A-502-683-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-683/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01017-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. M.,

atsakovo atstovei Irminai Junevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos atitinka Konstituciją; 2) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) pareiškėjui mokėti perskaičiuotą 994,71 Lt pensiją; 3) priteisti pensijos nepriemoką – po 696,30 Lt už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Skunde ir jo patikslinimuose (b. l. 1-3, 14-16, 46-47) pareiškėjas paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. vasario 10 d. raštu Nr. (13.6.1)13-5-645 buvo informuotas, jog pensijų mažinimą reglamentuoja nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Kadangi jo pensijos dydis (1085,23 Lt) viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį (650 Lt), nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija buvo perskaičiuota Laikinajame įstatyme numatyta tvarka ir sumažėjo iki 994,71 Lt.

Pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, dirbantiems pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant išvestinį reikiamos formulės koeficientą, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų sumą. Vadovaujantis šia nuostata ir įvertinus gruodžio mėnesį gautas pajamas (didesnes nei 4200 Lt), pareiškėjui buvo pritaikytas maksimalus Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytas koeficientas ir mokėtina pensija sumažėjo iki 298,41 Lt (994,71 Lt x 0,3 = 298,41 Lt).

Nesutikdamas su tokia pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, A. M. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV). Trečiasis suinteresuotas asmuo 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Nr. (6.5)I-1860 nurodė, kad mokėti visą priklausančią pensiją VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo. A. M. teigimu, tiek Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, tiek ir antikonstituciniu pripažintas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 23 straipsnis nustato, kad pensijos mažinamos (nemokama visa apskaičiuota pensija) asmenims, gaunantiems draudžiamųjų pajamų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime konstatavo, kad Pensijų įstatymo 23 straipsnio nuostatos, nustatančios ribojimus gauti visą paskirtą ir iki tol mokėtą senatvės pensiją pensininkams, turintiems draudžiamųjų pajamų, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, taip pat 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. A. M. nurodė nesuprantantis, kas įstatymų leidėjui suteikė teisę nepaisyti Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir Laikinajame įstatyme įtvirtinti normą, kuri pagal savo esmę jau kartą buvo pripažinta antikonstitucine.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20-22) paaiškino, kad iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo A. M. buvo paskaičiuota ir mokama 1085,23 Lt dydžio pensija. Atsižvelgiant į tai, kad A. M. pensija viršijo ribinį 650 Lt pensijos dydį, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis ji buvo perskaičiuota padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos bei taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (1170 Lt). Taigi įsigaliojus Laikinajam įstatymui, A. M. sumažintos pensijos dydis siekė 994,71 Lt. Pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant 2 priede nurodytos formulės koeficientą, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. A. M. pajamos, gautos 2009 m. gruodžio mėnesį, 2010 m. sausio, vasario, kovo mėnesiais buvo didesnės negu 4200 Lt, apskaičiuojant tais mėnesiais pensijos dydį, todėl buvo pritaikytas maksimalus Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytas koeficientas: 994,71 Lt (sumažintos pensijos suma) x 0,3 (koeficiento dydis) = 298,41 Lt. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai reikalauja mokėti perskaičiuotą 994,71 Lt pensiją (kaip neturinčiam draudžiamųjų pajamų) ir priteisti pensijos nepriemoką – po 696,30 Lt už kiekvieną mėnesį nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos. Pabrėžė, jog pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai mokant A. M. pensiją yra teisėti – skyrius negali veikti kitaip, negu įpareigoja įstatymas. Konstitucinis Teismas nenagrinėjo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad šis įstatymas yra galiojantis ir privalomas vykdyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui (b. l. 28-30).

Paaiškino, kad Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį, taip pat mokėti jas atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Ribinį pensijos dydį viršijančių pensijų perskaičiavimo tvarka aptarta Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose, o pensijų mokėjimas asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, – 8 straipsnyje. Pabrėžė, jog A. M. teiginiai, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata yra iš esmės tapati Pensijų įstatymo 23 straipsniui, kuris Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu pripažintas antikonstituciniu, todėl negali būti taikoma ir įstatymų leidėjas negali jos perkelti į vėlesnius teisės aktus, nepagrįsti. Tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo negali būti taikomas šio teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas (ar jo dalis). Kadangi Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai klausimas Konstituciniame Teisme nebuvo nagrinėtas, šis įstatymas yra galiojantis ir privalomas vykdyti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimu A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 52-57).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo pensijos dydis viršijo 650 Lt, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, jo pensija buvo perskaičiuota ir sumažėjo nuo 1 085,23 Lt iki 994,71 Lt. Atsižvelgęs į tai, kad A. M. skunde prašo įpareigoti atsakovą mokėti jam perskaičiuotą pensijos dydį (994,71 Lt) ir priteisti nepriemoką (po 696,30 Lt už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos), teismas padarė išvadą, jog ginčo dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio pagrindu A. M. perskaičiuotos pensijos sumos byloje nėra, t. y. ginčas iš esmės vyksta tik dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ir šio straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjui sumažintos pensijos. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2009 metų gruodžio bei 2010 metų sausio ir vasario mėnesiais A. M. gavo virš 7 000 Lt draudžiamųjų pajamų. Pats pareiškėjas šio fakto taip pat neneigia. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad A. M. draudžiamųjų pajamų dydis 2009 metų gruodžio, sausio ir vasario mėnesiais viršijo 4 200 Lt sumą, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, apskaičiuojant A. M. mokėtiną pensiją, teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę (maksimalų koeficientą 0,3) ir išmokėjo A. M. Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotos 30 procentų jo 2010 metų sausio, vasario bei kovo mėnesio pensijos, t. y. po 298,41 Lt. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, leidžianti papildomą pensijų mažinimą dirbantiems pensininkams, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 7 straipsnį, negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Vadovaujantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai klausimas Konstituciniame Teisme nebuvo nagrinėtas, todėl ši nuostata yra galiojanti ir privaloma vykdyti.

III. Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą (b. l. 59-63, 98-100) grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad:

1. Konstitucinis teisinės valstybės principas, teisėtų lūkesčių principas, proporcingumo ir ekonomiškumo principai reikalauja, kad nuostatos, kurios jau kartą Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ne tik negali būti taikomos konkretaus teisės akto apimtimi, bet įstatymų leidėjo nebegali būti perkeliamos ir į vėlesnius teisės aktus, o perkeltos negali būti taikomos.

2. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis yra iš esmės tapati Pensijų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) 23 straipsnio nuostatai, kuri Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai.

3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 6 dalį, Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Pirmosios instancijos teismo motyvas, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai Konstitucinis Teismas nenagrinėjo, todėl ši nuostata yra galiojanti ir privaloma vykdyti, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

4. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarimo 8.10 punkte pažymėta, kad itin sunkios ekonominės, finansinės padėties (dėl ekonomikos krizės) susiklostymas valstybėje savaime nesuponuoja įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų santykių teisinį reguliavimą – mažinti paskirtas ir mokamas pensijas. Susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybė turi imtis visų įmanomų priemonių ekonomikos krizei įveikti ir lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimui užtikrinti. Remiantis šiuo išaiškinimu, Laikinojo įstatymo preambulėje išdėstytos nuostatos bei tai, kad Konstitucinis Teismas nevertino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, savaime nepateisina Laikinojo įstatymo įgyvendinimo.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 67-69).

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto ne konstitucingumu. Valdžios institucijos privalo veikti įstatymų nustatytose ribose ir negali vykdyti joms nepriskirtų funkcijų. Toks teisinis reguliavimas, kai įstatymų leidėjas nustatė pensijų mažinimą esant sunkiai ekonominei padėčiai (kaip nurodyta Laikinojo įstatymo preambulėje) nepažeidžia Konstitucinio Teismo formuojamos praktikos. 2010 m. balandžio 20 d. nutarimo 8.11 punkte Konstitucinis Teismas pasisakė, kad konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia ir tai, jog valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 70-72) iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalies už 2010–2011 metus, susidariusios dėl 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje numatyto valstybinio socialinio draudimo pensijos dydžio sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai šią bylą, kilo abejonių dėl taikytino reguliavimo atitikimo Konstitucijai, todėl 2011 m. birželio 16 d. nutartimi ši byla buvo sustabdyta iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. kreipimasis administracinėje byloje Nr. I-794-243/2010 į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 24 d. nutartimi, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, atnaujino bylos nagrinėjimą, Konstituciniam Teismui išnagrinėjus konstitucinės justicijos bylą.

Kadangi, teisėjų kolegijai kilus abejonių dėl taikytinos teisės normos konstitucingumo, ši byla buvo sustabdyta, ir vėliau atnaujinta Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą dėl šios teisės normos konstitucingumo, todėl šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra taikytinas šioje byloje.

2012 m. vasario 6 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, taip pat 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis teismas pažymėjo, jog reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriant pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo pensiją ginčo laikotarpiu, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis galiojo ir galėjo būti taikoma. Šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Tačiau kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis numato, kad „Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo“. Pareiškėjo atžvilgiu atsakovo priimtas sprendimas dėl pensijos dydžio iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nebuvo įvykdytas, nes tuo momentu galutinio sprendimo dar nebuvo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindas, numatytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, riboti pareiškėjui mokėtinos pensijos dydį išnyko dar nesant priimto galutinio sprendimo dėl pensijos dydžio ir šio sprendimo neįvykdžius, jokių kitų pagrindų riboti pensijos dydį nebuvo, todėl pareiškėjo reikalavimas išmokėti jam neišmokėtą pensijos dalį yra tenkintinas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A12-219-04).

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą valstybinio socialinio draudimo pensiją (b. l. 24, 87), dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, ginčo laikotarpiu (2010 m. – 2011 m.) pareiškėjui nebuvo išmokėta 17 215,5 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo pensijos dalis. Šiuose dokumentuose pareiškėjui apskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo pensijos dalies bei neišmokėtos jo dalies sumų atsakovas neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingo darbuotojo parengtose ir patvirtintose pažymose pateikta informacija. Taigi yra pagrindas priteisti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, jog nuo 2012 m. jam buvo mokama valstybinio socialinio draudimo pensija be minėto apribojimo, byloje nėra pateikta įrodymų dėl pensijos dydžio nuo 2012 m. pradžios, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjui mokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijos dydžio nuo 2012 m. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymų leidėjas 2012 m. birželio 30 d. priimtu įstatymu Nr. XI-2195 panaikino Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą mokėti perskaičiuotą (be įstatymo leidėjo nustatyto apribojimo) valstybinio socialinio draudimo pensiją yra nebeaktualus, todėl atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą pakeisti – įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių sumokėti pareiškėjui A. M. (A. M.) 17 215,5 Lt.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Artūras Drigotas Irmantas Jarukaitis