2016-05-17 Nr. AB-10896-3-61-3-03846-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3248-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03846-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja K. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2015 m. birželio 3 d. įsakymą Nr. P-599; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją (toliau – ir KAM) sudaryti sąlygas pabaigti bazinių įgūdžių kursą ir prisiekti Tėvynei, sudarant tinkamas tarnybos ir psichologines sąlygas kitame dalinyje; 3) priteisti 1 080 Eur negautų pajamų už 18 mėn. neleistos atlikti tarnybos ir 240 Lt arba 69,5 Eur transportavimo išlaidų; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. įstojo į savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Į tarnybą ji buvo priimta su grupe E – „ne misijinė“; šios grupės kariai nėra laikomi lygiaverčiais su kitais kariais. 2014 m. sausio 13 d. ji išvyko į Ruklos Mokomąjį pulką atlikti 18 dienų tarnybos ir prisiekti Lietuvos Respublikai bei pradėti savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą savo rinktinėje, tačiau 12-ąją mokymų dieną ji buvo atšaukta iš mokymų. Pareiškėja teigia, jog Rukloje buvo kankinami kariai, neduodama nusiprausti po dušu, liepiama eiti per didesnį nei 15 laipsnių pagal Celsijų šaltį į visos paros arba ilgesnes pratybas lauke tokiu būdu pažeidžiant KAM Gynybos štabo 2006 m. nurodymą dėl nušalimų prevencijos lauko pratybų metu.

Dėl tokių pažeidimų ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, Generalinę inspekciją ir Karo policiją. Būtent dėl šių kreipimųsi ji buvo nušalinta nuo tarnybos. Alga jai buvo sumokėta tik praėjus 5 mėn. po pratybų bei buvo sumokėti 13 Eur delspinigiai dėl vėlavusios algos. Pareiškėja mano, kad nebuvo mokamos ir socialinio draudimo įmokos, todėl už Kario savanorio tarnybos sutarties 4 punkto pažeidimus ji norėjo palikti tarnybą, tačiau rinktinės vadas atrašė, jog prašyme pareiškėja nenurodė jokių priežasčių palikti tarnybą.

Visą tą laiką buvo reikalaujama, kad ji pakartotų mokymus, tačiau pareiškėja mano, jog ji turėtų grįžti tik į tą mokymų dalį, kurios yra nepraėjusi. Jos kelionės išlaidos iš Kauno į Vilnių iki šiol nėra padengtos. Aukštesnio rango kariškiai bei instruktoriai demonstravo priešiškumą moterims, todėl savo raštuose ji nurodė, kad kursus galėtų baigti su rezervistais, o į tą patį dalinį negrįš. Lietuvos kariuomenės vadas 2015 m. gegužės 13 d. rašte pareiškėjai pagrasino, kad gali būti taikoma atsakomybė dėl tarnybos nevykdymo, tačiau jokia tarnybinė byla nebuvo pradėta; 2015 m. birželio 19 d. pareiškėja paštu gavo įsakymą, kuriuo buvo atleista iš tarnybos pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 38 straipsnio 2 dalį.

Nors ji buvo perkelta į atsargą, tačiau pareiškėjai buvo neleista pasilikti nei vienos uniformos. Pareiškėja mano, jog tam, kad būtų nustatyta, ar ji vengia tarnybos, turėjo būti atliktas tarnybinis tyrimas, tačiau jis nebuvo atliktas. Tarnybos metu su ja buvo nepagarbiai elgiamasi, duodami nesaugūs ginklai, neišduodamos neperšaunamos liemenės, esant minusinei oro temperatūrai neleidžiama išsivirti karšto gėrimo, nebuvo suteiktas tinkamas maitinimas. Pareiškėja pažymi, kad ji neatsisako tarnauti kitame dalinyje.

Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo pat atvykimo į Ruklą, jautėsi diskriminuojama, kareivinėse buvo antisanitarinės sąlygos, ji nebuvo aprūpinta tualetiniu popieriumi, maistą gaudavo ne visi, nebuvo leidžiama ilsėtis, puolimas iš vadovų visą laiką didėjo. Moterys su vyrais yra apgyvendinami kartu. Pratybų metu su pareiškėja buvo žiauriai elgiamasi, rėkiama tiesiai į ausį, sudaromos neįmanomos tarnybos sąlygos. Skundo esmė yra tame, jog pareiškėjai nesudaroma galimybė užbaigti kursus kitame dalinyje.

Atsakovas KAM su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Taip pat atsakovas nurodė, kad yra praleistas 1 mėn. terminas kreiptis į teismą ir pareiškėja neprašo jo atnaujinti.

Atsakovo teigimu, pareiškėja savanoriškai buvo sudariusi Kario savanorio tarnybos sutartį laikotarpiui nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 24 d. Vadovaujantis Rinktinės vado 2014 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. KKM-3 „Dėl karių savanorių siuntimo į bazinį kario savanorio įgūdžių kursą ir pašaukimo į tarnybą“ pareiškėja iki 2014 m. sausio 31 d. buvo išsiųsta į bazinį kario savanorio įgūdžių kursą pagrindiniam kariniam parengtumui įgyti, tačiau 2014 m. sausio 24 d. buvo gautas Lietuvos kariuomenės mokomojo pulko vado raštas Nr. IS-50 „Dėl laik. j. eil. K. S. atšaukimo iš bazinio kario savanorio įgūdžių kurso“, kuriuo ji buvo atšaukta iš bazinio karinio savanorio įgūdžių kurso. Pareiškėja ne kartą buvo kviečiama įgyti pagrindinį karinį parengtumą į bazinį kario savanorių įgūdžių kursą, Rinktinės vado įsakymai buvo siunčiami ne vieną kartą. Be to, Lietuvos kariuomenės savanorių pajėgų vadas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. IS-146 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjai pateikė įspėjimą dėl būtinumo įgyti pagrindinį karinį parengtumą, tačiau karė vykti į kursą bei vykdyti teisėtus Rinktinės vado įsakymus atsisakė. Atsižvelgdamas į tai Rinktinės vadas 2015 m. gegužės 18 d. raštu Nr. IS-238 kreipėsi į Krašto apsaugos ministrą dėl pareiškėjos kario savanorio tarnybos sutarties nutraukimo, o krašto apsaugos ministras vadovaudamasis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 3 punktu, skundžiamu įsakymu 2015 m. birželio 4 d. ją atleido iš pareigų, nutraukė Kario savanorio tarnybos sutartį ir išleido ją į atsargą. Atsiliepimą atsakovas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) KASKOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 3 punkto išaiškinimais; nurodo, kad pareiškėja nepakluso Rinktinės vado įsakymams, atsisakė vykti į šaukiamą tarnybą ir praeiti kursus, todėl skundžiamas įsakymas yra teisėtas, o pareiškėjos atleidimas iš tarnybos pagrįstas. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjos argumentu, jog kursuose sudaromos netinkamos tarnybos sąlygos ir yra netinkami tarnybiniai santykiai su vadais ir pan., nes KAM Generalinė inspekcija atliko patikrinimą, kurio metu jokių pažeidimų aukštesniojo rango pareigūnų veiksmuose nenustatė, o pareiškėja tokio sprendimo teismui neskundė.

Replikuodamas į pareiškėjos pasisakymus teismo posėdžio metu, atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėja remiasi aplinkybėmis, įvykusiomis 2014 m. sausio mėn., kai pareiškėja buvo pakviesta į privalomuosius kario savanorio bazinius kursus. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės (su ja buvo elgiamasi netinkamai, netinkamos tarnybos sąlygos ir pan.) yra nesusijusios su bylos dalyku. Atsakovas yra papildomai pateikęs įrodymus dėl tarnybos sąlygų (lygių galimybių kontrolierės atliktas tyrimas, kuriame nurodyta, kad pažeidimai nenustatyti), kurie paneigia pareiškėjos nurodytas aplinkybes. Jos nurodytos aplinkybės dėl netinkamo vadų elgesio yra paneigtos byloje esančiais įrodymais (2014 m. Generalinės inspekcijos sprendimas).

Teismo posėdžio metu liudytojas A. L. parodė, kad pareiškėjai atliekant tarnybą jis buvo kuopos vadu. Tiesioginio ryšio su pareiškėjos atliekama tarnyba jis neturėjo, nes atliko tik tarnybinį tyrimą dėl pareiškėjos skundo, todėl atsakyti į klausimą dėl mokymų esant šalčiui ir kitų pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl netinkamai organizuojamų pratybų negali. Atsakydamas į pareiškėjos klausimus parodė, kad niekada nekalbėjo su ja nepagarbiai. Atsakovo atstovui pasiteiravus, kaip gali apibūdinti pareiškėją kaip karę, parodė, kad jis su ja tiesioginių ryšių tarnyboje neturėjo ir negali šiuo klausimu nieko pasakyti, nes bendravo su ja tik apklausos metu vykdant tarnybinį patikrinimą.

Liudytojas R. U. parodė, kad dėl sąlygų kareivinėse nėra kompetentingas. Apibūdindamas pareiškėją kaip karį nurodė, jog ji yra konfliktiška asmenybė. Dėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog moterys galėjo maudytis po dušu tik nusiprausus vyrams, liudytojas parodė, jog moterims buvo leista maudytis po vyrų arba kitoje dušinėje, kurią jos turės susitvarkyti. Parodė, jog ant pareiškėjos niekada nešaukė, o su kariais tiesiog garsiai kalba.

Liudytojas V. T. parodė, kad pareiškėja kurso metu konfliktavo, norėjo išskirtinių sąlygų. Kariuomenėje yra nusistovėjusi tvarka, kurios visi privalo laikytis, tačiau pareiškėjai tokia tvarka nepatiko. Atsakydamas į pareiškėjos klausimus parodė, kad niekada neišskyrė moterų, kurso dalyviams nurodė, jog kariuomenėje tarp vyrų ir moterų negali formuotis porų santykiai. Tokį instruktažą atvykusiems į kursus yra privaloma pravesti nepriklausomai nuo to, ar į mokymus atvyksta ištekėjusi moteris ar vedęs vyras. Liudytojas su pareiškėja išskirtinai nesielgė; pažymėjo, kad jos kuopos kariai išreiškė nepasitenkinimą pareiškėjos elgesiu. Atsakydamas į pareiškėjos klausimą dėl atskirų dušų moterims nebuvimo parodė, kad tokių dušų niekada nebuvo ir nėra, tačiau pareiškėjai vienintelei dėl to kilo problemos. Kitos karės moterys, tarnavusios iki pareiškėjos ir tarnavusios po to, niekada neišreiškė jokio nepasitenkinimo šiuo klausimu. Atsakydamas į atsakovo atstovo klausimą dėl garso įrašų darymo, liudytojas parodė, kad pareiškėja niekada jo neinformavo apie tai, jog daro garso įrašus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. sprendimu (II t., b. l. 101–105) pareiškėjos K. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai pareiškėja skundžiamu įsakymu buvo atleista iš Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės Štabo ir aptarnavimo kuopos Tiekimo ir transporto būrio Maitinimo skyriaus 4-osios grandies vairuotojo pareigų ir išleista į atsargą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja praleido 1 mėn. terminą kreiptis į teismą dėl Skundžiamo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymi, jog termino kreiptis į teismą klausimas buvo išnagrinėtas skundo priėmimo stadijoje (teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, I t., b. l. 29–30). Buvo nustatyta, kad terminas skundui paduoti nėra praleistas.

Pareiškėja skunde teigia, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo ją atleisti iš tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes ji atsisakė tarnauti tik tame dalinyje, kuriame ji buvo paskirta, tačiau apskritai tarnybos nenutraukė. Mano, kad atsakovas pažeidė Kario savanorio tarnybos sutarties 4 punktą.

KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog profesinės karo tarnybos kario ar kario savanorio sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje KAM ar kariuomenės vadovybės valia, kai karys nepakluso teisėtam įsakymui, savavališkai pasišalino iš tarnybos ar nevykdo pareigų, į kurias jis paskirtas (perkeltas).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2013 m rugsėjo 23 d. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės vado įsakymu Nr. PS-150 nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. pareiškėja buvo priimta į savanorių karo tarnybą kare savanore, suteikiant jai laikinąjį jaunesniojo eilinio laipsnį (I t., b. l.

43) ir buvo pasirašyta Kario savanorio tarnybos sutartis su 6 mėn. bandomuoju laikotarpiu (I t., b. l. 44–46). Pareiškėja nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. sausio 31 d. buvo šaukiama į pratybas (I t., b. l.

48) sveikatos grupėje – E (I t., b. l. 49). 2014 m. sausio 24 d. buvo surašytas Mokomojo bataliono vado Majoro R. V. tarnybinis pranešimas (I t., b. l. 51), kuriame nurodoma, kad pareiškėja per dvi savaites trunkantį buvimą dalinyje įsivėlė į keletą konfliktinių situacijų tiek su moterimis, tiek su vyrais, yra požymių, jog ji siekia diskriminuoti kitas moteris, gyvenančias toje pačioje patalpoje, jas žemina ir įžeidinėja, bandė jas palenkti ir nustatyti prieš esamą tvarką ir galiojančias taisykles, įkalbėti nevykti į pratybas ir simuliuoti ligas.

Pokalbių su pareiškėja metu pastebėta staigi nuotaikų kaita, o toks jos elgesys kelia grėsmę kurse dalyvaujančių karių ir vadų sveikatai bei gyvybei. Šio pranešimo pagrindu pareiškėja buvo atšaukta iš mokymų (I t., b. l. 52). Po šio nušalinimo, pareiškėja Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės vado įsakymais (2014 m. spalio 2 d., 2014 m. spalio 29 d., 2014 m. lapkričio 14 d., 2015 m. sausio 20 d., 2015 m. kovo 27 d.) buvo ne kartą šaukiama į bazinį kario savanorio įgūdžių kursą (I t., b. l. 53–60).

Pareiškėjai taip pat buvo siųstas informacinis pranešimas apie pareigą vykti į bazinį kario savanorio įgūdžių kursą, o atsisakius vykdyti įsakymą dėl siuntimo į kursus ar vengiant atlikti kario savanorio tarnybą, kario savanorio sutartis bus nutraukta (I t., b. l. 63–64). Pareiškėja skunde neginčijo fakto, jog minėtų įsakymų pagrindu ji neprisistatė į tarnybą. Taigi, sutinka su tuo, jog nevykdė teisėtų įsakymų (ir šių įsakymų teisėtumo bei pagrįstumo neginčija), tačiau teigia, jog minėtų įsakymų nevykdė dėl to, jog atsakovas pažeidė Kario savanorio tarnybos sutarties 4 punktą, kuris nustato, jog KAM įsipareigoja KASOKTĮ nustatyta tvarka skirti karį savanorį į pareigas ir užtikrinti jam tarnybos sąlygas ir socialines garantijas (I t., b. l. 11).

Pareiškėja teigia, jog šis punktas buvo pažeistas, nes mokymų metu buvo kankinami kariai, neleidžiama nusiprausti po dušu, liepiama eiti per didesnį nei 15 laipsnių pagal Celsijų šaltį į visos paros arba ilgesnes pratybas lauke, aukštesnio rango kariškiai bei instruktoriai demonstravo priešiškumą moterims, todėl savo raštuose ji nurodė, jog kursus galėtų baigti su rezervistais, o į tą patį dalinį negrįš.

Su šiais pareiškėjos argumentais teismas nesutinka, nes byloje esantis 2014 m. sausio 24 d. Mokomojo bataliono vado Majoro R. V. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad pareiškėjos elgesys mokymų metu buvo nepriimtinas, todėl ji buvo pašalinta. Teismo posėdžio metu liudytojai taip pat patvirtino, jog pareiškėja buvo išskirtinė ir konfliktiška asmenybė, nevykdė teisėtų vadų įsakymų. Nurodė, kad kitiems kariams niekada nekilo ir nekyla problemų dėl kareivinėse sudaromų sąlygų ir tvarkos. Tuo tarpu pareiškėja minėtas aplinkybes grindžia abstrakčiais argumentais ir nepateikia jokių tai patvirtinančių duomenų. Pareiškėjos pateikti ir teismo posėdžio metu perklausyti garso įrašai nesudaro pagrindo abejoti atsakovo bei liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, kad kareivinėse sudaromos visiems lygios ir tinkamos tarnauti sąlygos. Be kita ko, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėja 2014 m. birželio 4 d. kreipėsi į KAM skundu, kuriame nurodė, kad nesutinka su Ministerijos Generalinės inspekcijos priimtu sprendimu atšaukti ją iš bazinio savanorio įgūdžių kurso bei prašė ištirti, ar vyr. srž. D. V. ir kpt. A. L. yra tinkami tarnybai kariuomenėje bei ar ji tinkamai buvo supažindinta su Generalinės inspekcijos sprendimu ir tarnybinio patikrinimo išvada. KAM 2014 m. liepos 4 d. raštu Nr. 12-01-1155 (I t., b. l. 68–70) nurodė, kad KAM Generalinės inspekcijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, paremtas visuma faktinių aplinkybių, minėtų asmenų veiksmuose jokių pažeidimų nenustatyta. Šio KAM atsakymo pareiškėja neskundė, todėl darytina išvada, jog su priimtu sprendimu sutiko.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad dėl netinkamo elgesio su kariais kursų metu, ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, Generalinę inspekciją ir Karo policiją. Teismo posėdžio metu pateikti dokumentai šį faktą patvirtina, tačiau iš dokumentų turinio matyti, kad jokie pažeidimai nustatyti nebuvo (I t., b. l. 64–71, 75–80).

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad ji norėtų užbaigti kursus, tačiau kitame dalinyje. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog baziniai kariniai mokymai buvo organizuojami tik Rukloje (nuo 2015 m. kovo 31 d., atnaujinus šaukimą į Nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, nebevykdomi), todėl pareiškėjai negali būti sudaryta galimybė baigti kursus kitame dalinyje.

Teismas, patikrinęs skundžiamą įsakymą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pagrindu taip pat konstatuoja, kad jis atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Įsakymas motyvuotas, nurodytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis yra priimtas, nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl šiuo aspektu skundžiamo įsakymo naikinti taip pat nėra pagrindo. Apibendrinant, darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė Kario savanorio tarnybos sutarties 4 punkto pažeidimo fakto ir jokių aplinkybių bei faktų, pateisinančių jos atsisakymą vykdyti teisėtus įsakymus prisistatyti ir užbaigti mokymus. Atvirkščiai, byloje pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjos netinkamą elgesį tarnybos metu bei nepagrįstą atsisakymą vykdyti teisėtus įsakymus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą ir konstatavo, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėja K. S. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 115–119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjos manymu, teismo sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas, todėl naikintinas. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad ji neįrodė jos atleidimo iš tarnybos neteisėtumo – skunde nurodyta, kad atsakovas nemokėjo algos, neapskaičiavo, nesumokėjo socialinio draudimo įmokų pareiškėjos tarnybos metu, tuo pažeidė KAM ir kario savanorio sutarties 4 punktą. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjai.

2. Be to, teismas pažeidė įrodinėjimo bei proceso šalių lygiateisiškumo principą. Teisėjas viso proceso metu elgėsi neaiškiai – pareiškėja pateikė garso įrašus, kurie teisėtai daryti jos gyvenamojoje patalpoje. Pagal šiuos garso įrašus buvo šaukiami liudytojai, tačiau atsakovas nurodė, kad sistemoje nerado tebetarnaujančių asmenų, pvz., vyr. ltn. (duomenys neskelbtini). Liudytojai buvo nusistatę išskirtinai prieš pareiškėją, todėl vien jų parodymais grįsti sprendimą negalima. Šie liudytojai buvo šaukiami teismo iniciatyva, pareiškėja jų kviesti neprašė. Jai palankių liudytojų teismas nekvietė į posėdį. Pareiškėja teismo prašė tik perklausyti jos darytus garso įrašus. Vadinasi, teismas pats rinko įrodymus, nukreiptus prieš pareiškėją, tokiais savo veiksmais teismas išėjo už jos skundo ribų. Posėdžio metu teismas leido pirmam kalbėti atsakovui, neleido pareiškėjai pasisakyti jai rūpimom aplinkybėm, stabdė ją, todėl buvo pažeistas rungtyniškumo principas.

3. Teismas 2016 m. sausio 14 d. vykusio posėdžio metu prijungė prie bylos įrodymus. Šiame posėdyje pareiškėja negalėjo dalyvauti dėl ligos, todėl ji negalėjo susipažinti su šiais įrodymais, pareikšti prieštaravimo. Jai nebuvo paaiškinta kaip jie susiję su byla. Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjos straipsnius laikraštyje „Karštas komentaras“, nors atsakovas šių jos straipsnių teisme neginčijo, taigi ir nelaikė jų melaginga informacija.

4. Pareiškėjos teigimu, paskutinio teismo posėdžio metu ji nurodė, jog nėra gavusi jos atšaukimo iš kursų dokumentų originalų. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja atšaukta iš tarnybos 2014 m. sausio mėnesį 2014 m. balandžio mėnesio sprendimais. Tokie argumentai neatitinka ne tik įvykių chronologijos, bet ir logikos. Įsakymą, kuriuo pareiškėja atšaukta iš kursų, ji gavo tik pasibaigus procesui. Šiame įsakyme nėra jokių motyvų.

5. Teismas neišnagrinėjo pagrindinio pareiškėjos skundo argumento – to, kad pagal KAM įsakymą pareiškėja neva atleista pagal drausmės statutą, nors jokios veikos ji nepadarė, kadangi tokiu atveju ji nebūtų perkelta į rezervą (be kita ko, pareiškėja nurodo, kad nesutinka būti perkelta į rezervą, o karo atveju mobilizuota). Be to, atleidžiant karį drausminės atsakomybės taikymo atveju turi būti atliekamas tarnybinis tyrimas. Šiuo gi atveju joks tarnybinis tyrimas atliktas nebuvo, įrodymų atsakovas nerinko.

6. Kario savanorio alga pareiškėjai buvo nesumokėta iki 2014 m. birželio 13 d. Taigi atsakovas vėlavo algą sumokėti 5 mėnesius. Taip pažeistos pareiškėjos socialinės garantijos.

7. Teismo metu niekas nesiaiškino aplinkybės, kad pareiškėja į karo tarnybą pateko pažeidus karinės medicinos ekspertizės taisykles – pareiškėjos regėjimas jai išvis neleidžia aktyviai tarnauti kariuomenėje. Pareiškėja dėl šio savo būklės priešinosi atsakovo neteisėtiems įsakymams, t. y. neleidimui valgyti.

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 126–129) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo manymu, teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat pritaikė materialinės teisės normas, tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas ir atskleidė bylos esmę, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti. Be to, visi liudytojai šioje byloje buvo šaukiami ne teismo, o pareiškėjos iniciatyva. Kiti liudytojai į teismo posėdį nebuvo pašaukti, nes pareiškėja tiksliai nenurodė jų duomenų, kaip to reikalauja ABTĮ 60 straipsnio 2 dalis.

Pareiškėjos teiginiai, kad jai nebuvo mokoma alga ir kad ji išvis negali tarnauti kariuomenėje yra nepagrįsti jokiais įrodymais, taip pat prieštaringi ir nesusiję su byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja K. S. ginčija Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2015m. birželio 3 d. įsakymą Nr. P-599, kuriuo ji 2015 m. birželio 4 d. atleista iš Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės Štabo ir aptarnavimo kuopos Tiekimo ir transporto būrio maitinimo skyriaus 4-osios grandies vairuotojos pareigų ir su ja 2015 m. birželio 5 d. nutraukta kario savanorio tarnybos sutartis bei K. S. išleista į atsargą. Pareiškėja taip pat prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją sudaryti sąlygas pabaigti bazinių įgūdžių kursą ir prisiekti Tėvynei, sudarant tinkamas tarnybos ir psichologines sąlygas kitame dalinyje bei priteisti 1 080 Eur negautų pajamų už 18 mėnesių neleistos atlikti tarnybos ir 69,5 Eur transporto išlaidų.

Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punktu bei atsižvelgus į Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės 2015 m. gegužės 18 d. raštą Nr. IS-238 „Dėl karės savanorės laik. j. eil. K. S. kario savanorio tarnybos sutarties nutraukimo“.

KASOKTĮ nustato krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo ir karių aprūpinimo tvarką, taip pat civilių tarnybos krašto apsaugos sistemoje ypatumus (1 str.). Šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai karys nepakluso teisėtam įsakymui, savavališkai pasišalino iš tarnybos ar nevykdo pareigų, į kurias jis paskirtas (perkeltas). Anksčiau minėtame 2015 m. gegužės 18 d. rašte Nr. IS-238 rinktinės vadas mjr. R. S. krašto apsaugos ministrui nurodė, kad 2014 m. sausio 24 d. buvo gautas MP vado raštas Nr. IS-50, kuriame dėl susidariusios negatyvios emocinės įtampos buvo prašoma pašalinti laik. j. eil. K. S. iš kurso. Rinktinės vado 2014 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. KKM-17 minėta karė savanorė buvo atšaukta iš bazinio kario savanorio įgūdžių kurso. Laik. j. eil. K. S. įgyti pagrindinį karinį parengtumą į bazinį kario savanorio įgūdžių kursą Rinktinės vado įsakymais papildomai buvo siunčiama 2014 m. spalio 6-24 d. (2014-10-02 įsakymas Nr. KKM-208), 2014 m. lapkričio 10-28 d. (2014-10-29 įsakymas Nr. KKM-229), 2014 m. gruodžio 1-19 d. (2014-11-14 įsakymas Nr. KKM-249), 2015 m. vasario 9-27 d. (2015-01-20 įsakymas Nr. KKM-13), 2015 m. balandžio 13 d. - gegužės 1 d. (2015-03-27 įsakymas Nr. KKM-93). Pareiškėja, be kita ko, 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. IS-146 8-osios rinktinės vado, vykdančio pajėgų vado funkcijas, plk. ltn. E. S. buvo įspėta, kad atsisakius vykdyti įsakymą dėl siuntimo į kursus nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki gegužės 1 d. ar vengiant atlikti kario savanorio tarnybą, kario savanorio sutartis bus nutraukiama.

Pirmosios instancijos teismas K. S. skundą atmetė, sprendime padaręs išvadą, kad pareiškėja neįrodė Kario savanorio tarnybos sutarties 4 punkto pažeidimo fakto ir jokių aplinkybių, pateisinančių jos atsisakymą vykdyti teisėtus įsakymus prisistatyti ir užbaigti mokymus. Todėl atsakovo 2015 m. birželio 3 d. įsakymą Nr. P-599 pripažino pagrįstu ir teisėtu.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (atstovaujama KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vado, plk. ltn. E. S.) ir K. A. (S.) sudarė kario savanorio tarnybos sutartį, pagal kurią KAM priima asmenį į savanorio karo tarnybą 2013 m. rugsėjo 24 d. – 2017 m. rugsėjo 24d. terminui, nustačius 6 mėnesių bandomąjį laikotarpį (1 punktas). Sutartimi asmuo įsipareigojo sutarties 1 punkte nustatytą laikotarpį savanorio karo tarnybą atlikti krašto apsaugos sistemoje ir tinkamai vykdyti teisės aktuose nustatytas kario pareigas (3 punktas), o KAM įsipareigojo Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skirti karį savanorį į pareigas ir užtikrinti jam tarnybos sąlygas ir socialines garantijas (4 punktas).

Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vado 2013 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. PS-150 K. A. (S.) nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. buvo priimta į savanorių karo tarnybą kare savanore, suteikiant jai laikinąjį jaunesniojo eilinio laipsnį. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vado 2014 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. KKM-3 pareiškėja 2014 m. sausio 13-31 d. buvo šaukiama ir siunčiama į Bazinį kario savanorio įgūdžių kursą Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke aktyviajame rezerve, TTO, E sveikatos grupėje. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vadas, gavęs Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vado plk. ltn. A. N. 2014 m. sausio 24 d. raštą Nr. IS-50 ir Mokomojo bataliono vado mjr. R. V. 2014 m. sausio 24 d. tarnybinį pranešimą apie K. S. netinkamą elgesį kurso metu (įsivėlimą į konfliktines situacijas su kitais kariais, siekimą diskriminuoti kitas moteris kares, jas žeminant ir įžeidinėjant, ir pan.), 2014 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. KKM-17 (o ne 2014 m. balandžio mėnesio Generalinės inspekcijos sprendimais, kaip teigia pareiškėja) K. S., ŠAK karę savanorę, nuo 2014 m. sausio 24 d. iš Bazinio kario savanorio įgūdžių kurso atšaukė.

Vėliau, kaip ir nurodyta Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės 2015 m. gegužės 18 d. rašte Nr. IS-238, pareiškėja įgyti pagrindinį karinį parengtumą į bazinį kario savanorio įgūdžių kursą Rinktinės vado įsakymais papildomai buvo siunčiama 2014 m. spalio 6-24 d. (2014-10-02 įsakymas Nr. KKM-208), 2014 m. lapkričio 10-28 d. (2014-10-29 įsakymas Nr. KKM-229), 2014 m. gruodžio 1-19 d. (2014-11-14 įsakymas Nr. KKM-249), 2015 m. vasario 9-27 d. (2015-01-20 įsakymas Nr. KKM-13), 2015 m. balandžio 13 d. - gegužės 1 d. (2015-03-27 įsakymas Nr. KKM-93), o 2015m. kovo 17 d. raštu Nr. IS-146 ir įspėta apie galimą kario savanorio sutarties nutraukimą, atsisakius vykdyti įsakymą dėl siuntimo į kursus nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki gegužės 1 d., ar vengiant atlikti kario savanorio tarnybą. Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko štabo viršininkas, vykdantis vado funkcijas, plk. ltn. V. V. 2015 m. balandžio 16 d. raštu Nr. IS-236 patvirtinto, kad 2015 m. balandžio 13 d. į Bazinį kario savanorio kursą K. S. neatvyko.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja minėtiems įsakymams nepakluso. Dėl šios faktinės aplinkybės ginčo byloje ir nėra. Pareiškėja įsakymų nevykdymą motyvavo tuo, kad atsakovas pažeidė Kario savanorio tarnybos sutarties 4 punkto nuostatą užtikrinti jai tarnybos sąlygas ir socialines garantijas. Tačiau pareiškėjos nurodyti motyvai, dėl kurių ji nevykdė įsakymų, buvo ištirti ir įvertinti tiek Krašto apsaugos ministerijos Generalinės inspekcijos ir krašto apsaugos ministro, priimant 2014 m. balandžio 22 d. ir 2014 m. liepos 4 d. sprendimus, tiek ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, surašant 2014 m. gruodžio 5 d. pažymą Nr. (14)-SN-202, dėl jų atitinkamai pasisakė ir pirmosios instancijos teismas sprendime.

Bendroji įstatymu nustatyta taisyklė yra ta, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje.

Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, be kita ko, turi būti nurodoma įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtų ABTĮ normų taikymo aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas išsamiai išnagrinėjo teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą (pareiškėjos ir atsakovo atstovo paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus), kuriais pagrindė teismo sprendime išdėstytas išvadas.

Priešingai, nei teigia pareiškėja, į teismo posėdį buvo iškviesti ir liudytojais apklausti asmenys, tenkinant pareiškėjos, o ne atsakovo atstovo prašymą. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas pareiškėjos paaiškinimus įvertino įrodymų visumos kontekste ir išdėstė argumentus dėl kurių juos pripažino nepagrįstais. Tai atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatytus teismo sprendimo turinio reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje.

Bylos proceso šalies nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant ar netinkamai pritaikant procesinės teisės normas.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad jai nedalyvaujant pirmosios instancijos teismo posėdyje 2016 m. sausio 14 d. dėl ligos, teismas pridėjo kažkokius dokumentus, su kuriais jai neteko susipažinti ir pareikšti prieštaravimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 51 straipsnį proceso dalyviai turi teisę teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita bylos medžiaga (įskaitant elektroninę bylą) ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. Taigi, pareiškėja turėjo teisę ir galimybę atvykti į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir susipažinti su byla bei, esant reikalui, gauti byloje esančių dokumentų kopijas.

Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta ir pareiškėjos teiginį, kad ji neteisėtai buvo atleista iš tarnybos pagal drausminę nuobaudą, neatlikus jokio tarnybinio tyrimo. KASOKTĮ 26 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tarnybinis patikrinimas skiriamas, kai reikia nustatyti tarnybos pareigų netinkamo vykdymo, teisės ar drausmės pažeidimo faktus ir aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymas siejamas su kario savanorio nepaklusimu teisėtam įsakymui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šio Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 26 straipsnio 4 dalies nuostatas sisteminiu būdu, yra konstatavęs, kad Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas kario nepaklusimas nelaikytinas drausmės pažeidimu. Atleidimas už tarnybos drausmės pažeidimus ar neatlikimą savo pareigų Drausmės statuto numatytais atvejais nustatytas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir siejamas su Drausmės statuto 37 ir 38 straipsniuose nurodytais specialiais atleidimo iš pareigų ir iš tarnybos pagrindais. Tuo pačiu darytina išvada, kad Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties nutraukimas ir (ar) kario atleidimas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje nelaikytini drausmine nuobauda, o yra savarankiškas, su drausmės pažeidimu nesietinas profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties nutraukimo ir (ar) kario atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje pagrindas (žr., 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2007/2010). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje tarnybinis patikrinimas neprivalėjo būti skiriamas ir atliekamas. Kario pareiga sąžiningai ir tinkamai vykdyti vadų (karinių viršininkų) įsakymus nustatyta KASOKTĮ 26 straipsnio 1 dalyje bei Karo tarnybos statuto 10.3 punkte. Todėl, nesant jokių duomenų, kad anksčiau minėti įsakymai buvo neteisėti, teisės normose nustatyta kario savanorio pareiga vykdyti vadų įsakymus nagrinėjamoje byloje taip pat nekvestionuojama.

Atmetus pagrindinį reikalavimą panaikinti krašto apsaugos ministro 2015 m. birželio 3 d. įsakymą Nr. P-599, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos pateiktų išvestinių reikalavimų įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją sudaryti sąlygas pabaigti bazinių įgūdžių kursą ir prisiekti Tėvynei, sudarant tinkamas tarnybos ir psichologines sąlygas kitame dalinyje bei priteisti 1 080 Eur negautų pajamų už 18 mėnesių neleistos atlikti tarnybos. Reikalavimas dėl 69,50 Eur transporto išlaidų priteisimo netenkinamas, kadangi nepagrįstas jokiais bylos dokumentais.

Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesusiję su byloje nagrinėjamu ginču ir (ar) įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą ABTĮ 136 straipsnio aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymų visumos kontekste pakankamai išsamiai pasisakė dėl esminių pareiškėjos skunde ir teismo posėdyje pateiktų ir ginčui išspręsti reikšmingų paaiškinimų vertinimo. Nepasisakydamas dėl kiekvieno pareiškėjos argumento, o pateikdamas įrodymų analize pagrįstas apibendrinančias išvadas dėl įrodymų visumos vertinimo, teismas procesinės teisės normų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, atitinka šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str., 87 str. 4 d.). Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė