2021-12-29 Nr. AB-36-3-61-3-03875-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3038-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03875-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.2; 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, (tretieji suinteresuotieji asmenys – Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaiga ir viešoji įstaiga Vytauto Didžiojo universitetas) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (toliau – ir Ministerija), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2020 m. kovo 20 d. su skundu kreipėsi į Valstybinę asmens duomenų apsaugos inspekciją (toliau – ir Inspekcija) dėl Ministerijos asmens duomenų apsaugos pažeidimų. 2020 m. birželio 11 d. Inspekcija sprendimu Nr. 3R-506(2.13-1) (toliau – ir Sprendimas) padarė išvadą, kad Ministerija atliko asmens duomenų apsaugos pažeidimą.

2.2. Ministerija neįgyvendino 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) 5 straipsnio 1 dalies f punkte įtvirtintos nuostatos ir negali įrodyti, kad duomenų tvarkymo veikla, nagrinėjamu atveju, atitinka BDAR.

2.3. Ministerijos veiksmai (neveikimas) nesuderinami su BDAR įtvirtintais reikalavimais, kurie yra keliami asmens duomenų apsaugos užtikrinimui. Ministerija asmens duomenų apsaugos pažeidimo metu nenaudojo dokumentų nuasmeninimo įrankių ir todėl neužtikrino pareiškėjo asmens duomenų konfidencialumo. Dėl Ministerijos darbuotojų aplaidumo, nerūpestingumo ir neatidumo buvo padaryta žala. Ministerijos darbuotojai nenuasmenino viešai pateikiamų Seimo kontrolieriaus įstaigoje nagrinėtos bylos duomenų, Lietuvos edukologijos universiteto pateiktų dokumentų, kuriuos neribotą laiką generavo saitynas ir kurie buvo skelbiami www.smm.lt interneto svetainėje, todėl informacija apie pareiškėjo privatų gyvenimą yra prieinama viešai. Pareiškėjas sutinka su Inspekcijos Sprendime padaryta išvada, kuri sudaro pagrindą teigti, jog nurodytais neteisėtais veiksmais Ministerija apribojo pareiškėjo teisę į privataus gyvenimo gerbimą.

2.4. Ministerija pažeidė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kadangi nesilaikė įstatyme numatytų asmens duomenų apsaugos keliamų standartų ir neribotai korporacijos „Google“ paslaugų gavėjų auditorijai paskelbė nenuasmenintą Seimo kontrolieriaus pažymą, Lietuvos edukologijos universiteto darbuotojų Ministerijai siųstus dokumentus, siejamus su pareiškėju ir jo studijomis.

2.5. Ministerijos darbuotojai 2020 m. lapkričio 26 d. aktu Nr. SR-5469 neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui administracinę paslaugą dėl administracinės procedūros ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsisakymas buvo nemotyvuotas, taip pat klaidingai nurodytos atsisakymo priežastys. Taip pat Ministerija beveik 2 metus nepranešė apie pareiškėjo, kaip duomenų subjekto, teisių pažeidimą. Pareiškėjas iki šiol negavo jokio Ministerijos vadovybės atsiprašymo ar kitokio pobūdžio apgailestavimo. Ministerija neapgailestauja dėl susiklosčiusios situacijos ir vengia prisiimti atsakomybę.

2.6. Ministerija nesilaikė duomenų tvarkytojams nustatytų prievolių ir paneigdama teisėtus pareiškėjo interesus veikė priešingai teisei, tuo pažeisdama pareiškėjo teises. Pažeidimas pareiškėją sukrėtė ir sukėlė neigiamus emocinius išgyvenimus. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. 3R-816(2.131.) padarė išvadą ir pripažino pareiškėjo skundą pagrįstu dėl Lietuvos kariuomenės karinės medicinos tarnybos veikos, dalyje dėl pareiškėjo informavimo apie jo asmens duomenų tvarkymą.

2.7. Ministerija pakenkė pareiškėjo reputacijai, sudarė prielaidas kriminalinės žvalgybos subjektams ir gydytojams (duomenys neskelbtini) susižinoti apie pareiškėjo privatų gyvenimą ir pareiškėjo nagrinėjamas bylas nacionalinių ombudsmenų institucijose. Iš nenuasmenintų bylų surinktų duomenų pagrindu, slaptomis pažymomis, kriminalinės žvalgybos subjektai darė įtaką Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojams ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Centro poliklinika“ darbuotojams. Ministerija, neribota apimtimi, viešai paskelbdama pareiškėjo asmens duomenis ir Seimo kontrolieriaus nenuasmenintus aktus, įskaitant nenuasmenintą bylos medžiagą, sudarė prielaidas pareiškėją vertinti neigiamai, tuo pakenkdama pareiškėjo reputacijai. (duomenys neskelbtini) studijų metu, užsienio universitete, pareiškėją vertino pagal neteisėtai iš aukštosios mokyklos surinktą privataus pobūdžio informaciją ir nepagrįstą pažymų turinį, o, grįžus į Lietuvą, pažeidžiant akademines procedūras pareiškėją išbraukė iš aukštosios mokyklos sąrašų neva dėl tariamo nepažangumo. Pareiškėjas skunde Inspekcijai minėjo, kad iki šiol valstybė tinkamai neintegruoja pareiškėjo į akademinę bendruomenę po (duomenys neskelbtini) studijų. Pareiškėjas moksle ir gyvenime prarado pasitikėjimą savimi, savo kompetencijomis ir įgūdžiais. Valstybė užkirto lygiomis galimybėmis stoti į valstybės tarnybą ir tarnauti valstybei, be kita ko, užsidirbti pragyvenimui ir šeimai.

2.8. 2017 m. gruodžio 15 d. Seimo kontrolieriaus įstaigos pažymos ir tyrimo duomenys, įskaitant susirašinėjimą su (duomenys neskelbtini) universiteto rektoriumi (2017 m. liepos 4 d. raštas) bei (duomenys neskelbtini) fakulteto dekane, buvo paskelbti neribotam „Google“ korporacijos ir internetinio saityno paslaugų gavėjų neproporcingai ilgą laiką, pateko kriminalinės žvalgybos subjektams, kurie paskleidė aukštojoje mokykloje, Seimo kontrolieriaus įstaigose surinktą informaciją Vilniaus savivaldybės įstaigoms. 2017 m. lapkričio 16 d. pareiškėjo komunikacija jam nežinant buvo aptarinėjama VšĮ Centro poliklinikoje. 2020 m. gegužės 30 d. Karinės medicinos tarnybos ekspertiniame nutarime teigiama, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) asmenybė, ekspertiniame nutarime pareiškėjui nustatyta (duomenys neskelbtini) diagnozė pagal (duomenys neskelbtini) ir konstatuota, kad pareiškėjas netinkamas tarnybai. (duomenys neskelbtini) teigimu, pareiškėjo liga (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepimą į skundą Ministeriją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Ministerija, kaip valstybės institucija, nėra priėmusi jokio akto, kuris galėtų būti sietinas su pareiškėjo reikalavimu. Ministerija negalėjo atlikti neteisėtų veiksmų, dėl kurių būtų padaryta žala. Šios aplinkybės suponuoja civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą. Pareiškėjas, piktnaudžiaudamas savo, kaip pareiškėjo, teisėmis, aktyviais veiksmai trukdydamas Ministerijai atlikti pagrindines teisės aktais nustatytas viešojo administravimo funkcijas, padarė atsakovui žalą, kadangi laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2020 m. birželio 29 d. pateikė Ministerijai 295 įvairius skundus, pareiškimus ir prašymus. Pastarųjų nagrinėjimui, atsakymų ir prašomų pateikti dokumentų rengimui buvo naudojami neproporcingai dideli Ministerijos žmogiškieji ir materialiniai resursai. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, suponuojančių nematerialinės žalos atsiradimą. Taip pat pareiškėjas nenurodė patvirtinančių aplinkybių, kuo pasireiškia atsakovo nurodytas tariamas pažeidimas, ar teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar dokumentais pagrįstų kitų argumentų, pagrindžiančių patirtus išgyvenimus, nepagrindė neturtinės žalos fakto ir dydžio.

4.2. Asmens duomenys Ministerijoje tvarkomi vadovaujantis BDAR bei Duomenų subjekto teisių įgyvendinimo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-768 „Dėl dokumentų, reglamentuojančių duomenų subjektų teises, patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Ministerija, gavusi Sprendimą, nedelsdama jį įvykdė. 2020 m. rugpjūčio 26 d. Inspekcija nustatė ir patvirtino, kad nurodymas įvykdytas tinkamai. Ministerija, gavusi ir įvertinusi pareiškėjo 2020 m. lapkričio 21 d. prašymą, priėmė sprendimą jo nenagrinėti, kadangi prašyme keliamas klausimas yra nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme.

4.3. Ministerija neturi automatinių dokumentų nuasmeninimo įrankių, pažymėjo, kad dokumentai, susiję su pareiškėju ir Seimo kontrolierių siūlymų (rekomendacijų) nagrinėjimo institucijoje rezultatais, nuasmeninti nepilnai (viename dokumente buvo likusi pareiškėjo vardo raidė ir pavardė) buvo dėl žmogiškosios klaidos, kuri buvo nedelsiant pašalinta. Atsižvelgiant į minėtų dokumentų paskelbimo specifiškumą (paskelbta labai konkrečioje ir unikalioje ministerijos svetainės skiltyje, kad pastebėti nepilną nuasmeninimą, buvo reikalinga išsami dokumentų analizė, kai kurie asmens duomenys galėjo būti tik nuspėjami ir pan.), tikėtina, jog tai negalėjo sukelti pareiškėjui jokių pasekmių. Ministerija, siekdama išvengti panašių incidentų ateityje, pakartotinai supažindino darbuotojus su Taisyklėmis, ir apie tai informavo Inspekciją, t. y, atliko viešojo administravimo procedūrą ir priėmė privalomuosius nurodymus, kuriuos ministerija nedelsiant įvykdė.

4.4. Seimo kontrolieriaus pažyma, skirtingai nei teigia pareiškėjas, buvo tinkamai nuasmeninta, todėl pats informacijos paskelbimo faktas nereiškia, jog buvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai, žeminama jo garbė ir orumas ar informacija neatitinka tikrovės. Taip pat pareiškėjo reikalavimas dar kartą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu pradėti viešojo administravimo procedūras yra teisiškai nepagrįstas. Taip pat teisiškai nepagrįstas ir reikalavimas pradėti tyrimą dėl ministerijos darbuotojų veikimo (neveikimo), tinkamo pareigų atlikimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaiga (toliau – ir Įstaiga) atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos nėra susijęs su Įstaigos ir (arba) Seimo kontrolieriaus veikla, pareiškėjas nenurodo, kad dėl Įstaigos ir (arba) Seimo kontrolieriaus veiklos (neveikimo) būtų patyręs neturtinę žalą.

