2K-321/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-321/2012 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00324-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.2.1; 1.2.7.2.2.1 (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. V. N., V. B. ir K. L. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu P. V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį penkerių metų laisvės atėmimu, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo septyneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 4 punktu, P. V. N. pripažintas pavojingu recidyvistu. V. B. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį šešerių metų laisvės atėmimu, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – ketverių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. K. L. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu dėl seksualinio prievartavimo ir išžaginimo, vėliau su pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi nuteistųjų P. V. N., V. B. ir K. L. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

P. V. N., V. B. ir K. L. nuteisti už tai, kad 2010 m. liepos 24 d., ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu tiksliu laiku, iki 2010 m. liepos 25 d. ryto, bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją D. M., panaudodami fizinį ir psichinį smurtą, atimdami jai galimybę priešintis, lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja D. M. prieš jos valią, t. y. neišleido D. M. iš užrakinto buto, vertė gerti alkoholį, gyrėsi seksualine prievarta prieš moteris – taip palaužė jos valią priešintis, naudojo psichinį smurtą. P. V. N. liepė lytiškai santykiauti su kiekvienu, kitaip nebus išleista iš buto, sukėlė nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus, atėmė galimybę priešintis; K. L. nutempė nukentėjusiąją į miegamojo kambarį ir pasikėsino tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, bet, nukentėjusiajai muistantis ir jam neįvykus erekcijai, nepavyko tenkinti lytinės aistros, po to K. L., sugrįžęs pas bendrininkus, pasigyrė įvykdęs nusikalstamą sumanymą; P. V. N. nutempė nukentėjusiąją į miegamąjį ir ten jėga ją nurengė, vertė D. M. tenkinti jo seksualinę aistrą oraliniu būdu, panaudojo fizinį smurtą – sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip du smūgius į veidą ir keletą smūgių į kairę ranką, po to tenkino seksualinę aistrą su D. M. oraliniu būdu prieš jos valią ne mažiau kaip du kartus, pasikėsino išžaginti, bet nuo jam nepriklausančių aplinkybių nusikaltimo nebaigė, kišo pirštus D. M. į makštį, du kartus tenkindamas savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu, kaišiojo morkas D. M. į makštį, po to P. V. N. 2010 m. liepos 25 d. paryčiais, ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, išžaginti nukentėjusiąją pasiūlė V. B., šis, pasinaudojęs tuo, kad D. M. palaužta valia, lytiškai santykiavo su šia prieš jos valią; apie 9.00 val. ryte nukentėjusioji iš įvykio vietos pabėgo.

Be to, K. L. nuteistas ir už tai, kad jis 2010 m. liepos 24 d. vakare ikiteisminiu tyrimo ir teismo nenustatytu tiksliu laiku, alaus bare, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė svetimą, D. M. priklausantį turtą – moterišką sidabrinį 50 Lt vertės žiedą, taip padarė nukentėjusiajai D. M. 50 Lt žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis P. V. N. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad P. V. N. nuteistas remiantis tik prielaidomis ir nukentėjusiosios D. M. parodymais, atsižvelgta į ankstesnius jo teistumus. Teismo posėdžių protokoluose esanti informacija skiriasi nuo teismų procesiniuose sprendimuose esančios informacijos, o DNR tyrimo išvados, esančios byloje, neįrodo nuteistojo P. V. N. kaltės.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 238 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę.

Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, neatkreipė dėmesio į nukentėjusiosios D. M. asmenybę – ši, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, anot kasatoriaus, pati išprovokavo lytinius santykius, dėl jų sutiko, ėjo į nepažįstamo žmogaus butą. Įvertinęs nukentėjusiosios biografiją, teismas turėjo spręsti, ar ji kalta dėl nusikalstamos veikos prieš ją padarymo. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad V. B. prieš D. M. nesmurtavo, nesiekė išvengti atsakomybės, nenori būti teisiamas už išgalvotą nusikalstamą veiką, jo veika pagal nustatytas faktines aplinkybes byloje galėtų atitikti nepranešimo apie nusikaltimą požymius.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. L. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas savo procesinį sprendimą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, savo išvadas grindė tik prielaidomis ir spėjimais. Nepašalinti prieštaravimai dėl nukentėjusiosios parodymų, nepaneigtos jo nekaltumą patvirtinančios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Pasak kasatoriaus, žemesniųjų instancijų teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją, be to, byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino jo nenaudai. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi nukentėjusiosios D. M. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepašalino D. M. parodymų prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje K. L. gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti nukentėjusiąją, tačiau teisėjų kolegija šį prašymą atmetė, taip demonstratyviai parodydama savo šališkumą; apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsakyti ne į dalį, o į visus apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti motyvuotas išvadas dėl nusikaltimo sudėties (kasacinės nutartys Nr. 2K-18/2004, 2K-336/2009).

