2022-04-27 Nr. AB-10409-3-62-3-00086-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2115-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00086-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21S44895 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 6K-2 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalyvavo antivyriausybinėse demonstracijose, protestuose dėl savo teisių, tačiau nepriklausė jokiai politinei partijai, aktyvistu nebuvo. Pareiškėjas taip pat teigė, kad dirbo (duomenys neskelbtini). Dėl dalyvavimo protestuose ir demonstracijose pareiškėjas socialiniuose tinkluose, televizijos laidose jis sulaukė grasinimų, įspėjimų per Facebook. Pareiškėjas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pabrėžė, kad iš (duomenys neskelbtini) jis išvyko norėdamas saugumo bei siekdamas išvengti grėsmės savo sveikatai ir gyvybei.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis patyrė grasinimus dėl politinių priežasčių, tačiau Migracijos departamentas į tai neatsižvelgė bei nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas neįrodė jam kylančios individualios grėsmės. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, jog dėl gautų grasinimų jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jis yra priskiriamas padidintos rizikos grupei, nes pareiškėjas buvo aktyvus protestuotojas, savotiškas politinės opozicijos aktyvistas. Migracijos departamentas Sprendime nenurodė jokių konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių prieglobsčio prašymo atmetimą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjui nekyla grėsmė dėl aktyvaus protestavimo prieš valdžią ir priėmė nepagrįstą Sprendimą.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo, rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, nors nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti nurodytą išimtį. Pareiškėjas teigė, kad savo elgesiu jis niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas akcentavo, kad jis bendradarbiavo su institucijomis nustatant jo prieglobsčio prašymo motyvus, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Migracijos departamento sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis, o Direktyvoje 2008/115/EB nurodytos išimtinės aplinkybės nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laikotarpį. Pareiškėjas paaiškino, kad nuoširdžiai stengėsi padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o iš kilmės valstybės pareiškėjas išvyko siekdamas saugaus gyvenimo, o Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, todėl Sprendimas turi būti panaikintas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo ir sprendimo formos bei turinio trūkumų.

7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jis buvo nurodęs, jog turi būti užtikrintas tiesioginis jo išklausymas, prašyta Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė.

8. Pareiškėjas pabrėžė, kad Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės) negali būti vienintelis įrodymas, kuriuo remiantis daroma išvada, kad pareiškėjo kilmės valstybėje nekyla beatodairiško smurto grėsmė. Gairės yra rekomendacinio pobūdžio, o bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Gairėse apie (duomenys neskelbtini) apibendrinta informacija, kurios turinys yra imtas ne iki paskutinio laikotarpio, todėl sprendžiant apie dabartinę saugumo padėtį turėjo būti aptariama ir aktualiausia saugumo padėtis, o ne buvusi prieš metus ar daugiau. Saugumo situacija yra sparčiai kintantis rodiklis, todėl tokie duomenys ir Migracijos departamento surinkti faktai, kad saugumo padėtis dabar nepasikeitusi turėjo būti aiškiai nurodyti sprendime, nes priešingu atveju laikytina, kad motyvai dėl saugumo padėties nėra pagrįsti ir paremti objektyvia ir patikrinama informacija. Gairių rekomendacinis pobūdis ir EPPB išreikšta pozicija dėl valstybių rėmimosi apibendrinta informacija patvirtina, jog tik Gairės nėra pakankama informacija sprendžiant prieglobsčio suteikimo klausimą.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Migracijos departamentas paaiškino, kad surinko su pareiškėjo individualia situacija susijusią kilmės valstybės informaciją. Migracijos departamentas pažymėjo, kad paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys, Gairėse nurodoma, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

11. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas savo pareiškimą dėl jam kylančios individualios grėsmės kilmės valstybėje grindė tik subjektyvia nuomone, nepateikdamas objektyvių įrodymų dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą ar didelę žalą, tačiau nagrinėjamu atveju jokių duomenų, kurie leistų vertinti, kad pareiškėjo nurodoma persekiojimo baimė yra objektyvi, nebuvo nustatyta. Migracijos departamentas pažymėjo, kad tinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimo aplinkybes informacijos apie kilmės valstybę kontekste. Įvertinęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, Migracijos departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė pareiškėjui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu Migracijos departamentas taip pat nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio1 dalies 1–2 punktuose.

12. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nesuteikė termino savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

13. Atsakovas paaiškino, kad draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjui buvo nustatytas atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamentas pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44895 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2022 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 6K-2 dalį, o kitus skundo reikalavimus atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

16. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas apklausos metu papasakojo, kad jokiai politinei partijai nepriklauso, dirbo fotografu, vėliau, kaip ir daugelis kitų asmenų, neteko darbo, tapo benamiu, pradėjo dalyvauti protestuose, demonstracijose prieš valdžią dėl savo socialinių ir ekonominių teisių ir laisvių. Pareiškėjas nurodė, kad dėl dalyvavimo protestuose, demonstracijose, socialiniuose tinkluose, televizijos laidose jis sulaukė grasinimų, įspėjimų per Facebook, buvo apšaudytos jo buto durys. (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas teigė, kad iš (duomenys neskelbtini) jis išvyko norėdamas saugumo bei siekdamas išvengti grėsmės savo sveikatai ir gyvybei.

17. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Teismas aptarė 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies nuostatas bei Įstatymo normas dėl prieglobsčio suteikimo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimus, apklausų metu ir teismo posėdyje duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

20. Teismas pažymėjo, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios nulemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas apklausų metu vienintelę priežastį dėl ko galėtų patirti persekiojimą nurodė dalyvavimą protestuose ir demonstracijose, reiškė savo nuomonę per socialinius tinklus, dalyvavo televizijos laidoje. Be to, Migracijos departamentas tyrimo metu nerado ir pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jam buvo grasinama, kad jis buvo persekiojamas ar kažkaip diskriminuojamas.

21. Teismas vertino, kad pareiškėjo pasakojimas apie bendrą grėsmę (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo vertinti tai kaip persekiojimą kilmės valstybėje, kas sudarytų pagrindą taikyti Įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio suteikimo. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas tokią išvadą padarė surinkęs pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat įvertinęs pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertinęs pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes.

22. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo teiginius surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant EPPB informaciją apie (duomenys neskelbtini) bei informaciją iš žiniasklaidos priemonių. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog Migracijos departamentas, vertindamas saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), rėmėsi tik Gairėmis ir nesirėmė aktualiausia informacija, yra nepagrįsti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas, todėl Migracijos departamentas pagrįstai rėmėsi EPPB, kaip kompetentingos institucijos, parengtomis Gairėmis.

23. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinkta informacija buvo įvertinta individualioje pareiškėjo situacijoje ir buvo konstatuota, jog, remiantis Gairėmis, protestuotojai ir politinės opozicijos aktyvistai priklauso padidintos rizikos grupei, kuri gali susidurti su persekiojimo grėsme. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo protestų organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis, vaidinęs svarbų vaidmenį protestuose, taip pat nenustatė, kad jis būtų areštuotas ar neteisėtai sulaikytas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo, jis yra darbingo jauno amžiaus vyras, kilmės valstybėje yra likę pareiškėjo artimi giminaičiai, su kuriais pareiškėjas bendravo prieš palikdamas šalį. Pareiškėjas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Teismas pabrėžė, kad, Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ne tik nenurodė individualių priežasčių, atitinkančių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus kriterijus, bet ir nedetalizavo beatodairiško smurto aplinkybių kilmės valstybėje, be to, pagal byloje sutrinktus duomenis nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio pareiškėjui turėtų būti suteikta papildoma apsauga, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra.

25. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

26. Teismas, pažymėjęs, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po sulaikymo, nurodė, jog atsakovas pagrįstai nusprendė vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

27. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija), (toliau – ir Tvarka) nuostatomis, teismas nurodė, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Teismas pabrėžė, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 3 metų, todėl keisti kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nėra pagrindo.

29. Teismas, įvertinęs Tvarkos aprašo 222 punkto nuostatas, nurodė, kad jos neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas, todėl teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl žodinio skundo nagrinėjimo atmetė.

III. 30. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

31. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

32. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

33. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jis, vadovaujantis Gairėmis, turėtų būti priskirtas prie padidintos rizikos asmenų grupės, nes jis ne tik dalyvavo demonstracijose. (duomenys neskelbtini).

34. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių bei neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

35. Pareiškėjas nurodo, kad sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti yra neproporcinga priemonė, užkertanti kelią jam gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikinti ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

36. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą, pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti.

37. Atsakovas pažymi, kad tiek jis, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 38. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44895, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimus panaikinti Komisijos 2022 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 6K-2 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

40. Atsakovas pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jų išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (dėl pareiškėjo dalyvavimo protestuose) ir pareiškėjo nurodomą grėsmę būti persekiojamam kilmės valstybėje, įvertinęs kartu su aktualia kilmės valstybės informacija, konstatavo, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas.

41. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą ir tikrindamas Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, detaliai ir atidžiai įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje ir informaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui kilmės valstybėje negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjo teigimu, neįvertinta aplinkybė, jog pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei, nes jis (pareiškėjas) dalyvavo protestuose, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

43. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

44. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

45. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

46. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

47. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

48. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

49. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

50. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

51. Iš atsakovo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Atsakovas taip pat išsamiai įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus (vaizdo įrašus ir nuotraukas), kurie, pareiškėjo teigimu, turėjo patvirtinti jo pasakojimą. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

52. Įvertinus bylos medžiagą, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas, nei pareiškėjo pateikti duomenys (nuotraukos ir vaizdo medžiaga) nepagrindžia pareiškėjo baimės patirti persekiojimą, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad deklaruojama pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pareiškėjui pabėgėlio statusas nesuteiktas pagrįstai. Iš pareiškėjo pasakojimo ir pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas dalyvavo demonstracijose (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo aspektu akcentuotina, kad pagal Gaires asmenys, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidinta persekiojimo grėsme, yra žurnalistai, viešai kritikuojantys valdžią ar karines grupuotes, opozicijos lyderiai ar protestų organizatoriai. Kaip nurodė pats pareiškėjas, jis nėra nei žurnalistas, viešai kritikuojantis valdžią ar karines grupuotes, nėra opozicijos lyderis ar protestų organizatorius, jis nebuvo sulaikytas, jam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo protestuose, pareiškėjas apeliaciniame skunde save identifikavo kaip paprastą protesto dalyvį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

53. Be to, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas įvertino ir pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės kontekste – nustatyta, kad pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, nevedęs, tačiau turi draugę, palaiko socialinius ryšius su šeimos nariais, kurie gyvena (duomenys neskelbtini), yra jaunas, darbingas, nepriskirtinas pažeidžiamiems asmenims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, atsakovas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimą ir pateiktus įrodymus, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje.

55. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

56. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

57. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

58. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, prieglobsčio pareiškėjo, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

59. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

60. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

61. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

62. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

63. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas jo išklausymas.

65. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

66. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

67. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė Skirgailė Žalimienė