6. Įstaiga akcentavo, kad pareiga nuasmeninti Seimo kontrolieriaus pažymą kyla ją gavusiai institucijai, todėl nagrinėjamu atveju Ministerija privalėjo gautą pažymą nuasmeninti ir tik tada nustatytais terminais paskelbti savo internetinėje svetainėje. Nei Įstaiga, nei Seimo kontrolierius nėra atsakingi už Ministerijos veiklą. Ministerijos veikla, taip pat Ministerijos teisių ar pareigų apimtis nėra susijusi ir nedaro jokios įtakos Įstaigos, Seimo kontrolieriaus teisėms ar pareigoms.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo T. G. skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo.

9. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad:

9.1. 2020 m. kovo 26 d. Inspekcija gavo pareiškėjo 2020 m. kovo 20 d. skundą (Inspekcijos registravimo Nr. 1R-2197(2.13.), kuriame nurodė, kad Ministerijai priklausančiuose internetiniuose puslapiuose nenuasmeninti, leidžiantys identifikuoti pareiškėją asmens duomenys: vardas, pavardė, mokymosi institucija, studento statusas, studijuojama studijų programa, elektroninio pašto adresas ir kita su pareiškėju susijusi informacija.

9.2. Inspekcija 2020 m. birželio 11 d. sprendimu „Dėl T. G. 2020 m. kovo 20 d. skundo“ Nr. 3R-506(2.13-1) nusprendė pareiškėjo 2020 m. kovo 20 d. skundą pripažinti pagrįstu ir nurodė Ministerijai dokumentuoti su pareiškėjo asmens duomenų paviešinimu susijusį asmens duomenų saugumo pažeidimą, kaip tai nustatyta BDAR 30 straipsnio 5 dalyje, o apie nurodymo įvykdymą iki 2020 m. birželio 30 d. raštu informuoti Inspekciją, kartu pateikiant dokumentavimo kopiją.

10. Teismas nurodė, kad nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), nei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų, o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve, todėl, kad nagrinėjamu atveju tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

11. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas (CK 6.250 str., 6.271 str. 1–4 d., ), BDAR nuostatas (4 str. 12 d., 5 str. 1 d. f p., 30 str. 1 d., 82 str. 1 d.).

12. Teismas pažymėjo, kad Inspekcija Sprendimu pripažino, jog Ministerija, dėl žmogiškosios klaidos paskelbdama nevisiškai nuasmenintus su pareiškėju susijusius duomenis, neužtikrino tinkamų techninių ir organizacinių priemonių ir padarė asmens duomenų apsaugos pažeidimą pagal BDAR 5 straipsnio 1 dalies f punkte nustatytą konfidencialumo principą. Teismas pabrėžė, kad Inspekcijos Sprendimas yra įsiteisėjęs, šalys jį pripažįsta teisėtu ir pagrįstu, todėl šioje administracinėje byloje nėra pagrindo nesivadovauti šiuo Sprendimu ir abejoti dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo bei jame nustatytu pažeidimu.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad viešai paskelbta Ministerijos internetiniame puslapyje susijusi su pareiškėju nenuasmeninta informacija buvo nedelsiant, t. y. pareiškėjo skundo Inspekcijai nagrinėjimo metu, iš viešosios erdvės pašalinta. Teismas pabrėžė, kad Ministerija, siekdama išvengti panašių incidentų, pakartotinai supažindino darbuotojus su Duomenų subjekto teisių įgyvendinimo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-768 „Dėl dokumentų, reglamentuojančių duomenų subjektų teises, patvirtinimo“ ir apie tai informavo Inspekciją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Ministerija nesiekė Sprendime nurodyto pažeidimo, kad tyrimo metu nustatyta, jog pažeidimas buvo padarytas dėl žmogiškosios klaidos, kadangi Ministerija neturi automatinių dokumentų nuasmeninimo įrankių, kad nenuasmeninta buvo tik nedidelė dalis informacijos (viename dokumente buvo likusi pareiškėjo vardo raidė ir pavardė). Teismas taip pat akcentavo, kad Ministerija įvykdė Sprendimu duotą nurodymą ir dokumentavo su pareiškėjo asmens duomenų paviešinimu susijusį asmens duomenų saugumo pažeidimą, kaip nustatyta BDAR 30 straipsnio 5 dalyje, ir apie nurodymo įvykdymą nustatytu terminu raštu informavo Inspekciją.

14. Teismas atsižvelgė į tai, kad priešingai, nei skunde teigia pareiškėjas, iš į bylą pateiktos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2017 m. gruodžio 15 d. pažymos Nr. 4D-2017/1-1216 matyti, kad ji buvo paskelbta Ministerijos internetiniame puslapyje ją tinkamai nuasmeninus, todėl pats informacijos paskelbimo faktas negali reikšti, kad buvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai, todėl pareiškėjas nepagrįstai žalos atlyginimą kildina ir iš šių Ministerijos veiksmų.

15. Pareiškėjas skunde minimo Ministerijos 2020 m. lapkričio 26 d. akto Nr. SR-5469, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2020 m. lapkričio 21 d. prašymą „Dėl administracinės procedūros“, teisės aktų nustatyta tvarka teismui neskundė ir neprašė jo panaikinti ir (ar) įpareigoti Ministeriją pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. lapkričio 21 d. prašymą, todėl pareiškėjas iš šio rašto neteisėtumo taip pat neturi pagrindo kildinti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad teisė pradėti ar nepardėti tarnybinio nusižengimo tyrimą priskirta institucijos diskrecijai, todėl, įvertinęs tai, kad minimame rašte yra nurodyti pagrįsti atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindai, negalima konstatuoti, kad Ministerija veikė neteisėtai ir iš šių veiksmų kildinti žalos atlyginimą.

