A-492-2697-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2697/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02522-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Vildai Vaičiūnienei,

atsakovo atstovei Ievai Markutei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1–2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą (toliau – ir Savivaldybės meras) pateikti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 3-410 prašomą, bet dar nepateiktą, informaciją dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1-423 „Dėl lėšų liftų kapitaliniam remontui skaičiavimo ir panaudojimo tvarkos“ (toliau – ir Sprendimas) paskelbimo vietinėje spaudoje, t. y. kada ir kurioje vietinėje spaudoje minimas sprendimas buvo paskelbtas.

Pareiškėjas prašyme paaiškino, kad pagal Sprendimo, kuris laikytinas norminio pobūdžio, priėmimo metu galiojusią Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio redakciją, savivaldybių ir jų vykdomųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Teigė, kad Vyriausybės atstovo tarnyboje buvo gauta asmenų skundų dėl Sprendimo teisėtumo, todėl Vyriausybės atstovas kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas pateikti patvirtintą Sprendimo kopiją ir informaciją apie šio akto paskelbimą vietinėje spaudoje. Paaiškino, kad atsakovas nepateikė informacijos apie Sprendimo paskelbimą vietinėje spaudoje, todėl Vyriausybės atstovas negali tinkamai įgyvendinti savo funkcijų.

Atsakovas su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 8–10) ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 21–23) nurodė, kad Savivaldybės meras nėra institucija, priėmusi ginčo sprendimą bei atsakinga už šio sprendimo paskelbimą įstatymų numatyta tvarka, todėl pareiškėjo prašymas paduotas ne tam atsakovui. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenustato merui pareigos užtikrinti savivaldybės tarybos priimtų sprendimų paskelbimo vietos spaudoje ir įrodymų apie tokį paskelbimą saugojimo neribotą laikotarpį ir archyvuoti spaudą, kurioje teisės aktai buvo paskelbti.

Paaiškino, kad įstatymai nenustato tvarkos, pagal kurią turi būti saugoma informacija apie institucijos priimtų teisės aktų paskelbimą ir įsigaliojimą, todėl tiek 2004 m., tiek šiuo metu visi dokumentai Savivaldybėje saugomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausiojo archyvaro įsakymu patvirtintomis Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), pagal kurias savivaldybės susirašinėjimo su laikraščių, žurnalų, televizijų laidų redakcijomis, kūrybinėmis sąjungomis ir nevalstybinėmis organizacijomis informacijos teikimo, skelbimų klausimais dokumentų saugojimo terminai teisės norminiais aktais nustatyti nėra ir nebuvo, įstaigos dokumentų ekspertų komisija nustatė, kad anksčiau minėti dokumentai saugojami 3 (trejus) metus.

Nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas 2004 m. birželio 23 d., todėl vietos laikraščiui siųsto lydraščio dėl sprendimo paskelbimo 3 metų saugojimo terminas jau yra pasibaigęs. Pažymėjo, kad pasibaigus dokumentų saugojimo terminui valstybiniam archyvui nuolatiniam saugojimui perduodami tik išliekamąją vertę turintys dokumentai, o susirašinėjimas su laikraščio redakcija dėl sprendimo paskelbimo nebuvo pripažintas ypatingą reikšmę turinčiu dokumentu, duomenų apie pareiškėjo prašomą informaciją Savivaldybėje nėra. Nurodė, kad jei būtų nuspręsta, kad Savivaldybė pareigą saugoti informaciją apie jos institucijų priimtų teisės aktų paskelbimą ir įsigaliojimą vykdė netinkamai, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išaiškinti, ar Įstatymo 12 straipsnis, nustatantis, kad galioja tik paskelbti teisės aktai, bet nenustatantis pareigos tokį teisės aktą priėmusiai institucijai užtikrinti duomenų apie teisės aktų paskelbimą neterminuotą saugojimą tvarkos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad galioja tik paskelbti įstatymai.

Atsakovas pažymėjo, kad vietinės spaudos egzemplioriaus, kuriame buvo skelbiamas Sprendimas bei finansinių dokumentų, patvirtinančių apmokėjimą už Sprendimo paskelbimą vietinėje spaudoje, Vilniaus miesto savivaldybėje nėra, todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti Savivaldybės merą pateikti informaciją apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo paskelbimą vietinėje spaudoje yra objektyviai neįmanomas įvykdyti. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2005 m. liepos 21 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 12 straipsnis nustatė, jog savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto teksto paskelbimą atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.

Pažymėjo, kad nuo tada, kai savivaldybėms atsirado pareiga savivaldybės atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų priimtus norminius teisės aktus skelbti savivaldybės interneto tinklalapyje, Sprendimas yra skelbiamas Vilniaus miesto savivaldybės interneto tinklalapyje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu Vyriausybės atstovo prašymą tenkino ir Vilniaus miesto savivaldybės merą įpareigojo pateikti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 3-410 prašomą nepateiktą informaciją dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1-423 „Dėl lėšų liftų kapitaliniam remontui skaičiavimo ir panaudojimo tvarkos“ paskelbimo vietinėje spaudoje.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 4 ir 5 straipsniais, 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ir nustatęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės sekretorius 2011 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. A51-44786 informacijos, kurią Vyriausybės atstovas prašė pateikti 2011 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. I-423, nepateikė, bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A711-49/2006, 2011 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-430/2011) konstatavo, jog toks atsakovo neveikimas, vertintinas kaip atsisakymas vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą ir dėl jo pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą. Teismas konstatavo, kad atsakovas turi pareigą saugoti informaciją apie institucijų priimtų teisės aktų paskelbimą ir įsigaliojimą. Tokią pareigą suponuoja bendrieji reikalavimai teisėkūros subjektams ir konstitucinis teisinės valstybės principas. Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 9 punktais, teismas padarė išvadą, kad Savivaldybės meras yra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes pareiškėjas norminio akto neginčija, o prašo informacijos, kurios meras, negalėdamas pateikti pats, gali pavesti pateikti ją kitiems asmenims. Teismas pabrėžė, jog atsakovo argumentas, kad nuo tada, kai savivaldybėms atsirado pareiga savivaldybės atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų priimtus norminius teisės aktus skelbti savivaldybės interneto tinklalapyje, Sprendimas yra skelbiamas Vilniaus miesto savivaldybės interneto tinklalapyje www.vilnius.lt, nėra teisiškai reikšmingas, nes net ir paskelbus sprendimą internete, Įstatymas nustato pareigą apie priimtą sprendimą išspausdinti oficialų informacinį pranešimą vietinėje spaudoje. Šiuo atveju atsakovas duomenų apie tai, kad toks oficialus pranešimas vietinėje spaudoje būtų išspausdintas, taip pat nepateikė. Teismas taip pat netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Atsakovas Savivaldybės meras apeliaciniu skundu (b. l. 38–42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą atmesti.

Apeliaciniame skunde dėsto argumentus, nurodytus atsiliepime į prašymą. Papildomai pažymi, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Nurodo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas teisėkūros procese sietinas su reikalavimais, kad teisės aktas būtų laikomas galiojančiu, tačiau negali būti siejamas su dokumentų saugojimo institucijoje tvarka. Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu ir pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturėdama teisinės pareigos saugoti informaciją ir dokumentus apie priimtų teisės aktų paskelbimą vietinėje spaudoje, nesaugodama tokios informacijos elgėsi teisėtai ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų ir pirmosios instancijos teismo įpareigojimas pateikti informaciją yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjo įpareigojimo pateikti informaciją objektyviai neįmanoma įvykdyti. Akcentuoja, kad atsakovas ne atsisakė vykdyti pareiškėjo reikalavimo, o pateikė visą turimą informaciją – t. y. įvykdė pareiškėjo reikalavimą.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 47–50) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturi pareigos saugoti informacijos apie priimtų teisės aktų paskelbimą, nes tokia pareiga išplaukia iš Konstitucijos nuostatų. Pabrėžia, kad šioje byloje ginčo dalykas yra informacijos apie teisės akto paskelbimą vietinėje spaudoje pateikimas, ir nei Vyriausybės atstovas, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas nereikalavo pateikti dokumento, kuriame buvo skelbtas Sprendimas, kopijos, ar susirašinėjimo su laikraščių, žurnalų, televizijų laidų redakcijomis, kūrybinėmis sąjungomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis informacijos, skelbimų dokumentų, tik paprašė nurodyti informaciją apie šio akto įsigaliojimą, sietiną su jo paskelbimu vietinėje spaudoje. Aiškino, kad vadovaudamasi gero viešo administravimo principu, savivaldybė privalo saugoti informaciją apie akto įsigaliojimą, jei tokį aktą yra paskelbusi, priešingu atveju, jei aktas vietinėje spaudoje skelbtas nebuvo, savivaldybė turėtų nurodyti, kad aktas įstatymų nustatyta tvarka paskelbtas nebuvo. Mano, kad savo veiksmais atsakovas siekia sukurti situaciją, kai tampa neaiški ir nežinoma priimto teisės akto teisinė galia, bei tokiu būdu kliudo Vyriausybės atstovui vykdyti savivaldybių administracinę priežiūrą. Pažymi, kad jei atsakovas būtų buvęs rūpestingas, nurodydamas, jog norminiai administraciniai aktai vietinėje spaudoje yra skelbiami abipusių paslaugų sutarčių pagrindu, galėjo sužinoti ir surasti tinkamą informaciją apie akto paskelbimą arba galėjo pateikti dokumentų naikinimo aktą, iš kurio būtų matyti, kad tokie dokumentai yra neišlikę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Šios bylos ginčo dalykas – Savivaldybės merui skirto Vyriausybės atstovo prašymo dalies, kuria buvo prašoma pateikti informaciją apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1-423 „Dėl lėšų liftų kapitaliniam remontui skaičiavimo ir panaudojimo tvarkos“ paskelbimą vietinėje spaudoje, įvykdymo klausimas.

Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2011 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 3-410 (b. l. 3) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą, prašydamas nedelsiant, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, pateikti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1-423 „Dėl lėšų kapitaliniam remontui skaičiavimo ir panaudojimo tvarkos“ patvirtintą kopiją ir kartu informaciją apie šio akto paskelbimą vietinėje spaudoje (jei buvo skelbtas – pridėti tai patvirtinančius įrodymus, o jų neturint – nurodyti vietinės spaudos dienraščio datą bei numerį, kuriame buvo skelbtas sprendimas ar pranešimas apie jį). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretorius 2011 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. A51-44786(3.3.2.3-EM4) (b. l. 4) pateikė Sprendimo kopiją ir nurodė, kad Sprendimas skelbiamas Savivaldybės tinklapyje www.vilnius.lt.

Pareiškėjas, manydamas, kad atsakovas pateikė ne visą jo 2011 m. lapkričio 5 d. raštu prašytą informaciją, kitą dieną po Savivaldybės atsakymo gavimo kreipėsi į teismą, kad atsakovas būtų įpareigotas tokią informaciją pateikti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas turi pareigą saugoti informaciją apie priimtų teisės aktų paskelbimą ir įsigaliojimą, atsakovo veiksmus vertino kaip atsisakymą vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą, todėl tenkino pareiškėjo prašymą ir įpareigojo atsakovą pateikti 2011 m. lapkričio 5 d. rašte nurodytą informaciją.

Teismas įvykdo teisingumą įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka priimdamas sprendimą, t. y. išspręsdamas teisinį ginčą konkrečioje byloje. Teismo sprendimas, išsprendus tokį ginčą, turi būti teisėtas ir pagristas, privalo būti įvykdomas, sukelti tam tikras teisines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais buvo tenkintas pareiškėjo skundas, daro išvadą, kad apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas nurodytų kriterijų neatitinka.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu įgyvendinami Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyto savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto tikslai – suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką (1 str.). Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtini Vyriausybės atstovo įgaliojimai vykdant savivaldybių administracinę priežiūrą. Šio įstatymo 5 straipsnis reglamentuoja Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsniu nustatytos Vyriausybės atstovo teisės, kurios skirtos užtikrinti Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimą. Viena iš Vyriausybės atstovo teisių – reikalauti iš savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų kopijų (6 str. 1 d. 2 p.), taip pat įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovui suteikė teisę kreiptis į savivaldybės administravimo subjektus dėl informacijos apie jų veiklą įgyvendinant įstatymus ir vykdant Vyriausybės sprendimus pateikimo (6 str. 1 d. 3 p.).

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas nustato tik Vyriausybės atstovo teisę su prašymu kreiptis į savivaldybės administravimo subjektą dėl informacijos pateikimo, tačiau plačiau šios Vyriausybės atstovo teisės įgyvendinimo šis įstatymas nereglamentuoja. Todėl vadovaujantis įstatymo analogijos principu (ABTĮ 4 str. 6 d.) taikytinas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas), inter alia reglamentuojantis valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją. Teisės gauti informaciją įstatymas informaciją apibrėžia kaip žinias, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga, įskaitant informaciją apie jų darbuotojų darbo užmokestį (Teisės gauti informaciją įstatymo 2 str. 2 p.). Vienas iš šiuo įstatymo nustatytų informacijos teikimo principų yra tikslumo principas, reiškiantis, kad teikiama informacija turi atitikti įstaigos disponuojamą informaciją (4 str. 2 p.). Vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, darytina išvada, kad valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga turi pateikti tik tokią informaciją, kuria ji disponuoja pagal savo kompetenciją. Todėl kilus ginčui, kai atitinkama institucija neteikia prašomos informacijos, turi būti vertinama, ar institucija disponuoja prašoma informacija.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas turi pareigą saugoti informaciją apie priimtų teisės aktų paskelbimą ir įsigaliojimą ir šios išvados pagrindu įpareigojo atsakovą pateikti Vyriausybės atstovui informaciją, kurią, teismo vertinimu, atsakovas turi pareiga turėti. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino, ar informaciją, kurią įpareigojo atsakovą teikti, atsakovas realiai turi, tokiu būdu sudarydamas prielaidas, kad priimtas teismo sprendimas nesukels jokių teisinių pasekmių, nes bus neįvykdomas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo, kokia tvarka turėjo būti skelbiamas Sprendimas, nes tai nėra šios bylos dalykas, taip pat šioje byloje nevertinama, ar Sprendimas yra galiojantis. Šios bylos dalykas yra tai, ar atsakovas atsisakė teikti pareiškėjo prašomą informaciją ir ar yra pagrindas atsakovą įpareigoti prašomą informaciją pateikti.

Nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 14 d. atsakyme į Vyriausybės atstovo prašymą dėl informacijos apie Sprendimo skelbimą vietinėje spaudoje pateikimo nurodyta, kad Sprendimas skelbiamas Savivaldybės tinklapyje www.vilnius.lt. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nurodytu atsakymu atsakovas pareiškėjui prašomos informacijos nepateikė. Tačiau akcentuotina, kad viso administracinės bylos nagrinėjimo metu atsakovas įrodinėjo, kad objektyviai neturėjo galimybės pateikti prašomos informacijos, nes dokumentai, galintys patvirtinti, kada ir kuriame vietinės spaudos leidinyje buvo skelbtas Sprendimas, Savivaldybėje nėra išlikę. Byloje nesurinkta šį atsakovo argumentą paneigiančių įrodymų. Aplinkybė, turi ar ne atsakovas pareigą saugoti duomenis apie Savivaldybės tarybos priimtų teisės aktų paskelbimą, šioje byloje nėra reikšminga, nes ir konstatavus tokios pareigos buvimą, tai nesudarytų pagrindo atsakovo įpareigoti atlikti su šios pareigos vykdymu susijusių veiksmų, kai nėra paneigta, jog tokių veiksmų atlikimas yra objektyviai neįmanomas.

Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2011 m. lapkričio 14 d. atsakymo negalima laikyti atsisakymu vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 5 d. prašymą, vertintina, kad atsakovas pareiškėjo 2011 m. lapkričio 5 d. prašymą įvykdė, nes pateikė turimą informaciją apie Sprendimo skelbimą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog atsakovas atsisakė vykdyti pareiškėjo prašymą dėl informacijos pateikimo padarė netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir netinkamai apibrėžęs įrodinėjimo dalyką bei neteisingai aiškindamas ir taikydamas ginčo teisinius santykius reguliuojančius teisės aktus. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, todėl naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio, 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Virginija Volskienė