2022-08-04 Nr. AB-19904-3-61-3-00896-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3489-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00896-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Jolantos Malijauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. S. A. A. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 22S2054 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė (šalis),(duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas nurodė, kad jo pasakojimą patvirtina sprendime nurodyta kilmės šalies informacija apie (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, grėsmė jam patirti persekiojimą yra visiškai reali ir praktikuojama kilmės šalyje, todėl jos negalima vertinti kaip hipotetinės. Atsakovas neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjo situacijoje nėra aplinkybių, patvirtinančių, jog grąžinus pareiškėją į kilmės šalį jis nepatirs persekiojimo / kankinimo ir kitokio nežmoniško elgesio veiksmų.

6. Pareiškėjo tvirtinimu, atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, atsižvelgti į jo padėties skirtumus lyginant su kitais tos pačios šalies piliečiais. Taip pat pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

7. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai pritaikė maksimalų draudimo atvykti laikotarpį. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl nustatytas 5 (penkerių) metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas, pareiškėjo nuomone, yra neproporcingas.

8. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

9. Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Remdamasis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) 2021 m. gairėmis atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, bei konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas išdėstė kelias bendro pobūdžio išvykimo iš kilmės šalies priežastis – ekonomines ir saugumo, tačiau nei viena iš paminėtų aplinkybių savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Išaiškino, jog ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Įvertinęs surinktą informaciją, Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėjo nurodomos išvykimo iš kilmės šalies priežastys nesąlygoja tarptautinės pasaugos suteikimo būtinumo. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu surinkta informacija suderinama su pareiškėjo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini). Todėl, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

11. Migracijos departamento teigimu, tyrimo metu taip pat nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Atsakovas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas neišanalizavo visos reikiamos informacijos, kad nebuvo surinkta tokia informacija, kokia atrodo aktuali būtent pačiam pareiškėjui, nereiškia, jog ji buvo nepakankama išsamaus ir objektyvaus sprendimo priėmimui, o iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Migracijos departamentas nepagrįstai pritaikė priverstinį jo išsiutimą iš Lietuvos Respublikos, neleido savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Skundžiamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė.

13. Migracijos departamento teigimu, draudimas atvykti 5 (penkerius) metus į Lietuvos Respubliką, yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, o išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 (penkerių) metų laikotarpiui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio ir yra proporcingas.

14. Atsakovas akcentavo, jog tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to, nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinę dalį ir išdėstė ją taip: „Uždrausti A. S. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi A. S. A. A. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atmetė kitus pareiškėjo skundo reikalavimus.

16. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 86, 87, 126, 133 straipsniais; 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalimi; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu; Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 33, 99, 222 punktais; Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) 5 punktu, 44.3.1 papunkčiu; 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniais.

17. Teismas nustatė, kad: (duomenys neskelbtini).

18. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančios medžiagos bei pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjo tikslas yra susirasti darbą. Toks pareiškėjo tikslas suprantamas, tačiau ši išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Teismas konstatavo, jog Migracijos departamento surinkta informacija atitinka pareiškėjo pateiktus paaiškinimus apie (duomenys neskelbtini).

19. Teismas vertino, jog Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat, kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Migracijos departamento padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jo baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Tokiu būdu atsakovas nustatė, kad pareiškėjo baimė nėra pagrįsta, kilmės valstybėje pareiškėjui negresia kankinimai ar mirtis, todėl pagrįstai konstatuota, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų, sudarančių pagrindą suteikti asmeniui pabėgėlio statusą.

20. Teismas, dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, pažymėjo, kad byloje nebuvo nustatyta, pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punkte numatytos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Vadovaujantis EPPB pateikiamais naujausiais duomenimis, įvairiose (duomenys neskelbtini). Byloje nenustatyta aplinkybių, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, pats pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta, todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų kriterijų.

21. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pabrėžė, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas. Todėl, šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia neteisėtai, neturėdamas pateisinamos priežasties kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

22. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 (penkerių) metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Migracijos departamentas nenurodė, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, leidžiančių pareiškėjui pritaikyti maksimalų 5 (penkerių) metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismas vertino, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl ją pakeitė, nustatydamas, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pekisdamas šį laikotarpį į 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 23. Pareiškėjas A. S. A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų.

25. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini).

26. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi pasenusiais duomenimis, kurie neatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą turėjo ne formaliai ir fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti ir kitą naujausią bei aktualiausią iš skirtingų informacijos šaltinių gautą informaciją.

27. Pareiškėjo tvirtinimu, jo išvykimo priežasčių negalima laikyti ekonominėmis. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali slypėti ir rasiniai, religiniai arba politiniai tikslai.

28. Pareiškėjo įsitikinimu, jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

29. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinu atsakovo sprendimus dėl prieglobsčio nesuteikimo, naikinti ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.

31. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumo.

33. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris išspręstas 2022 m. liepos 21 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

34. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas, o byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

35. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau teismas vertino, jog pareiškėjui pakeitė Migracijos departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

36. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo pasakojimo ir jį patvirtinančios kilmės šalies informacijos vertinimu, laikosi pozicijos, kad jam pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas surinko kilmės šalies informaciją, kuri neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų, nėra surinkta iš keleto įvairių šaltinių. Be to, sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjui gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014).‏‏‎

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

39. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

40. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

41. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

42. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

43. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

44. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

46. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį, pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, apklausose teiktus paaiškinimus, pritaria tiek Migracijos departamento, tiek pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamente, vadovaujantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) ataskaitos duomenimis nustatyta, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią ESPA skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi Migracijos departamento sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pasakojimą ir bylos rašytinę medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjas rėmėsi tik bendro pobūdžio pasakojimu apie jam galimai gresiančio persekiojimo baimę, pagrįstu bendra situacija kilmės valstybėje, bet ne pareiškėjo asmenine patirtimi. Tyrimo metu nebuvo nustatyta persekiojimo požymių, t. y. neidentifikuotos faktinės aplinkybės, sąlygojančios prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Aplinkybę, kad pareiškėjas nepatyrė jokios grėsmės tiek gyvendamas (duomenys neskelbtini). Taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto ar pareiškėjo grįžimo į kilmės šalį atveju kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Įvertinusi išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nei viena iš pareiškėjo paminėtų išvykimo priežasčių savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodomos ekonominio pobūdžio priežastys, kuriomis pareiškėjas papildomai grindė savo prieglobsčio prašymą (nedarbas, prastesnės gyvenimo sąlygos ir kt.) neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėjas neįrodė, kad prieš jį kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, dėl jo individualių savybių jam neleidžiama įsidarbinti. Nors tyrimo metu surinkta informacija ir yra suderinama su prieglobsčio prašytojo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kriterijų.

49. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojamas, ar kiltų kokia nors grėsmė.

50. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Taip pat pagrįstai nenustatyta, pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties basmė. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) informacija nustatyta, kad įvairiose (duomenys neskelbtini). ESPA ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas yra kilęs iš (duomenys neskelbtini).

51. Migracijos departamentas surinko aktualią ir išsamią kilmės valstybės informaciją, rinko ją iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant ir ESPA informaciją apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini). Ši informacija buvo įvertinta pareiškėjo situacijos kontekste. ESPA gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Migracijos departamentas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini), juolab, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš ESPA tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Migracijos departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į kilmės valstybę ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 (penkerius) metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, todėl ši teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo A. S. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė