2K-466/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-466/2012

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00058-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.2; 1.2.23.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžiu R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės iš dalies pridedant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. D., V. B. ir E. Ž., tačiau dėl jų nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartimi nuteistųjų E. Ž., R. Š. ir R. D. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,

n u s t a t ė :

R. Š. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 4 d., apie 16.30 val., „duomenys neskelbtini“ namo laiptinėje, neteisėtai už 200 Lt R. D. pardavė 2,845 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 0,869 g psichotropinės medžiagos metamfetamino.

Be to, R. Š. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, 2009 m. balandžio 21 d., savo gyvenamojoje vietoje, esančioje „duomenys neskelbtini“, neteisėtai laikė įvairiais kiekiais supilstytas į atskiras pakuotes 1124,453 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 376,141 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, bei 1,02 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,353 g narkotinės medžiagos heroino ir 2009 m. balandžio 21 d., apie 14.00 val., „duomenys neskelbtini“ namo laiptinėje, 87,593 g miltelių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis – 40,989 g psichotropinės medžiagos metamfetamino už 2000 Lt neteisėtai pardavė R. D., o kitą dalį – 1036,86 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 335,152 g psichotropinių medžiagų metamfetamino ir 1,02 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,353 g narkotinės medžiagos heroino, neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje iki 2009 m. balandžio 21 d., 21.00 val., kai kratos metu policijos pareigūnai šias medžiagas rado.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, taip pat netinkamai taikė BK 260 straipsnio 1, 3 dalis. Kasatoriaus manymu, byloje nėra jo kaltę patvirtinančių objektyvių, nepaneigiamų ir tiesioginių įrodymų (teismai rėmėsi vien tik netiesioginiais įrodymais), teismų išvados pagrįstos spėjimais ir prielaidomis, todėl jis turi būti išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė BPK 7, 10, 44 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes įrodymus vertino neišsamiai ir šališkai, nesilaikė rungtyniškumo principo, nevertino jį teisinančių įrodymų, apskritai tinkamai neįvertino visų byloje esančių aplinkybių, taip pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principą, teisę į gynybą, į teisingą procesą. Teismo nuosprendyje nepasisakyta dėl visų teisme ištirtų įrodymų, nenurodyti motyvai, kodėl atmesti kiti teisinantys įrodymai.

Kasatorius nurodo, kad bylos duomenys (tiek nuteistojo R. D., tiek liudytojų E. R., M. K. parodymai) patvirtina, kad vienu jo nuomojamo buto kambariu naudojosi R. D., todėl jis (kasatorius) negali atsakyti už kito asmens ten laikytus daiktus. Policijos pareigūnai jį ne tik mušė, tyčiojosi iš jo, bet ir apkalbėjo, nes jų parodymai neatitinka objektyvių bylos duomenų – ant surastų narkotinių medžiagų, priemonių, skirtų jų dozavimui, nerasta jo (kasatoriaus) pirštų pėdsakų (plastikinę dėžutę jis galėjo paliesti atsitiktinai). Liudytojai Nr. l ir Nr. 2 tik patvirtina jo nekaltumą, nes psichotropines medžiagas jiems atnešė R. D. iš nuomojamo buto, o jis (kasatorius) nė vienam įslaptintam liudytojui psichotropinių medžiagų neperdavė. 2009 m. balandžio 21 d. namo laiptinėje jis (kasatorius) sutiko R. D., kuris jam padavė pasaugoti 2000 Lt, nes nenorėjo, kad juos rastų žmona. Kasatorius neigia, kad kratos metu jis pats parodė, kur yra narkotikai. Beje, liudytojas E. V. patvirtino, kad krata buvo filmuojama, tačiau įrašo dalis, kurioje jis (kasatorius) neva parodo, kur yra narkotikai, kažkodėl dingo. Apeliacinės instancijos teismas įrašo neperžiūrėjo. Kasatorius tvirtina, kad jo paaiškinimas, jog kratos metu jis tik užuodęs nurodė, jog maišelyje yra amfetaminas, nepaneigtas.

Kasatorius tvirtina, kad bylos duomenys nepatvirtina narkotikų platinimo ar tikslo juos platinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2007, 2K-781/2007, 2K-4/2009, 2K-36/2009, 2K-75/2009). Kasatorius nurodo, kad jis su R. D. apie jokį psichotropinių medžiagų platinimą telefonu niekada nekalbėjo, tokių įrodymų byloje nėra, jis pats vartojo psichotropines medžiagas ir jas įsigydavo savo reikmėms, tačiau jų neplatino, anksčiau už tai nėra teistas. R. D. teismuose parodė, kad šias medžiagas įgijo ne iš kasatoriaus, kad kratos metu rastos psichotropinės medžiagos priklauso jam.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų, nepašalino žemesnės instancijos teismo padarytų klaidų, tinkamai neatliko įrodymų tyrimo, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Taip pat šios instancijos teismas neišnagrinėjo visų jo apeliacinio skundo argumentų. Kasatorius skunde nurodė, kad jam paskirta per griežta bausmė, tačiau šis skundo argumentas tinkamai neišnagrinėtas, neatkreiptas dėmesys į pateiktus dokumentus apie sunkią sesers ligą, šeiminę padėtį ir kt.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Stankevičius prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo įrodymus, kuriais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistajam R. Š., t. y. įslaptintų liudytojų parodymus, kurie sutampa su telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos kontrolės ir fiksavimo metu gautais duomenimis ir kita bylos medžiaga. Akivaizdu, kad R. D. skambindavo R. Š. dėl susitikimo, važiavimo į namus, psichotropinės ir narkotinės priemonės įgijimo. Butas buvo nuomojamas R. Š., R. D. ten negyveno, tai patvirtino butą nuomojusi R. S. bei šalia kambaryje gyvenęs E. R., kuris taip pat parodė, kad R. D. nėra matęs. Nuteistasis R. Š. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netyrė aplinkybės dėl policijos pareigūnų elgesio. Pasak nuteistojo, pareigūnai jį sumušė, iš jo buvo tyčiojamasi, taip pat jis buvo apkalbėtas, pareigūnų parodymai neatitinka objektyvių įrodymų. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad buvo ištirtos visos R. Š. sulaikymo aplinkybės. Sulaikymo metu buvo daromas vaizdo įrašas, jame neteisėti pareigūnų veiksmai neužfiksuoti. Kratos metu buvo rasta 0,5 kg psichotropinių medžiagų, todėl netikėti policijos pareigūnų parodymais nėra pagrindo. Pats R. Š. pareigūnams nurodė, kokioje vietoje, kur ir kaip buvo sudėtos, kaip supakuotos narkotinės medžiagos: viename pakete buvo sudėtas metamfetaminas, kitame gliukozė. Tai atitinka ir bylos faktines aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kratos metu rasti R. Š. pirštų antspaudai ant dėžutės patvirtina faktą, kad nuteistasis lietė narkotines medžiagas. Teismuose išnagrinėtos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. D. įsigijo iš R. Š. psichotropines medžiagas, R. Š. jas laikė savo nuomojamame bute, kuriame pats gyveno, ir tai atitina tiek telefoninių pokalbių, tiek slapto sekimo suvestines ir protokolus. Be to, kasacinės instancijos teismas netiria bylos faktinių aplinkybių, todėl šis klausimas plačiau nenagrinėtinas. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus R. Š. pateiktus argumentus ir ištyrė visus apeliacinio skundo motyvus, todėl priešingai, nei teigia kasatorius, BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nepadarė. Prokuroras nurodo, kad, išnagrinėjus teismų sprendimus, nenustatyti jokie BPK pažeidimai.

Nagrinėdamas baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Teismas sprendimus priima pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme yra teismo teisė, bet ne pareiga. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, prieštaravimų, kurie keltų abejonių dėl įrodymų pagrįstumo ar pakankamumo, nenustatė, todėl įrodymų tyrimo neatliko ir procesinių teisės normų, reguliuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, nepažeidė.

Prokuroras nurodo, kad nuteistojo teiginiai dėl įrodymų vertinimo taip pat nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad buvo surinkti įrodymai, pagrindžiantys R. Š. kaltę, abejonių dėl įrodymų vertinimo nėra. Kasatoriaus parodymus bei jo versiją teismai vertino kartu su kitais įrodymais. Be to, teismų sprendimuose yra išdėstyti pagrįsti motyvai, kuriais vadovaudamiesi teismai atmetė R. D., kuris, nuteistojo nuomone, patvirtina jo alibi, parodymus. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teigti, kad šioje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nėra pagrindo. Faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai. Esminių BPK bei BK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiami ar naikinami teismų sprendimai, nepadaryta.

Kartu prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde daug deklaratyvių teiginių apie faktų vertinimą ir pagrįstumą, tačiau tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, be to, kasacinis skundas prieštaringas, neaiški nuteistojo pozicija, nes R. Š. teigia, kad jam paskirta per griežta bausmė, o vėliau prašo jį išteisinti. Prokuroro teigimu, nuteistajam R. Š. bausmė paskirta sankcijos ribose.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 7, 10, 44 straipsnių, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo

Kasatorius nurodo, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 7, 10, 44 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes, anot kasatoriaus, įrodymus vertino neišsamiai, nevertino jį teisinančių įrodymų, apskritai tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių, dėl to savo išvadas pagrindė prielaidomis. Kasatoriaus manymu, byloje nėra jo kaltę patvirtinančių objektyvių, nepaneigiamų ir tiesioginių įrodymų. Taigi iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius apskritai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, pateikdamas jame savą įrodymų vertinimo versiją.

Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis). Be to, kasatorius skunde ir nenurodo, kokių konkrečių jį teisinančių įrodymų teismas neįvertino arba kurie byloje surinkti ir įvertinti įrodymai neatitinka įrodymams keliamų įstatymo reikalavimų. Kasatorius, nurodydamas buvus BPK 7, 10, 44 straipsnių pažeidimus, nepagrindžia jų konkrečiais teisiniais argumentais (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatorius skunde tiesiog analizuoja įrodymus ir teigia, kad jie nepatvirtina jo kaltės, nes: narkotinės ir psichotropinės medžiagos, rastos kratos metu, priklauso R. D.; policijos pareigūnai jį apkalbėjo, nes jų parodymai neatitinka objektyvių bylos duomenų; liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 parodymai tik patvirtina jo nekaltumą; 2009 m. balandžio 21 d. R. D. perdavė jam 2000 Lt pasaugoti ir pan. Iš esmės analogiški teiginiai dėl įrodymų vertinimo buvo pateikti nuteistojo R. Š. apeliaciniame skunde.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad nuteistojo R. Š. kaltė pagrįsta byloje surinktų įrodymų visuma, kartu paneigiant jo versijas. Tai, kad būtent R. Š. 2009 m. kovo 4 d. ir balandžio 21 d. pardavė R. D. psichotropines medžiagas, kurias šis netrukus pardavė liudytojams Nr. 1 ir Nr. 2, nuosekliai patvirtino ne tik liudytojai Nr. 1 ir Nr. 2, bet ir kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai R. G., L. R., R. M., E. V., R. G., daiktų pateikimo bei kratų metu rasti ir paimti daiktai, protokoluose dėl techninių priemonių panaudojimo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus užfiksuota informacija, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad R.

D. pirkti psichotropinių medžiagų liudytojams Nr. 1 ir Nr. 2 abu kartus vykdavo į Gedimino ir Putvinskio g. sankryžą, nueidavo į vieną iš Žemaičių g. esančių namų, prieš tai susiskambinęs su R. Š., ir atsinešdavo psichotropinių medžiagų, po to liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 paprašydavo nuvežti jį iki namų Chemijos g. Priešingai nei tvirtina R. Š., liudytojai R. S., E. R. ir M. K. patvirtino, kad R. D. R. Š. nuomojamame bute negyveno (beje, šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad liudytojai Nr. 1 ir Nr. 2, tiek pirmą kartą (kovo 4 d.), tiek antrą kartą (balandžio 21 d.) R.

D. iš Žemaičių g. nuveždavo į jo namus, esančius Chemijos g.). 2009 m. balandžio 21 d. atliktos kratos metu R. Š. nuomojamame bute rastos įvairios priemonės, skirtos narkotinių ir psichotropinių medžiagų dozavimui, t. y. trijų rūšių svarstyklės, šaukštas, užspaudžiami polietileniniai maišeliai ir plastikinė dėžutė su svareliais, ant kurios, beje, rasti R. Š. rankų pirštų pėdsakai, o ant svarstyklių ir šaukšto – narkotinių ir psichotropinių medžiagų pėdsakai. Pareigūnams radus dalį psichotropinės medžiagos, pats R.

Š. nurodė likusios medžiagos buvimo vietą, rūšį ir kiekį, taip pat nurodė, kad ji sumaišyta su gliukoze. Beje, daiktai ir psichotropinės medžiagos atliekant kratą rastos abiejuose R. Š. nuomojamuose kambariuose, o ne viename, kuriame, anot kasatoriaus, gyveno R. D.. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų R. Š. ir R. D. parodymus, pripažino juos nenuosekliais, prieštaraujančiais kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl atmetė. Tačiau kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad nuteistojo R. D. pirminiai paaiškinimai iš esmės sutampa su kitais bylos duomenimis, todėl, vertindama kitų įrodymų patikimumą, į juos atsižvelgė.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimų padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo R. Š. kaltės. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingų išvadų. Nenustatyta, kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir kurių negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Šios instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis), nes tam procesiniam veiksmui atlikti nenustatė įstatyme numatyto pagrindo, to neprašė ir proceso dalyviai. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistojo R. Š. skundo argumentus – dėl jo kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas ir paskirtos bausmės – išsamiai išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė. BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.

Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Dėl BK 260 straipsnio 1, 3 dalių taikymo

Kasatorius tvirtina, kad bylos duomenys nepatvirtina narkotikų platinimo ar tikslo juos platinti, tokių įrodymų byloje nėra, jis pats vartojo psichotropines medžiagas ir jas įsigydavo savo reikmėms, tačiau jų neplatino, anksčiau už tai nėra teistas.

Kaip matyti iš pateiktų skunde argumentų, netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ginčijamas neigiant teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, padarytas įvertinus bylos įrodymų visumą.

Jau minėta, kad byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės (tikslas psichotropines ir narkotines medžiagas platinti, taip pat platinimas) šioje byloje teismų yra nustatytos ir sprendimuose nurodytos. Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, kuris dar kartą patikrino apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo atliktą įrodymų vertinimą, motyvuotai paneigė R. Š. versiją, kad jis neplatino narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir neturėjo tokio tikslo. Teismų sprendimuose išsamiai išanalizuoti visi bylos duomenys, pasisakyta, kokiais įrodymais remiantis nustatytos svarbios faktinės aplinkybės, liudijančios, kad R. Š. savo gyvenamojoje vietoje laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino, taip pat laikė narkotinę medžiagą heroiną, turėdamas tikslą jas platinti ir platino, t. y. du kartus R. D. pardavė metamfetamino.

Pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 1, 3 dalys – R. Š. nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. Š. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Antanas Klimavičius

Vladislovas Ranonis