2022-07-13 Nr. AB-18763-3-61-3-01517-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3109-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01517-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21S45100 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad kilmės valstybėje jam yra nesaugu gyventi dėl diskriminacijos ir neapykantos. Pareiškėjas iki atvykimo į Lietuvos Respubliką gyveno (duomenys neskelbtini), kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) nesijaučia saugus dėl jo merginos šeimos grasinimų. Pagrindinė šių grasinimų priežastis yra skirtingi tikėjimai – pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), o jo mergina –(duomenys neskelbtini), todėl šiai santuokai nepritaria nei pareiškėjo, nei merginos giminės.

3. Pareiškėjas teigė, kad nurodė pakankamai svarbias bylai aplinkybes, tačiau jos nebuvo teisingai ir visapusiškai įvertintos. Pareiškėjas tvirtino, kad jo pasakojimas yra paremtas objektyviais įrodymais, o pasakojimas apie patiriamą persekiojimą buvo detalus, išsamus ir nuoseklus. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei atitinkamai nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad jo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra ne hipotetinio pobūdžio, o laikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra įvykdyta, todėl pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Be to, pareiškėjas nurodė, kad nebuvo teisingai įvertinti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatų aspektai, taip pat liko neįvertinti argumentai dėl pareiškėjo išsiuntimo, nesudaryta galimybės jam savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertintas maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio nustatymo proporcingumas bei būtinybė.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas paaiškino, kad nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso, kadangi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

7. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jo ir jo nuotakos šeima nepritaria jų santuokai, t. y. pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Vien dėl to pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų sąlygų dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir jam pagrįstai nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjo įvardijami persekiotojai – jo ir nuotakos šeimos – nėra valstybiniai subjektai. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

8. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas turi esminių trūkumų – jis yra abstraktus, nenuoseklus, pasakojimo eigoje keitėsi ne tik persekiotojai, bet ir persekiotojų motyvai, be to, (duomenys neskelbtini) yra legalu ir nesmerktina (duomenys neskelbtini) vyrui susituokti su (duomenys neskelbtini) moterimi, o aukomis dėl garbės nusikaltimų dažniausiai tampa moterys. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimo trūkumus, Departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Priimant Sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

9. Departamentas pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, jog jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl 5 metų draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvos Respubliką ir bei 3 metų draudimo laikotarpis atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes yra proporcingas ir protingas. Nustatyto draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas legaliai atvyko į (duomenys neskelbtini), vėliau į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo jose nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Departamentas akcentavo, kad tokie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

11. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

11.1. Pareiškėjas 2021 m. spalio 21 d. Departamente apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) studijavo, dirbo autoremonto dirbtuvėje.

11.2. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) jis jaučiasi nesaugus dėl jo merginos šeimos grasinimų. Pagrindinė šių grasinimų priežastis yra skirtingi tikėjimai. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), o jo nuotaka yra (duomenys neskelbtini), todėl jų santuokai nepritaria nei pareiškėjo, nei jo merginos giminės.

11.3. Pareiškėjas nurodė, jog jis su savo nuotaka (duomenys neskelbtini) kartu nusprendė pabėgti. Iki (duomenys neskelbtini) jie gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, viešbutyje, tačiau po kiek laiko, merginos brolis ir tėvas ją rado ir išsivedė, sumušė, ji pateko į ligoninę. Mergina paskambino pareiškėjui iš ligoninės ir paragino bėgti, nes jos šeimos vyrai norėjo jį taip pat surasti, sumušti ir nužudyti. Tokiu būdu pareiškėjui teko pabėgti į (duomenys neskelbtini), jis nuvyko pas savo draugą, kuris vėliau patarė vykti į Lietuvą, kur pareiškėjas gaus prieglobstį ir galės įsikurti.

12. Teismas nurodė, kad Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), pareiškėjui uždraudė 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvedė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

15. Teismas sprendė, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) nėra draudžiamos santuokos tarp (duomenys neskelbtini) moterų ir (duomenys neskelbtini) vyrų. Kilmės valstybės informacija patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) pripažįsta minėtų asmenų ((duomenys neskelbtini) vyrų ir (duomenys neskelbtini) moterų) teisę nevaržomai sudaryti tokias santuokas. Teismas pabrėžė, kad tikėtina, jog galbūt tam tikri asmenys, susiduria su grasinimais ar pavojumi (pvz., jei musulmonės moterys susituokia su ne musulmonu vyru), tačiau atsižvelgęs į kilmės valstybės informaciją, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes nėra pagrindo vertinti kaip keliančias jam grėsmę, kadangi santuoka tarp jo ir jo merginos kilmės valstybėje nėra draudžiama.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas buvo neišsamus ir netikslus, jo teikiami paaiškinimai buvo abstraktūs, prieštaringi bei keliantys pagrįstų abejonių, pareiškėjas keitė savo pasakojimą teismo posėdyje. Dėl to teismas tokius pasakojimo pokyčius, modifikacijas ir prieštaravimus teismas vertino itin kritiškai. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti nustatytus jo pasakojimo prieštaravimus kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų faktų patikimumo, o atsakovas, atmesdamas pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos, neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo persekiotojas nėra valstybinis subjektas, o duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

18. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, konstatavo, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio pareiškėjui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Teismas taip pat vertino, kad nėra pagrindo išvadai, jog, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Teismas nurodė, kad duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra.

19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Sprendime padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

20. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

21. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

22. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Įvertinęs tai, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 24. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino jo (pareiškėjo) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

26. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas iš esmės nesurinko jokios aktualios kilmės šalies informacijos apie (duomenys neskelbtini) tradicijas, genčių papročius ir (duomenys neskelbtini) kultūrai istoriškai būdingas genčių kovas, garbės nusikaltimus ir kitokias konfliktines situacijas šeimose, jų sprendimo būdus, valstybės pagalbą, žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto persekiojimo bei atsakomybę už neteisėtas veikas.

27. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis atvyko iš (duomenys neskelbtini) šalies, kurios kultūroje yra paplitę garbės nusikaltimai, kuriuos įvykdo šeimos nariai vyrai, siekdami apginti savo šeimos garbę. Garbės nusikaltimus toleruoja visuomenė, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į garbės pažeidimus. Policija ir valstybės institucijos nesiima priemonių šiems šiuos nusikaltimus užkardyti ir išaiškinti. Dažnai garbės nusikaltimai nuslepiami ir įforminami, kaip savižudybė arba nelaimingas atsitikimas. Ši informacija patvirtina, kad pareiškėjui gresia patirti garbės nusikaltimą, kuris gali pasireikšti fizinėmis bausmėmis ar net mirtimi.

28. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal kilmės šalies informaciją religinė nesantaika (duomenys neskelbtini) išlieka stipri, perauga į ginkluotus susirėmimus arba nužudymus. Ši informacija patvirtina, kad ir pareiškėjui dėl šeimoje religiniu pagrindu kilusio konflikto egzistuoja reali grėsmė patirti smurtą ar net prarasti gyvybę.

29. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

30. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją sutrinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S45100, kuriuo nesuteiktas pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

36. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

37. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

40. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

41. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

42. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apklausos metu apie jo individualią situaciją. Atsakovo atlikto tyrimo metu pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti visą turimą informaciją, pagrindžiančią jo prašymo suteikti prieglobstį motyvus. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, Departamento nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

43. Pareiškėjas pateiktą prašymą suteikti prieglobstį grindė šeiminiu konfliktu su draugės tėvais. Apklausos Departamente metu pareiškėjas patikslino, kad grėsmė jam kyla dėl skirtingų tikėjimų – jis yra (duomenys neskelbtini), o jo mergina – (duomenys neskelbtini), todėl tiek pareiškėjo, tiek merginos giminės nepritaria santuokai.

44. Departamentas Sprendime nustatė, kad santuokos tarp skirtingų tikėjimų ir sektų (duomenys neskelbtini) nėra neįprastos, nors ne visos laikomos teisėtomis; (duomenys neskelbtini) vyrai (tarp jų ir pareiškėjas) gali tuoktis su (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apie tariamus grasinimus pareiškėjas sužinojo iš savo nuotakos, o jam asmeniškai niekas negrasino ir nepritarimo neišreiškė. Pareiškėjo pasakojimas buvo nenuoseklus, turėjo vidinių trūkumų, kuriuos išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas, be to, teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme pareiškėjas taip pat painiojosi detalėse – pasakojimo eigoje keitėsi persekiotojai, taip pat jų motyvai. Departamento Sprendime pažymėta, kad iš pradžių pareiškėjas teigė, kad jam grasina nuotakos šeima, tačiau vėliau paaiškėjo, kad nuotakos mama pritaria santuokai, o nei merginos brolio, nei tėvo prieglobsčio prašytojas nepažįsta, taip pat pareiškėjas teigė, kad jo šeima pritaria santuokai, bet vėliau apsigalvojo ir nurodė, kad dalis jo šeimos santuokai taip pat nepritaria.

45. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo pasakojimas nesutampa su kilmės valstybės informacija. Departamentas nenustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybė ((duomenys neskelbtini)) smerktų ar nenorėtų padėti pareiškėjui išvengti savo persekiotojų – nuotakos brolio ir tėvo, nes (duomenys neskelbtini) yra legalu ir nesmerktina (duomenys neskelbtini) vyrui susituokti su (duomenys neskelbtini) moterimi. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų teiginių, kad jam gresia „garbės nusikaltimas“, nepatvirtina Departamento surinkta kilmės valstybės informacija.

46. Atsižvelgus į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimo formos ir turinio trūkumus bei į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra pagrindo nustatyti individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Departamentas tyrimo metu pagrįstai nenustatė pareiškėjo persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Šiuo aspektu konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

47. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

48. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

49. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

50. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo pateiktus paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė, ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

51. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

52. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

53. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

54. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

55. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

57. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

58. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, jis (pareiškėjas) turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

60. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė