2016-03-15 Nr. AB-5735-3-65-3-00428-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-743-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00428-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Panevėžio apygardos teismo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apygardos teismo, 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, jog jis nuo 1994 m. gegužės 29 d. buvo laikomas Rokiškio rajono policijos komisariato (toliau – Rokiškio r. PK) areštinėje, kurioje kalinimo sąlygos buvo netinkamos ir nežmoniškos. Pareiškėjas teigė, kad areštinės kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, areštinės kamera būdavo perpildyta, kameroje nebuvo lovų, o tik sukalti mediniai gultai be čiužinių ir patalynės. Kameroje veikė tik viena 20 W lemputė, lango nebuvo. Kamera būdavo prirūkyta, areštinėje nebuvo patalpų nerūkantiems asmenims, nebuvo ventiliacijos, dėl prastai vėdinamų patalpų kameroje dažnai trūko oro, buvo labai drėgna.

Vidutinė kameros temperatūra būdavo apie 11-14 laipsnių. Kamera visą parą buvo filmuojama, kas pažeidė pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą. Nebuvo užtikrinta jo pasivaikščiojimo gryname ore teisė. Kameroje nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, todėl nebuvo galimybės nusiprausti, o dušu taip pat nebuvo galimybės pasinaudoti. Kameroje tualeto nebuvo, o buvo tik lauko tualetas, kuris neatitiko higienos normų reikalavimų. Kameroje ne kartą teko susidurti su parazitais (tarakonais ir žiurkėmis), buvo draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos grotuvus.

Maistas buvo mažai kaloringas, o artimieji neturėjo teisės perduoti jam maisto produktų. Buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai su artimaisiais, dėl ko nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai. Areštinės patalpos buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, pastato konstrukcijoje buvo sveikatai kenksmingos medžiagos – asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad Rokiškio r. PK areštinėje nakties metu jis būdavo išvežamas iš areštinės į kitas patalpas, kur jis buvo kankinamas, mušamas, kad prisipažintų dėl nusikaltimų padarymo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1995 m. liepos 15 d. jis buvo laikomas ir Panevėžio AVPK areštinėje, kurioje kalinimo sąlygos taip pat buvo netinkamos ir nežmoniškos. Pareiškėjas tvirtino, kad areštinės kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Kameroje nebuvo lovų, o tik sukalti mediniai gultai be čiužinių, pagalvių ir antklodės. Kameroje veikė tik viena 20 W lemputė. Kameros kaimynas surūkydavo nuo 10 iki 15 cigarečių per dieną, areštinėje nebuvo patalpų nerūkantiems asmenims. Kamera visą parą buvo filmuojama, kas pažeidė pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą.

Nebuvo užtikrinta jo pasivaikščiojimo gryname ore teisė, naudotis dušu buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę, o kameroje buvo tik šaltas vanduo. Kameroje nebuvo ventiliacijos, dėl prastai vėdinamų patalpų kameroje dažnai trūko oro, buvo labai drėgna. Vidutinė kameros temperatūra būdavo apie 11-14 laipsnių. Kameroje ne kartą teko susidurti su parazitais (tarakonais ir žiurkėmis). Buvo draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos grotuvus, maistas buvo mažai kaloringas, o artimieji neturėjo teisės perduoti jam maisto produktų, buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai su artimaisiais, dėl ko nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai.

Areštinės patalpos buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, pastato konstrukcijoje buvo sveikatai kenksmingos medžiagos – asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo daroma ir tuo, jog Panevėžio apygardos teismo posėdžių metu 1995 metais jis buvo laikomas už grotų ir su antrankiais. Dėl tokių kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK ir Rokiškio r. PK areštinėse bei jo laikymo su antrankiais Panevėžio apygardos teismo posėdžių salėje už grotų jam padaryta neturtinė žala, jis patyrė ne tik dvasinius išgyvenimus, depresiją, bet ir nežmoniškas fizines kančias.

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panevėžio AVPK paaiškino, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK ir Rokiškio r. PK areštinėse buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktuose nustatytus reikalavimus, ir teigė, kad nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas nepagrindė galimai patirtos žalos jokiais konkrečiais įrodymais, pareiškėjo reikalavimas yra deklaratyvus, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Tvirtino, kad įvairūs areštinių dokumentai yra saugomi trejus metus, todėl Panevėžio AVPK negali pateikti duomenų apie pareiškėjo buvimą Panevėžio AVPK ir Rokiškio r. PK areštinėse, nes 1994-1999 m. areštuotų asmenų žurnalai ir kiti to laikotarpio areštinės dokumentai buvo sunaikinti. Prašė taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas į teismą dėl galimai pažeistų teisių kreipėsi po dvidešimt metų.

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo darbuotojai antrankių prieš asmenis nenaudoja. Teigė, jog jei A. G. Panevėžio apygardos teisme iš tiesų buvo su antrankiais, tai šias specialiąsias priemones prieš pareiškėją panaudojo jį konvojavę pareigūnai, kurie Panevėžio apygardos teismui nėra ir niekada nebuvo pavaldūs. Tvirtino, kad pareiškėjas savo skunde teigia žalą patyręs prieš daugiau nei devyniolika metų ir šiuo metu yra suėjęs CK įtvirtintas ieškinio senaties terminas, todėl Panevėžio apygardos teismas prašė atmesti pareiškėjo skundą suėjus ieškinio senaties terminui.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (nuo 2001 m. liepos 1 d. – CK 6.271 str. 1 d., iki 2001 m. liepos 1 d. – ginčo teisinius santykius reglamentavo 1964 m. Civilinio kodekso 485 str.). Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK 86 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Minėto kodekso 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Analogiškos nuostatos įtvirtintos nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 1.125 straipsnio 8 dalyje bei 1.127 straipsnio 1 dalyje. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš 1994-1995 metais vykusių atsakovo atstovų galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo). Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantys Panevėžio AVPK ir Panevėžio apygardos teismas pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo prašo taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus 19 metų nuo tada, kai galimai buvo pažeistos jo teisės. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčo laikotarpiu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Priešingai, pareiškėjas skunde paaiškino, kad neigiamus padarinius jautė visą buvimo Panevėžio AVPK, Rokiškio r. PK areštinėse ir Panevėžio apygardos teismo posėdžių salėje laikotarpį, tačiau nesikreipė į teismą, nes asmenims, kurie skundžiasi dėl kalinimo sąlygų ir pareigūnų veiksmų, buvo grasinama, be to, jam nebuvo žinoma Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Teismas sprendė, kad pareiškėjas jau laikomas Panevėžio AVPK ir Rokiškio r. PK areštinėse bei būdamas su antrankiais ir už grotų Panevėžio apygardos teismo posėdžiuose suprato, kad jo teisės galimai yra pažeidžiamos. Padaryta išvada, kad pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo galimus teisių pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik po 19 metų, tai yra pasibaigus įstatymo nustatytam ieškinio senaties terminui.

Pareiškėjo argumentai, kad jis, žinodamas apie galimus savo teisių pažeidimus nesikreipė į teismą bijodamas grasinimų, nėra pagrįsti jokiais įrodymais, o jo nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo žinoma EŽTT praktika, negali būti pripažintos kaip objektyviai pateisinančios pareiškėjo delsimą laiku ginti savo teises. EŽTT praktika nėra pagrindinis valstybių atsakomybės dėl pažeidžiamų žmogaus teisių šaltinis, Lietuvos nacionalinė teisė taip pat užtikrino pareiškėjo galimai pažeistų teisių gynimą, todėl pareiškėjui nepateikus teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nesant įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas neturi pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Taip pat nurodo, jog pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas su jais negalėjo susipažinti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančią medžiagą, naikinant dokumentus ir taikant 3 metų senaties terminą. Nurodo, jog dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2014 m. liepos 3 d. epikrizės senaties terminas netaikytinas. Teikdamas skundą pareiškėjas neprašė teismo vadovautis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai. Prašo pripažinti jo skunde nurodytą laikotarpį pagrįstu. Nurodo, kad pagal teismo šaukimą jis nebuvo etapuotas į Panevėžio apygardos administracinį teismą. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio (pvz., byloje Canali EŽTT priteisė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą daug geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjo).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismas tinkamai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis, aiškino ir taikė teisės normas, priešingai nei mano pareiškėjas, priėmė teisėtą, pagrįstą ir motyvuotą sprendimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos (400 000 Eur) atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK ir Panevėžio apygardos teismo, motyvuojant netinkamomis kalinimo areštinėje ir laikymo teismo posėdžių salėje sąlygomis, buvo atmestas, kadangi pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nebuvo etapuotas į teismo posėdį, tačiau išsamiau šios aplinkybės nedetalizuoja. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui apie teismo posėdį, įvyksiantį 2015 m. balandžio 27 d., buvo pranešta tinkamai, t. y. laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 73 straipsnio nuostatų (b. l. 169), pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė jokių prašymų, kad jis būtų atvežtas į teismo posėdį, todėl byla pagrįstai ir teisėtai buvo išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjui. Pažymėtina, kad ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Taigi šiuo atveju pareiškėjo skundo argumentai dėl jo nedalyvavimo teismo posėdyje nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti neteisėtu pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo ir prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri turi ekonominį turinį, pareiškėjo argumentas, jog jo reikalavimui senaties termino apskritai nebuvo galima taikyti, atmestinas.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje nuo 1994 m. gegužės 29 d., taip pat už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje nuo 1995 m. liepos 15 d., taip pat už tai, jog 1995 m. Panevėžio apygardos teismo posėdžių salėje už grotų jis buvo laikomas su antrankiais, o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2014 m. gruodžio 10 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 81).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008 ir kt.).

Akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje ir Rokiškio r. PK areštinėje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ir jis yra galimai laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat, jog Panevėžio apygardos teismo posėdžių salėje yra laikomas galimai pažeidžiant jo teises, tačiau skundą teismui iš išsiuntė tik 2014 m. gruodžio 10 d., t. y. praėjus apie dvidešimt metų nuo laikotarpių, su kuriais jis sieja neturtinės žalos padarymą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis nežinojo apie pažeidžiamas teises, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negali būti laikoma pagrįstu pagrindu, pateisinančiu senaties termino praleidimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats pareiškėjas nurodo, jog dėl nurodytų pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl yra akivaizdu, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas ir laikymą teismo posėdžio salėje yra galimai pažeidžiamos. Jo argumentai, jog pareigūnai jam grasino ar kitaip neleido kreiptis pagalbos, vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo šią aplinkybę, jos nedetalizuoja ir neatskleidžia, o byloje nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimo pobūdį, sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, teismo posėdžių salėje jis laikomas galbūt pažeidžiant jo teises ir varžomos kitos jo teisės bei dėl to jis patiria neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Panevėžio AVPK ir Panevėžio apygardos teismas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Panevėžio AVPK areštinėje ir Rokiškio r. PK areštinėje galbūt netinkamomis sąlygomis, taip pat už laikymą Panevėžio apygardos teismo posėdžių salėje galbūt pažeidžiant jo teises minėtais laikotarpiais turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo galimybe kreiptis į teismą, laikantis įstatymų reikalavimų, bei priežastimis, dėl kurių pareiškėjas laiku nesikreipė į teismą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2014 m. liepos 3 d. epikrizės senaties terminas netaikytinas, tačiau visiškai neaišku, ką šiuo teiginiu pareiškėjas nori pagrįsti. Kaip matyti, minėtos epikrizės skiltyse „Diagnozė“ nurodyta „(duomenys neskelbtini).“, tačiau pareiškėjui vien abstrakčiai nurodžius šį dokumentą ir nepagrindus, kokiu būdu tai siejasi su jo šioje byloje pareiškėjo reikštais reikalavimais, teisėjų kolegija nevertina šios aplinkybės kaip sudarančios pagrindą atnaujinti žymiai praleistą ieškinio senaties terminą.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir sprendė, jog nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti. Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas dėl to, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo išsamiai ir visapusiškai tirti aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė skundo reikalavimą.

Nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m kameroje, apstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Šiuo atveju, kaip jau minėta, pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, dėl to jo skundas iš esmės nenagrinėtas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan