2021-02-10 Nr. AB-2882-3-61-3-02248-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-118-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02248-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. vasario 15 d. yra laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K). Lukiškių TI-K kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios patalpos atskirtas tik sienele. Dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo kameroje kilo buitinių konfliktų, joje laikomi asmenys nuolat jautė nemalonų kvapą. Pareiškėjas skundėsi ir privatumo pažeidimu, nes tualetas yra prie pat kameros durų, todėl pro kameros duryse esantį langelį jį mato pareigūnai. Dėl šių priežasčių buvo žeminamas pareiškėjo orumas, jis nuolat jautė dvasinius išgyvenimus, prasidėjo nemiga.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. vasario 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi etikos taisyklėmis, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Teisės aktuose nėra numatyta, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai ir nebūtų galimi, nes priežiūros pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne mažesne nei 1,5 m aukščio, dalyje kamerų sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ar nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės suvaržymas ir su tuo susiję neigiami padariniai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra grindžiamas jokiais įrodymais, konkrečiu atveju nenustatytini atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo L. Č. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. birželio 18 d. Dėl pareiškėjo argumentų, jog buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kuriuo naudojantis jautė diskomfortą, bei pažeistas privatumas, nes pareiškėjas galėjo būti stebimas, teismas aptarė Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą, analizavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką privatumo užtikrinimo aspektu ir nustatė, kad tualetas nuo likusios kameros dalies yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Teismas vertino, jog sanitarinio mazgo atskyrimas tik 1,5 m sienele nėra pripažįstamas tinkama priemone asmens privatumui užtikrinti naudojantis sanitariniais mazgais. Kadangi atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, teismas sprendė, kad sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas taip, jog užtikrintų pareiškėjo privatumą visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. iš viso 128 paras pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais galėjo būti pažeistas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dalį laiko (42 paras) kamerose buvo laikomas vienas, todėl pažeidimo intensyvumas tomis paromis nebuvo didelis.

7. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju teisės pripažinimo nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti ir sprendė, jog patirtos neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigais. Nenustatęs kitų kalinimo sąlygų pažeidimų, atsakovo atstovo siekio tyčia pažeminti pareiškėją ar sukelti jam nepatogumų, atsižvelgęs į pažeidimą, jo mastą, trukmę bei kitus kriterijus, teismas nusprendė, kad pareiškėjui priteistinas 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. 8. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo L. Č. skundą atmesti.

9. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo taisyklės) 16.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus;

9.2. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose (2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse;

9.3. Taisyklių 14.2 punkte nurodyta, kad duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taisyklėse nėra nustatyta, kad būtų įrengti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai, atsakovo atstovo vertinimu, ir negali būti nustatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose;

9.4. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti;

9.5. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nenurodė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui L. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. birželio 18 d.

11. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K 128 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 250 Eur kompensaciją.

12. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

13. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

15. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, teisėjų kolegija pažymi, jog nors Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m aukščio sienele nuo likusio kameros ploto nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų reikalavimų (Taisyklių 14.5 p., Pataisos įstaigų įrengimo taisyklių 16.5 p.), tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys (tiek toje pačioje kameroje laikomi asmenys, tiek prižiūrėtojai) gali matyti ten esantį asmenį. Pagal EŽTT praktiką kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02); 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12)). Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756/2020; kt.).

16. Pažymėtina, jog EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. birželio 18 d.) 128 paras ( iš jų 42 paras pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas) buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kadangi atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, konstatuota, jog sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas taip, jog užtikrintų pareiškėjo teisę į privatumą. Pažymėtina, jog šis pažeidimas yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

18. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

19. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

20. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

21. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

22. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

23. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovo atstovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (128 paras pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau tuomet, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (42 paras), privatumo pažeidimas buvo mažesnio masto ir nesukeliantis asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo), sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas šiuo atveju, atsižvelgus į aptartą nusižengimo pobūdį, nebūtų pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 250 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

25. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius