A-822-3008-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-3008/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00375-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui P. V. (P. V.),

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Gintarui Motuzui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. sausio 4 d. raštą Nr. 22-19; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. sausio 18 d. raštą Nr. 2S-252; 3) įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą perduoti jo perkėlimo į pataisos namus klausimą nagrinėti teismui.

Skunde (b. l. 15-17, 22-23) paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 14 d. suėjo pusė jo įkalinimo termino, dėl to 2011 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai kreiptis į teismą dėl jo pervedimo iš kalėjimo į pataisos namus tolimesniam bausmės vykdymui. Iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. sausio 5 d. gavo atsakymą, kad jo prašymas netenkinamas motyvuojant tuo, kad šiuo momentu jis turi 4 galiojančias nuobaudas. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, jį apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2012 m. sausio 18 d. sprendimu jo skundo netenkino. Ginčijamuose sprendimuose akcentuojama, kad pervedimas į pataisos namus nagrinėjamas kaip skatinimo priemonė ir toks prašymas gali būti patenkintas tik esant nepriekaištingam elgesiui, nuteistajam iniciatyvai ir aktyviai dalyvaujant socialinės reabilitacijos programose, nepriekaištingai dirbant ir mokantis. Pareiškėjas nurodo, kad visi šie reikalavimai atitinka Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 140 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodytos skatinimo priemonės. Tačiau jis neprašo jį skatinti priemonėmis, numatytomis BVK 140 straipsnio1-2 dalyse ar 4 dalyje, o prašo taikyti jo atžvilgiu BVK 140 straipsnio 3 dalį. Pažymėjo, kad asmenys, keliantys grėsmę aplinkiniams, kalėjimo teritorijoje visada vaikšto su antrankiais, nuteistieji linkę užpulti ant identifikavimo kortelės turi pažymėtą rudą liniją, linkę pabėgti − raudoną liniją. Jis per visą įkalinimo laiką niekada nevaikščiojo kalėjime su antrankiais ir neturėjo ant kortelės minėtų skiriamųjų linijų, o tai rodo, kad grėsmės aplinkiniams jis nekelia ir atitinka BVK 140 straipsnio 3 dalyje numatytas sąlygas.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 28-30) paaiškino, kad BVK 140 str. yra nurodytos laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skiriamos paskatinimo priemonės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 204 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems, turintiems galiojančių nuobaudų, negalima skirti paskatinimo priemonių, išskyrus panaikinti paskirtą nuobaudą prieš terminą. Pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją su prašymu dėl pervedimo iš kalėjimo į pataisos namus tolimesniam bausmės atlikimui, suėjus pusei jam paskirtos bausmės termino. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas į pareiškėjo 2011 m. gruodžio 19 d. prašymą atsakė tinkamai, prašomą informaciją pateikė laiku, atsakymas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, jame nurodyta apskundimo tvarka. Paskatinimo priemones galima skirti nuteistajam už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi. Nepriekaištingu elgesiu galima laikyti tokį nuteistojo elgesį, kada jis per tam tikrą laikotarpį tinkamai vykdo įstatymų reikalavimus ir laikosi nustatytų elgesio taisyklių, vykdo pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, tausoja pataisos įstaigos turtą ir nėra gavęs nuobaudų. Pareiškėjas P. V. turi 3 analogiškas drausmines nuobaudas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kai atsisakė eilės tvarka tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius, taip pat jam buvo paskirta nuobauda už kratos metu rastus neleistinus daiktus (mobilaus ryšio telefoną, SIM kortelę kroviklį, laisvų rankų įrangą). Sprendžiant klausimą dėl jo perkėlimo į pataisos namus, pareiškėjas turėjo 4 galiojančias drausmines nuobaudas. Pažymėjo, kad P. V. ir toliau yra linkęs pažeidinėti bausmės atlikimo režimo reikalavimus, 2012 m. vasario 15 d. jam buvo paskirta dar viena drausminė nuobauda už tai, kad kratos metu jo asmeniniuose daiktuose buvo rasti du savadarbiai peiliai ir skriestuvas, kas kelia grėsmę bei pavojų aplinkiniams. Šiuo metu P. V. turi 5 galiojančias drausmines nuobaudas. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, BVK 140 straipsnio 3 dalies norma pareiškėjui negali būti taikoma.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 67-69) nurodo, kad skundžiamame Kalėjimų departamento sprendime pareiškėjui buvo paaiškinta, kad nepriekaištingu elgesiu galima laikyti tokį nuteistojo elgesį, kai jis per tam tikrą laikotarpį tinkamai vykdo įstatymų reikalavimus ir laikosi nustatytų elgesio taisyklių, vykdo pataisos įstaigos administracijos nurodymus ir nėra gavęs nuobaudų. Pareiškėjas skundo nagrinėjimo metu turėjo keturias galiojančias nuobaudas, todėl jo elgesio negalima laikyti nepriekaištingu. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija, neteikdama pareiškėjo teismui pagal BVK 140 straipsnio 3 dalį, veikė teisėtai.

Į pareiškėjo skundą Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, atsakė tinkamai, šį atsakymą pagrindė galiojančiais teisės aktais, nurodė apskundimo tvarką. Mano, kad šis atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl naikinti jo nėra pagrindo. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo teiginys, kad tam, jog jam būtų taikomos BVK 140 straipsnio 3 dalies nuostatos, pakanka vien fakto, kad jis atliko pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir nekelia pavojaus aplinkiniams, yra iš esmės klaidingas, prieštaraujantis teisės aktuose įtvirtintam reglamentavimui.

Pats BVK 140 straipsnio pavadinimas rodo, kad jame nustatytos ir aptariamos laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skiriamos paskatinimo priemonės. Todėl nuteistojo teikimas teismui, kad BVK 140 straipsnio 3 dalies pagrindu būtų svarstomas jo perkėlimas atlikti bausmę iš kalėjimo į pataisos namus, negali būti suprantamas kitaip, kaip tik paskatinimo priemonė. Paskatinimo priemonės yra svarbios stimuliuojant nuteistųjų laisvės atėmimu teisės aktams paklusnų elgesį bausmės atlikimo metu. Jos sukuria nuteistųjų laikymo sąlygų ir teisinės padėties kitimo sistemą, kurioje, esant pozityviam nuteistojo elgesiui, numatytos tam tikros lengvatos arba esminiai laikymo sąlygų bei teisinės padėties pokyčiai.

Tokia sistema bausmių vykdymo įstatymo dėka leidžia valdyti nuteistųjų laisvės atėmimu elgesį, nukreipti jį į teisės aktams paklusnaus, naudingo visuomenei gyvenimo būdo pusę. Nei BVK nei Taisyklės nenustato, kokiais pagrindais ir aplinkybėmis turi būti skiriama viena arba kita paskatinimo priemonė, todėl pareigūnai, kuriems Taisyklės suteikia teisę skirti paskatinimo priemonę, kiekvienu konkrečiu atveju įvertina paskatinimo priemonės skyrimo pagrindą, nuteistojo asmenybę, ankščiau paskirtas paskatinimo priemones ir nuobaudas, bei atsižvelgia į teisingą ir progresyvų bausmių atlikimo principą.

Bet kurios paskatinimo priemonės skyrimas yra įgalioto pataisos įstaigos pareigūno teisė. Taisyklių XXXIV skyriuje „Paskatinimo priemonių ir nuobaudų skyrimo bei vykdymo nuteistiesiems ypatumai“ numatytos kai kurios paskatinimo priemonių parinkimo taisyklės, pvz. nuteistiesiems, turintiems galiojančių nuobaudų, negalima skirti paskatinimo priemonių, išskyrus paskirtos nuobaudos panaikinimą prieš terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino skundžiamus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento sprendimus ir įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją kreiptis į teismą su teikimu spręsti klausimą dėl jo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad BVK 140 straipsnio 1–4 dalyse laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems numatytas paskatinimo priemonės galima suskirstyti pagal jas taikančius subjektus: BVK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas priemones skiria įgalioti pareigūnai, o 3 ir 4 dalyse – teismas. Teismas vertino, kad tik BVK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų paskatinimo priemonių skyrimo tvarka nustatyta BVK 141 straipsnyje, o jų taikymo tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 204 punktas, nustatantis, kad nuteistiesiems, turintiems galiojančių nuobaudų, negalima skirti paskatinimo priemonių, išskyrus panaikinti paskirtą nuobaudą prieš terminą.

Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginiai, kad teikimas teismui dėl BVK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos paskatinimo priemonės skyrimo, atsižvelgiant į Taisyklių 204 punkto nuostatą, negali būti teikiamas tuo atveju, jei nuteistasis turi galiojančių nuobaudų, yra nepagrįstas, nes tokia sąlyga įstatymu nėra nustatyta. Pažymėjo, kad BVK 165 straipsnio, reglamentuojančio laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo vietą, 1 dalis nustato, kad nuteistieji laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka kalėjimuose. Pirmuosius dešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikę nuteistieji, atsižvelgiant į jų elgesį bausmės atlikimo metu bei saugumo reikalavimus ir kai yra kalėjimo administracijos teikimas, apylinkės teismo nutartimi gali būti perkelti į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą, t. y. teikimas dėl asmens, nuteisto griežčiausia bausme, perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus yra teikiamas nepriklausomai nuo to, ar nuteistasis turi galiojančių nuobaudų, ką patvirtina šios normos turinio aiškinimas tiek Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, tiek teismų praktikoje (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta nagrinėjant teikimą Nr. T-202-843/2012). Be to, Baudžiamojo kodekso 77 straipsnis ir 94 straipsnis taip pat nenumato, kad teikimas dėl BVK 140 straipsnio 4 dalyje numatytų skatinimo priemonių nėra teikiamas, jei nuteistasis turi galiojančių nuobaudų.

III. Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas apeliaciniu skundu (b. l. 133–135) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus bei įstatymų nuostatas, rėmėsi inter alia BVK 165 straipsniu, kuris reglamentuoja laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimą, tačiau pareiškėjas nėra nuteistas iki gyvos galvos, o Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomas kalėjimo režimo sąlygomis. Įstatyme nenustatyta, kad asmuo gali būti teikiamas dėl perkėlimo į pataisos namus turėdamas galiojančių nuobaudų. BVK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta sąlyga, kad teikiamo asmens elgesys neturi kelti pavojaus aplinkiniams, o viena iš galiojančių nuobaudų pareiškėjui paskirta už tai, kad kratos metu jo asmeniniuose daiktuose buvo rasti du savadarbiai peiliai ir skriestuvas, kas kelia grėsmę ir pavojų aplinkiniams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 130–131) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo BVK 140 straipsnio 3 dalį ir nepakankamai ištyrė faktines bylos aplinkybes, remiasi atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog BVK 140 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytas paskatinimo priemones skiria tik teismas. Taisyklių 199 punktas numato, kad pataisos įstaigų direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę nuteistiesiems skirti visas paskatinimo priemones, nustatytas Bausmių vykdymo kodekse. BVK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta paskatinimo priemonė skiriama pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno teikimu teismui ir laikoma paskirta nuo teikimo surašymo momento. Apeliantas taip pat pažymi, kad bet kurios paskatinimo priemonės skyrimas yra įgalioto pataisos įstaigos pareigūno teisė.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 140–143) prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Remiasi savo skunde ir teismo sprendime nurodytais argumentais. Pažymi, kad kratos metu pas jį rastų įrankių pavojingumas perdedamas, jo elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams, o galiojančios nuobaudos nėra kliūtis jo atžvilgiu taikyti BVK 140 straipsnio 3 dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčijamu Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo direktoriaus 2012 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 22-19 atmestas 2011 m. gruodžio 19 d. nuteistojo P. V. prašymas perduoti teismui spręsti klausimą dėl jo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus atlikti likusią bausmę, nes yra atlikęs pusę jam paskirtos bausmės. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas turi 4 galiojančias nuobaudas, todėl vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 204 punktu, taikyti jo atžvilgiu BVK 140 straipsnio 3 dalies nėra pagrindo.

Ginčijamu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2S-252 išnagrinėtas ir atmestas pareiškėjo 2012 m. sausio 9 d. skundas dėl Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo direktoriaus 2012 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 2219. Kalėjimų departamentas savo sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjas turi 4 galiojančias nuobaudas, todėl jo elgesio negalima laikyti nepriekaištingu. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 204 punktu, nuteistiesiems, turintiems galiojančių nuobaudų, negalima skirti paskatinimo priemonių, išskyrus panaikinti paskirtą nuobaudą prieš terminą, todėl BVK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta paskatinimo priemonė – teikimas perkelti iš kalėjimo į pataisos namus, pareiškėjui negali būti paskirta.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. V. yra atlikęs pusę jam skirtos laisvės atėmimo bausmės.

Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko atlikę nuteistieji, kurių elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams, gali būti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka teikiami perkelti iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio (laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skiriamos paskatinimo priemonės) reguliavimą, pažymėjo, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas priemones skiria įgalioti pareigūnai, o 3 ir 4 dalyse – teismas. BVK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų paskatinimo priemonių skyrimo tvarka nustatyta BVK 141 straipsnyje, jų taikymo tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 204 punktas, nustatantis, kad nuteistiesiems, turintiems galiojančių nuobaudų, negalima skirti paskatinimo priemonių, išskyrus panaikinti paskirtą nuobaudą prieš terminą. Tačiau nuteistųjų perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis atskira tvarka ir sąlygos įstatymu nėra nustatytos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje numatytos paskatinimo priemonės – perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus – taikymo sąlygos gali būti nustatytos tik įstatymu, dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo vadovaudamiesi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 204 punktu nepagrįstai manė, kad nuteistasis negali būti teikiamas teismui dėl jo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus, jei jis turi galiojančių nuobaudų, yra pagrįsta. Teisėjų kolegija laiko svarbia aplinkybę, kad įstatymu nėra nustatyta paskatinimo priemonės – perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus – taikymo sąlyga, kad nuteistasis neturėtų galiojančių nuobaudų.

Pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1791 redakcijos) 5 straipsnį Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos (pagal Statuto 2 straipsnio 1 dalį kalėjimas yra Kalėjimų departamentui pavaldi įstaiga) savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Baudžiamuoju kodeksu, Baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Pagal Statuto 4 straipsnį Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų veikla grindžiama teisingumo, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, suimtųjų ir nuteistųjų lygybės prieš suėmimo ir bausmių vykdymo įstatymus, humanizmo, bausmių vykdymo individualizavimo, progresyvaus bausmių atlikimo ir viešumo principais.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kaip viešojo administravimo subjektai, be minėtų specialiųjų teisės nuostatų, savo veikloje privalo laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, pavyzdžiui: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas). Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas priimtą aktą pripažinti neteisėtu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, kad, spręsdamas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų teisėtumo, teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos priimtus sprendimus, iš esmės apima patikrinimą, ar šie subjektai, įgyvendindami savo kompetenciją, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė jiems suteiktos diskrecijos ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010).

Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 3 dalies nuostata, teikti ar neteikti teismui nuteistąjį, atlikusį ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko, dėl jo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis, yra pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno diskrecija, tačiau naudojimasis šia diskrecija turi būti motyvuotas tam, kad galima būtų įvertinti, ar konkrečiu atveju jis neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, ar nebuvo peržengtos suteiktos diskrecijos ribos.

Kaip jau konstatuota anksčiau, nuteistųjų perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis atskiros sąlygos gali būti nustatytos tik įstatymu, todėl Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atsisakydamas surašyti teikimą teismui dėl pareiškėjo perkėlimo ir Kalėjimų departamentas, atmesdamas pareiškėjo skundą, nepagrįstai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 204 punktu ir rėmėsi iš esmės vieninteliu nepagrįstu argumentu, kad paskatinimo priemonė – perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus – gali būti taikoma tik tuo atveju, jei nuteistasis neturi galiojančių nuobaudų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami ginčijamus sprendimus, jų tinkamai nemotyvavo, peržengė suteiktos diskrecijos ribas, nesivadovavo Statuto 4 straipsnyje numatytais teisingumo, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, humanizmo principais, todėl pirmosios instancijos teismas savo sprendimu juos pagrįstai panaikino.

Teisėjų kolegija, nors ir pabrėždama, kad naudojimasis diskrecijos laisve turi būti motyvuotas tam, kad galima būtų įvertinti, ar konkrečiu atveju jis neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, ar nebuvo peržengtos suteiktos diskrecijos ribos, sutinka su tuo, kad atsakovas iš esmės turi diskreciją kreiptis į teismą su teikimu spręsti klausimą dėl nuteistojo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis, tačiau ja tinkamai nepasinaudojo. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, eliminuodamas minėtą atsakovo turimą diskrecijos laisvę, nepagrįstai įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą kreiptis į teismą su teikimu spręsti klausimą dėl P. V. perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, įpareigojant atsakovą Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą nagrinėti iš naujo pareiškėjo 2011 m. gruodžio 19 d. prašymą dėl jo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip: pareiškėjo P. V. skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 22-19 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 2S-252. Įpareigoti atsakovą Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą nagrinėti iš naujo pareiškėjo 2011 m. gruodžio 19 d. prašymą dėl jo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė