2019-09-25 Nr. AB-18359-3-61-3-04124-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1996-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04124-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir Biuras) 2017 m. gruodžio 1 d. raštą Nr. 38-S-12923 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Biurą pateikti apibendrintą informaciją apie pareiškėjo atžvilgiu vykdytus kriminalinės žvalgybos veiksmus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Biuras nepagrįstai atsisakė vykdyti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 19 straipsnio nuostatas, nes nenori atskleisti protokolų klastojimo jo baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas kreipėsi į Biurą prašydamas pateikti jam apibendrintą informaciją apie jo atžvilgiu vykdytą kriminalinę žvalgybą. Skundžiamą Biuro atsakymą surašė R. V., kuris yra pareigūno, klastojusio ir naikinusio protokolus pareiškėjo baudžiamojoje byloje, giminaitis.

3. Pareiškėjas nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-30036-07 buvo naikinami ir klastojami protokolai, tai organizavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) ir Vilniaus apygardos prokuratūros pareigūnai, tyrę pareiškėjo bylą. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus apygardos teisme galbūt buvo padarytas nusikaltimas, kur archyve saugoma jo baudžiamoji byla, nes turi rimtą pagrindą manyti, jog iš jos buvo išimti ir sunaikinti policijos, teismo posėdžių protokolai, kurie įrodo Vilniaus AVPK, prokuratūros ir Lietuvos apeliacinio teismo pareigūnų nusikaltimus, padarytus tiriant pareiškėjo bylą. Apie galimus nusikaltimus būtina pranešti Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 257 straipsniu.

4. Atsakovas Biuras atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad apibendrinta informacija, parengta kriminalinės žvalgybos pagrindu (toliau – ir apibendrinta informacija), yra įslaptinta, todėl jei institucija disponuotų kriminalinės žvalgybos informacija apie asmenį, apibendrintai informacijai būtų suteikta atitinkama slaptumo žyma. Pagal KŽĮ nuostatas, kriminalinės žvalgybos informacijos teikimas nustatytas tik labai siauram asmenų ratui, todėl ši informacija negali būti teikiama asmenims, nes tik slaptumas garantuoja šios veiklos efektyvumą. Pareiškėjas pakartotinai 2018 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Biurą raštu, kuriuo pranešė apie galbūt Biuro pareigūno R. V. padarytą nusikaltimą ir dėl informacijos pateikimo KŽĮ 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Biuras 2018 m. sausio 16 d. raštu Nr. 38-S-595 pateikė atsakymą pareiškėjui, kuriame išsamiai paaiškino, kad asmenims, nevykdantiems kriminalinės žvalgybos, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Paslapčių įstatymas) nustatyta tvarka gali būti teikiama tik apibendrinta informacija, parengta kriminalinės žvalgybos pagrindu. Su įslaptinta informacija gali susipažinti tik asmenys, turintys atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba turintys teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto“ naudojimo, kuriems vykdant tarnybines pareigas reikia susipažinti ir dirbti su šia informacija. Pareiškėjas nepatenka į subjektų, išvardintų Paslapčių įstatymo 15 straipsnyje, ratą, todėl nei įslaptinta, nei apibendrinta informacija KŽĮ 19 straipsnio 5 dalies pagrindu jam negali būti pateikta.

6. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su baudžiamosios bylos Nr. 10-1-30036-07 nagrinėjimu, nepasisakė, nes nagrinėjant baudžiamąją bylą teismas patikrino visas aplinkybes ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris yra įsiteisėjęs.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo E. K. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Biure gautas Lietuvos Respublikos policijos departamento pagal kompetenciją persiųstas pareiškėjo 2017 m. spalio 17 d. prašymas, kuriuo jis prašė pateikti apie jį nuo 2007 metų surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją. Biuras 2017 m. gruodžio 1 d. raštu informavo pareiškėją, kad kriminalinės žvalgybos subjektai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Paslapčių įstatymo 3 straipsnio 6 dalimi, 7 straipsnio 2 dalies 19 punktu ir KŽĮ nuostatomis, neteikia asmenims duomenų, ar dėl jų, ar dėl kitų asmenų yra vykdoma (nevykdoma), vykdyta (nevykdyta) kriminalinė žvalgyba, kadangi tokie duomenys yra įslaptinti ir gali būti teikiami ar išslaptinami tik vadovaujantis Paslapčių įstatymo nuostatomis; nurodė, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

9. Teismas nurodė, kad Biuras, vykdydamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-522 patvirtintuose Lietuvos kriminalinės policijos biuro nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) priskirtą kompetenciją kriminalinės žvalgybos srityje, be kita ko, yra saistomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnyje nustatytos pareigos nagrinėti asmenų prašymus ir skundus. Pareiškėjo 2017 m. spalio 17 d. kreipimosi turinys patvirtina, kad jis prašė pateikti apie jį surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją, todėl Biuro atsisakymas teikti informaciją apie asmenį turi būti motyvuotas. Informacijos, kuria disponuoja viešojo administravimo subjektai, teikimo asmenims tvarką nustato Teisės gauti informaciją įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad jis taikomas valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, įmonėms ir viešosioms įstaigoms, finansuojamoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir VAĮ nustatyta tvarka įgaliotoms atlikti viešąjį administravimą arba teikiančioms asmenims viešąsias ar administracines paslaugas ar vykdančioms kitas viešąsias funkcijas, įskaitant bibliotekas, muziejus ir valstybės archyvus (toliau – institucijos) (1 dalis). Šis įstatymas netaikomas, be kita ko, dokumentams, kuriuos teikti draudžia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, įskaitant dokumentus, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų slaptumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį (2 dalis). Taigi Biuras, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti, perduoti apie jį surinktą apibendrintą informaciją, parengtą kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu, privalėjo įvertinti, ar šios informacijos teikimui nėra taikomi draudimai ir ribojimai, kuriuos nustato kiti teisės aktai.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjo keliamam ginčui aktualus teisinis reguliavimas, įtvirtintas KŽĮ 19 straipsnyje, kuriame nustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tvarka. Sistemiškai aiškinant KŽĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kriminalinės žvalgybos informacija bet kuriam iš KŽĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, nepriklausomai nuo to, ar ši informacija įslaptinta Paslapčių įstatymo nustatyta tvarka, gali būti teikiama tik tuo atveju, kai prašančio subjekto kriminalinės žvalgybos informacijos (ar jos pagrindu parengtos apibendrintos informacijos) gavimo tikslai sutampa su KŽĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais šios informacijos naudojimo būdais. Minėtos nuostatos vienareikšmiškai įpareigoja kriminalinės žvalgybos subjektus ar jų veiklą kontroliuojančias ir koordinuojančias institucijas (t. y. Biurą) teikti kriminalinės žvalgybos informaciją valstybės institucijoms ir asmenims, kurie nevykdo kriminalinės žvalgybos, tik griežtai nustatyta tvarka. Teismas vertino, kad KŽĮ 19 straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka „kiti asmenys“ nereiškia neapibrėžto asmenų rato, o tik asmenis (pareigūnus), valdžios institucijas, kuriems vykdant tarnybines, nesusijusias su kriminalinės žvalgybos vykdymu, funkcijas iškilo objektyvi būtinybė susipažinti su apibendrinta informacija, parengta kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu.

11. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas neveikia kriminalinę žvalgybą vykdančių institucijų vardu, jis nėra kriminalinės žvalgybos subjektas ar kitas, KŽĮ 19 straipsnio 4–5 dalyse nurodytas asmuo. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjo prašoma informacija apie jo atžvilgiu vykdytus kriminalinės žvalgybos veiksmus reikalinga ne tarnybos, o asmeniniais tikslais, t. y. siekiant išaiškinti galbūt padarytus Vilniaus AVPK ir kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų nusikaltimus nagrinėjant pareiškėjo baudžiamąją bylą Nr. 10-1-30036-07.

12. Teismas, įvertinęs bylos faktinę situaciją kilusiam ginčui taikytino teisinio reguliavimo kontekste, sprendė, kad pareiškėjas, kaip privatus fizinis asmuo, nepatenka į KŽĮ 19 straipsnyje nurodytų subjektų, galinčių gauti apibendrintą informaciją, ratą, todėl tokia informacija nei pagal KŽĮ, nei pagal Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatas, jam negalėjo būti pateikta. Teismas pažymėjo, kad apie pareiškėjo atžvilgiu jam nežinant taikytas procesinės prievartos priemones (jeigu tokios priemonės buvo taikytos), numatytas Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) 12 skyriuje, jam, vadovaujantis BPK 161 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti pranešta baigus taikyti tokią priemonę iškart, kai tai įmanoma padaryti nepakenkiant tyrimo sėkmei. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimų, kaip ir galutinį procesinį sprendimą pareiškėjo baudžiamojoje byloje priėmusio teismo veiksmų, teisėtumas tikrinamas BPK nustatyta tvarka, o administraciniam teismui nepriskirta tirti tokios veiklos ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatų pagrindu.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2017 m. spalio 17 d. prašymo gavimo ir užregistravimo Biure datą (t. y. 2017 m. spalio 24 d.), sprendė, kad jis išnagrinėtas praleidus 20 darbo dienų nustatytą terminą minėtiems atsakymams parengti. Tačiau atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas yra nežymus, o pareiškėjo 2017 m. spalio 17 d. skundas išnagrinėtas, atsakymas į jį pateiktas 2017 m. gruodžio 1 d. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą.

14. Teismas dėl pareiškėjo pranešimo apie galbūt padarytus nusikaltimus nagrinėjant jo baudžiamąją bylą, kad buvo naikinami ir klastojami protokolai ir prašymo kreiptis dėl šių nusikaltimų į Generalinį prokurorą, nurodė, jog ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytų duomenų, susijusių su rašytinių įrodymų baudžiamojoje byloje naikinimu ir klastojimu, pagrindu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti ABTĮ 111 straipsnio, nustatančio teismo veiksmus, kai nagrinėjant administracinę bylą nustatoma nusikalstamos veikos požymių.

15. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjo nurodytais argumentais naikinti skundžiamą Biuro Raštą ir įpareigoti jį suteikti pareiškėjo prašomą informaciją, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Taip pat prašo apie galbūt padarytą nusikaltimą dėl protokolų klastojimo pranešti Generaliniam prokurorui.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė neišnagrinėjęs visų aplinkybių visumos. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie teismo posėdžio datos perkėlimą. Taip pat nurodo, kad nesuprato sprendimo argumentų.

18. Pareiškėjas teigia, kad baudžiamojoje byloje esantys protokolai yra suklastoti, su šiuo nusikaltimu yra susiję Vilniaus AVPK pareigūnai, prokuroras T. Č. ir galbūt susijęs Biuras. Apie protokolų klastojimą ir prokurorų nusikaltimą prašo pranešti Generaliniam prokurorui, kaip nustatyta įstatymuose.

19. Atsakovas Biuras atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

20. Nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, kadangi nepakanka apeliaciniame skunde formaliai nurodyti, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kokias įstatymo nuostatas teismas pažeidė.

21. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nebuvo informuotas apie perkeltą posėdžio datą, kadangi pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 2 d. raštu Nr. 1-1132-968/2018 pranešimu informavo tiek apeliantą, tiek Biurą, kad 2018 m. balandžio 12 d. 12.55 val. rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjama administracinė byla pagal E. K. skundą Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Pareiškėjas, nesutikdamas, kad administracinė byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, turėjo informuoti teismą.

22. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos policija, vadovaudamasi KŽĮ nuostatomis, pagal kompetenciją kaupia informaciją apie galimai rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas ir jas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. Kriminalinės žvalgybos informacija renkama tik siekiant įgyvendinti kriminalinės žvalgybos uždavinius, o gauta informacija gali būti naudojama tik įstatymo 19 straipsnyje numatytais atvejais. Sprendimus dėl jos panaudojimo gali priimti tik kriminalinės žvalgybos subjektai ar kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos (pareigūnai). KŽĮ 19 straipsnio 1 dalyje detaliai išvardinta kokiais atvejais gali būti naudojama kriminalinės žvalgybos informacija. Teismas, priimdamas sprendimą detaliai išaiškino, kodėl negali būti pateikta kriminalinės žvalgybos informacija pagal KŽĮ 19 straipsnio 5 dalį. Biuras sutinka su teismo sprendime nurodytais argumentais. Informacija gauta vykdant kriminalinę žvalgybą, paprastai įslaptinama ir yra naudojama tik tiems tikslams, kurių pasiekimui ji buvo renkama. E. K., nepatenka nei į vieną kategoriją asmenų, išvardintų Paslapčių įstatymo 15 straipsnyje, todėl nei įslaptinta, nei apibendrinta informacija, numatyta KŽĮ 19 straipsnio 5 dalyje, jam negali būti pateikta. Biuras pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjo prašomą informaciją ir apie tai informavo pareiškėją skundžiamu raštu.

23. Atsakovas nurodo, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl baudžiamosios bylos Nr. 1-190/2009 nagrinėjimo teisme ir Vilniaus AVPK ar Vilniaus apygardos prokuratūros naikinamų ar klastojamų protokolų. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimų, kaip ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo veiksmų, teisėtumas tikrinamas BPK nustatyta tvarka. Pareiškėjo baudžiamoji byla išnagrinėta, nuosprendis įsiteisėjęs. Tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinės instancijos teismai, nagrinėdami pareiškėjo skundus, pažeidimų nenustatė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Biuro 2017 m. sausio 1 d. rašto Nr. 38-S-12923, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pateikti informaciją apie jo atžvilgiu taikytus kriminalinės žvalgybos veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad Biuras pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui informaciją apie jo atžvilgiu taikytus kriminalinės žvalgybos veiksmus, naikinti skundžiamą Biuro Raštą ir įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui jo prašomą informaciją, nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas sprendimą priėmė neišnagrinėjęs visų aplinkybių visumos, pareiškėjas nebuvo informuotas apie teismo posėdžio datos perkėlimą.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

30. KŽĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kada gali būti naudojama kriminalinės žvalgybos informacija:

1) kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti;

2) bendradarbiaujant kriminalinės žvalgybos subjektams;

3) pateikiant informaciją apie asmenį Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka;

4) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų numatytais atvejais keičiantis kriminalinės žvalgybos informacija su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis ir Europos Sąjungos agentūromis; 5) šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytais atvejais ir kitais įstatymų numatytais atvejais. KŽĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai kriminalinės žvalgybos informacija panaudojama baudžiamajame procese, jos panaudojimo tvarką nustato generalinis prokuroras; panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją baudžiamajame procese, turi būti apsaugoti kriminalinės žvalgybos subjektų teisėti interesai užtikrinant kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumą ir neatskleidžiant informacijos apie naudojamas technines priemones ir (ar) detalių duomenų apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą.

Pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. KŽĮ 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija teikiama susipažinti Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui, taip pat kriminalinės žvalgybos kontrolę vykdančioms valstybės institucijoms ar šios veiklos kontrolę vykdyti įgaliotiems asmenims, esant motyvuotam jų rašytiniam prašymui, jeigu jiems teisės aktuose nustatytoms funkcijoms įgyvendinti ar sprendimams priimti nepakanka pateiktos susipažinti apibendrintos informacijos, parengtos kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu.

Pagal KŽĮ 19 straipsnio 5 dalį, kitoms valstybės institucijoms ir asmenims, nevykdantiems kriminalinės žvalgybos, Paslapčių įstatymo nustatyta tvarka gali būti teikiama tik apibendrinta informacija, parengta kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu. Pagal KŽĮ 19 straipsnio 6 dalį, šio straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytos kriminalinės žvalgybos informacijos pateikimo tvarką nustato Vyriausybė.

31. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, kriminalinės žvalgybos informacija bet kuriam iš KŽĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, nepriklausomai nuo to, ar ši informacija įslaptinta Paslapčių įstatymo nustatyta tvarka, gali būti teikiama tik tuo atveju, kai prašančio subjekto kriminalinės žvalgybos informacijos (ar jos pagrindu parengtos apibendrintos informacijos) gavimo tikslai sutampa su KŽĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais šios informacijos naudojimo būdais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neveikia kriminalinę žvalgybą vykdančių institucijų vardu, nėra kriminalinės žvalgybos subjektas ar kitas, KŽĮ 19 straipsnio 4–5 dalyse nurodytas asmuo, o pareiškėjo prašoma informacija apie jo atžvilgiu vykdytus kriminalinės žvalgybos veiksmus reikalinga ne tarnybos, o asmeniniais tikslais, t. y. siekiant išaiškinti galbūt padarytus Vilniaus AVPK ir kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų nusikaltimus nagrinėjant pareiškėjo baudžiamąją bylą Nr. 10-1-30036-07. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei kilusiam ginčui taikytiną teisinį reguliavimą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, kaip privatus fizinis asmuo, nepatenka į KŽĮ 19 straipsnyje nurodytų subjektų, galinčių gauti apibendrintą informaciją, ratą, todėl pareiškėjo prašoma suteikti informacija nei pagal KŽĮ, nei pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas, jam negalėjo būti suteikta.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

33. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo ištirti ir įvertinti visi byloje surinkti įrodymai, įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo keliamu ginču, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodė, kad teismas sprendimą priėmė neišnagrinėjęs visų aplinkybių visumos, tačiau nenurodė kokių aplinkybių, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, neištyrė ar neįvertino.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad jis nebuvo informuotas apie teismo posėdžio datos perkėlimą, pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartimi sudaryta teisėjų kolegija bylai nagrinėti, taip pat nutarta administracinę bylą skirti nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2018 m. balandžio 12 d., 12.55 val. Pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką buvo informuotas teismo 2018 m. kovo 2 d. raštu, kuriame nurodyta, kad byla bus nagrinėjama 2018 m. balandžio 12 d., 12.55 val. rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į bylos nagrinėjimą proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant. Byla buvo išnagrinėta 2018 m. balandžio 12 d., procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi buvo atidėtas 2018 m. gegužės 3 d., 15.00 val. Taigi paskirta teismo posėdžio data nebuvo perkelta, atidėtas procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas, o ne teismo posėdis, apie kurį, kaip teigia pareiškėjas, jis nebuvo informuotas. ABTĮ nenustato, kad išnagrinėjus bylą rašytinio proceso tvarka ir atidėjus procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą, apie tai būtų informuotos bylos šalys. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo apie galbūt padarytą nusikaltimą dėl protokolų klastojimo pranešti Generaliniam prokurorui.

36. Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde nurodytų duomenų, susijusių su rašytinių įrodymų baudžiamojoje byloje naikinimu ir klastojimu, pagrindu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti ABTĮ 111 straipsnio nuostatas ir apie tai pranešti prokurorui.

37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė