2013-02-21 Nr. AB-117-3-61-3-01293-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-375/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01293-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas D. G. su skundu (b. l. 1–3), kreipėsi į teismą prašydamas atlyginti neturtinę žalą – 25 000 Lt už patirtus išgyvenimus dėl netinkamų įkalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K).

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kuriame kamerų plotas buvo apie 8 m2, kartu su 3 asmenimis. Teigė, jog tokios asmenų kalinimo sąlygos neatitinka galiojančių teisės aktų, nes pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kamerose nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytus reikalavimus, vienam asmeniui, esančiam tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 kameros ploto. Dėl kalinimo perpildytose kamerose neturėjo galimybės pajudėti, pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai, miego sutrikimai, kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Lukiškių TI-K administracija į jo žodinius skundus nereagavo. Taip pat, kalėjo tuo metu, kai Lukiškių TI-K kilo gaisras, kurio metu jis nebuvo evakuotas iš kameros. Pats kaip išmanydamas bandė apsisaugoti nuo uždusimo, buvo labai išsigandęs, išgyveno dvasiškai, dėl gaisro pasikartojimo baimės beveik mėnesį sunkiai pavykdavo užmigti. Pažymėjo, kad tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.250 straipsnyje. Nurodė, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 25 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 9–15) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas pažymėjo, jog sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Įsakymu nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl norint pasimankštinti, pajudėti, pareiškėjas laisvai galėjo pasinaudoti minėta teise.

Paaiškino, kad kilusio gaisro metu, gausėjant dūmams, buvo imtasi visų būtinų priemonių: patalpos imtos vėdinti, nuteistiesiems buvo paaiškinta kaip elgtis, vėliau pagal nuteistųjų sveikatos būklę buvo pradėta evakuacija į pasivaikščiojimo kiemelius ar Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Prieš grąžinant asmenis į kameras, Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko uždūmintų patalpų patikrinimą dėl cheminių medžiagų (teršalų) koncentracijos įvertinimo gyvenamosios aplinkos ore, medicinos darbuotojai pakartotinai apžiūrėjo grąžinamus į gyvenamąsias patalpas asmenis ir suteikė jiems reikalingą pagalbą.

Taip pat buvo apžiūrėti ir asmenys, kurie nebuvo evakuoti iš kamerų. Kalinamiems asmenims buvo suteikta Psichologinės tarnybos specialistų pagalba. Po įvykio buvo keičiama patalynė ir kitas inventorius, asmenys buvo vedami praustis po dušu, suteikta galimybė nemokamai išsiskalbti drabužius, kurie buvo prisigėrę dūmų kvapu. Nurodė, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatų, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu (b. l. 44–50) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ normos 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui minėtoje normoje nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Teismas konstatavo, kad byloje pateikti duomenys – Lukiškių TI-K pateikta informacija apie kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, kalintų asmenų skaičių skirtingomis dienomis, patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. metu nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į buvimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 m2 gyvenamojo ploto, kameroje Lukiškių TI-K. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas kalėjo 474 dienas, iš kurių 1 dieną kalėjo nepažeidžiant pareiškėjo teisės į kalinimą nustatyto dydžio, 4 dienas kalėjo sąlygomis, kai ryte kalinamiems asmenims užteko ploto pagal nustatytas higienos normas. Likusias 469 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 m2 gyvenamojo ploto vienam asmeniui, kameroje Lukiškių TI-K. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos ir viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, jog pagal teismų praktiką pripažįstama, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą.

Teismas pasisakė, jog neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei, taip pat byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog atsakovė, ar kitos kompetentingos institucijos, nėra gavusios pareiškėjo skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad gaisro Lukiškių TI-K metu pareiškėju nebuvo pasirūpinta.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, nusprendė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui 2 000 Lt iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lukiškių TI-K, padavė apeliacinį skundą (b. l. 57–59), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad Lukiškių TI-K pateiktos informacijos apie asmenų skaičių kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas skirtingomis dienomis, negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Atsakovo nuomone, esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, galimai mažesnį vienam asmeniui tekusį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidinėjimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturinę žalą.

Pažymi, jog Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ir nuosprendžius.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K ar kitos institucijos nėra gavusios pareiškėjo skundų dėl kalinimo sąlygų, nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėjas savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais įrodymais, jam priteistos sumos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

Pareiškėjas D. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 64–65) pažymi, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Pareiškėjas teigia, jog teismas patvirtino faktą, jog jis 469 dienas buvo kaliniams netinkamomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant pakankamo ploto vienam asmeniui kameroje. Nurodo, kad pagal teismų praktiką, ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybės apgyvendinti kalinamą asmenį patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė į žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų (pernelyg mažo ploto kameroje) įkalinimo įstaigoje, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo kalinimo nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. metu nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 m2 gyvenamojo ploto kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pažeidimas truko 469 dienas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ilgą pažeidimo trukmę (469 kalinimo dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2 108 Lt), teismas pareiškėjui priteisė 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas konstatavo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas, cheminių tyrimų protokolas, Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojo informacija apie gaisro padarinių likvidavimą patvirtina, kad Lukiškių TI-K ėmėsi visų reikalingų veiksmų gaisro 2012 m. sausio 5 d. padariniams pašalinti, kalinamų asmenų higienos bei sveikatos priežiūrai užtikrinti (b. l. 30–34), ir nėra byloje duomenų, kad pareiškėjui gaisro metu nebuvo suteikta reikalinga pagalba bei dėl to jis būtų patyręs žalą.

Apeliantas, kurį atstovauja Lukiškių TI-K, nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, atsakovas privalo užtikrinti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytus suimtųjų izoliavimo reikalavimus, bei kad didelė asmenų kaita kamerose, kai vienos dienos bėgyje keičiasi asmenų skaičius ir jiems tenkantis plotas kameroje, nepagrįstai įvertinta kaip tęstinis bei intensyvus pažeidimas; taip pat nurodė, kad prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas įrodymais.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Apeliaciniu skundu atsakovo atstovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad nurodytu laikotarpiu (nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2012 m. balandžio 20 d.) pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytus reikalavimus, kurie numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą atitinkančią anksčiau minėtus reikalavimus, remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje pagal aktualų reguliavimą jam tektų ne mažesnis kaip 3,6 m2 (vadovaujantis nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusiu Kalėjimo departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 1.3.1 p.) kameros plotas, tai reiškia, kad aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 4 (14), 2008, t. p. administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Teisėjų kolegija, vertindama proceso šalių argumentus, visų pirma nurodo, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Kita vertus, pastebėtina, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad jog ne visais atvejais nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus ir kitas sąlygas, numatytas CK 6.271 straipsnyje, turi būti apsiribojama teisės pažeidimo pripažinimu. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija ir spręsti dėl jos dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintus reikšmingais pripažintus kriterijus. Pastebėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą. Kai reikalavimas pripažįstamas pagrįstu, teismas nusprendžia, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nes pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas – 469 kalinimo dienos, ir nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidimą nepagrįstai vertino kaip intensyvų ir tęstinį, nes kameroje laikomų asmenų skaičius paros bėgyje nuolat kito, dėl to kito ir jiems tenkanti ploto dalis yra atmestini, nes neįrodyti. Nors dėl apelianto nurodytų aplinkybių kalinamiems asmenims tenkanti ploto dalis kameroje galėjo būti santykinai didesnė, tačiau nėra pagrindo vertinti, kad ji būtų atitikusi nustatytas normas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, nustatyta pažeidimo trukmė – 469 dienos yra akivaizdžiai didelė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas.

Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (Civilinio kodekso 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šiuo individualiu atveju nustatydamas priteistinos sumos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje minimaliai jam tektų nustatytą 3,6 m2 ploto, pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, ir teisingai nusprendė, kad 2 000 Lt išmoka yra pagrįsta pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Ši suma, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, nėra aiškiai per didelė, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu byloje ir kad nepagrįstai priteisęs pareiškėjui 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012 suformuotos teismų praktikos, nes nagrinėjamoje ir apelianto nurodytose bylose iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02), tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (bylos A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A520-2791/2012 Nr. A858-105/2013, Nr. A146-170/2013).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Dainius Raižys Virginija Volskienė