2016-06-13 Nr. AB-12890-3-61-3-04466-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1035-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04466-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kauno tardymo izoliatoriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir S. Ž. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo S. Ž. 2013 m. birželio 4 d. išsiuntė pareiškėjui registruotą laišką. Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) visi šie laiškai gauti 2013 m. birželio 6 d. Su šiais laiškais buvo gautas ir pareiškėjui adresuotas Kalėjimų departamento raštas (vokas). Pareiškėjas tuo metu iš nuolatinės bausmės atlikimo vietos (Vilniaus PN) buvo išgabentas į Kauno TI. Vilniaus PN 2013 m. birželio 7 d. pareiškėjui adresuotus laiškus persiuntė į Kauno TI su lydraščiu.

Kauno TI pareiškėjui adresuotą voką iš Kalėjimų departamento persiuntė į Lukiškių TI-K, tai patvirtina Kauno TI 2013 m. birželio 11 d. lydraštis. Pareiškėjui adresuotas vokas iš Kalėjimų departamento ir abu paminėti lydraščiai Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo įteikti, tačiau minėti 3 laiškai nuo S. Ž. dingo. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra neaišku, ar pareiškėjui adresuoti 3 laiškai nuo S. Ž. buvo persiųsti į Lukiškių TI-K. Todėl nėra aišku, dėl kurios institucijos kaltės buvo pažeistos pareiškėjo teisės (pareiškėjas negavo jam adresuotos privačios korespondencijos).

Dėl negautų minėtų laiškų pareiškėjas 2013 m. birželio 18 d. kreipėsi raštu į Kauno TI administraciją, tačiau jo rašytinis prašymas nebuvo užregistruotas, pareiškėjas negavo ir rašytinio atsakymo į prašymą, o tai yra šiurkštus pareiškėjo teisių pažeidimas, kuriuo pareiškėjui padaryta žala. 2013 m. liepos 19 d. pareiškėjas pateikė skundą Kalėjimų departamento direktoriui dėl teisės gauti laiškus pažeidimo. 2013 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas išsikvietė pareiškėją pokalbiui ir informavo, kad Kalėjimų departamento pareigūnai skambino ir nurodė sužinoti, ar pareiškėjo skunde minimi laiškai buvo jam įteikti ir ar pareiškėjas turi kokių nors pretenzijų.

Pareiškėjas atsakė, kad laiškai nebuvo įteikti, pretenzijų dėl to turi. Tą pačią dieną visi 3 byloje minimi pareiškėjui adresuoti laiškai buvo išsiųsti trečiajam suinteresuotam asmeniui S. Ž., pažymint ant kiekvienos siuntos absurdišką gražinimo pretekstą, kad adresatas persikraustė. Todėl 3 kartus buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė gauti laiškus (korespondenciją), numatytą teisės aktuose. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareigūno T. J. 2013 m. liepos 29 d. tarnybiniame pranešime „Dėl nuteistojo A.

G. laiškų“ įrašyti žinomai melagingi teiginiai. Pareiškėjo teigimu, gautieji laiškai privalėjo būti jam persiųsti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas ir įteikti taip pat ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į kaltų asmenų aroganciją, nenorą pripažinti padarytus teisės pažeidimus, priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį mažinti nėra jokio pagrindo. Neturtinės žalos atlyginimo dydis jokiu būdu negali būti tik simbolinis, nes pareiškėjas priklauso socialiai pažeidžiamiausių asmenų kategorijai (dėl laisvės atėmimo ženkliai apribotos pareiškėjo galimybės ginti savo pažeistas teises).

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2013 m. birželio 12 d. iš Kauno TI gautas neatplėštas laiškas su lydraščiu, kuris buvo adresuotas pareiškėjui. Skunde pareiškėjas nurodė, kad šis laiškas buvo persiųstas iš Kalėjimų departamento ir Lukiškių TI-K įteiktas 2013 m. birželio 13 d. Gautų dokumentų įteikimo žurnalo kopijos patvirtina šį įteikimą. 2013 m. birželio 17 d. iš Kauno TI buvo gauti 2 neatplėšti laiškai su lydraščiu, kurie buvo adresuoti pareiškėjui. 2013 m. birželio 18 d. laiškų įteikti nepavyko, kadangi pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. išvyko į Kauno TI. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas išvyko, 2 neatplėšti laiškai buvo persiųsti į Kauno TI. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos padarymo fakto pareiškėjui.

Kauno tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2013 m. birželio 17 d. ir buvo iki 2013 m. liepos 11 d. Per šį laikotarpį dėl adresuotų laiškų į laisvės atėmimo įstaigos administraciją raštu ar žodžiu nesikreipė. Gauti pareiškėjui adresuoti laiškai, jam nebūnant įstaigoje, 2013 m. birželio 11 d. buvo persiųsti į Lukiškių TI-K, kur tuo metu pareiškėjas buvo laikomas. Gauti laiškai nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2013 m liepos 11 d. iš Lukiškių TI-K buvo persiųsti vėl į Kauno TI, t. y. į tuometinę pareiškėjo buvimo vietą. Šiuos faktus patvirtina ir pareiškėjo skunde pateiktos pažymos apie korespondencijos užregistravimą ir persiuntimą. Lukiškių TI-K 2013 m. birželio 17 d. gautus iš Kauno TI 2 neatplėštus laiškus su lydraščiu, adresuotus pareiškėjui, turėjo įteikti, tačiau 2013 m. birželio 18 d. laiškų neįteikė, nes pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. išvyko į Kauno TI. Dėl šios priežasties 2 neatplėšti laiškai 2013 m. birželio 25 d. buvo persiųsti atgal į Kauno TI. Kauno TI pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nepateikiama konkrečių faktų, kuriuos būtų galima patikrinti ir padaryti vienareikšmę išvadą apie jų buvimą. Todėl pareiškėjo skundas yra be pagrindo. Pabrėžė, kad Kauno TI veikė nepažeisdamas teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo (neveikimo) ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą galintys lemti veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas jo pateiktas žalos dydis, kaip konkrečiai jis apskaičiuotas. Kalėjimų departamento vertinimu, pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įgaliota atstovauti valstybei tik tada, kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teisėjo ar teismo deliktinės atsakomybės klausimo nekelia, todėl pasisakyti dėl skunde keliamų klausimų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neturi procesinio suinteresuotumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. Ž. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, jog neturi suinteresuotumo šios bylos baigtimi, todėl prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Taip pat patvirtino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. 2013 m. birželio 4 d. ji išsiuntė pareiškėjui registruotą laišką. 2013 m. birželio 5 d. išsiuntė 2 neregistruotus laiškus. Visi minėti laiškai po daugiau kaip 2 mėnesių buvo jai grąžinti su žymomis „persikraustė“. Nurodė, kad dalis jos siųstos korespondencijos dėl praėjusio ilgo laiko tarpo prarado aktualumą, o kitą dalį grąžintos korespondencijos siuntė pareiškėjui pakartotinai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui 3 ginčo laiškai, kuriuos jam siuntė S. Ž., iš karto nebuvo įteikti ir dėl to ginčo nėra. Tačiau teismas įvertino pareiškėjo nuolatinį judėjimą tarp Kauno TI, Lukiškių TI-K, vykusį 2013 m. birželio–liepos mėn., Lukiškių TI-K ir Kauno TI aktyvius veiksmus, siekiant įteikti pareiškėjui korespondenciją. Atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas iš karto ieškojo korespondencijos, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog visi laiškai grįžo siuntėjai, kurių dalis vėl buvo išsiųsti pareiškėjui. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad laisvės atėmimo įstaigų veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, nes jų neteisėtumą pareiškėjas grindžia prielaidomis, neįvertindamas jo paties intensyvaus judėjimo. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie jam padarytą neturtinę žalą yra abstraktaus pobūdžio. Vokų neįteikimas laiku, nepateikiant teismui jokių duomenų apie laiškų aktualumo pobūdį, negali būti traktuojamas kaip veiksmas, sukeliantis kokią nors neturtinę žalą pareiškėjui. Pareiškėjo teiginius, kad jam laiškai buvo būtini byloms vesti, teismas laikė nepagrįstais. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal 6.271 straipsnio 1 dalį kilti – žalos padarymo fakto pareiškėjui.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad pareiškėjui laiškai apskritai nebuvo įteikti. Pareiškėjo nuomone, tai, kad S. Ž. dalį korespondencijos buvo priversta siųsti pakartotinai praėjus daugiau nei dviem mėnesiams laiko, yra deliktas, o ne žalą pašalinanti aplinkybė, kaip klaidingai įvertino pirmosios instancijos teismas. Teigia, kad pareiškėjo judėjimas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą nebuvo intensyvus. Remiantis laisvės atėmimo įstaigų veiksmais persiunčiant laiškus pareiškėjui, pirmosios instancijos teismo išvada, kad neva laisvės atėmimo įstaigos elgėsi teisėtai, yra akivaizdžiai klaidinga. Teismo teiginys, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas iš karto ieškojo korespondencijos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. 2013 m. birželio 17 d. pareiškėjas, atvykęs į Kauno TI, nedelsdamas žodžiu kreipėsi į laisvės atėmimo įstaigos cenzorę, o sekančią dieną Kauno TI direktoriui pateikė prašymą surasti korespondenciją. Anot pareiškėjo, 2013 m. liepos 30 d. pažyma ir 2013 m. liepos 29 d. tarnybinis pranešimas „Dėl nuteistojo A. G. laiškų“ yra pripažinti klastotėmis. Nagrinėjamoje byloje buvo pateiktas prašymas išreikalauti iš Kauno apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-1870-505/2015 rašytinius įrodymus (nuteistųjų liudijimus raštu), kad Kauno TI pareigūnas T. J. piktybiškai neregistruoja pareiškėjo skundų ir prašymų. Tačiau skundžiamame sprendime nėra aptartas šių įrodymų vertinimas, sprendimo motyvai prieštarauja nurodytiems rašytiniams įrodymams. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis jau buvo įgijęs nuosavybės teisę į laiškus, todėl juos persiųsti atgal S. Ž. nebuvo teisinio pagrindo. Pabrėžia, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjui atsakė, jog neva visi jam adresuoti laiškai buvo įteikti, nors tai buvo netiesa. Minėta klaidinga informacija, pateikta Kalėjimų departamento 2013 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. 2S-3642, taip pat yra deliktas, kurio pagrindu pareiškėjas motyvuoja savo patirtą neturtinę žalą.

Kalėjimų departamentas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo visapusiškai bei priėmė objektyvų ir teisingą sprendimą. Pažymi, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas A. G. prašo priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, Lukiškių TI-K ir Kauno TI, kurią jis teigia patyręs dėl to, jog laikomas Lukiškių TI-K ir Kauno TI negavo trijų jam adresuotų laiškų.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 10 d. atvyko į Lukiškių TI-K iš Vilniaus PN, 2013 m. gegužės 13 d. išvyko į Kauno TI; 2013 m. gegužės 30 d. atvyko į Lukiškių TI-K iš Kauno TI, 2013 m. birželio 17 d. išvyko į Kauno TI; 2013 m. liepos 11 d. atvyko į Lukiškių TI-K iš Kauno TI, 2013 m. liepos 12 d. išvyko į Vilniaus PN (b. l. 40–41).

S. Ž. 2013 m. birželio 4 d. išsiuntė pareiškėjui į Rasų g. 8 esančius Vilniaus pataisos namus registruotąją pirmenybinę pašto korespondencijos siuntą (b. l. 106), 2013 m. birželio 5 d. – 2 paprastąsias pašto korespondencijos siuntas (laiškus), tačiau visos nurodytos pašto korespondencijos siuntos 2013 m. rugpjūčio 16 d. buvo grąžintos siuntėjai.

Remiantis bylos duomenimis, Vilniaus pataisos namai pareiškėjui atsiųstus laiškus nuo S. Ž. 2013 m. birželio 7 d. lydraščiu Nr. 9-3405(04) „Dėl vokų persiuntimo“ persiuntė į Kauno TI, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 10 d. buvo konvojuotas į Kauno TI (b. l. 7). Minėtas lydraštis Nr. 9-3405(04) Kauno TI gautas 2014 m. birželio 10 d. (b. l. 7, 52).

Kauno TI su 2013 m. birželio 11 d. lydraščiu Nr. 11-3335 „Dėl paketo persiuntimo“, persiuntė į Lukiškių TI-K pareiškėjui adresuotus 3 neatplėštus paketus, nes pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. išvyko į Lukiškių TI-K (b. l. 54, 91).

Lukiškių TI-K 2013 m. birželio 17 d. iš Kauno TI su 2013 m. birželio 13 d. lydraščiu Nr. 11-3374 gauti 2 neatplėšti laiškai, adresuoti pareiškėjui (b. l. 36, 56). Kitą dieną, 2013 m. birželio 18 d., laiškų įteikti nepavyko, nes pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. išvyko į Kauno TI (b. l. 34–35, 64–65, 81–82). Todėl 2013 m. birželio 25 d. lydraščiu Nr. 9-13395 „Dėl laiškų persiuntimo“ Lukiškių TI-K į Kauno TI persiuntė pareiškėjui adresuotus 2 laiškus, (b. l. 37, 57).

Kauno TI lydraštis Nr. 9-13395 su priedais gautas 2013 m. birželio 28 d. (b. l. 58). Kaip nustatyta, visos nurodytos pašto korespondencijos siuntos siuntėjai buvo grąžintos 2013 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 107-109), grąžinimo priežastis – „persikraustė“.

Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. Pagal šio straipsnio 3 dalį, pataisos įstaigos administracija nuteistojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat nuteistųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo ar įteikimo dienos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 94 punktą (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija), perkėlus nuteistąjį į kitą laisvės atėmimo vietą, jo vardu gauti laiškai ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo pataisos įstaigoje dienos šios įstaigos sąskaita persiunčiami įstaigai, į kurią nuteistasis perkeltas. Paleistų iš pataisos įstaigų arba mirusių nuteistųjų vardu gauti laiškai ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo dienos persiunčiami adresatui, jei žinoma jo gyvenamoji vieta, arba grąžinami siuntėjui. Jeigu ant voko nenurodytas siuntėjo adresas, laiškas įdedamas į nuteistojo asmens bylą.

Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K, 2013 m. birželio 17 d. gavusi pareiškėjui adresuotus laiškus ir pareiškėjui 2013 m. birželio 17 d. išvykus į Kauno TI, tik 2013 m. birželio 25 d. lydraščiu Nr. 9-13395 „Dėl laiškų persiuntimo“ persiuntė pareiškėjui adresuotus laiškus į Kauno TI. Kauno TI lydraštis Nr. 9-13395 su priedais gautas 2013 m. birželio 28 d. (b. l. 58). Tačiau, kaip nustatyta, laiškai pareiškėjui nebuvo įteikti ir tik 2013 m. rugpjūčio 16 d. jie buvo grąžinti siuntėjai. Pažymėtina, kad Kauno TI iš nenurodo jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių laiškai pareiškėjai negalėjo būti įteikti. Todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI administracija pažeidė minėtų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 94 punktą, pagal kurį pareiškėjo vardu Lukiškių TI-K gauti laiškai ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo turėjo būti persiųsti įstaigai, į kurią nuteistasis perkeltas. Tuo tarpu Kauno TI, neįteikusi pareiškėjui adresuotų laiškų, iš esmės pažeidė pareiškėjo teisę į susirašinėjimą, įtvirtintą Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1 dalyje.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje Nr. A438-336/2012 ir kt.)

Kaip nustatyta, nagrinėjamu atveju buvo nepagrįstai apribota pareiškėjo susirašinėjimo teisė ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02).

Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Nors konstatuota, kad pareiškėjo susirašinėjimo teisė, pareiškėjui be pagrindo neįteiktus trijų laiškų, buvo pažeista ir tai galėjo pareiškėjui sukelti papildomų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, tačiau sunkesnio pobūdžio neigiamų padarinių nenustatyta. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, kad nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos netinkamai įvertino pareiškėjui padarytų pažeidimų pasekmes ir dėl to nepagrįstai nepripažino, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pripažįstant, kad pareiškėjo susirašinėjimo teisė kalinti Lukiškių TI ir Kauno TI buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. G. susirašinėjimo teisė.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė