2017-12-13 Nr. AB-23316-3-62-3-02933-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2501-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02933-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų O. A., I. D., K. D., J. D., I. G., A. G., G. K. – G., G. L., A. L., L. P., M. P., I. P., L. R., S. R., Ž. R., J. Š. – K., V. V., A. Z., L. Ž., V. B. ir S. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. A., D. B., I. D., K. D., J. D., I. G., A. G., G. K. – G., G. L., A. L., A. M., L. P., M. P., I. P., L. R., S. R., Ž. R., A. S., I. Š., J. Š. – K., I. V., V. V., A. Z., L. Ž., G. B. – R., V. B., I. P., V. B. ir S. U. skundą atsakovui Kauno apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir procesinių palūkanų priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti jiems laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius; priteisti iš atsakovo kiekvienam pareiškėjui 5 procentus metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

2. Pareiškėjai nurodė, jog dėl 2009-2013 metais galiojusio teisinio reguliavimo nepagrįstai, neproporcingai buvo sumažintas jų darbo užmokestis. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad jiems atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo ir kitų su darbo užmokesčiu susijusių išmokų skirtumo priteisimo.

3. Atsakovas Kauno apylinkės teismas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kuriuo 3 straipsniu buvo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai. Atsakovas akcentavo, kad teisės aktus, kuriais buvo sumažinti visų valstybės tarnautojų atlyginimai, priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, todėl atsakovas negalėjo nevykdyti aukštesnę teisinę galią turinčių teisės aktų ir privalėjo sumažinti valstybės tarnautojų darbo užmokestį. Atsakovas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo sumažintas nevienodai, neišlaikant iki sunkios finansinės, ekonominės padėties buvusių skirtingų kategorijų valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių proporcijų, taip pat atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, bet tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi ir atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas vadovavosi Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 8 punktu bei darė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, mokėjusiai sumažintą darbo užmokestį, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Netenkinęs pareiškėjų reikalavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, teismas nepagrįstu pripažino bei atmetė ir išvestinį pareiškėjų reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.

III. 8. Pareiškėjai O. A., D. B., I. D., K. D., J. D., I. G., A. G., G. K. – G., G. L., A. L., A. M., L. P., M. P., I. P., L. R., S. R., Ž. R., A. S., I. Š., J. Š. – K., I. V., V. V., A. Z., L. Ž., G. B. – R., V. B., I. P., V. B. ir S. U. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Pareiškėjų manymu, Grąžinimo įstatymu faktiškai sumažinamas darbo užmokestis atgaline data, nors tokia teisė nenumatyta nei Darbo kodekse, nei Valstybės tarnybos įstatyme. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyti 0,98 ir 0,955 koeficientai yra neproporcingai mažinantys jiems priklausantį darbo užmokestį ir pažeidžia jų teisę į teisingą darbo užmokestį bei lygiateisiškumo principą. Pareiškėjai tvirtina, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, nesilaikė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad nei Grąžinimo įstatyme, nei jo aiškinamajame rašte nepateikta jokių apskaičiavimų ir vertinimų, Grąžinimo įstatyme numatytas išmokėtinų sumų dydis yra nepagrįstas. Pareiškėjai daro išvadą, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas, nes pagal jį yra kompensuojama tik labai nedidelė neteisėtai sumažinto ir neišmokėto atlyginimo dalis, kuri akivaizdžiai neatitinka teisingo kompensavimo principo, prieštarauja Konstitucijai ir neturėtų būti taikoma šioje byloje. Pareiškėjų manymu, teismo atsisakymas priteisti skundu prašomą skirtumą tarp faktiškai pareiškėjams išmokėto darbo užmokesčio ir užmokesčio, apskaičiuoto taikant iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje ir 1 priede numatytus pareiginės algos koeficientus bei priedų už valstybės tarnautojo kvalifikacinę klasę dydžius, iš esmės reikštų, jog reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, ir toliau būtų realiai taikomas.

10. Atsakovas Kauno apylinkės teismas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atsakovas prašo spręsti teismo nuožiūra. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, taip pat pažymi, kad teisė spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, įstatymo suteikta bylą nagrinėjančiam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (karjeros valstybės tarnautojams) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Kauno apylinkės teismo.

12. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą, prašydami priteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

13. Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, dalis pareiškėjų padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kilusio ginčo esmę, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo apeliantams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantai negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jiems bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

16. Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu).

17. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1584-552/2017). Apeliantų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

18. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kauno apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apeliantų prašomo jų pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Atmetęs pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo.

19. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Apeliantų teiginys, jog jiems turi būti grąžinta visa dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, nes, kaip jau minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Apeliantų patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

20. Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, bei apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl apeliantų išdėstytų teiginių.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantai iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimo formulės ir kompensaciją mažinančių koeficientų atitiktimi Konstitucijai, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Pažymėtina, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apeliantų teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl apeliantų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai apeliantų nurodytais aspektais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

22. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliantų apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų O. A., I. D., K. D., J. D., I. G., A. G., G. K. – G., G. L., A. L., L. P., M. P., I. P., L. R., S. R., Ž. R., J. Š. – K., V. V., A. Z., L. Ž., V. B. ir S. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė