2022-07-27 Nr. AB-19404-3-62-3-00972-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3474-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00972-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja F. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 22S54396 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės šalis, kilmės valstybė) pilietė, iš kilmės šalies išvykusi, nes (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėja pažymėjo, kad prašyme suteikti prieglobstį nurodė konkrečias aplinkybes, jog jai realiai grėsė persekiojimo ir / ar susidorojimo pavojus, o, įvertinus dabartinę situaciją kilmės šalyje, toks pavojus tebegresia. Atsakovas, vertindamas situaciją kilmės valstybėje bei jai galimai kylantį tos situacijos nulemtą pavojų bei tuo pagrindu atsirandančią pareiškėjos baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Pareiškėja vertino, jog ji priskirtina Europos pabėgėlių paramos biuro (toliau – ir EPPB) išskiriamai padidintos grėsmės rizikos asmenų kategorijai.

4. Pareiškėja nesutiko ir su sprendimais ją išsiųsti, uždrausti atvykti ir apsigyventi. Pareiškėja teigė nuoširdžiomis pastangomis padėjusi tyrimui, jos veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, ji laikėsi nustatytų tvarkų, o jos išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas tikslo saugiai gyventi.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, jog Sprendimu nusprendė pareiškėjai nesuteikti pabėgėlio statuso, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjai ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

7. Atsakovas teigė, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos paaiškinimas apie (duomenys neskelbtini) pasižymi esminiais trūkumais, yra neinformatyvus ir nekonkretus, nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais. Pirminės ir antrinės apklausų metu pareiškėjos paaiškinimas reikšmingai skyrėsi. Pirminės apklausos metu pareiškėja teigė, kad (duomenys neskelbtini), o antrinės apklausos metu paaiškinimo detalės pasikeitė – iš pradžių pareiškėja tvirtino, kad (duomenys neskelbtini), vėliau teigė, kad, jeigu grįžtų į kilmės valstybę, būtų nužudyta (duomenys neskelbtini). Apklausos pabaigoje pareiškėja pabrėžė, kad mano, jog (duomenys neskelbtini), kuri ją nužudytų, jei grįžtų į kilmės valstybę. Pareiškėjos paaiškinimas apie (duomenys neskelbtini) iš dalies sutapo su jos sesers paaiškinimu antrinės apklausos metu, tačiau antrinės apklausos metu pareiškėja nenurodė, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas vertino, kad pareiškėja skunde tik deklaratyviai nurodė, jog Migracijos departamento išvados objektyviai nepagrįstos, tačiau nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios, anot pareiškėjos, buvo netinkamai įvertintos. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad, atliekant tyrimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Pareiškėja iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šiuos pareiškėjos veiksmus atsakovas vertino kaip nesąžiningus, neįrodančius, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjos F. A. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

10. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

10.1. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų. Pareiškėja nepateikė asmens dokumentų, kurie patvirtintų jos tapatybę ar pilietybę.

10.2. Pareiškėja 2021 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Apklausos metu pažymėta, jog (duomenys neskelbtini).

10.3. Pareiškėja antrinės, 2021 m. gruodžio 27 d. atliktos, apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

10.4. Pareiškėja įvardino ir kitą incidentą, (duomenys neskelbtini).

10.5. Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11. Teismas vadovavosi Konvencijos 12 straipsnio 1 dalimi, 1 straipsnio A dalies 2 punktu, Įstatymo 86, 87 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 99 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose.

12. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius dokumentus, konstatavo, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jos nurodyti argumentai. Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjos asmenybę bei į faktinę situaciją jos kilmės valstybėje, apklausose siekė detaliai išsiaiškinti situaciją dėl jos pateikto prašymo suteikti pareiškėjai prieglobstį. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjos įvardinama baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, tokių įrodymų nepateikta ir teisme, todėl teismas sutiko, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

13. Teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjai kilmės valstybėje negresia joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Teismas nenustatė aplinkybių, kad dėl pareiškėjos bus imtasi persekiojimo veiksmų, todėl sprendė, jog jos baimė dėl pavojaus gyvybei yra nulemta tik pareiškėjos subjektyvaus situacijos vertinimo bei prielaidų. Teismas nustatė, jog pareiškėjos paaiškinimas apie priežastis, privertusias ją išvykti iš kilmės valstybės, nepagrindžia aplinkybių, kad prieš ją kilmės valstybėje buvo naudojamos neteisėtos ekonominio pobūdžio priemonės, kad ji buvo diskriminuojama dėl individualių savybių, kad jai neleidžiama, draudžiama įsidarbinti ir kt. Teismas priėjo išvadą, jog pareiškėjos paaiškinimas pasižymi rimtais trūkumais ir yra nepakankamai detalus, apklausų metu buvo keičiamos paaiškinimo detalės, nagrinėjamu atveju buvo vertinta ne tik bendra kilmės valstybės informacija, bet ir individuali pareiškėjos situacija kilmės valstybės kontekste. Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas sprendė, jog nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjai poreikį.

14. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai Sprendimu nesuteikė pareiškėjai pabėgėlio statuso, o jai neatitikus Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų, ir papildomos apsaugos.

15. Dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, teismas priėjo išvadą, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta, atitinkanti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi ir sprendė, kad pareiškėjai nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra neproporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismas šią Sprendimo dalį pakeitė ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas taip pat pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpinęs šį laikotarpį iki 2 metų.

16. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. 17. Pareiškėja F. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, jog jos prieglobsčio prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus.

19. Pareiškėja aptaria kilmės valstybės informaciją (duomenys neskelbtini) ir teigia, kad, analizuodamas prieglobsčio prašymą, atsakovas jos nurodytas aplinkybes įvertino kaip ekonominio pobūdžio, kurios neatitinka teisės aktais nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, neprilygsta persekiojimui dėl konvencinių priežasčių. Atsakovas Sprendime neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, todėl negalima besąlygiškai tvirtinti, kad pareiškėjos paaiškinimas ir prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėti. Pareiškėja vadovaujasi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, EŽTT praktika ir akcentuoja, kad prieglobsčio prašymo tyrimas bei įrodymų vertinimas turi būti kruopštus, o atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, perkėlė pareiškėjai pareigą teisiškai kvalifikuoti konkrečias, jos nurodytas individualias aplinkybes, nevertino, ar kilmės šalyje valstybė teikia realią pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims, t. y. nevertino pareiškėjos teiginių, jog, grąžinus ją į kilmės valstybę, jos gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos. Atsakovas netaikė pareiškėjai EPPB išskirtų padidintos rizikos asmenų profilių, nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju, pareiškėja nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė gyvybei / sveikatai, pagrindinėms jos teisėms ir laisvėms.

20. Pareiškėjos vertinimu, atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti jai draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo Sprendimą, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su teisiniu reglamentavimu, prieglobsčio prašymo motyvais, tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, nenustatytais pagrindais suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, sprendimu išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti, bei pažymi, kad Migracijos departamentas ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimo išvadas. Atsakovas pažymi, kad bendra saugumo padėtis kilmės valstybėje per se (savaime) nelemia pabėgėlio statuso suteikimo, kadangi yra vertinamos individualios, su konkrečiu asmeniu susijusios aplinkybės, o ne bendra kilmės valstybės informacija.

23. Atsakovas nepagrįstais laiko pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius, kad Migracijos departamentas neįvertino individualios pareiškėjos ekonominės būklės ir jos padėties kilmės valstybėje, neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo ir pažymi, kad ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėja negrindė savo prieglobsčio prašymo, kad kilmės valstybė prieš ją naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

24. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, teisės aktuose nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms įvertinti. Pareiškėja deklaratyviai formuluoja tariamus Migracijos departamento Sprendimo trūkumus, nekonkretizuoja, kokios pareiškėjos asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjos atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Migracijos departamento ir teismo sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais. Atsakovas nurodo, kad teismas sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti laikotarpį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Pareiškėja F. A. prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

27. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl pareiškėjos prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.

V. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjai F. A. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti bei apsigyventi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtus laikotarpius sutrumpino, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

30. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovui nesurinkus aktualios būtinos informacijos apie pareiškėjos individualaus pobūdžio aplinkybes.

31. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

32. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėja apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja.

33. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, ar visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

34. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

36. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, yra papildomos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados.

38. Byloje nustatyta, jog pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė (duomenys neskelbtini).

39. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad tyrimo metu surinkta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Migracijos departamentas Sprendime priėjo prie išvados, kad pareiškėjos baimė nėra visiškai pagrįsta, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteikiamas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjos paaiškinimus, teiktus ją apklausiant, Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą informaciją, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja baimę grįžti į kilmės valstybę grindžia subjektyviu situacijos vertinimu, individualios asmeninės grėsmės nenustatyta, net ir jos minimi incidentai nėra nulemti jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigdama, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, nenurodė ir nedetalizavo, į kokias asmenines pareiškėjos savybes atsakovas neatsižvelgė, kokių įrodymų visapusiško ištyrimo neužtikrino. Nors pareiškėja teigia, jog atsakovas neįvertino naujausios kilmės valstybės informacijos, tačiau nenurodo, į kokį tokios informacijos aspektą turėtų būti atkreiptas dėmesys. Teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi apeliaciniame skunde minimą informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, ją vertina kaip pernelyg bendro pobūdžio, nepatvirtinančią konkrečiai pareiškėjai tariamai gresiančio pavojaus. Byloje nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, abstraktūs pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pareiškėjos baimė patirti persekiojimą yra pagrįsta, dėl ko teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti Migracijos departamento, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl nepagrįstų pareiškėjos paaiškinimų bei baimės grįžti į kilmės valstybę (Įstatymo 86 str. 1 d.).

41. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš ją kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad ji yra persekiojama, diskriminuojama, kad dėl jos individualių savybių jai neleidžiama įsidarbinti ar kt., todėl visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas jos nurodytas aplinkybes įvertino kaip ekonominio pobūdžio ir Sprendime neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas netaikė pareiškėjai EPPB išskirtų padidintos rizikos asmenų profilių, nes jie taikomi tik (duomenys neskelbtini) piliečiams, o pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė.

42. Atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas reikalavo teisiškai kvalifikuoti prieglobsčio prašymo aplinkybes. Byloje esanti pareiškėjos apklausos transkripcija patvirtina, kad jai buvo užduodami klausimai apie jos faktinę patirtį, o Migracijos departamentas pateiktus duomenis vertino ir kvalifikavo. Prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais (Įstatymo 71 str. 4 d. 4 p.). Prieš priimant Sprendimą pareiškėja buvo apklausta laikantis nustatytų procedūrų – jai paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvai paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas atliko kruopštų ir objektyvų tyrimą ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju apskirtai nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėja turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojama tuo atveju, jeigu grįžtų į kilmės valstybę.

43. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija (kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas, keliantis grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, (duomenys neskelbtini) regione, o taip pat ir pietinėje kilmės šalies dalyje, iš kurios yra kilusi pareiškėja, nebuvo užfiksuotas toks mastas rimtų ginkluotų konfliktų, kad vien buvimas teritorijoje civiliui keltų grėsmę patirti beatodairišką smurtą), pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Tokios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados nepaneigia pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tikimybe, jog, išsiuntus ją į kilmės šalį, pareiškėjos gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

44. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog atsakovo Sprendimu ją išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti, pareiškėjai neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti bei apsigyventi sutrumpino, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nustatyti draudimo laikotarpiai turėtų būti dar labiau sutrumpinti.

45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos F. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Ernestas Spruogis