16. Apibendrinęs, teismas nurodė, kad Ministerijos padarytas pažeidimas vertintinas kaip mažareikšmis, o pareiškėjas dėl šio pažeidimo jam kilusios neturtinės žalos neįrodė, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad Ministerijos padarytas pažeidimas yra pripažintas Inspekcijos Sprendimu, Ministerija padaryto pažeidimo neginčija, todėl patį pažeidimo fakto pripažinimą teismas vertino kaip pakankamą satisfakciją.

III. 17. Pareiškėjas T. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui tokio dydžio kompensaciją, kokio nuspręs teismas.

18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir skaidriai neįvardino teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (faktų).

18.2. Pirmosios instancijos teismo klaidos taisymo nutartyje nurodyta, kad „teisėjų kolegija nustatė“, tačiau šią administracinę bylą nagrinėjo vienas teisėjas.

18.3. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir nenustatė teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (objektyvių faktinių duomenų) pakankama apimtimi. Aplinkybės teismo sprendime aiškiai neatskiriamos nuo jas pagrindžiančių įrodymų, daugelis įrodymų sprendime net neminimi.

18.4. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes teismas nepagrįstai priėmė atsakovo pavėluotai pateiktą atsiliepimą į pareiškėjo skundą.

18.5. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas taip ir neatsakė į teismo posėdžio metu pateiktus esminius bylos klausimus: 1) Koks atsakovo darbuotojas ir kokio darbuotojo pavedimu 2017 m. interneto svetainės www.smm.lt skiltyje teisės aktų pažeidimai patalpino studento T. G. asmens duomenis? Dėl kokio žmogaus neatidumo ir nerūpestingumo įvyko asmens duomenų apsaugos pažeidimas? Ar atsakovas atliko pažeidimo poveikio, apelianto asmens duomenų apsaugai, vertinimą, pagal BDAR 35 straipsnį? (t. y. ar atsakovas prieš̌ pradėdamas tvarkyti duomenis, atliko numatytų duomenų tvarkymo operacijų poveikio asmens duomenų apsaugai vertinimą BDAR 35 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka).

18.6. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad Ministerija atliko pažeidimo poveikio analizę ir įvertino riziką, kuri dėl nutekintų asmens duomenų galėtų kilti ateityje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad atsakovas, nepagrįstai nedelsdamas, pranešė apie pažeidimą pareiškėjui (duomenų subjektui) ir priežiūros įstaigai, nors pagal teisės aktus turėjo tai padaryti.

18.7. Teismas užkirto pareiškėjui galimybę išsiaiškinti detaliau apie vidaus administravimo ministerijoje veiksmus, kuriuos ministerijos tarnautojai atliko dirbdami su nenuasmeninta Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. 4D-2017-1-1216 ir kitais paviešintais dokumentais.

18.8. Asmens duomenų apsaugos pažeidimas įvyko keliose ministerijos lygiuose, tačiau teismas posėdžio metu pareiškėjui užkirto teisę gauti atsakymus į rūpimus klausimus, kad pareiškėjas galėtų pagrįsti pagrindinį reikalavimą, o būtent, įrodyti teismui bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą, atsakovo aplaidumą ir neteisėtų veiksmų intensyvumą bei mastą. Nenustačius konkrečių asmenų pareiškėjas praranda teisę į operatyvų bylos nagrinėjimą bendrosios kompetencijos teisme, jeigu nuspręstų pateikti ieškinį atsakingiems už pažeidimą asmenims civilinio proceso tvarka.

18.9. Pareiškėjas nurodo, kad nėra aišku: 1) kas ir kieno pavedimu turėjo atlikti Ombudsmeno sprendimo nuasmeninimo procedūrą? Ar nenustatytas asmuo yra valstybės tarnautojas, ar nenustatytas asmuo yra civilis, dirbantis pagal darbo sutartį? 2) Kokia forma buvo priimtas sprendimas www.smm.lt interneto svetainėje paskelbti nenuasmenintus dokumentus leidžiančius identifikuoti apeliantą? 3) Kokį laiko tarpą tęsėsi asmens duomenų apsaugos pažeidimas? Ar 2017 m. ministerijoje buvo paskirtas ir ėjo pareigas asmens duomenų apsaugos pareigūnas? Kokio konkrečiai atsakovo įstaigoje dirbančio pareigūno kompetencijoje paskirti asmens duomenų apsaugos pareigūną, atliekantį asmens duomenų apsaugos priežiūros ir kontrolės funkciją? 4) Kokių iš tikrųjų taisomųjų veiksmų ėmėsi atsakovas, kad studento T. G. asmens duomenys būtų pašalinti iš bendrovės „Google“ sistemų ir duomenų talpyklų? Ar atsakovas kreipėsi į bendrovę „Google“ su prašymu pašalinti studento T. G. asmens duomenis iš bendrovės „Google“ duomenų sistemų (duomenų talpyklų) ar dirbtinio intelekto atminties?

18.10. Faktas, kad pareiškėjo asmens duomenys buvo pašalinti iš www.smm.lt interneto svetainės ir nėra matomi bei prieinami „Google“ interneto svetainėje Lietuvos (ir Europos Sąjungos) teritorijoje savaime nereiškia, kad apelianto asmens duomenys nėra matomi ir prieinami kitose šalyse.

18.11. Sprendime nepateikta motyvų apie tai kodėl teismas neištyrė pateikto įrodymo ir nenustatė teisiškai reikšmingos bylai aplinkybės, neišsiaiškino teisinių ir faktinių priežasčių apie tai, kokiu būdu studento T. G. susirašinėjimo su ministerija ir universitetu duomenys pateko pas valstybės jėgos struktūras, kriminalinės žvalgybos subjektus, o būtent į 2017 m. lapkričio 14 d. dienos raštą Nr. 2S-196 „Dėl informacijos perdavimo, kuriame nustatyta: „(duomenys neskelbtini)“? Koks valstybinės institucijos tarnautojas perdavė Kriminalinės žvalgybos subjektui studento T. G. raštiškų kreipimųsi į švietimo ir mokslo ministeriją skaičių? Ar Ministerija turi sudariusi studentų asmens duomenų teikimo Kriminalinės žvalgybos subjektams sutartį?

18.12. Teismas nenustatė teisiškai svarbių bylai aplinkybių: kokiu būdu susirašinėjimo su ministerija ir universitetu duomenys (skaičiai) pateko į kriminalines žvalgybos raštą Nr. 2S-196, be kita ko, į T. G. Karinės medicinos aktą Nr. 1707/2019.

18.13. Teismas neišsprendė pareiškėjo prašymo ištirti 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą dėl byloje pareikštų prieštaravimų ir papildomų paaiškinimų (Dokumento teisme reg. Nr. DOK-23987) neįvertino atsakovo veiksmų ar neveikimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) prasme, sprendime nepasisakė dėl atsakovo praleisto termino priežasties klausimo, nepateikė netgi glaustų motyvų apie į bylą pateiktus įrodymus susijusius su teisiškai svarbiomis bylai aplinkybėmis

18.14. Teismui pateiktame įrodyme „D. D. įgaliojimas (SMSM).adoc“ aiškiai matyti, kad 2020 m. gruodžio 23 d. valstybės pareigūnės J. Š. aktu Nr. G-29 D. D. įgaliojamas atstovauti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, tačiau D. D. neturi įgaliojimo byloje eI2-1323-983/2021 atstovauti Lietuvos valstybei. Teismas iš atsakovo neišreikalavo įgaliojimo atitinkančio atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklėse keliamiems reikalavimams, o būtent, kad administracinėje byloje eI2-1323-983/2021 Lietuvos valstybę atstovauja Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kuriai pagal teisės aktuose numatytą tvarką atstovaus įgaliotas atstovas D. D.

18.15. Teismas neatliko savarankiško vertinimo šiais aspektais:

18.15.1. Dėl Ministerijos veiksmų (neveikimo) teisinio nepagrįstumo, taip pat neatitikimo Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui;

18.15.2. Dėl Ministerijos veiksmų (neveikimo) teisinio nepagrįstumo, taip pat neatitikimo 2019 m. liepos 1 d. Švietimo mokslo ir sporto ministro įsakymo Nr. V-768 „Duomenų subjekto teisių įgyvendinimo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje taisyklių“ 48, 49.6. 50.6. punktuose numatytai tvarkai.

18.16. Pasisakydamas dėl Ministerijos veiksmų (neveikimo) teisinio nepagrįstumo, taip pat neatitikimo VAĮ 23 straipsnio 1 daliai, taip pat objektyvumo ir subsidiarumo principams teismas neteisingai aiškino teisę. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad D. D. ir T. D. 2020 m. lapkričio 26 d. aktu Nr. SR-5469, neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui administracinę paslaugą dėl administracinės procedūros, nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į gerą administravimą teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, teisę į objektyvų skundo nagrinėjimą.

18.17. Ministerija nurodė klaidingą ir nepagrįstą pagrindą, dėl kurio atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą Ministerijoje. Teismas nepatikrino 2020 m. lapkričio 26 d. atsakovo akto Nr. SR-5469 ir jame nurodytų atsisakymo pradėti administracinę procedūrą motyvų, neatliko savarankiško į bylą pateikto įrodymo (akto Nr. SR-5469) vertinimo.

18.18. Teismas neatskleidė neteisėtų Ministerijos veiksmų masto ir intensyvumo, motyvuotai išaiškindamas ir įvertindamas Ministerijos veiksmus nacionalinės teisės aktų prasme.

18.19. Buvo pažeistos 2019 m. liepos 1 d. Švietimo mokslo ir sporto ministro įsakymo Nr. V-768 nuostatos, tačiau teismas, neatliko nurodyto teisės akto nuostatų ir ministerijos veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo nurodyto teisės akto prasme, savarankišką vertinimą.

18.20. Vien tik tai, kad pareiškėjo asmens duomenys, o būtent, kreipimųsi į Švietimo ir mokslo ministeriją skaičiai pateko į jėgos struktūrų rankas pas kriminalinės žvalgybos subjektus, preziumuoja, jog asmens duomenų pažeidimas negali būti vertinimas kaip mažareikšmis. Duomenys apie pareiškėjo susirašinėjimą su atsakovu, su pareiškėjo mokykla ir jos bendruomene tapo žinomi valstybės jėgos struktūroms, pareiškėjas turėjo jam priskirtą neigiamą stigmą, visiškai prarasdamas savo asmens duomenų kontrolę.

18.21. Teismas nepagrįstai nesivadovavo BDAR konstatuojamosios dalies 146 punkto nuostatomis ir 82 straipsnio 4 dalimi.

18.22. Ministerija tokio pobūdžio pažeidimą daro ne pirmą kartą, sistemingai, tačiau jokių veiksmingų ir atgrasančių sankcijų nei Ministerijos vadovybė, nei Inspekcija nesiima. Su asmens duomenų ministerijoje tvarkymo taisyklėmis ministerijos tarnautojai ir darbuotojai supažindinami pasirašytinai, tai reiškia, kad darbuotojai turi atsakyti už padarytus teisės aktų pažeidimus, žino padarytų pažeidimų teisines pasekmes.

18.23. Teismas nepriėmė pareiškėjo pateiktų papildomų įrodymų, patvirtinančių, kad Ministerija padarė identiško pobūdžio pažeidimą, todėl pareiškėjo siekis įrodyti teismui Ministerijos pažeidimų sistemiškumą ir pasikartojimą buvo nepagrįstai apribotas.

18.24. Pareiškėjo atveju tiek Inspekcija, tiek pareiškėjas įrodė, o Ministerija neneigė, kad pareiškėjo asmens duomenys pateko į jėgos struktūrų ir kriminalinės žvalgybos subjektų rankas, taip pat, ir į bendrovės „Google“ sistemas (duomenų talpyklas). Byloje nėra duomenų, jog atsakovas išreiškė gerą valią ir kreipėsi į bendrovę „Google“ su prašymu pašalinti iš „Google“ sistemų (duomenų talpyklų) su apeliantu siejamą informaciją ir per www.smm.lt tinklapį paviešintus pareiškėjo asmens duomenis.

18.25. Teismas neatliko savarankiško vertinimo ką galėtų patirti tokioje situacijoje vidutinis žmogus, ar veiksmų pobūdis vidutiniam žmogui galėjo realiai sukelti neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, juolab, kad vertinimo kriterijai, kuriuos reikia taikyti tokiam objektyviam supratimui buvo teismui žinomi. Kiekvienas vidutinis žmogus (vidutinis studentas) patirtų neigiamas emocijas ir neigiamus išgyvenimus, sužinojęs, kad jo asmens duomenys tvarkomi neteisėtai, be kita ko, yra žinomi kriminalinės žvalgybos subjektams ir patekę į jėgos struktūrų rankas. Teismas turėjo detaliau ištirti visas kitas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, t. y. remtis ne tik pareiškėjo suvokimu (subjektyviuoju kriterijumi), tačiau įvertinti ir gebėjimą paveikti vidutinį žmogų (objektyviuoju kriterijumi).

18.26. Ministerija pakenkė pareiškėjo reputacijai, sudarė prielaidas jėgos struktūrų darbuotojams, kriminalinės žvalgybos subjektams ir gydytojams (duomenys neskelbtini) susižinoti apie pareiškėjo privatų gyvenimą ir pareiškėjo nagrinėjamas bylas nacionalinių ombudsmenų institucijose, todėl pareiškėjas liko su socialine stigma, kuri bet kokiu atveju turės įtakos apelianto gyvenimo kokybei: santykiams šeimoje, bendravimui su aplinkiniais, studijų procesui, darbo galimybėms, vertinimui kurį pareiškėjui taiko gydytojai.

18.27. Kriminalinės žvalgybos subjektai darė įtaką Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojams ir VšĮ „Centro poliklinika“ darbuotojams, pareiškėjas buvo vertinimas tik neigiamai ((duomenys neskelbtini)).

19. Pareiškėjas akcentuoja, kad BDAR konstatuojamosios dalies 146 punkto 3 sakinyje aptarti tikslai ir BDAR 82 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies aiškinimas Lietuvos Respublikoje nėra nusistovėjusi teisė, todėl pareiškėjas prašo kreiptis dėl BDAR 82 straipsnio 2 ir 4 dalies išaiškinimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Ministerija atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

21.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 1 ir 6 punktais, Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 497, 5 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 330 1.9.1 ir 1.9.2 punktais, byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ABTĮ 33 str. 5 d.). Atsižvelgiant į tai, skunde pareiškėjo pateiktos abejonės dėl netinkamo byloje atsakovo atstovavimo, teisiškai nepagrįstos.

21.2. Priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2017 m. gruodžio 15 d. pažyma Nr. 4D-2017/1-1216 buvo paskelbta Ministerijos internetiniame puslapyje ją tinkamai nuasmeninus, pats informacijos paskelbimo faktas negali reikšti, kad buvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai, todėl pareiškėjas nepagrįstai žalos atlyginimą kildina ir iš šių Ministerijos veiksmų. Skunde nurodyti argumentai dėl kilusios neturtinės žalos yra abstraktūs ir nedetalizuoti, nėra patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais objektyviais įrodymais.

21.3. Asmens duomenys Ministerijoje tvarkomi vadovaujantis BDAR bei Duomenų subjekto teisių įgyvendinimo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-768 „Dėl dokumentų, reglamentuojančių duomenų subjektų teises, patvirtinimo“.

21.4. Ministerija, gavusi Inspekcijos 2020 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 3R-506(2.13-1), nedelsdama jį įvykdė. 2020 m. rugpjūčio 26 d. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcija nustatė ir patvirtino, kad nurodymas įvykdytas tinkamai.

21.5. Ministerija, skelbdama savo interneto svetainėje informaciją apie teisės aktų pažeidimus, ginčo atveju paskelbdama nuasmenintą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2017 m. gruodžio 15 d. pažymą Nr. 4D-2017/1-1216, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. (Institucijos interneto svetainėje, laikantis asmens duomenų apsaugos, valstybės, tarnybos, komercinės, profesinės paslapčių ir kitų įstatymų saugomų paslapčių apsaugos reikalavimų, turi būti skelbiama nuasmenintos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių pažymos dėl atlikto tyrimo dėl skundo ir informacija apie Seimo kontrolierių siūlymų (rekomendacijų) nagrinėjimo institucijoje rezultatus), tokiu būdu įgyvendina BDAR nuostatas (6 str. 1 d. c p.).

21.6. Teisiškai nepagrįstas ir reikalavimas, pradėti tyrimą dėl Ministerijos darbuotojų veikimo / neveikimo, tinkamo pareigų atlikimo ar panašiai, kadangi tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą, paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent įstaigos diskrecija. Todėl pareiškėjui nesuteikta teisė reikalauti ministerijos, kad ji pradėtų tarnybinio nusižengimo tyrimą. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina ministerijos atsakymas (Ministerijos 2020 m. lapkričio 26 d. raštas Nr. SR-5469), nereiškia, jog ministerija veikė neteisėtai, kadangi teisė (ne)pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą išimtinai suteikta tik pačiai ministerijai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą, pareiškėjo teigimu, atsiradusią Ministerijai netinkamai, t. y. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tvarkant jo asmens duomenims.

23. Bylos duomenimis, Inspekcija 2020 m. birželio 11 d. sprendimu „Dėl T. G. 2020 m. kovo 20 d. skundo“ Nr. 3R-506(2.13-1) nusprendė pareiškėjo 2020 m. kovo 20 d. skundą, kuriame jis nurodė, kad Ministerijai priklausančiuose internetiniuose puslapiuose skelbiami nenuasmeninti, leidžiantys identifikuoti pareiškėją asmens duomenys (vardas, pavardė, mokymosi institucija, studento statusas, studijuojama studijų programa, elektroninio pašto adresas ir kita su pareiškėju susijusi informacija), pripažinti pagrįstu ir nurodė Ministerijai dokumentuoti su pareiškėjo asmens duomenų paviešinimu susijusį asmens duomenų saugumo pažeidimą, kaip tai nustatyta BDAR 30 straipsnio 5 dalyje, o apie nurodymo įvykdymą iki 2020 m. birželio 30 d. raštu informuoti Inspekciją, kartu pateikiant dokumentavimo kopiją.

24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas prašomą neturtinę žalą kildina būtent dėl Sprendime nurodyto Ministerijos pažeidimo, įvertinęs kitas su šiuo pažeidimu susijusias aplinkybes (viešai paskelbta Ministerijos internetiniame puslapyje susijusi su pareiškėju nenuasmeninta informacija buvo nedelsiant, t. y. pareiškėjo skundo Inspekcijai nagrinėjimo metu, iš viešosios erdvės pašalinta; siekdama išvengti panašių incidentų, Ministerija pakartotinai supažindino darbuotojus su Duomenų subjekto teisių įgyvendinimo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-768 „Dėl dokumentų, reglamentuojančių duomenų subjektų teises, patvirtinimo“ ir apie tai informavo Inspekciją; tyrimo metu nustatyta, jog pažeidimas buvo padarytas dėl žmogiškosios klaidos, kadangi Ministerija neturi automatinių dokumentų nuasmeninimo įrankių; kad nenuasmeninta buvo tik nedidelė dalis informacijos (viename dokumente buvo likusi pareiškėjo vardo raidė ir pavardė); Ministerija įvykdė VDI 2020 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 3R-506(2.13-1) duotą nurodymą ir dokumentavo su pareiškėjo asmens duomenų paviešinimu susijusį asmens duomenų saugumo pažeidimą, kaip nustatyta BDAR 30 straipsnio 5 dalyje, ir apie nurodymo įvykdymą nustatytu terminu raštu informavo Inspekciją), taip pat į tai, kad pareiškėjas neįrodė, kad dėl padaryto pažeidimo būtų patyręs ilgalaikius išgyvenimus ar kitus neigiamus padarinius, konstatavo, kad Ministerijos padarytas pažeidimas vertintinas kaip mažareikšmis, o pareiškėjas dėl šio pažeidimo jam kilusios neturtinės žalos neįrodė, dėl ko jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

25. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad: priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, iš į bylą pateiktos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2017 m. gruodžio 15 d. pažymos Nr. 4D-2017/1-1216 matyti, kad ji buvo paskelbta Ministerijos internetiniame puslapyje ją tinkamai nuasmeninus, pats informacijos paskelbimo faktas negali reikšti, kad buvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai, todėl pareiškėjas nepagrįstai žalos atlyginimą kildina ir iš šių Ministerijos veiksmų; pareiškėjas skunde minimo Ministerijos 2020 m. lapkričio 26 d. akto Nr. SR-5469, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2020 m. lapkričio 21 d. prašymą „Dėl administracinės procedūros“, teisės aktų nustatyta tvarka teismui neskundė ir neprašė jo panaikinti ir (ar) įpareigoti Ministeriją pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. lapkričio 21 d. prašymą, todėl pareiškėjas iš šio rašto neteisėtumo taip pat neturi pagrindo kildinti neturtinės žalos atlyginimą. Teisė pradėti ar nepardėti tarnybinio nusižengimo tyrimą priskirta institucijos diskrecijai, todėl, įvertinus, kad minimame rašte yra nurodyti pagrįsti atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindai, negalima konstatuoti, kad Ministerija veikė neteisėtai ir iš šių veiksmų kildinti žalos atlyginimą.

26. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai yra pagrindas pripažinti, jog, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

28. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas įvertino byloje pateiktus įrodymus, sprendime išdėstė nuoseklius ir pakankamus motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti, todėl, jų nebekartodama, teisėjų kolegija pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

29. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių dalyse, įvardytose „Įvadinės pastabos“ ir „Dėl teismo šališkumo byloje eI2-1323-983/2021, taip pat dėl neteisėto atsakovės atsiliepimo prie bylos prijungimo klausimo“, „Dėl teismo neišreikalautos visos su ginču susijusius medžiagos klausimo“, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad: byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su eile Ministerijos veikų, pareiškėjo įvardijamų buvus neteisėtomis, todėl galimai pareiškėjui rūpinčios, tačiau su nagrinėjamo ginčo dalyku nesusijusios, aplinkybės nėra reikšmingos, dėl ko teismas ir neturėjo pareigos dėl kiekvienos iš jų pasisakyti atskirai; argumentai, susiję su teismo procesiniuose dokumentuose padarytais rašymo apsirikimais, dėl procesinio sprendimo atnaujinti terminą atsiliepimui į skundą pateikti, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka ABTĮ keliamų reikalavimų ir kt., kas, anot pareiškėjo, patvirtina teismo šališkumą, neatidumą ir pan., yra tik subjektyvus vertinimas, nulemtas bylos baigties. Pažymėtina, kad taip akcentuojamas procesinis sprendimas atnaujinti terminą atsiliepimui į skundą pateikti savaime jokio pranašumo kitai šaliai nesuteikė, kadangi, priešingai nei civilinės bylos procese, administracinės bylos procese sprendimas už akių ar pan. negali būti priimtas; nepagrįstais laikytini ir kiti pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ reikalavimus teismui būti aktyviam. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu (žr., pvz., 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-36/2009). ABTĮ 10 straipsnyje nustatyta teismo pareiga šalims padėti įgyvendinti jų procesines teises negali būti suprantama kaip įpareigojimas veikti kurios nors šalies naudai. Tokia aktyvi teismo pozicija dėl vienos iš šalių būtų proceso rungtyniškumo bei teismo nešališkumo principų pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-757/2002).

30. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl Valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 1 punkto ir 3.23 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose civilinėse ir administracinėse bylose (toliau – bylos), kai pagal pareikštus ieškinius (skundus, prašymus, pareiškimus) atsakovu (trečiuoju asmeniu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu) įtraukta valstybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – valstybė), išskyrus šio nutarimo 3.22.2 punkte nurodytas bylas dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala.

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais reiškiamas nesutikimas su teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė patyręs žalą dėl Inspekcijos 2020 m. birželio 11 d. sprendime „Dėl T. G. 2020 m. kovo 20 d. skundo“ Nr. 3R-506(2.13-1) konstatuoto Ministerijos padaryto pažeidimo, pažymėtina, kad, kaip jau minėta skundžiamame sprendime, pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; ir kt.).

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė dėl Sprendime nurodyto Ministerijos pažeidimo patyręs neturtinę žalą: neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Dėl pasikartojančio pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog vien tai, kad jo asmens duomenys pateko pas kriminalinės žvalgybos subjektus, paneigia vertinimą dėl pažeidimo mažareikšmiškumo, teisėjų kolegija nemano, kad kriminalinės žvalgybos subjektams, teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka vykdantiems jiems pavestas funkcijas, tokio pobūdžio duomenys yra neprieinami.

34. Dėl pareiškėjo svarstymų, susijusių su BDAR 82 straipsnio 2 ir 4 dalių turinio aiškinimu ir būtinybe kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, pažymėtina, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo (ABTĮ 4 str. 3 d.). Akcentuotina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012). Bylos šalies prašymas teismui nėra privalomas ir jei Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negali kilti jokių pagrįstų abejonių, galutinės instancijos nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt. C-283/81, Rink. p. 3415, 13–16 ir 21 punktai).

35. BDAR 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kuris asmuo, patyręs materialinę ar nematerialinę žalą dėl šio reglamento pažeidimo, turi teisę iš duomenų valdytojo arba duomenų tvarkytojo gauti kompensaciją už patirtą žalą. BDAR 82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tvarkant duomenis dalyvaujantis duomenų valdytojas atsako už žalą, padarytą dėl vykdyto duomenų tvarkymo pažeidžiant šį reglamentą. Duomenų tvarkytojas už dėl duomenų tvarkymo sukeltą žalą atsako tik tuo atveju, jei jis nesilaikė šiame reglamente konkrečiai duomenų tvarkytojams nustatytų prievolių arba jei jis veikė nepaisydamas teisėtų duomenų valdytojo nurodymų arba juos pažeisdamas. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog jei tame pačiame duomenų tvarkymo procese dalyvauja daugiau nei vienas duomenų valdytojas ar duomenų tvarkytojas arba dalyvauja abu – duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas – ir kai jie pagal 2 ir 3 dalis yra atsakingi už bet kokią dėl tokio tvarkymo sukeltą žalą, laikoma, kad kiekvienas duomenų valdytojas arba duomenų tvarkytojas yra atsakingi už visą žalą, kad būtų užtikrinta veiksminga kompensacija duomenų subjektui. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės niekaip nepagrindė, kokie minėtų normų nuostatų taikymo aspektai yra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste: pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos už šio BDAR nuostatų pažeidimo netekintas nesant pagrindo konstatuoti vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – atsiradusios žalos – buvimo.

36. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimo nėra pagrindo, todėl jis (apeliacinis skundas) netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė