2023-04-26 Nr. AB-9103-3-61-3-03765-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-512-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03765-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2, 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 1 000 Eur sumą neturtinės žalos iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. Vilniaus pataisos namai po reorganizacijos tęsia veiklą kaip Lietuvos kalėjimų tarnybos struktūrinis padalinys) (toliau – ir Vilniaus kalėjimas, ir atsakovo atstovas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d. atliko laivės atėmimo bausmę Vilniaus kalėjime, kuriame patyrė neigiamus išgyvenimus, sutriko psichologinė būklė, buvo siekiama sutrikdyti sveikatą bei paveikti psichologiškai. Jis teigė, kad nebuvo sudarytos sąlygos religinėms apeigoms atlikti, t. y. lankytis nuolatos koplyčioje bei susitikti su klebonu. Dušo patalpose (Vilniaus kalėjimo 1 ir 3 aukštai) nebuvo užtikrinamas privatumas – buvo nužiūrinėjamas kitų nuteistųjų, sulaukdavo pašaipų bei užgauliojimų. Be to, dušo patalpose nebuvo pildomi dozatoriai skystu muilu ir šampūnu, nebuvo galimybių pasikabinti ar pasidėti daiktus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus kalėjimas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjo skunde dėstomos aplinkybės dėl dvasinės skriaudos negalint atlikti religinių apeigų yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstos įrodymais, kurie numatyti Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnyje. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nėra apibrėžtas religinėms apeigoms skirtų patalpų įrengimas, be kita ko, ginčui aktualiu laikotarpiu didžiąją laiko dalį galiojo įvairūs suvaržymai dėl COVID - 19 pandemijos, tačiau tai neatėmė iš pareiškėjo teisės atlikti religines apeigas (melstis) kameroje, dienotvarkėje nustatytu, nuteistųjų laisvalaikiui skirtu metu. Taip pat, pareiškėjas turėjo galimybę skaityti religinio pobūdžio literatūrą ir pagal tuometinio Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymus „Dėl leidimo drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems naudotis asmeniniais televizoriais“, pareiškėjas turėjo galimybę per Lietuvos nacionalinį radijo ir televizijos kanalą stebėti tiesiogiai transliuojamas religines apeigas arba esant poreikiui patenkinti savo turimus dvasinius poreikius klausantis religinių apeigų, radijo taško, įrengto pareiškėjo kameroje, pagalba. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę atlikti individualias religines apeigas dienotvarkėje nustatytu (laisvalaikiui skirtu) metu. Ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaromos galimybės nuteistiesiems bendrauti su dvasininku nuotoliniu būdu. Tokio pobūdžio konsultacijos turėjo būti iš anksto derinamos su tuometine Vilniaus pataisos namų administracija.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus kalėjime esančios, nuteistiesiems skirtos, gyvenamosios ir kitos su kalinimu susijusios patalpos yra įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintomis normomis ir reikalavimais. Vilniaus kalėjimo 2-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Anot atsakovo atstovo, pareiškėjo abstraktūs teiginiai, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Be kita ko, Vilniaus kalėjimo dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas.

6. Iš kartu su atsiliepimu pateikiamų nuotraukų matyti, kad nuteistiesiems užtikrinamas ir privatumas naudojantis dušais. Vilniaus kalėjimo administracija pagal esamas finansines galimybes nuolatos stengiasi gerinti nuteistųjų gyvenamųjų patalpų bei buities sąlygas, todėl Vilniaus kalėjime reguliariai vyksta remonto darbai, ne išimtis yra ir 2-ojo korpuso dušų patalpos.

7. Anot atsakovo atstovo, pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus kalėjimo administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Vilniaus kalėjimo nuomone visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais.

8. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas nepagrindžia, kaip apskaičiavo atsiradusią neturtinę žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą atmetė.

10. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“.

11. Teismas pažymėjo, kad galiojant nurodytiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams, kuriais paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės bei visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, buvo apribota veikla susijusi ir su religinėmis apeigomis, t. y buvo rekomenduojama organizuoti religines apeigas nuotoliniu būdu, ar tokiu būdu, kad būtų išvengta susibūrimų, arba susilaikyti nuo religinių apeigų atlikimo. Be kita ko, šių apribojimų turėjo laikytis ir laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė savo teiginio, kodėl jis norėjo atlikti religines apeigas išskirtinai koplyčioje ir dėl ko negalėdavo melstis prie kitų asmenų kameroje, be to, nepateikė informacijos, kad būtų kreipęsis į Vilniaus kalėjimo administraciją, jog būtų sudarytos sąlygos bendrauti su dvasininku koronaviruso (COVID-19) pandemijos metu.

12. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kad dušo patalpos buvo įrengtos vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Bylose esančios nuotraukos patvirtina, kad juose yra pertvaros. Teismas pažymėjo, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose higienos normų, inventoriaus ir kitus reikalavimus, susijusius su nuteistųjų (suimtųjų) gyvenimo sąlygomis pataisos įstaigose, nėra nustatyta reikalavimų, kad dušo patalpose turėtų būti pertvaros, taip pat nereglamentuota koks inventorius turėtų būti duše.

13. Teismas pažymėjo, kad higienos priemonės (taip pat ir skystas muilas ar šampūnas) nuteistiesiems (suimtiesiems) skiriamas nemokamai tik BVK 173 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais (neturi lėšų asmens higienos reikmenims įsigyti arba jų turi nepakankamai), todėl vertino, kad pareiškėjo teiginiai, jog duše nebuvo pildomi dozatoriai skystu muilu ir šampūnu, yra nepagrįsti, kadangi tokio reikalavimo teisės aktai nenumato, o iš atsakovo pateiktų nuotraukų matyti, kad prie įėjimo į dušo patalpas yra pakabos, todėl nesutiko ir su pareiškėjo teiginiais šiuo aspektu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad dėl privatumo stokos duše, netinkamo kitų nuteistųjų elgesio duše pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus kalėjimo administraciją, todėl sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su privatumo dušo patalpose, pažeidimu.

14. Teismas konstatavo, kad byloje pateikti duomenys tik apie bendrą pareiškėjo sveikatos būklę, t. y. bendro pobūdžio sveikatos nusiskundimus (galvos skausmą, miego sutrikimus, nerimą, kaklinės dalies stuburo ir pilvo skausmus, silpnumą) ir suteiktą gydymą bei konsultacijas, kurie nėra pakankami pripažinti apie galimai patirtą neigiamą poveikį dėl nurodytų galimai netinkamų bausmės vykdymo sąlygų, susijusių su religijos laisvės įgyvendinimu, higienos normų užtikrinimu bendro naudojimo dušo patalpose.

15. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu atliekant laivės atėmimo bausmę Vilniaus kalėjime atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio, deklaratyvius teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais, be to, byloje pateiktos asmens sveikatos įrašų kopijos nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būtų diagnozuoti psichikos sutrikimai.

III. 16. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo varžomos jo religinės teisės, nes nebuvo įrengta tam tinkamų patalpų atlikti religines apeigas. Teismas neįvertino, kad pareiškėjas buvo priverstas melstis kitų nuteistųjų akivaizdoje ir dėl to patyrė patyčias. Pareiškėjas pabrėžia, kad tai jog šalyje vyko pandemija nuo teisės aktų įgyvendinimo atsakovo atstovo neatleidžia. Pareiškėjas pažymėjo, kad nepaisant esamos užtvaros jis buvo matomas tiek nuteistųjų, tiek pareigūnų. Pareiškėjas pažymėjo, kad šių sukrėtimų pareiškėjas turėjo gerti raminamuosius vaistus, todėl prašo atlyginti su tuo susijusią neturtinę žalą (1 000 Eur).

18. Atsakovo atstovas Vilniaus kalėjimas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Apeliantas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su jo laikymu Vilniaus kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimui.

21. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde dėstytus argumentus dėl netinkamų sąlygų Vilniaus kalėjime.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Vilniaus kalėjime buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

26. Nors pareiškėjas skunde abstrakčiai skundėsi, kad jam nesudaroma tinkama aplinka religinėms apeigoms atlikti, lankytis nuolatos koplytėlėje bei susitikti su dvasininku, tačiau apeliaciniame skunde jau pateikė kitus su tuo susijusius argumentus: nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta teisė atlikti religines apeigas tam skirtose patalpose, nes jos nebuvo įrengtos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

27. Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, kad siekiant pasinaudoti BVK 106 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise atlikti religines apeigas pirmiausia turi būti išreikšta pareiškėjo valia. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokio pobūdžio prašymus atsakovo atstovui ir tokius prašymus atsisakyta tenkinti. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarime Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nurodytos rekomendacijos nepaneigia atsakovo atstovo pareigos vykdyti teisės aktų reikalavimus, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, kadangi byloje nenustatyta aplinkybių, kad atsakovo atstovas, pareiškėjui išreiškus valią, neužtikrino galimybės atlikti religines apeigas.

28. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad dušuose yra įrengtos pertvaros. Šių aplinkybių neginčija ir pareiškėjas apeliaciniame skunde, tačiau tvirtina, kad buvo matomas nuteistųjų ir pareigūnų. Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl ko toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017). Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo atvejų, pataisos namų dušai, kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų, yra atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu, dėl ko tokio pobūdžio pažeidimas pagrįstai nekonstatuotas.

29. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė