. mamai.

Apeliantė atbėgo prie vyriÅ¡kio ir prašė baigti muÅ¡tynes, bet priėjus arčiau, jis kaire ranka sudavė ir jai į veidÄ . Apeliantė pajuto skausmÄ , pradėjo kraujuoti iÅ¡ prakirstos lÅ«pos. Vėliau sužinojo, kad sudavęs vyriÅ¡kis yra policijos pareigÅ«nas T. U.. Dėl padarytų sužalojimų apeliantė gydėsi ambulatoriÅ¡kai, o 2012 m. balandžio 10 d. kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Alytaus poskyrio teismo medicinos ekspertÄ , kuris padarytus sužalojimus kvalifikavo kaip nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

Apylinkės teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad neįrodyta, jog T. U. tyčia sudavė nukentėjusiajai arba nukentėjusiajai to padaryti nenorėjo, bet sÄ moningai leido padariniams kilti. Apeliantė nurodė, kad jam už rankos nelaikė, bet teismas pagal liudytojų parodymus padarė iÅ¡vadÄ , kad vis tik kaltininkas buvo laikomas už rankos. Nagrinėjamojoje byloje teismas nurodė baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 1-7-445/2015, kurioje T. U. yra pripažinęs, kad sudavė apeliantei smÅ«gius, tačiau priimant nuosprendį Å¡ioje byloje į tai nebuvo atsižvelgta, t. y. teismas neiÅ¡tyrė visų jam žinomų įrodymų.

Apeliantės nuomone, neteisinga ir nelogiÅ¡ka teismo iÅ¡vada, kad jos veiksmai įtakoti kaltinamojo elgesį turėjo įtakos įvykių eigai konkretaus konflikto metu. Ji suėmė T. U. už rankos tik siekdama atkreipti jo dėmesį, nes vien žodžiais to padaryti buvo neįmanoma. T. U. privalėjo suvokti, kad keldamas rankÄ Ä¯ viršų suduos nukentėjusiajai ir sukels skausmÄ , po smÅ«gio jis elgėsi abejingai, nekreipė jokio dėmesio į bėgantį kraujÄ , nepaklausė ar skauda. Apeliantės vertinimu, kaltininkas veiksmus atliko netiesiogine tyčia ir privalo bÅ«ti nubaustas.T.

U. atsikirtimuose praÅ¡o netenkinti apeliantės apeliacinio skundo, o skundo nagrinėjimo metu prašė pripažinti jį nekaltu, nes nusikalstamos veikos nepadarė. Jo gynėjas skundÄ prašė atmesti.Apeliacinis skundas netenkinamas.AukÅ¡tesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų iÅ¡vadų teisėtumÄ bei pagrįstumÄ , įvertinęs apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai dėl T.

U. priėmė iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Ginčijamame nuosprendyje iÅ¡dėstyti pakankamai iÅ¡samÅ«s motyvai, pagrindžiantys teismo iÅ¡vadÄ , kad T. U. nepadarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius turinčiÄ veikÄ . Su pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.BK 2 str. 3 d. numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir tik jeigu veikos padarymo metu iÅ¡ jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Tai reiÅ¡kia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sÄ moningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali bÅ«ti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ arba baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iÅ¡ Å¡ių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.T. U. buvo kaltinamas padaręs N. Z. M. nežymų sveikatos sutrikdymÄ , t. y. tyčia, kaire ranka suduodant jai į veidÄ , dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas.

Dėl Å¡ių kaltinamojo veiksmų siekiama jam inkriminuoti nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 str. 1 d. Privati kaltintoja N. Z. M., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl T. U. iÅ¡teisinimo pagal BK 140 str. 1 d., skundÄ grindė tokiais motyvais: kaltinamasis, suduodamas kaire ranka jai į veidÄ , veikė netiesiogine tyčia; dėl suduoto smÅ«gio yra pripažinęs Varėnos rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-445/2015; nukentėjusioji T. U. judėjimo laisvės neribojo ir už rankos jam nelaikė; yra visi inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymiai, o teismas padarė klaidingas iÅ¡vadas ir kaltinamasis turi bÅ«ti nubaustas.

AukÅ¡tesniojo teismo vertinimu, apeliantės skundo argumentai nepagrįsti. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė iÅ¡samius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumÄ bei įrodomÄ jÄ vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.BK 140 str. 1 d. numato atsakomybę asmeniui, kuris muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Å i nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti padarinių – nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo – kilimÄ .Ä®vertinus baudžiamosios bylos duomenų visumÄ , aukÅ¡tesnysis teismas daro iÅ¡vadÄ , kad privačios kaltintojos N. Z. M. kaltinimo nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Å i tyčinė veika objektyviai pasireiÅ¡kia kito žmogaus muÅ¡imu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius. IÅ¡nagrinėtos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad objektyvus įrodymas – specialisto iÅ¡vada – pagrindžia aplinkybes, jog nukentėjusiajai N. Z.

M. padaryta poodinė kraujosruva virÅ¡utinės lÅ«pos gleivinės vidinėje dalyje, muÅ¡tinė žaizda virÅ¡utinės lÅ«pos vidurinėje dalyje kieto buko daikto poveikyje. Toks sužalojimas, pasak specialisto, vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Tai, kad N. Z. M. buvo suduota į veidÄ , patvirtina liudytojo K. K., R. K. ir E. K. parodymai. Liudytojas K. A. patvirtino, jog matė, kad nukentėjusioji buvo kruvina, bet kaip ji buvo sužalota nematė, o liudytoja I. A. patvirtino, kad matė sumuÅ¡tÄ N. Z.

M., o kaip jÄ sumušė nematė, tik iÅ¡ jos pačios sužinojo, kad jai sudavė kaltinamasis. Nustatinėjant nusikaltimo sudėtį bÅ«tina nustatyti ne tik objektyviÄ jÄ jo pusę, bet ir subjektyviÄ , t. y. kaltę. Å iame baudžiamajame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė tik esant tyčinei kaltės formai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veikÄ asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.) arba nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.).

Analizuojant bylos medžiagÄ kaltės formos aspektu, apeliacinės instancijos teismas dar kartÄ iÅ¡analizavęs pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtus įrodymus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas T. U. nekaltu pagal nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 str. 1 d., įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos iÅ¡vados yra pagrįstos ir teisėjų kolegija neturi motyvų jų paneigti. PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde Å¡is tyčinis nusikaltimas neįrodytas. Atsižvelgiant į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, nagrinėjamu atveju kaltė nenustatyta.

Nukentėjusioji neigia, kad ji laikė kaltinamojo rankÄ taip ribodama jo laisvę judėti. Tačiau liudytojas K. K. prieÅ¡ingai nei nukentėjusioji parodė, tvirtino, kad T. U. už rankų laikė N. Z. M., kuris muistėsi, skėtaliojosi rankomis ir sudavė nukentėjusiajai. Analizuojant liudytojos R. K. parodymus - už kaltinamojo deÅ¡inės rankos laikė tik ji, ne nukentėjusioji, tačiau sutinkant su pirmos instancijos teismo iÅ¡vada, kad K. K. ir R. K. palaiko gerus santykius su N. Z. M., toks parodymų vertinimas yra kritiÅ¡kas.

Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sÄ lyga yra ta, kad turi bÅ«ti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Kas Å¡iuo nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, todėl vertinant bylos medžiagÄ , liudytojų parodymus, nukentėjusiosios duotus parodymus, nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog kaltinamasis suvokė ir siekė tyčia sukelti fizinį skausmÄ N. Z. M.. Objektyvių ir neginčytinų kaltės įrodymų, patvirtinančių T. U. tyčiÄ nenustatyta, o visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai.

Be to, ir pats išteisintasis bylos nagrinėjimo metu neigė savo kaltę. Pažymėtina, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014).

Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių negali bÅ«ti, t. y. nėra galimybės jų paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali bÅ«ti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikÅ¡mingos sprendžiant bylÄ aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ nekyla jokių pagrįstų abejonių.

Visos iÅ¡kilusios abejonės, kai jų negalima paÅ¡alinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Å ioje byloje nepakanka pagrįstų ir abejonių nekeliančių duomenų, jog T. U. atliko nusikalstamus veiksmus, kuriais jį kaltino N. Z. M.. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus dėl T. U. kaltės dėl privačiame skunde suformuluotos nusikalstamos veikos ir nenustačius BK 140 str. 1 d. numatytų nusikaltimo požymių T. U. pagrįstai iÅ¡teisino kaip nepadariusį Å¡io nusikaltimo (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl pirmos instancijos teismo iÅ¡teisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinio skundo motyvas, jog teismas, nurodydamas Varėnos rajono apylinkės teismo iÅ¡nagrinėtÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 1-7-445/2015, neįvertino kaltinamojo pripažinimo, kad jis sudavė nukentėjusiajai smÅ«gius, prieÅ¡tarauja nurodytoms bylos aplinkybėms, kadangi iÅ¡ Liteko duomenų matyti, kad nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 1-7-445/2015 Varėnos rajono apylinkės teisme 2015 m. kovo 24 d. teisiamojo posėdžio metu pripažinimo dėl tyčinių veiksmų T.

