2024-12-18 Nr. AB-18358-3-62-3-02949-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-799-415/2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02949-2022-4

Procesinio sprendimo kategorija 14.15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. ir trečiojo suinteresuoto asmens O. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijai (trečiais suinteresuotas asmuo – O. D.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos (toliau – ir atsakovas) 2022 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (7.10 MR)-SD-1075 „Dėl leidimo atstatyti buvusią sodybą (duomenys neskelbtini) neišdavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą atkurti pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui O. D. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) buvusią sodybą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Žemės sklype buvusi sodyba yra pažymėta 1934 metų topografiniame žemėlapyje bei 1941 metų topografiniame rastriniame žemėlapyje.

3. Išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus dokumentus bei turimą archyvinę medžiagą, Aukštadvario regioninio parko direkcija įteikė pareiškėjui 2021 m. gegužės 14 d. raštą Nr. V3-2.17-92 „Dėl buvusios sodybos atstatymo“, nurodydama, kad ji neprieštarauja pareiškėjo ketinimams Žemės sklype atkurti buvusią sodybą. Atsižvelgdama į minėtus topografinius žemėlapius bei įvardytą 2021 m. gegužės 14 d. raštą, 2021 m. birželio 2 d. Aukštadvario regioninio parko direkcija išdavė pareiškėjui planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti Nr. V3-6.1-23 (toliau – ir Planavimo sąlygos).

4. Atlikusi Planavimo sąlygų patikrinimą, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) nustatė mažareikšmius Planavimo sąlygų trūkumus ir nurodė pareiškėjui šiuos trūkumus pašalinti. Pašalinęs minėtus trūkumus, pareiškėjas pateikė dokumentus derinti atsakovui (Aukštadvario regioninio parko direkcijos teisių perėmėjui). Atsakovas informavo pareiškėją, kad, NŽT nustačius Planavimo sąlygų trūkumus, pareiškėjas privalo iš naujo kreiptis į atsakovą su prašymu leisti atkurti Žemės sklype buvusią sodybą.

5. 2022 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti jam leidimą atkurti Žemės sklype buvusią sodybą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, atsisakė tenkinti minėtą pareiškėjo prašymą, nurodydamas, kad nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog Žemės sklype egzistavo gyvenamasis namas.

6. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jo pateiktuose Žemės sklypo topografiniuose žemėlapiuose buvo pažymėtas gyvenamasis namas (sodyba). Pareiškėjas nurodė, kad 1934 metų bei 1941 metų topografiniuose žemėlapiuose mažų sodybų (dvory) gyvenamieji namai buvo žymimi stačiakampio formos simboliais. Minėtą aplinkybę patvirtina šalia esančiose sodybose tokiu pat simboliu žemėlapyje pažymėti išlikę gyvenamieji namai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad, atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą atkurti Žemės sklype buvusią sodybą, atsakovas neneigė fakto, jog pareiškėjo pateiktoje kartografinėje medžiagoje galima identifikuoti Žemės sklype buvusį statinį.

7. Pareiškėjas vertino, kad minėtų topografinių žemėlapių sudarymo metu prabangos tikslais (rekreacinėms reikmėms) sodybos Lietuvos Respublikos valstybės teritorijoje nebuvo statomos. Žemės sklype esančios civilizacinės liekanos (kapitalaus priekrantės liepto poliai, vaismedžiai, vaiskrūmiai) neturėjo atsakovui kelti abejonių, kad topografinių žemėlapių sudarymo laikmečiu įprastinės vartosenos objektus žmonės būtų kūrę ne prie savo gyvenamojo būsto. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad atsakovo abejonės dėl Žemės sklype egzistavusio gyvenamojo namo prasilenkia su protingumo kriterijais.

8. Atsakovas Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9. Vadovaudamasis Aukštadvario regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų specialiojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 1054, ir Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano sprendinių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763, nuostatomis, atsakovas teigė, kad Žemės sklypas patenka į Aukštadvario regioninio parko Strėvos aukštupio kraštovaizdžio draustinį (konservacinio prioriteto funkcinę zoną) ir į apsauginių agrarinių teritorijų specializuoto apsauginio ūkininkavimo (ŽAs) bei apsauginių miškų specializuoto apsauginio ūkininkavimo (MAs) kraštovaizdžio tvarkymo zonas.

10. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjęs pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 16 d. prašyme „Dėl buvusios sodybos atstatymo“ pateiktą kartografinę medžiagą, 1934 m. topografinį žemėlapį M 1:25000 (duomenys neskelbtini) bei 1941 m. topografinį rastrinį žemėlapį (duomenys neskelbtini), taip pat šių žemėlapių pagrindu uždarosios akcinės bendrovės „Geodeziniai matavimai“ specialistų R. P. ir A. S. atliktą išvadą „Archyvinės kartografinės medžiagos tyrimas sodybos vietos nustatymui“, Žemės sklype jis negalėjo identifikuoti egzistavusio vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo).

11. Remdamasis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo bei Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106, nuostatomis, atsakovas pažymėjo, kad pagrindinis sodybos pastatas yra gyvenamasis namas, o teisė statyti pastatą buvusios sodybos vietoje yra siejama su gyvenamojo namo buvimo asmeniui priklausančiame žemės sklype nustatymu. Atsakovas neneigė fakto, kad, remdamasis pareiškėjo pateiktais topografiniais žemėlapiais, Žemės sklype jis galėjo identifikuoti buvusį statinį. Tačiau atsakovas pabrėžė, kad šio statinio vienareikšmiškai jis negalėjo identifikuoti kaip gyvenamojo namo.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Aukštadvario regioninio parko direkcija įteikė pareiškėjui 2021 m. gegužės 14 d. raštą Nr. V3-2.17-92 „Dėl buvusios sodybos atstatymo“, nurodydama, kad, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus dokumentus bei turimą archyvinę medžiagą, ji neprieštarauja pareiškėjo ketinimams Žemės sklype atkurti buvusią sodybą. 2021 m. birželio 2 d. Aukštadvario regioninio parko direkcija išdavė pareiškėjui Planavimo sąlygas.

14. Atlikusi teritorijų planavimo dokumentų patikrinimą, NŽT nustatė mažareikšmius Planavimo sąlygų trūkumus ir nurodė pareiškėjui šiuos trūkumus pašalinti. Pašalinęs minėtus trūkumus, 2022 m. birželio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą (Aukštadvario regioninio parko direkcijos teisių perėmėją), prašydamas išduoti jam leidimą atkurti buvusią sodybą pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

15. Priimdamas Sprendimą, atsakovas atsisakė išduoti leidimą pareiškėjui atkurti buvusią sodybą Žemės sklype. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog Žemės sklype egzistavo gyvenamasis namas.

16. Vadovaudamasis Aukštadvario regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų specialiojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 1054, ir Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano sprendinių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763, nuostatomis, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Žemės sklypas patenka į Aukštadvario regioninio parko Strėvos aukštupio kraštovaizdžio draustinį (konservacinio prioriteto funkcinę zoną) ir į apsauginių agrarinių teritorijų specializuoto apsauginio ūkininkavimo (ŽAs) bei apsauginių miškų specializuoto apsauginio ūkininkavimo (MAs) kraštovaizdžio tvarkymo zonas.

17. Remdamasis Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad buvusia sodyba laikoma vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų. Vertindamas Saugomų teritorijų įstatymo bei Aprašo nuostatas, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pagrindinis sodybos pastatas yra gyvenamasis namas, o teisė statyti pastatą buvusios sodybos vietoje yra siejama su gyvenamojo namo buvimo asmeniui priklausančiame žemės sklype nustatymu.

18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, priimdamas Sprendimą, atsakovas neneigė fakto, kad, remdamasis pareiškėjo pateiktais Žemės sklypo topografiniais žemėlapiais, jis galėjo identifikuoti Žemės sklype buvusį statinį. Tačiau, įvertinęs minėtus topografinius žemėlapius, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad minėtų topografinių žemėlapių sutartiniai ženklai nesudaro pagrindo vienareikšmiškai identifikuoti Žemės sklype buvusio statinio kaip gyvenamojo namo. Lygindamas visus vietovės kartografavimo duomenis, ortofotografinius ir topografinius žemėlapius, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad į Žemės sklypo ribas patenka tik sodybą, pastatą, ar vienkiemį žymintis topografinis simbolis.

19. Vertindamas uždarosios akcinės bendrovės „Geodeziniai matavimai“ specialistų parengtas išvadas, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad specialistai apibrėžė Žemės sklype buvusį statinį tik kaip egzistavusį pastatą, sodybą ir (ar) vienkiemį. Specialistai negalėjo identifikuoti Žemės sklype buvusio statinio kaip vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais, pažymėtų sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas buvo pateiktas žemėlapio legendoje. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, priimdamas išvadą, specialistas G. P. nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Žemės sklype egzistavęs statinys buvo atskiros nedidelės sodybos gyvenamasis namas. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad specialistas nepagrindė išvados, jog Žemės sklypas patenka į buvusio dvaro teritoriją. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė nesivadovauti specialisto G. P. konsultacine išvada.

20. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad administracinėje byloje nėra jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, sudarančių pagrindą teigti, jog Žemės sklype egzistavo gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų.

III. 21. Pareiškėjas R. D. ir trečiasis suinteresuotas asmuo O. D. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliantai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Apeliantai nurodo, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog Sprendimas prieštarauja draudimo keisti į blogąją pusę, atsakomybės už priimtus sprendimus ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Žodinio teismo posėdžio metu šiuos argumentus pareiškėjas nurodė teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė. Apeliantai pabrėžia, kad, iki jos reorganizavimo, 2021 m. gegužės 14 d. Aukštadvario regioninio parko direkcija priėmė administracinį sprendimą Nr. V3-2. 17-92 „Dėl buvusios sodybos atstatymo“ leisti pareiškėjui atkurti Žemės sklype buvusią sodybą. Minėtas administracinis sprendimas suteikė apeliantams teisę atkurti Žemės sklype buvusią sodybą ir sukūrė apeliantams teisėtus lūkesčius tikėtis, jog šia teise jie galės pasinaudoti. Apeliantai nurodo, kad, priimdamas Sprendimą, atsakovas negalėjo nukrypti nuo minėto Aukštadvario regioninio parko direkcijos priimto sprendimo, nepaisyti apeliantų teisėtų lūkesčių bei priimti administracinį sprendimą, pabloginantį apeliantų padėtį atkurti Žemės sklype buvusią sodybą.

23. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu specialisto G. P. konsultacinės išvados vertinimu. Apeliantai laikosi pozicijos, kad, priimdamas išvadą, tyrimo metu specialistas retrospektyviai įvertino aktualių duomenų visumą, t. y. išsamiai išnagrinėjo atitinkamus topografinius žemėlapius bei pateikiamų žymėjimų reikšmes, atliko Žemės sklypo, jo vietovės apžiūrą ir viešai prieinamų informacijos šaltinių paiešką bei tyrimą, taip pat įvertino Žemės sklype išlikusius objektus, statinių liekanas bei jų paskirtį pagal Žemės sklypo topografiniuose žemėlapiuose nurodytus žymenis. Abejodamas konsultacinės išvados pagrįstumu, pirmosios instancijos nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad, vertindamas Žemės sklype buvusio statinio paskirtį, specialistas rėmėsi turima ekspertine patirtimi ir surinko pakankamą duomenų kiekį išvadoms pateikti. Apeliantai laikosi pozicijos, kad specialisto išvada dėl Žemės sklype buvusio statinio paskirties yra labiau vertinamojo, o ne konstatuojamojo pobūdžio. Tuo atveju, jeigu administracinėje byloje būtų pateikti konkretūs duomenys ir įrodymai, kurie neabejotinai patvirtintų Žemės sklype buvusio pastato paskirtį, specialisto, turinčio reikiamą kompetenciją, žinias ir patirtį, ekspertinio tyrimo poreikio nustatant konkrečias aplinkybes nebūtų. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį, kad administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu minėtos specialisto išvados atsakovas neginčijo.

24. Apeliantai tvirtina, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo logikos principais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, specialisto išvada, jog Žemės sklype egzistavo gyvenamajai paskirčiai faktiškai naudotas pavienis trobesys, prieštarauja specialisto nurodytai aplinkybei, jog dvaro apylinkėse egzistuodavo dvaro darbininkams skirti ne tik gyvenamosios, bet ir ūkinėms reikmėms skirti atskiri pastatai. Apeliantai įvardija, kad tarp šių specialisto teiginių nėra jokio prieštaravimo. Priimdamas išvadą, specialistas aiškiai patvirtino, jog dvaro apylinkėse egzistavo gyvenamajai paskirčiai naudojamų statinių.

25. Atsakovas Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliantų apeliacinį skundą.

26. Atsakovas teigia, kad, nagrinėdamas apeliantų 2021 m. rugsėjo 14 d. prašymą, jis vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis todėl, kaip ir sprendime pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas nurodo, kad apeliantų minimas Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2021 m. gruodžio 14 d. administracinis sprendimas Nr. V3-2.17-92 „Dėl buvusios sodybos atstatymo“ yra nepagrįstas nei objektyviais duomenimis (faktais), nei teisės aktų normomis. Priimdama minėtą administracinį sprendimą, Aukštadvario regioninio parko direkcija nesivadovavo aktualiais Lietuvos Respublikos teisės aktais.

27. Atsakovas nurodo, kad galiojančių teisės aktų nuostatos negarantuoja apeliantams teisės atkurti Žemės sklype buvusią sodybą. Atsakovas pažymi, kad, remdamasis valstybės archyvuose saugomais kartografiniais dokumentais, jis neturi galimybės identifikuoti Žemės sklype buvusios sodybos pastatų. Minėtuose dokumentuose sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje, nėra pažymėti jokie vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatų (namų) su jų priklausiniais ar be jų kontūrai.

28. Atsakovas tvirtina, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino specialisto G. P. konsultacinę išvadą.

29. Atsakovas kritiškai vertina apeliantų argumentus, kad teismo proceso metu pirmosios instancijos teisme jis neginčijo specialisto G. P. konsultacinės išvados pagrįstumo. Atsakovas įvardija, kad, priimdamas sprendimus dėl buvusių sodybų atstatymo saugomoje teritorijoje, jis vertina tik teisės aktų nuostatose numatytą informaciją. Galiojančios teisės aktų nuostatos nenumato galimybės atsakovui vertinti konsultacinių išvadų, specialistų paaiškinimų ar ekspertų išvadų.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

30. Direkcija ginčijamu sprendimu neišdavė leidimo buvusios sodybos atstatymui pareiškėjams priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini).

31. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 1054 patvirtintu Aukštadvario regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų specialiuoju planu ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763 patvirtinto Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano sprendiniais, ginčo žemės sklypas patenka į Aukštadvario regioninio parko Strėvos aukštupio kraštovaizdžio draustinį (konservacinio prioriteto funkcinę zoną) ir į apsauginių agrarinių teritorijų specializuoto apsauginio ūkininkavimo (ŽAs) bei apsauginių miškų specializuoto apsauginio ūkininkavimo (MAs) kraštovaizdžio tvarkymo zonas.

32. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalimi, buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų.

33. Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 patvirtinto Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo 8 punkte nustatyta, kad saugomos teritorijos direkcija ar savivaldybės administracija priima sprendimą, kad pareiškėjo prašyme nurodytame žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, leidžiama atstatyti buvusią sodybą, jeigu valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijose galima identifikuoti nurodytame žemės sklype buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje). Remiantis to paties Aprašo 9 punktu, saugomos teritorijos direkcija ar savivaldybės administracija priima sprendimą, kad nėra galimybės atstatyti buvusią sodybą, jeigu valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijose pareiškėjo prašyme nurodytame žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, nėra galimybės identifikuoti buvusios sodybos pastatus (nepažymėti vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba jos atskiri pastatai arba visa sodyba nepažymėta sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje).

34. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą, numatytą Aprašo 8 punkte, nes iš atsakovui pateiktų kartografinių dokumentų nėra galimybės identifikuoti buvusios sodybos pastatus (nepažymėti vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba jos atskiri pastatai arba visa sodyba nepažymėta sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje).

35. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad iš specialisto išvados, kurioje nurodoma, jog į ginčo žemės sklypo teritoriją patenkančio pastato tipas/paskirtis – atskiros nedidelės sodybos gyvenamasis namas, nėra aišku, kokiais objektyviais duomenimis remiantis specialistas padarė šią išvadą, tuo pačiu patikslina, kokius argumentus specialistas nurodo: „Nustatyta, kad atstumas nuo Žemės sklype identifikuoto buvusio pastato iki artimiausios sodybos / vienkiemio – 274 metrai. Specialistas, remdamasis savo profesine patirtimi žemėlapių tyrime, pastebi, kad toks didelis atstumas nėra būdingas senųjų sodybų priklausiniams – negyvenamieji / ūkiniai pastatai (tvartai, svirnai, pirtys ir pan.) dažniausiai egzistuoja šalia / netoliese pagrindinio sodybos pastato – gyvenamojo namo. Nagrinėjamu atveju prielaida, kad Žemės sklype identifikuotas pastatas galėjo būti už kone 300 metrų esančios sodybos / vienkiemio priklausinys, itin mažai tikėtina, todėl atmestina kaip nepagrįsta“ (žr., konsultacinės išvados 25 lapą); „Nagrinėjamu atveju aktualus faktas, kad nagrinėjamoje teritorijoje (duomenys neskelbtini) buvo dvaras. Įprastai dvaro apylinkėse egzistuodavo daugybė dvaro darbininkų gyvenamosioms / ūkinėms reikmėms skirtų atskirų pastatų. Dvaro darbininkų sluoksnis istoriškai vadintas kumečiais“ (žr., konsultacinės išvados 33 lapą). Šių argumentų pagrindu specialistas pateikia tokį komentarą: “Nagrinėjamu atveju tyrimo metu retrospektyviai įvertinus aktualių duomenų visumą, labiausiai tikėtina yra tai, kad Žemės sklypo teritorijoje egzistavo pavienis trobesys (galimai skirtas dvaro darbininkui – kumečiui), kuris faktiškai buvo naudojamas gyvenamajai paskirčiai. Paprastai tariant, Žemės sklype buvo nedidelė (be aiškiai identifikuoto kiemo / sodo / daržo) sodyba su gyvenamuoju namu“ (žr., konsultacinės išvados 33 lapą).

36. Remiantis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

37. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

38. Konstatuotina, kad byloje nėra jokių įrodymų, atitinkančių patikimumo reikalavimus, nustatytus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje, leidžiančių padaryti priešingą išvadą, nei nurodyta ginčijamame atsakovo sprendime.

39. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog ginčijamame sprendime atsakovas nesirėmė Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata, vadovaujantis kuria teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, - nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą, įrodymai byloje patvirtina faktinę aplinkybę, kad žemės sklypo vieta, kurioje identifikuotas pastatas, yra miško žemė.

39.1. Iš konsultacinės išvados matyti, kad Žemės sklypo vieta, kurioje buvo identifikuotas pastatas, yra apaugusi pavieniais medžiais – ši vieta valstybės miškų kadastre šiuo metu yra pažymėta kaip miško žemė (žr., konsultacinės išvados 34 lapą).

39.2. Civilinę bylą Nr. e2YT-6854-213/2019, apie kurią šalims yra žinoma, nagrinėjęs Vilniaus rajono apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 27 d. nutartyje konstatavo ir šiai bylai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas R. D. 2002 m. liepos 26 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) nusipirko iš P. S. žemės sklypą kurio bendras plotas yra 3,30 ha (iš jo žemės ūkio naudmenos – 1,30 ha, miškas – 1,50 ha) (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, šios sutarties pagrindu, pareiškėjai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo žemės sklypą, kurio bendras plotas 3,3690 ha (iš jo pievų ir natūralių ganyklų plotas – 1,1360 ha, miško žemės plotas – 1,7055 ha, kelių plotas – 0,0157 ha, kitos žemės plotas – 0,5118 ha) (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir pareiškėjų paaiškinimų nustatyta, kad žemės sklypas, kuriame prašoma nustatyti, kad buvo sodyba, yra miško paskirties žemėje. Pareiškėjai nėra neišlikusios sodybos savininkų įpėdiniai.

40. Dėl šios Nutarties 22 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo.

40.1. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. ir 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose konstatavo, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais.

40.2. Pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, nepažeisdami teisės. Jie turi pareigą patys stengtis sužinoti, ko iš jų reikalauja teisė. To reikalauja bendrasis teisės principas bona fides, neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

40.3. Nurodytos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos suponuoja, kad iš Aukštadvario regioninio parko direkcijos, kurios teisių perėmėjas yra atsakovas, akivaizdžiai nepaisant visų iš teisės kylančių imperatyvų priimto sprendimo leisti žemės sklype atkurti buvusią sodybą, kai remiamasi tik Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 5 punktu ir nepateikiami jokie argumentai dėl faktinės situacijos atitikties Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo reikalavimams bei Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatų, o būtent nurodytais argumentais paneigiama suinteresuotų asmenų teisė į sodybos atstatymą (žr., šios Nutarties 34 p. ir 39.2 p.), pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neįgijo teisėtų lūkesčių, o šioje byloje ginčijamas atsakovo priimtas sprendimas ne pablogino suinteresuotų asmenų teisinę padėtį, o juo yra įgyvendintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas viešojo administravimo principas, pagal kurį administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, privalo būti pagrįsti įstatymais.

41. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. ir trečiojo suinteresuoto asmens O. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Egidijus Šileikis