Teismas pademonstravo ir savo šališkumą, nes jis turėtų būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-278/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-243/2009). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodyta, kad K. L. atliko tam tikrus nusikalstamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė jo parodymų prieštaringumas. Nors nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo prieštaringi, o K.

L. parodymuose jokių prieštaravimų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė, tačiau nukentėjusiosios parodymams nepagrįstai buvo suteiktas pranašumas. Teismų praktikoje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis ir pobūdis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-85/2011, 2K-122/2010 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokius veiksmus, kuriais buvo palaužtas nukentėjusiosios pasitikėjimas, K. L. atliko. Pasak kasatoriaus, skundžiamoje nutartyje akivaizdžiai abejojama K. L. kalte dėl nusikalstamų veikų, kurias jis atliko. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad jo elgesys, kai K. L., D. M. nesutikus patenkinti jo lytinę aistrą, šią paliko ir grįžo pas savo sugėrovus, turėtų būti vertinama kaip atsisakymas daryti nusikalstamą veiką – seksualinį prievartavimą ar išžaginimą.

D. M. nenurodė, kad jis ar kiti asmenys prieš ją būtų ketinę naudoti fizinį smurtą, siekdami palaužti jos pasipriešinimą. Jo pasakyti žodžiai nukentėjusiajai negali būti aiškinami kaip išreikštas grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Savo elgesiu jis niekaip nedavė P. V. N. ir V. B. pagrindo manyti, kad padės jiems išžaginti ar seksualiai prievartauti nukentėjusiąją. Jokių veiksmų, kuriais buvo palaužtas nukentėjusiosios pasipriešinimas, teigia neatlikęs.

Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apeliaciniame skunde K. L. kėlė klausimą dėl nepagrįsto jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes dėl šios dalies nukentėjusiosios parodymai dar prieštaringesni – ji tiksliai negalėjo nurodyti žiedo praradimo vietos. Teismas taip pat, skyręs bausmę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į BK 55 straipsnio nuostatas ir K. L. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, nors jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, teigiamai apibūdinamas, dirba, gyvena šeimoje, pirmosios instancijos teismas, už nusikaltimą paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, tai padarė siekdamas paprasčiau subendrinti bausmę.

Atsiliepimu į nuteistųjų P. V. N., V. B. ir K. L. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo jų kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime, reaguojant į nuteistųjų P. V. N. ir V. B. kasacinius skundus, pažymima, kad jie nepagrįsti – nepateikiama jokių konkrečių argumentų, kodėl priimti teismų sprendimai yra neteisingi. Teismai, pripažindami šiuos asmenis kaltais, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma. Nors kasatoriai teigia prieš nukentėjusiąją nenaudoję smurto, tačiau nukentėjusiosios parodymus apie smūgių sudavimą patvirtina specialisto išvada. P. V. N. nutyli skunde tą aplinkybę, kad savo lytinę aistrą tenkino ir kaišiodamas nukentėjusiajai į makštį morkas, tai, kad tokie veiksmai prieš nukentėjusiąją buvo atliekami, patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek įvykio vietoje rastos morkos tyrimas. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. L. ir A. S. patvirtino, kad jiems atvykus į įvykio vietą po pranešimo apie nusikaltimą nukentėjusioji D. M. buvo pusnuogė, pasimetusi, akivaizdžių neblaivumo požymių nebuvo. Taip pat P. V. N. kaimynai patvirtino įvykio dieną girdėję moters pagalbos šauksmą. Nukentėjusiosios parodymus patvirtino kiti byloje surinkti duomenys, nuteistųjų gynybinė versija paneigta.

Atsiliepime, reaguojant į nuteistojo K. L. kasacinį skundą, nurodoma, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiosios parodymai apie esmines prieš ją įvykdytų nusikaltimų aplinkybes, priešingai apeliantų teiginiams, buvo gana nuoseklūs viso proceso metu. Nukentėjusioji nurodė, kad ją išžagino ir seksualiai prievartavo visi trys vyrai, šiuos parodymus patvirtino akistatų metu. Nukentėjusiosios parodymus patvirtino su ja po įvykio kalbėję liudytojai. D. M. išsamiai paaiškino, kuo pasireiškė nuteistųjų prieš ją naudotas fizinis bei psichinis smurtas, ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistaisiais.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atskleidė nukentėjusiosios parodymus, detalizuodamas tiek jos atėjimo į P. V. N. gyvenamąjį būstą aplinkybes, tiek alkoholio vartojimą, nurodė, kaip reiškėsi fizinis ir psichinis smurtas prieš nukentėjusiąją. Kasatoriaus teiginys apie savanorišką atsisakymą nuo nusikalstamų ketinimų neatitinka bylos aplinkybių. Pagal nukentėjusiosios parodymus, visi trys nuteistieji neišleisdami jos iš buto, girdamiesi seksualine prievarta prieš moteris veikė bendrai. Šie nuteistųjų veiksmai bei V.

N. liepimas lytiškai santykiauti su kiekvienu, kitaip nebus išleista iš buto, taip pat nuteistųjų prieš ją panaudotas smurtas, nukentėjusiajai sukėlė baimės jausmą patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus, taip palaužė galimą jos pasipriešinimą. Apeliacinės instancijos teismas pateikė atsakymus į visus apeliacinio skundo argumentus. Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia apie jam inkriminuotos BK 178 straipsnio 2 dalies netinkamumą. Kasatorius neneigia paėmęs iš nukentėjusiosios žiedą, tačiau teigia, kad žiedo paėmimą supratęs kaip siūlomą užmokestį už nupirktą jai alų.

Tačiau nukentėjusioji paneigė tokius nuteistojo teiginius ir parodė, kad K. L. pats numovė jai žiedą nuo piršto, o paprašius atiduoti – atsisakė tai padaryti ir užsimovė ant mažojo piršto. Teismai pagrįstai tokius kasatoriaus veiksmus įvertino kaip atvirą svetimo turto pagrobimą. Nuteistajam K. L. paskirta bausmė negali būti laikoma per griežta, BK 55 straipsnis neįpareigoja teismo pirmą kartą nuteistam asmeniui skirti su laisvės atėmimo bausme nesusijusią bausmę, o įpareigoja ją motyvuoti – tai teismai pagrįstai ir padarė.

Nei apylinkės teismas, nei apygardos teismas nenurodė jokių kitų K. L. veiksmų, kuriais jis būtų prisidėjęs prie kitų nuteistųjų veikos, palaužęs nukentėjusiosios pasipriešinimą.

Kasaciniai skundai atmestini.

Pagal BK 149 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų. Pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – kas su bendrininkų grupe atliko seksualinio prievartavimo veiksmus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darydamas nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar tokiais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju ar jį seksualiai prievartavo. Išžaginimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir seksualiai neprievartavo. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo ar seksualiai prievartavo. Išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas ir toks asmuo, kuris organizavo, kurstė ar padėjo padaryti išžaginimą ar seksualinį prievartavimą asmeniui, kuris dėl amžiaus ar psichinės būklės neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus.

Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų tinkamai nustatyti BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje numatyti veikų požymiai. Teismai rėmėsi ne tik nuteistosios parodymais, kurie savo esminėmis aplinkybėmis sutapo viso proceso metu, bet ir kitais įrodymais byloje dėl kaltininkų skaičiaus, jų panaudoto smurto nukentėjusiosios pasipriešinimui palaužti pobūdžio ir kiekvieno iš kasatorių aktyvumo nusikalstamoje veikoje.

Kasaciniame skunde nuteistasis P. V. N. nepagrįstai teigia buvęs nuteistas remiantis tik nukentėjusiosios D. M. parodymais. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. P. V. N. kaltė dėl BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo pagrįsta byloje surinktų įrodymų visuma. Duodamas parodymus teisme P. V. N. neigė seksualiai prievartavęs D. M., tačiau veikos padarymą patvirtino ne tik įvykio vietos apžiūros metu rasta morka, su kuria, atsižvelgiant į nukentėjusiosios parodymus, P. V.

N. buvo prievartaujama, bet ir medicinos dokumentai, iš kurių matyti, kad viena morka buvo išimta iš nukentėjusiosios lytinių organų kaip svetimkūnis medicinos įstaigoje, tai paneigia P. V. N. keltas versijas dėl įvykio. Apie P. V. N. naudoto fizinio smurto pobūdį ir intensyvumą parodė pati nukentėjusioji, liudytojai A. S., A. L., G. S., L. V., A. Š., D. Š., G. N., G. V. davė parodymus apie nukentėjusiosios išvaizdą, būklę po įvykio, taip pat specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos poodinės kraujosruvos smakre, kairiajame žaste ir kairiajame dilbyje, padarytos galimai 2010 m. liepos 24–2010 m. liepos 25 d.

Panevėžio ligoninės priėmimo skyriaus kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) fiksuota, kad 2010 m. liepos 25 d. 10.34 val. D. M. apžiūrėta gydytojo ir išimtas svetimkūnis iš lytinių organų. Greitosios medicinos pagalbos siuntime nurodyti daugybiniai kūno sužalojimai, svetimkūnis lytiniuose organuose. BK 149 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią, jei tokia veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

BK 150 straipsnio 2 dalyje – baudžiamoji atsakomybė už lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Taigi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 149 ar 150 straipsnį atsirasti būtina įrodyti fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį galimybės priešintis atėmimą ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir lytinį santykiavimą ar lytinės aistros tenkinimą tarp skirtingų lyčių asmenų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl nukentėjusiosios išžaginimo grindžiama įvairių rūšių įrodymų šaltiniais. BK 26 straipsnyje reglamentuojama bendrininkų baudžiamoji atsakomybė, yra nurodyta, kad bendrininkai atsako ne tik už jų pačių veiksmus, bet ir už kitų bendrininkų (vykdytojų) veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia. Nagrinėjamu atveju susitarimas išžaginti ir seksualiai prievartauti buvo išreikštas žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais. Taigi P. V. N. pats seksualiai prievartavo D.

M. ir palenkė jos valią dėl kito bendrininko šios žaginimo.

Į P. V. N. teistumus, apie kuriuos jis užsimena savo kasaciniame skunde, buvo atsižvelgta, skiriant jam bausmę, t. y. tinkamai vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, tačiau ne kvalifikuojant jo veiką pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį.

V. B. kasacinio skundo argumentas dėl nepagrįsto neatsižvelgimo į nukentėjusiosios asmenybę, kvalifikuojant jo nusikalstamas veikas, nepagrįstas, nes kvalifikuojant veikas kaip išžaginimą ar seksualinį prievartavimą nukentėjusiosios asmenybė, jos gyvenimo būdas neturi teisiškai reikšmingos įtakos. Kasatorius skunde akcentuoja jokio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojęs, tačiau, kaip minėta, palaužus jos valią priešintis (inkriminuotas visiems bendrininkams neišleidimas nukentėjusiosios iš užrakinto buto, vertimas gerti, gyrimasis apie prievartą prieš moteris), jis su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prieš jos valią, taip pat palenkė jos valią, kad seksualiai prievartauti galėtų kiti bendrininkai.

Kasaciniame skunde nuteistasis K. L. teigia, kad fizinio smurto prieš nukentėjusiąją jis nenaudojo, tačiau, akcentuotina, jog jam ir nebuvo inkriminuojamas fizinio smurto panaudojimas, kaip nukentėjusiosios valios palenkimo būdas, tik psichinio smurto panaudojimas. Įrodymų vertinimas, priešingas nuteistojo K. L. lūkesčiams, nereiškia teismo šališkumo nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasmėmis, kasaciniame skunde K. L. dar kartą analizuoja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintus įrodymus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad K. L., nusivedęs nukentėjusiąją D. M. į kitą kambarį, pareikalavo tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, šiai atsisakius, jis ją paliko ir grįžo į kambarį pas kitus du nuteistuosius. K. L., sugrįžęs pas kitus du nuteistuosius, pasigyrė įvykdęs nusikalstamą sumanymą ir pasakė „gerai čiulpia, dabar jūsų eilė“. Taip jis paskatino kitus du nuteistuosius įvykdyti seksualinę prievartą prieš D. M., palengvindamas P. V. N. ir V. B. įvykdyti nusikalstamus sumanymus. Be to, minėta, visi trys nuteistieji neišleido nukentėjusiosios iš buto, gyrėsi seksualine prievarta prieš moteris – tai traktuotina kaip psichologinio smurto panaudojimas prieš D. M., siekiant palaužti jos pasipriešinimą. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė atviros vagystės K. L. inkriminavimo motyvus, su jais nesutikti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, dėl bausmės jam skyrimo tiek pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį, tiek už kvalifikuotos vagystės padarymą teisės klaidų nepadaryta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Nuteistųjų P. V. N., V. B. ir K. L. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Armanas Abramavičius

Rimantas Baumilas