U. neiÅ¡sakė, o tik patvirtino, kad jei ir kliudė N. Z. M., tai tik netyčia. Savitas nukentėjusiosios nurodytas įrodymų vertinimas nėra privalomas teismui ir nurodant, jog kaltinamasis nagrinėjamu atveju veikė netiesiogine tyčia, yra nepagrįstas, kadangi apeliacinės instancijos teismas konstatavo kaltės – tyčios nebuvimÄ Å¡ioje byloje.Apeliantės skundo argumentai, kad ji nesutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendyje padaryta iÅ¡vada dėl T. U. laisvo judėjimo ir veiksmų atlikimo įtakojimo taip pat atmestina kaip nepagrįsta, kadangi tokios iÅ¡vados teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė.IÅ¡teisindamas T.

U. dėl to, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., požymių, apylinkės teismas tinkamai sprendė civilinio ieÅ¡kinio klausimÄ ir priėmė Å¡iuo atveju įstatymo numatytÄ sprendimÄ â€“ paliko jį nenagrinėtÄ . Tokiu atveju civilinis ieÅ¡kovas turi teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).Apibendrinant teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje teisminio nagrinėjimo metu bÅ«tų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais bÅ«tų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie bÅ«tų sukliudę teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ .

Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog nukentėjusiosios N. Z. M. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje iÅ¡teisintojo gynėjas advokatas A. Biguzas pateikė pinigų priėmimo kvitÄ , kuris patvirtina, jog T. U. gynėjui už gynybÄ apeliacinės instancijos teisme yra sumokėjęs 242 eurus. BPK 105 str. 6 d. nustatyta, kad kai kaltinamasis iÅ¡teisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiÅ¡kimÄ , teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso iÅ¡laidas ar jų dalį sumoka asmuo, pagal kurio pareiÅ¡kimÄ buvo pradėtas procesas.

Pažymima, kad sprendžiant klausimÄ dėl iÅ¡laidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi bÅ«ti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso iÅ¡laidas turi daug panaÅ¡umų su bylinėjimosi iÅ¡laidų institutu civiliniame procese. Å iuos panaÅ¡umus lemia tai, kad proceso Å¡alys yra lygiateisiai privatÅ«s asmenys. Pagrindinė proceso iÅ¡laidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas.

Proceso iÅ¡laidų atlyginimas laikomas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso iÅ¡laidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertinama kaip teisinės pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014). Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios privačios kaltintojos apeliacinį skundÄ , kuris Å¡ia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, todėl yra pagrindas spręsti klausimÄ dėl iÅ¡teisintojo patirtų iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išteisintojo atstovo advokato suteiktos teisinės pagalbos apimtį, kad jis dalyvavo apeliaciniame teismo posėdyje, kuris truko 20 minučių, mano, jog prašoma priteisti 242 Eur suma nėra per didelė, kadangi minėtas advokatas nedalyvavo pirmosios instancijos teisme, todėl jam nebuvo gerai žinomos visos bylos aplinkybės ir jas turėjo išsianalizuoti ir vertinti.Baudžiamojoje byloje yra gautos patikslintos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. kovo 9 d., 2016 m. balandžio 4 d. ir 2016 m. balandžio 25 d. pažymos, kurios patvirtina, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos T.

U., iÅ¡laidos sudaro 85,92 Eur. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Å i nuostata reiÅ¡kia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimÄ , dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iÅ¡ nuteistojo nesuderinamas su Å¡io teise į gynybÄ bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamÄ jį procesÄ savo pasirinktÄ gynėjÄ , valstybės garantuojamÄ teisinę pagalbÄ teikiančio gynėjo dalyvavimÄ (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014).

Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš kaltinamojo netenkinamas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi, n u t a r i a :

Apeliacinį skundÄ atmesti.Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos. Teisėjas                                                                                    Algirdas Remeika RamÅ«nas Antanavičius Danguolė Å iugždinytė