2013-10-11 Nr. AB-6062-3-61-3-01199-2009-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-306/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01199-2009-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.1, 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank investicijų valdymas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–7), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba, atsakovas) 2009 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (10.10) I-4047; 2) įpareigoti VSDF valdybą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą pensijų įmokos dalį, kuri į pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už 2009 m. I ketvirtį, t. y. 190,56 Lt; 3) įpareigoti VSDF valdybą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pareiškėja paaiškino, kad 2003 m. lapkričio 13 d. sudarė pensijų kaupimo sutartį (toliau – ir Pensijų kaupimo sutartis) su pensijų kaupimo bendrove UAB „Hansa investicijų valdymas“ ir šios sutarties pagrindu tapo pensijų kaupimo bendrovės fondo dalyve. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 2 dalį, imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias perveda VSDF valdyba į pensijų fondą, dydis.

Pensijų sistemos reformos įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija, įsigaliojusi 2003 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 %, 2005 metais – 3,5 %, 2006 metais – 4,5 %, nuo 2007 metų – 5,5 % dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas atgal negalioja (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 str. 2 d., 70 str. 1 d., CK 1.7 str. 2 d.), Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai neturi įtakos Pensijų kaupimo sutarčiai, nes ji sudaryta iki Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų priėmimo.

Be to, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Kadangi pensijų kaupimo sutartis sudaryta iki pensijų įmokų dydžio Pensijų sistemos reformos įstatyme pakeitimo (sumažinimo), mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 % nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas. VSDF valdyba nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą turėjo pervesti 406,57 Lt sumą, tačiau pervedė 216,01 Lt , t. y. 190,56 Lt mažiau nei turėjo būti pervesta.

Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimai, keičiantys pensijų įmokų dydžius, buvo paskelbti „Valstybės žiniose“ 2009 m. sausio 17 d., 2009 m. kovo 5 d., 2009 m. gegužės 12 d. VSDF valdyba nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu, nes minėtos nuostatos taikytinos tik asmenims, sudariusiems sutartis iki nurodytų Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų paskelbimo (įsigaliojimo). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo formuojama praktika, teisės aktų pakeitimais negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų.

Pareiškėja buvo įgijusi teisę kaupti pensijų dalį nustatyto dydžio įmokomis, todėl minėtu teisinio reguliavimo pakeitimu buvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Ginčo atveju taip pat buvo pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo, lygybės prieš įstatymą, teisės į pensiją principai, o Lietuvos Respublikos Seimas, nustatydamas, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai įsigaliojo iki paties įstatymo paskelbimo, pažeidė Konstitucijos nuostatas. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau – ir Pensijų sistemos reformos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) nuostatų atitiktį Konstitucijai.

Atsakovas VSDF valdyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20–22) atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (toliau – ir Pensijų kaupimo įstatymas) 4 straipsnio 7 dalį atsakovas privalo registruoti tarp pensijų kaupimo bendrovių ir dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis Pensijų kaupimo sutarčių registre. Pagal Pensijų kaupimo sutarčių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1037, 9 punktą, VSDF valdyba yra vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga, kuri kartu yra ir registro tvarkymo įstaiga.

Tvarkydama šį registrą ir registruodama pensijų kaupimo sutartis, VSDF valdyba privalo užtikrinti kiekvieno dalyvio dalyvavimo pensijų kaupime nepertraukiamumą. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, VSDF valdyba, remdamasi jos tvarkomame Pensijų kaupimo sutarčių registre esančia informacija apie dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis bei jų pasirinktus pensijų fondus, priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas už kiekvieną dalyvį turi pervesti atitinkamiems pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams.

Pensijų įmokų, kurias privalu pervesti pensijų fondams, dydžiai yra patvirtinti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 %, 2005 metais – 3,5 %, 2006 metais – 4,5 %, 2007 ir 2008 metais – 5,5 %, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 %, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. – 2 % dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, 2012–2014 m. –6 %, nuo 2015 m. sausio 1 d.

– 5 % dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (galioja nuo 2009 m. sausio 1 d.) yra nustatyta, kad nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei savarankiškai dirbančių asmenų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas), gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 m.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 m. yra 1 %, 2010 m. – 2 %. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje labai aiškiai įvardija asmenų kategorijas, datas bei pensijų įmokų dydžius, kuriuos reikia pervesti pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams. VSDF valdyba, patikrinusi pareiškėjai apskaičiuotų ir pervestų pensijų įmokų dydžius, klaidų nenustatė. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos teiginys, kad po 2009 m. sausio 1 d. turėjo būti taikomos Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatos, galiojusios iki 2009 m. sausio 1 d., t. y. toliau pervedant 5,5 % dalyvio pajamų pensijų įmokas, yra nepagrįstas, nes Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2009 m. sausio 1 d., neišskiria asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., ir nenustato jiems atskiro pensijų įmokos tarifo.

Pažymėjo, kad VSDF valdyba nėra ir negali būti laikoma pareiškėjos sudarytos pensijų kaupimo sutarties šalimi, tokių sutarčių sudarymas atsakovui sukelia tik tas pareigas, kurias jis privalo vykdyti vadovaujantis galiojančiais įstatymais – t. y. užregistruoti šią sutartį, pervedinėti įstatymo nustatyto dydžio pensijų įmokas ir pan. Be to, pagal CK 1.80, 6.156, 6.157 straipsnius šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms – tokioms sąlygoms taikomos niekinio sandorio pasekmės. Asmens „antrosios pakopos“ pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo („socialinio solidarumo sistemos“) finansų sąskaita.

Todėl pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas padidina būsimos asmens valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį. Vadovaujantis CK 4.37, 4.38 straipsnių, Pensijų kaupimo įstatymo 9 straipsnio, Pensijų sistemos reformos įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalių nuostatomis, mokėtinos pensijų įmokos nėra pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės objektas – pensijų kaupimo dalyviui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik Pensijų fondą sudarančio pensijų turto, t. y. už pensijų įmokų lėšas įsigyto turto bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, dalis, nustatoma pagal jo pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių.

Todėl pensijų įmokų dydžio keitimas niekaip neįtakoja (neriboja) pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės teisių. VSDF valdyba pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų nepažeidė, nes jos veiksmai buvo paremti galiojančiais teisės aktais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 6 d. nutartimi (b. l. 33–40) nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) nuostatų atitikimą Konstitucijai. Todėl bylą sustabdė. Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. birželio 29 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2012, Nr.78-4063), Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 4 d. nutartimi atnaujino bylą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi (b. l. 92–93) atnaujino administracinę bylą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu (b. l. 104–108) pareiškėjos J. D. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja ir UAB „Hansa investicijų valdymas“ 2003 m. lapkričio 13 d. sudarė socialinio pensijų kaupimo sutartį, pagal kurią pareiškėja tapo valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo pensijų fondo Pensija 3 dalyve (b. l. 22). Pareiškėja 2009 m. birželio 18 d. kreipėsi į VSDF valdybą su skundu, kuriame prašė pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta už 2009 m. I ketvirtį, t. y. 190,56 Lt (b. l. 10–12). VSDF valdybos 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (10.10) I-4047 pareiškėjos skundas atmestas (b. l. 8) paaiškinant, kad VSDF valdyba, pervesdama draudimo įmokas, vadovavosi Pensijų reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis.

Pensijų sistemos reformos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2008 m. gruodžio 31 d., 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 m. yra 2,5 procento, 2005 m. – 3,5 procento, 2006 m. – 4,5 procento, nuo 2007 m. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. 2009 m. sausio 15 d. priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo, be kita ko, buvo pakeista Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad pensijų įmokos dydis 2004 m. yra 2,5 procento, 2005 m.

– 3,5 procento, 2006 m. – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 m. – 3 procentai, nuo 2011 m.– 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodoma, kad įstatymas įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas tik 2009 m. sausio 17 d. Taigi Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) buvo nustatytas sumažintas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis (2,5 procento pajamų mažesnis nei nustatytasis iki 2009 metų). 2009 m. balandžio 28 d. priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo, be kita ko, buvo pakeista Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 m.

– 3,5 procento, 2006 m. – 4,5 procento, 2007 ir 2008 m. – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 m. yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 m. – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taigi kaupiamosios pensijų įmokos dydis nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. buvo sumažintas iki 2 procentų.

Įvertinęs pareiškėjos skundo argumentus, teismas nustatė, kad iš esmės ginčas kilęs dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios, kaip minėta, buvo pakeistos 2009 m. sausio 15 d. ir 2009 m. balandžio 28 d., taikymo ir aiškinimo. Todėl nagrinėjamo ginčo atveju yra reikšmingi Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime pateikti išaiškinimai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime, aiškindamas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcijos, įsigaliojusios 2009 m. sausio 17 d.) nuostatas, pažymėjo, kad socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, o įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą.

Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo reikalavimų.

Pažymėjo, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu reguliavimu sumažinus kaupiamosios pensijos įmokos dydį, proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis. Vadinasi, pakeitus (sumažinus) kaupiamosios pensijų įmokos tarifą – valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalį, kartu proporcingai padidėja kita valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis ir valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valstybei, bendras dydis nepakinta.

Įstatymų leidėjas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

Konstitucinis Teismas akcentavo, kad įmokų dydžio sumažinimas nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų negali būti vertinamas kaip toks įmokų sumažinimas, kuriuo būtų paneigta kaupiamosios pensijos esmė.

Konstitucinis Teismas analogišką teisės aiškinimą ir vertinimą pateikė ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakcijos, įsigaliojusios po 2009 m. balandžio 28 d. priimtų pakeitimų, nuostatų atžvilgiu. Taip pat pažymėjo, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009 m. sausio 15 d. redakcijos 4 straipsnio 1 dalis ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek šiose straipsnių dalyse nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai, tačiau taip pat pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad VSDF valdyba, būdama viešojo administravimo institucija, savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais įstatymais. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nustatė, kad pensijų įmokos į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą buvo pervedamos vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis, kurių konstitucingumas iš esmės patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu. Be to, iš ginčo šalių išdėstytos pozicijos matyti, kad atsakovas pervedė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio įmokas į pareiškėjos sąskaitą už visą 2009 m. I ketvirtį, t. y. neatsižvelgęs į tai, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009 m. sausio 15 d. redakcija įsigaliojo 2009 m. sausio 17 d., t. y. įstatymą oficialiai paskelbus „Valstybės žiniose“.

Teismas vertino, kad šešiolikos dienų retroaktyvus Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatų galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjos teises. Be to, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas (2009 m. sausio 15 d. redakcija) atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą negu tas, kuris buvo nustatytas šioje įstatymo redakcijoje, nebuvo jokio pagrindo. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.80, 6.156, 6.157 straipsniais, šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog VSDF valdyba privalėjo vadovautis ne Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, o pensijų kaupimo sutartimis, sudarytomis tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių.

Pirmosios instancijos teismas vertino, ar VSDF valdybos 2009 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. (10.10) I-4047, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad VSDF valdyba 2009 m. liepos 2 d. sprendime Nr. (10.10) I-4047 faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, priimtas sprendimas pagal Viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Pažymėjo, kad skundo reikalavimai, kuriais prašoma įpareigoti atsakovą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą už 2009 m. I ketvirtį nepervestą pensijų įmokos dalį bei į pareiškėjos pensijų fondą vykdyti ne mažesnio kaip 5,5 procentų dydžio pervedimus, skaičiuojamus nuo jos pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, yra išvestiniai reikalavimo panaikinti VSDF valdybos 2009 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (10.10) I-4047 atžvilgiu, todėl šie išvestiniai skundo reikalavimai irgi atmestini.

III. Pareiškėja J. D. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 113–117) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnį ir nepaisė to, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos, kuriomis pensijų įmokų tarifas buvo sumažintas nuo 5,5 iki 3 %, įsigaliojo ne 2009 m. sausio 1 d. (įstatymo atgręžtinis taikymas), o nuo jų paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos, t. y. 2009 m. sausio 17 d., prieštarauja Konstitucijai.

2. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Civilinio kodekso nuostatas dėl imperatyviųjų teisės normų pasikeitimo po sutarties sudarymo įtakos sutarties sąlygoms (CK 6.157 str. 2 d.). Nors ir pasikeitė imperatyvios teisės normos, tačiau pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį jos neturi įtakos Pensijų kaupimo sutarties sąlygoms ir jų niekaip negali pakeisti, kadangi įstatymai atgal negalioja (Konstitucijos 7 str. 2 d., 70 str. 1 d., CK 1.7 str. 2 d.).

3. Teismas nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu. Mažesnių pensijų įmokų pervedimas galimas tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė po pensijų įmokų sumažinimo (Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų įsigaliojimo), nes įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Asmenims, sudariusiems sutartis iki nurodytų įstatymo pakeitimų paskelbimo (įskaitant pareiškėją), atsakovas privalo pervesti tokio dydžio įmokas, kurios galiojo sudarant pensijų kaupimo sutartis, t. y. nesumažintas įmokas.

4. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, kad į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jeigu įstatymų leidėjas esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei) nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą. Tačiau iki šiol tokio kompensavimo įstatymų leidėjas nenustatė, todėl yra pažeidžiama teisė į nuosavybę, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas. Kadangi teisingumą vykdo teismai, todėl kiekvienoje byloje teismas ad hoc pats gali išspręsti teisingo kompensavimo pareiškėjui klausimą bei apginti nuosavybės teisę tenkindamas pareiškėjos skundą.

Atsakovas VSDF valdyba prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 122–125) atsikirsdamas į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas dėsto šiuos argumentus:

1. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnis aiškiai įvardija asmenų kategorijas, datas ir kaupiamųjų pensijų įmokų dydžius, kuriuos reikia pervesti pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams. Todėl apeliantės teiginys, kad sumažintos 3 procentų pensijų įmokos galėjo būti pradėtos skaičiuoti ir pervedamos į pensijų fondus tik už 2009 m. II ketvirtį (balandžio–birželio mėn.) ir tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė 2009 m. balandžio 1 d. ir vėliau. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. kovo 31 d., ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tas, kuris buvo patvirtintas šiuo įstatymu, nebuvo jokio teisinio pagrindo. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu nustatyti socialinio draudimo įmokų tarifai įsigalioja (taikomi) nuo biudžetinių metų pradžios. 2008 m. gruodžio 18 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo (toliau – ir VSDF biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas), įsigaliojusio 2008 m. gruodžio 30 d., 3 straipsnio 11 dalyje buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas. Su šio įstatymo nuostatomis ir Biudžeto sandaros įstatyme nustatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių tvirtinimo tvarka sietinas (buvo suderintas) po šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo priimto Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimas ir jame įtvirtintų teisės normų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų tarifų pakeitimu, taikymas.

2. Pensijų kaupimo sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, gi VSDF valdyba nėra ir negali būti laikoma tokios sutarties šalimi, ir tokių sutarčių sudarymas Fondo valdybai sukelia tik tas pareigas, kurias ji privalo vykdyti vadovaujantis galiojančiais įstatymais (Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalis, 10 straipsnio 2 dalis, Pensijų kaupimo sutarčių registro nuostatų 9 punktas). Atsakovas pažymi, kad pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį. Šalys susitaria tik dėl bendradarbiavimo kaupiant pensijų įmokas, tačiau tarpusavio susitarimu negali lemti pensijų įmokų dydžio. Šių įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis – atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. Sutarties šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Taigi taikyti pakeistą (negaliojančią) įstatymo nuostatą, numatančią didesnius pensijų įmokų dydžius, nėra teisinio pagrindo.

2. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), todėl tik asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga. Kadangi VSDF valdyba pareiškėjai pagal galiojančius teisės aktus priskaičiuotas visas pensijų įmokas pervedė laiku į pareiškėjos sąskaitą pensijų fonde, todėl nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad atsakovas, nepervesdamas dalies pensijų fondų dalyviams priklausančių įmokų į pensijų fondų sąskaitas, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėja iškėlė dėl kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo į pensijų kaupimo bendrovės valdomą pensijų fondą nuo 2009 m. sausio 1 d. dydžio už 2009 m. I ketvirtį.

Byloje nustatyta, kad apeliantė 2003 m. lapkričio 13 d. sudarė su UAB „Hansa investicijų valdymas“ pensijų kaupimo sutartį, pagal kurią tapo valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo pensijų fondo Pensija 3 dalyve. Pareiškėja 2009 m. birželio 18 d. kreipėsi į VSDF valdybą su skundu, prašydama į jos pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta už 2009 m. I ketvirtį, t. y. 190,56 Lt. Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą VSDF valdyba 2009 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą Nr. (10.10) I-4047, kuriuo pareiškėjos skundo netenkino. Sprendime nurodė, kad pensijų kaupimo įmokos į fondą pervestos teisingai, remiantis Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsniu, kuris numato pensijų kaupimo įmokų tarifo sumažinimą iki 2010 metų pabaigos. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja 2009 m. liepos 22 d. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydama panaikinti minėtą VSDF valdybos sprendimą, įpareigoti atsakovą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą nepervestą pensijų įmokos dalį už 2009 m. I ketvirtį (190,56 Lt), taip pat įpareigoti VSDF valdybą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), neatsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualius Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimo išaiškinimus bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas, sprendimą priėmė pažeisdamas ir netinkamai taikydamas procesinės teisės normas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Minėta, kad pareiškėja socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo sutartį su UAB „Hansa investicijų valdymas“ sudarė 2003 m. lapkričio 13 d. Atsižvelgiant į tai, kad administracinis ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovo kilo dėl VSDF valdybos nepervestų į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą atitinkamų sumų už 2009 m. I ketvirtį, nagrinėjamam ginčui yra aktuali ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų raida.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2002 m. gruodžio 3 d. Pensijų sistemos reformos įstatymas Nr. IX-1215 (ginčui aktuali šio įstatymo pakeitimų ir papildymų 2009 m. sausio 15 d. Nr. XI-149, 2009 m. balandžio 28 d. Nr. XI-238 redakcijos), 2003 m. liepos 4 d. Pensijų kaupimo įstatymas Nr. IX-1691 (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 2008 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. X-1588 redakcija).

Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Pensijų sistemos reformos įstatyme buvo numatyta galimybė Lietuvos Respublikos gyventojams, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, išskyrus asmenis, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, nuo 2004 m. sausio 1 d. kaupti šio draudimo įmokos dalį pasirinktose pensijų kaupimo bendrovėse ir teisė iš jose sukauptų lėšų (sukaupto pensijų turto) įstatymų nustatytomis sąlygomis gauti tam tikras pensijų išmokas kartu su, atsižvelgiant į pensijų kaupimui skirtą valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, proporcingai mažesne valstybine socialinio draudimo senatvės pensija (Pensijų sistemos reformos įstatymo 1, 3, 4 str.). Šios redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, nuo 2007 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pagal minėtos redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, 2004 metais buvo nustatytas pradinis 2,5 procento pajamų pensijų įmokos dydis, kuris kiekvienais metais iki 2007 metų buvo didinamas pridedant po 1 procentą pajamų, o nuo 2007 metų, t. y. pasiekus 5,5 procento pajamų šios įmokos dydį, buvo nustatytas neterminuotai. Pareiškėja 2003 m. lapkričio 13 d. kaupimo sutartį sudarė galiojant paminėtai Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatai.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo ir pensijų išmokų mokėjimo organizavimo sąlygas bei tvarką nustato 2003 m. liepos 4 d. Pensijų kaupimo įstatymas Nr. IX-1691.

Įstatymų leidėjas nuo 2009 metų keletą kartų keitė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl kaupiamosios pensijų įmokos dydžio.

2009 m. sausio 15 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-146 1 straipsniu buvo pakeista šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Šio įstatymo 2 straipsnis nustatė, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d. Leidinyje „Valstybės žinios“ 2009 m. sausio 15 d. įstatymas Nr. XI-146 buvo paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. (Žin., 2009, Nr. 6-160). Taigi minėto įstatymo 2 straipsniu buvo nustatytas atgręžtinis įstatymo galiojimas.

Įstatymų leidėjas 2009 m. balandžio 28 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-238 1 straipsniu dar kartą pakeitė šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir nustatė: „Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“. Šio įstatymo 2 straipsnis nustatė, kad jis įsigalioja nuo 2009 m. liepos 1 d. Leidinyje „Valstybės žiniose“ 2009 m. balandžio 28 d. įstatymas Nr. XI-238 buvo paskelbtas 2009 m. gegužės 12 d. (Žin., 2009, Nr. 54-2136).

Įstatymų leidėjas 2010 m. birželio 30 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-954 1 straipsniu (įsigaliojo 2010 m. liepos 13 d.) dar kartą pakeitė šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Lietuvos Respublikos Seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.

Pažymėtina, kad analogiškos nuostatos, kaip ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pakeitimuose, buvo įtvirtintos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatyme. Šio įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija Nr. XI-70) buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas, o 6 straipsnio 1 dalyje patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime ir šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka mokančių sumažinto tarifo valstybinio socialinio draudimo įmokas, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 1 procento dydžio tarifas. Šio įstatymo 3 straipsnio 11 dalies vėlesnėje redakcijoje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija Nr. XI-231) buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentų dydžio tarifas, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 2 procentų dydžio tarifas.

Iš paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad dėl nagrinėjamam ginčui aktualaus laikotarpio (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d.) Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtintas sumažintas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, t. y. 2,5 procento pajamų mažesnis nei nustatytasis iki 2009 metų sausio 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu inter alia pripažino, kad: Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d. (Žin., 2009, Nr. 6-160), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160; 2009 m. balandžio 28 d. redakcija; Žin., 2009, 54-2136; 2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 82-4308) tiek, kiek jose nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu nutraukė bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai pažymėdamas, kad kiekvienas valstybės ir savivaldybių biudžetų įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir terminuotai taikomas įstatymas. Pažymėjo, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos ir Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatos, kuriomis sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai nustatyti tuo pačiu metu, tiems patiems asmenims ir tokie patys, kaip ir ginčijamomis valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatomis. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jam ištyrus ginčijamų Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, atitinkamus ginčus dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžių sumažinimo sprendžiantis Vilniaus apygardos administracinis teismas, t.y. pareiškėjas konstitucinės justicijos byloje, galės įvykdyti teisingumą – išspręsti bylas, nepriklausomai nuo to, ar ginčijamos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatos būtų pripažintos prieštaraujančiomis, ar neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

Minėtoje konstitucinės justicijos byloje buvo išnagrinėtas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartimi šioje administracinėje byloje pateiktas prašymas ištirti, ar Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria sumažintas pensijų įmokos dydis 2009 ir 2010 metais, neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgdama į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat į tai, kad atsakovas, priimdamas apeliantės ginčijamą 2009 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (10.10) I-4047, rėmėsi tik Pensijų sistemos reformos įstatymu ir Pensijų kaupimo įstatymu, bei į šių įstatymų paskirtį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisingumo įvykdymui šioje byloje pakanka vadovautis specialiaisiais įstatymais, kartu atsižvelgiant į šiai bylai aktualius Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, taip pat į Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies, ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatas

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą, taip pat į Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą visiškai, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ir pareiškėjos skundą patenkina iš dalies.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pabrėžė, jog asmens konstitucinė teisė įstatymų numatytais atvejais gauti senatvės pensiją yra viena svarbiausių socialinių teisių. Konstitucinis Teismas, remdamasis savo ankstesne praktika, pažymėjo, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai; asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia, Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia, civilinėje teisėje (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Konstitucinis Teismas pripažino galimybę įstatymų leidėjui, nustačius, jog valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad, inter alia, nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, laikinai sumažinti į specialius pensijų fondus pervedamų pajamų dydį.

Tačiau, anot Konstitucinio Teismo, tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo reikalavimų. Taip pat Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, jog į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jei įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas, inter alia, į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.

Konstitucinis Teismas, plėtodamas ankstesnę konstitucinę doktriną, konstatavo, jog konkrečiu atveju įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir tai, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už šių įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų) sumos – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

Konstitucinis Teismas nenustatė minėtojo teisinio reguliavimo prieštaravimo ir Konstitucijos 52 straipsniui, laiduojančiam teisę į senatvės pensiją ar konstituciniam teisinės valstybės principui. Tapačių išvadų Konstitucinis Teismas priėjo ir dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. vasario 17 d. redakcija) konstitucingumo, spręsdamas, jog įtvirtinu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytas sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis savarankiškai dirbantiems asmenims, iki 2009 m. sausio 1 d. sudariusiems pensijų kaupimo sutartis, nustačius sumažintą bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį, nepaneigta šių asmenų teisė į senatvės pensiją, nepažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio kylantys socialinės apsaugos ir iš 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Analogiškos pozicijos Konstitucinis Teismas laikėsi ir spręsdamas dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. balandžio 28 d. redakcija), tiek, kiek joje nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d. nustatytas sumažintas 2 procentų pajamų kaupiamųjų pensijų įmokų dydis, atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, teisinės valstybės principui, t. y. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įtvirtinus sumažintą valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydį ir numačius sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimą, nepažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.

Prieštaringumo Konstitucijai Konstitucinis Teismas nenustatė ir tirdamas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 30 d. redakcija) teisinį reguliavimą, tiek, kiek jame nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis. Anot Konstitucinio Teismo, šis teisinis reguliavimas nepažeidė Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių bei konstitucinio teisinės valstybės principo.

Pagal minėtus Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai aiškinimus, kaupiamųjų pensijų įmokų mažinimas įvairiomis Pensijų sistemos reformos įstatymo redakcijomis per se nepažeidė Konstitucijos, nes įstatymų leidėjas turėjo įgaliojimus nuspręsti laikinai sumažinti tokių įmokų dydį.

Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad sumažinus jai pervedamą kaupiamąją pensijos įmoką buvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo imperatyvas, kadangi, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, analizuojamu atveju nebuvo sumažintos jau apskaičiuotos ir sumokėtos (pervestos) kaupiamosios pensijų įmokos, būtent kurios laikytinos Konstitucijos saugotina nuosavybe, tačiau priešingai – įstatymų leidėjas tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį. Minėta, jog tokią diskreciją įstatymų leidėjas (paisydamas iš Konstitucijos kylančių teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo imperatyvų) turėjo, todėl kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimas nepažeidė pareiškėjos teisės į pensiją ar teisės į nuosavybę. Pažymėtina ir tai, kad dėl sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo nenustatymo Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) asmenų, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d. atžvilgiu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog vertinant šį teisinį reguliavimą kartu su Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įstatymų leidėjas, numatęs padidinti kaupiamosios įmokos tarifą konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, sudarė prielaidą kompensuoti sumažintas kaupiamąsias pensijų įmokas. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas nagrinėjamo ginčo atveju ad hoc turėtų išspręsti teisingo kompensavimo pareiškėjai klausimą. Pažymėtina ir tai, kad ginčo laikotarpis patenka į ekonomikos krizės laikotarpį, per kurį, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas gali laikinai sumažinti kaupiamąsias pensijų įmokas, pervedamas į specialius fondus.

Apeliantė akcentavo, kad jos sudaryta sutartis yra civilinė, kad pensijų kaupimo sutartį ji sudarė iki pensijų įmokų dydžio sumažinimo, t. y. iki pirmiau aptartų Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų, todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 procento nuo jos pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo išmokos, pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas ir negali pakeisti sutartinių nuostatų. Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris. Civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumato, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms, o tokioms sąlygoms taikomos niekinio sandorio pasekmės (CK 1.80 str., 6.156 str., 6.157 str.). Pareiškėja ir pensijų kaupimo bendrovė negalėjo susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laiką, nes ši sąlyga patenka į viešosios teisės reguliuojamą sritį (lot. ius publicum). Įmokų dydžiai įstatymų leidėjo buvo nustatyti Valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo (2009 m. gegužės 12 d.) 3 straipsnio 11 dalyje bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2009 m. birželio 30 d. redakcijos). Todėl nagrinėjamam atvejui netaikytina CK 6.157 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, pareiškėjos argumentai šiuo aspektu atmestini, o reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo pervesti į pareiškėjos sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, negali būti tenkinamas. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime nenustatė, jog kuri nors iš tikrintų Pensijų sistemos reformos normų materialiuoju aspektu prieštarautų Konstitucijai. Tačiau Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d. (Žin., 2009, Nr. 6-160), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Prie šių išvadų Konstitucinis Teismas priėjo atsižvelgdamas į tai, kad pagal Konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis), Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors jis buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d., įsiterpė į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėta teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Konstitucinis Teismas pabrėžė teisėkūros subjektui keliamą reikalavimą teisės aktų galią nukreipti tik į ateitį bei tai, jog teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia, Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Pažymėjo, jog teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys pagal įstatymą įsigiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Minėtos Konstitucinio Teismo išvados teisėjų kolegijai yra pagrindas konstatuoti, kad minėtu teisiniu reguliavimu buvo neteisėtai įsiterpta ir į apeliantės bei jos pasirinkto pensijų fondo santykius dėl atitinkamo dydžio kaupiamosios pensijų įmokos pervedimo į pareiškėjos sąskaitą už 2009 metų I-ąjį ketvirtį. Todėl pareiškėjos skundas šia apimtimi yra pagrįstas ir turi būti patenkintas. Toks įstatymų leidėjo įsiterpimas neabejotinai pažeidė teisėtus apeliantės lūkesčius, kad už jau prasidėjusį laikotarpį į jos pensijų fondo sąskaitą bus pervesta atitinkamo dydžio kaupiamoji pensijų įmoka. Apeliantė nurodė, kad už 2009 m. I-ąjį ketvirtį, į kurį antikonstituciniu reguliavimu buvo neleistinai įsiterpta, į jos sąskaitą iš viso nebuvo pervesta 190,56 Lt. Dėl šios sumos dydžio ginčo nėra. Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovas VSDF valdyba įpareigotinas į apeliantės pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jos pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, t. y. 190,56 Lt. Taip pat naikintinas atsakovo 2009 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. (10.10) I-4047, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijų įmokos pervedimo už 2009 metų I-ąjį ketvirtį. Atsižvelgiant į tai, jog VSDF valdyba 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (10.10) I-4047 atsisakė į apeliantės pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokų dalį už 2009 metų I-ąjį ketvirtį remdamasi įstatymo norma, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, šis sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir turi būti panaikintas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Priešingas situacijos aiškinimas prieštarautų teisėtumo principui ir leistų nepašalinti iš teisės sistemos aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujančio administracinio akto, ginčijamo jam teisines pasekmes sukėlusio asmens (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu, be kita ko, buvo išspręstas nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktas Konstituciniam Teismui prašymas ištirti Pensijų reformos įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, kadangi pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl šioje individualioje byloje taikytinų įstatymo normų atitikimo Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis). Vieną iš ginčo išsprendimui taikytinų įstatymo nuostatų Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai.

Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Šis konstitucinis imperatyvas perkeltas į ABTĮ 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime inter alia yra akcentavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintu draudimu taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būtų taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją; tokiu konstituciniu reguliavimu siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės. Minėtame Konstitucinio Teismo sprendime pateiktas išaiškinimas, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Į šią Konstitucinio Teismo doktriną atsižvelgiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinė byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-580/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas nagrinėjamoje byloje įstatymo normą, kuri Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pažeidė Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus imperatyvus.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai, sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-438/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 8, p. 316–326; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, pareiškėjos atžvilgiu priimtas sprendimas dėl 2009 metų I ketvirčio negali būti laikomas įvykdytu, nes pareiškėja kreipėsi į teismą ir tai buvo padaryta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimo priėmimo. Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju kai kurias materialiosios ir procesinės teisės normas taikė netinkamai, todėl skundžiamas sprendimas turi būti pakeistas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl kaupiamosios pensijų įmokos dalies už 2009 metų I-ąjį ketvirtį. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. liepos 2 d. sprendimą dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo Nr. (10.10) I-4047.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervesti į J. D. pensijų fondo sąskaitą kaupiamosios pensijų įmokos dalį už 2009 metų I-ąjį ketvirtį – 190,56 Lt (vienas šimtas devyniasdešimt litų penkiasdešimt šeši centai).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas