2016-10-03 Nr. AB-18772-3-61-3-00698-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1693-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00698-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.3; 8.1.6; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-322-1859 ir 2014 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-48002.

Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija neatsižvelgė į prašyme dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška nurodytas aplinkybes bei nepagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą. Pagal 2013 m. balandžio 15 d. su Inspekcija pasirašytą mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-2728 (toliau – ir Sutartis Nr. (23.24-08)-327-2728) pareiškėjui 442 295,88 Lt sumos sumokėjimas yra išdėstytas neįskaitant mokamų palūkanų be baudų ir delspinigių, t. y. iki 2016 m. liepos 20 d. kas mėnesį mokant po 11 050 Lt. Šią sutartį pareiškėjas vykdo, tačiau Inspekcija 2014 m. spalio 9 d. jam pateikė raginimą Nr. (23.31-08)-464-802 (toliau – ir Raginimas) per 20 dienų susimokėti 419 920,65 Lt sumą, t. y. nuo 2008 m. gruodžio 30 d.

Inspekcijos patikrinimo metu priskaičiuotus delspinigius ir baudas. Tokio dydžio papildomai priskaičiuotų delspinigių ir baudų sumos per Inspekcijos nurodytą terminą pareiškėjas neturi realios finansinės galimybės sumokėti. Inspekcijai, pradėjus priverstine tvarka išieškoti ir į mokestinės paskolos sutartį neįtrauktas baudas bei delspinigius, pareiškėjas bus priverstas nutraukti mokestinės paskolos sutartį, nes vienu kartu sumokėti šalių susitarimu sutartas įmokas pagal grafiką bei visus delspinigius ir baudas yra nerealu.

Tęsti priskaičiuotų 419 920,65 Lt dydžio baudų ir delspinigių išieškojimą netikslinga nei socialiniu, nei ekonominiu požiūriu. Visas pareiškėjo turtas yra areštuotas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2555-553/2014. Todėl dėl Inspekcijos papildomo reikalavimo susimokėti 419 920,65 Lt delspinigių ir baudų sumą pareiškėjas bus priverstas pasiskelbti nemokiu, t. y. pareiškėjo finansinė padėtis taps kritinė ir jis nebegalės įvykdyti kitų finansinių įsipareigojimų pagal Sutartį Nr. (23.24-08)-327-2728.

Baudų ir delspinigių suma pareiškėjui priskaičiuota kaip fiziniam asmeniui, todėl ją apmokėti pareiga tenka jam, o ne jo žmonai, kuri jokių mokestinių nepriemokų neturi. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcijos 2014 m. spalio 9 d. raginimą Nr. (23.31-08)-464-802 sumokėti 419 920,65 Lt delspinigių ir baudų sumą pareiškėjas gavo tik 2014 m. spalio 23 d., o Raginime nurodytą sumą jis privalėjo sumokėti per 20 dienų nuo Raginimo gavimo dienos. Turto arešto dieną minėtas terminas dar nebuvo suėjęs, todėl pareiškėjo turimas turtas negalėjo būti areštuotas ir turto areštas turi būti panaikintas.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas papildomai patvirtino, kad neginčija priskaičiuotų baudų ir delspinigių dydžio, jų pagrįstumo, nes dėl to yra priimta ir įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis. Teigė, kad Sutartyje Nr. (23.24-08)-327-2728 numatyta, jog Inspekcija 419 920,65 Lt dydžio delspinigių ir baudų iš pareiškėjo nereikalaus.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Inspekcija nurodė, kad, nagrinėdama prašymą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, turi įvertinti ne tik pareiškėjo priklausymą socialinės padėties asmenų grupėms, bet ir surinkti duomenis apie jo turimą turtą bei pajamas, iš kurių Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka galėtų būti išieškota mokestinė nepriemoka. Trečiųjų asmenų Inspekcijai duomenimis pareiškėjas 2012 m. gavo 22 663,63 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų ir 2 451,55 Lt neatpažintos rūšies pajamų. 2013 m. gavo 25 200 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų. Sutuoktinė 2012 m. gavo 2 678 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų ir 575 000 Lt išmokų iš paskirstytojo pelno (dividendų). 2013 m. pareiškėjo sutuoktinė taip pat gavo 2 143,78 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų. VĮ Registrų centro duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė turi nekilnojamojo turto, pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamos didesnės nei valstybės remiama pajamų suma, pareiškėjas ir jo sutuoktinė yra dirbantys, todėl pareiškėjo socialinė (ekonominė) padėtis neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, taigi nėra teisinio pagrindo baudų ir delspinigių mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška.

Pažymėjo, kad Inspekcija 2014 m. spalio 9 d. raginimą Nr. (23.31-08)-464-802 sumokėti 419 920,65 Lt delspinigių ir baudų sumą 2014 m. spalio 9 d. patalpino Inspekcijos svetainės skiltyje „Mano VMI“. Pareiškėjas, veikdamas atsakingai ir rūpestingai, galėjo su juo susipažinti jau 2014 m. spalio 9 d. Be to, pareiškėjui iš esmės nebuvo svarbu, kada jis gavo Raginimą, kadangi jis ir neketino mokėti mokestinės nepriemokos. Pareiškėjo teiginys, kad jis bus priverstas pasiskelbti nemokiu, yra nepagrįstas, kadangi į areštuotą turtą nėra nukreiptas išieškojimas. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto antstoliui nėra pateiktas ir vykdymo procesas nepradėtas. Pradėjus vykdymo procesą, būtų sprendžiami klausimai dėl išieškomos mokestinės nepriemokos teisinio statuso (ar skola yra asmeninė, ar solidari) bei skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Teismo posėdyje Inspekcija papildomai nurodė, kad Sutartyje Nr. (23.24-08)-327-2728 nėra jokių nuorodų, jog Inspekcija 419 920,65 Lt dydžio delspinigių ir baudų iš pareiškėjo nereikalaus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad mokestinės nepriemokos pripažinimas beviltiška sureguliuotas MAĮ, pagal kurio 113 straipsnio 1 dalį tam, kad ginčijamuose sprendimuose nurodytą 419 920,65 Lt mokestinę nepriemoką pripažintų beviltiška, mokesčių administratorius, įvertinęs visus surinktus įrodymus, inter alia tuos, kuriuos teikia pareiškėjas, turėjo nustatyti, kad jos išieškoti neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba, kad tokią nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, t. y. pareiškėjas neturi turto arba jo turtas yra nelikvidus (mažai likvidus), priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už 419 920,65 Lt mokestinę nepriemoką arba netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi pareiškėjui reikia valstybės paramos.

Nurodytas faktines aplinkybes įvertinęs visų byloje surinktų rašytinių įrodymų ir nurodyto MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, teismas nenustatė, jog pareiškėjui priskaičiuotos 419 920,65 Lt mokestinės nepriemokos dėl objektyvių priežasčių išieškoti neįmanoma arba, kad tokią nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu. Nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė turi daug ir didelės vertės turto, kuris yra likvidus, priverstinio išieškojimo išlaidos yra ženkliai mažesnės už mokestinę nepriemoką, o pareiškėjui valstybės parama nėra teikiama ir yra nereikalinga.

Pareiškėjo argumentą, kad sąlyga, jog Inspekcija iš jo nereikalaus 419 920,65 Lt dydžio delspinigių ir baudų, yra nustatyta Sutartimi Nr. (23.24-08)-327-2728, teismas laikė nepagrįstu, nes tuo metu, kai Sutartis Nr. (23.24-08)-327-2728 buvo pasirašyta, t. y. 2013 m. balandžio 15 d., dar nebuvo pasibaigęs administracinės bylos, kurioje buvo sprendžiama dėl atleidimo nuo pareiškėjui priskaičiuotų 419 920,65 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM) ir gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) baudų ir delspinigių. Galutinis ir neskundžiamas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, ir kurį vykdant pareiškėjui atsirado prievolė mokėti priskaičiuotus FAPM ir GPM baudas bei delspinigius, priimtas tik 2014 m. vasario 27 d. (žr. LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-386/2014), t. y. praėjus daugiau nei 10 mėnesių nuo Sutarties Nr. (23.24-08)-327-2728 pasirašymo. Teismas kritiškai vertino ir pareiškėjo teiginius, kad Inspekcija neatsižvelgė į prašyme dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška nurodytas aplinkybes. Taip pat teismas pabrėžė, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, įskaitant ir tuos, kad baudų ir delspinigių suma pareiškėjui priskaičiuota kaip fiziniam asmeniui, todėl ją apmokėti pareiga tenka jam, o ne jo žmonai, kuri jokių mokestinių nepriemokų neturi, esant šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, sprendžiant dėl pareiškėjui priskaičiuotos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, nėra teisiškai reikšmingi.

Įvertinęs faktines aplinkybes visų byloje surinktų rašytinių įrodymų ir MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, gavęs 2014 m. spalio 9 d. raginimą Nr. (23.31-08)464-802, per 20 dienų nesumokėjo priteistų 419 920,65 Lt FAPM bei GPM baudų ir delspinigių, teismas konstatavo, kad Inspekcija, pasibaigus minėtame Raginime nurodytam terminui, teisėtai ir pagrįstai 2014 m. spalio 29 d. surašė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9595 (toliau – ir Turto arešto aktas). Pareiškėjo teiginys, kad turto arešto dieną 2014 m. spalio 9 d. raginime Nr. (23.31-08)464-802 nurodytas terminas dar nebuvo suėjęs, todėl pareiškėjo turimas turtas negalėjo būti areštuotas ir turto areštas turi būti panaikintas, teismo nuomone, neturi esminės reikšmės vertinant Turto arešto akto teisėtumą ir pagrįstumą, nes, kaip matyti iš surinktų rašytinių įrodymų bei vėlesnių pareiškėjo veiksmų, pareiškėjas Inspekcijos surašyto Raginimo jame nurodytu terminu net neketino vykdyti.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Inspekcijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-322-1859 ir 2014 m. gruodžio 11 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-48002 yra teisėti ir pagrįsti.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Sutartį Nr. (23.24-08)-327-2728 išdėstytas 442 295,88 Lt sumos sumokėjimas be baudų ir delspinigių iki 2016 m. liepos 20 d. Šia sutartį pareiškėjas sąžiningai vykdo ir nustatytais terminais sumoka nustatytą pinigų sumą. Likusios mokestinės nepriemokos, kurią sudaro tik priskaičiuota bauda ir delspinigiai (suma – 419 920,65 Lt), pareiškėjas šiuo metu neturi finansinės galimybės sumokėti, nes gaunamų pajamų, net ir pridėjus sutuoktinės pajamas, neužtenka tokio dydžio mokestinei nepriemokai padengti. Teismo argumentas, kad pareiškėjas gali parduoti nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir taip padengti įsiskolinimą, yra neteisingas, nes minėtas turtas yra areštuotas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2751-553/2015 užtikrinant galimą 819 000 Lt teismo sprendimu priteistą sumą, o taip pat šiuo turtu yra užtikrintas Sutarties Nr. (23.24-08)-327-2728 įvykdymas tai pačiai Inspekcijai. Todėl yra visai neprotinga ir nelogiška, nepasibaigus paskolos grąžinimo terminui, pradėti priskaičiuotų delspinigių ir baudų išieškojimą visa apimtimi. Pareiškėjas pažymi, kad yra pensininkas ir šią mokestinę nepriemoką, sudarius mokestinės paskolos sutartį, yra netikslinga išieškoti. Todėl toliau tęsti priskaičiuotų baudų ir delspinigių išieškojimą nei socialiniu, nei ekonominiu požiūriu nėra prasmės.

Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas turėjo įvertinti ir pasisakyti, ar tą dieną, kai buvo nuspręsta areštuoti pareiškėjo turtą, tai buvo padaryta pagrįstai ir teisėtai, o neapsiriboti vien tuo argumentu, jog jis iki šiol nesumokėjo atsakovo reikalaujamos sumos. LVAT yra konstatavęs, kad teismas, priimdamas sprendimą, turi įvertinti akto pagrįstumą, nes tai yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį viešojo administravimo subjektai neturi pažeisti teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė turi nekilnojamojo turto, pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamos didesnės nei valstybės remiama pajamų suma, pareiškėjas ir jo sutuoktinės yra dirbantys, todėl nėra pagrindo baudų ir delspinigių mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Inspekcija paaiškina, kad taikant turto areštą į Turto arešto aktu areštuotą turtą nebuvo nukreiptas išieškojimas. Turtas nebuvo areštuotas teismo, antstolių ar kitos institucijos sprendimu. Be to, teisės aktai nedraudžia mokesčių administratoriui areštuoti turtą, kuriam yra pritaikyti apribojimai. Todėl pareiškėjo pateikti argumentai dėl Turto arešto akto panaikinimo nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-322-1859 (b. l. 10), kuriuo buvo atsisakyta pripažinti 419 920,65 Lt mokestinę nepriemoką beviltiška.

Mokesčių administravimo įstatyme nustatyti mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindai. MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: 1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; 3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Inspekcijos 2014 m. gruodžio 2 d. išvadoje „Dėl A. G. mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška“ Nr. (23.31-08)-326-4576 (toliau – ir Išvada) (b. l. 33–35) pažymėta, kad integruotos mokesčių informacinės sistemos „Sodra“ registravimai duomenimis pareiškėjas dirba UAB „A. G. transportas“ ir UAB „Autokaravanas“. Trečiųjų asmenų inspekcijai duomenimis pareiškėjas 2012 m. gavo 22 663,63 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų ir 2 451,55 Lt neatpažintos rūšies pajamų, 2013 m. gavo 25 200 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų. VĮ Registrų centras duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo vardu registruotas nekilnojamasis turtas, kurio objektų vidutinė rinkos vertė yra 157 917 Lt, 1 570 Lt, 3 000 Lt, 2 090 Lt. Taip pat pareiškėjo ir jo sutuoktinės bendrąja jungtine nuosavybe registruotas nekilnojamasis turtas, kurio objektų vidutinė rinkos vertė yra 5 751 Lt, 21 708 Lt, 921 Lt, 510,71 Lt, 19 629 Lt, 81 729 Lt, 50 830 Lt, 71 400 Lt, 734 300 Lt. Taigi iš viso pareiškėjo vardu registruoto nekilnojamojo turto objektų vidutinė rinkos vertė yra 164 577 Lt, o bendrąja jungtine pareiškėjo ir jo sutuoktinės nuosavybe registruoto nekilnojamojo turto objektų vidutinė rinkos vertė – 986 778,71 Lt. Pareiškėjas šių duomenų neginčija.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė įrodymų, jog Inspekcijos Išvadoje nurodytas pareiškėjo nuosavybės teise turimas nekilnojamasis turtas būtų teismo areštuotas. Kitų argumentų ir duomenų, jog minėtoje Išvadoje nurodytą turtą būtų sunku ar neįmanoma realizuoti, pareiškėjas taip pat nepateikė. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nurodytas turtas būtų nelikvidus ar mažai likvidus, ir tuo vadovaujantis pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Inspekcijos pateikta išvada (b. l. 11–13), jog, vadovaujantis Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA-92 patvirtinta Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodika, įvertinus pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydį ir galimas priverstinio išieškojimo išlaidas, jos akivaizdžiai bus mažesnės už turimą pareiškėjo mokestinę nepriemoką, yra pagrįsta. Todėl pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu negalima.

Vertinant, ar pagrįsta pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, vadovaujantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pažymėtina, kad vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) dar nesudaro pagrindo jo nepriemoką pripažinti beviltiška. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas yra pensininkas, savaime nėra pagrindas jo turimą mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Būtina įvertinti ir tokio asmens ekonominę padėtį, tai yra surinkti duomenis apie asmens ir jo šeimos gaunamas pajamas bei turimą turtą ir nustatyti, ar asmuo (jo šeima) turi pajamų (ar turto), iš kurių Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka galėtų būti išieškota mokestinė nepriemoka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556- 625/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam reikia valstybės paramos ar kitų duomenų, patvirtinančių MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, kurios būtų pagrindas pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Priešingai, nustatyta, kad pareiškėjas dirba ir gauna su darbo santykiais susijusias pajamas. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi nuosavybės teise jo vardu registruoto 164 577 Lt vertės turto. Dar 986 778,71 Lt vertės turto yra registruota kaip pareiškėjo ir jo sutuoktinės turimas turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Inspekcijos išieškomą mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, taikant MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytus kriterijus, nėra pagrindo.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat prašo panaikinti 2014 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-48002 (b. l. 8–9), kuriuo informuota, kad minėtą mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška atsisakyta pagrįstai ir paaiškinta, jog naikinti 2014 m. spalio 29 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9595 (b. l. 38–44) irgi nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad ne visi viešojo administravimo subjekto priimti aktai gali būti skundžiami administraciniam teismui. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam materialinio teisinio pobūdžio pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių materialinio teisinio pobūdžio pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl materialinio teisinio pobūdžio pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-562-146/2016).

Atkreiptinas dėmesys, kad Inspekcija ginčijamame rašte informuoja pareiškėją, jog mokesčių administratorius 2014 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-322-1859 nepripažinti mokestinės prievolės beviltiška. Nurodo bankų sąskaitas, į vieną iš kurių pareiškėjo turima mokestinė nepriemoka turėtų būti sumokėta. Paaiškina, kad minėtos mokestinės prievolės įvykdymui pareiškėjas gali pasiūlyti ir kitus skolos padengimo būdus. Išaiškina, kokiomis Mokesčio administravimo įstatymo normomis vadovaujantis surašytas 2014 m. spalio 29 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-9595 ir nurodo, kad pagrindo naikinti minėtą Turto arešto aktą nėra. Pažymi, kad Inspekcija pasiruošusi bendradarbiauti ir apsvarstyti visus pareiškėjo pasiūlymus sprendžiant mokestinės nepriemokos sumokėjimo klausimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartas skundžiamo rašto turinys yra informacinio pobūdžio. Pareiškėjui šiuo raštu nėra nustatomos nei teisės, nei pareigos, o tiesiog yra informuojama apie pareiškėjo atžvilgiu jau priimtus mokesčių administratoriaus aktus, trumpai nurodomi jų priėmimo motyvai, teisiniai pagrindai, jų sukeliamos pasekmės ir iš to kylančios pareigos pareiškėjui. Kitaip tariant, Inspekcija, reaguodama į 2014 m. lapkričio 7 d. paaiškėjo prašymą ir vykdydama MAĮ 27 straipsnyje numatytą pareigą bendradarbiauti su mokesčių mokėtojais, pareiškėjui pateikė informacinio pobūdžio raštą, nesukeliantį jam jokių materialinio teisinio pobūdžio pasekmių.

Vien tai, kad Inspekcija skundžiamame rašte nurodo jo galimą apskundimo tvarką, negali būti pagrindas nagrinėti bylą dėl tokio informacinio pobūdžio rašto teisėtumo administraciniame teisme, nes net ir skundo reikalavimo dėl aptariamo rašto panaikinimo tenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Todėl byla dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Inspekcijos 2014 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-48002, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 29 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9595 turėjo teisę tiesiogiai skųsti teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, konstatuodamas, jog Inspekcijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-322-1859, kuriuo buvo atsisakyta pripažinti 419 920,65 Lt mokestinę nepriemoką beviltiška, yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau bylos dalį dėl Inspekcijos 2014 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-48002 išnagrinėjo nepagrįstai, kadangi minėto rašto, kaip nesukeliančio pareiškėjui materialinio teisinio pobūdžio pasekmių, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas negalėjo būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Inspekcijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-322-1859 panaikinimo paliekamas nepakeistas, o sprendimas dalyje dėl Inspekcijos 2014 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-48002 panaikinimo panaikinamas ir byla šioje dalyje nutraukiama kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą dalyje dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-322-1859 panaikinimo palikti nepakeistą. Sprendimą dalyje dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-48002 panaikinimo panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė